Kauno apygardos teismo sprendimas

2014-11-18 · Civilinė byla Nr. 2A-2083-259/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-18
Bylos Nr.
2A-2083-259/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-15679-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Grasta“
Ieškovas
R. G.
Kategorijos
  • 11.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2083-259/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15679-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.1;16.2.4;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSprendimasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grasta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1658-920/2014 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei UAB „Grasta“ dėl materialinės atsakomybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė panaikinti LR valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-08-22 Nr. DGKS-3038 priimtą sprendimą darbo byloje Nr. APS-2-12865, pripažinti negaliojančiu 2013-04-29 susitarimą dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo UAB „Grasta“, kuris sudarytas tarp R. G. ir UAB „Grasta“, persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-2-12865 esančius dokumentus, dėl juose esančių R. G. tikėtino parašų klastojimo ir jų autentiškumo ištyrimo: 1) 2013-04-29d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. INV-12 2013-04-29 Akmens anglies DOM svėrimo aktą; 2) 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. 13.19 titulinį lapą; 3) Baigiamąjį puslapį; 4) 2013-01-11 d. Akmens anglies matavimo ir skaičiavimo aktą. Nurodė, kad atsakovė darbo ginčų komisijai pateikė prašymą dėl 26 830,19 Lt žalos atlyginimo, kuriame nurodė, kad R. G. nuo 2012-06-01 dirbo UAB „Grasta“ Aleksoto kieto kuro sandėlio vedėjo pareigose, kad 2013-04-29 įsakymu Nr. INV-12 buvo sudaryta inventorizacinė komisija atlikti Aleksoto kieto kuro sandėlyje inventorizaciją, kad 2013-04-29 buvo atlikta inventorizacija, ko pasėkoje nustatytas akmens anglies DPK 50-100 - 39,1 tonos, akmens anglies DOM - 9,084 tonos, bei durpių briketų - 10,93 tonos trūkumas, kad R. G. gera valia ir rašytiniu 2013-04-29 Susitarimu įsipareigojo atlyginti žalą ir sutiko su darbo sutarties nutraukimu abipusiu susitarimu, todėl UAB „Grasta" turinti teisinį pagrindą reikšti R. G. reikalavimą dėl 26 830,19 Lt žalos atlyginimo. Komisija šališkai ir tendencingai įvertino į darbo bylą R. G. pateiktus įrodymus bei išsakytus argumentus ir ignoravo išreikštas abejones dėl UAB „Grasta" pateiktų rašytinių įrodymų tikrumo bei galimo parašų suklastojimo 2013-04-29 Atsargų inventorizacijos apraše, Akmens anglies svėrimo akte ir 2013-01-11 Atsargų inventorizacijos aprašo Nr.13.19 kaip dokumento visumos galimo suklastojimo, kadangi tokia inventorizacija R. G. teigimu aplamai nebuvo atliekama. Komisija UAB „Grasta" pateiktą Atsargų inventorizacijos aprašą Nr.13.19 priėmė kaip įrodymą ir vadovavosi juo. Komisija ignoravo ir R. G. raštu išsakytą prašymą iškviesti liudyti UAB „Grasta" vairuotoją A. R., kuris ne kaip teigiama 2013-04-29d., bet 2013-04-24 ir 25 dienomis realiai pervežinėjo kieto kuro likučius iš vienos vietos į kitą Aleksoto sandėlyje bei žinojo apie daromą R. G. neteisėtą psichologinį spaudimą ir reiškiamus grasinimus iš direktoriaus K. S. pusės. R. G. teikė ieškinį teismui taip pat ir dėl 2013-04-29 Susitarimo su UAB „Grasta" pripažinimo negaliojančiu, nes Darbo ginčų Komisija nesiėmė ištirti aplinkybių ir nepersiuntė surinktą medžiagą pagal žinybingumą į prokuratūrą, kuomet R. G. buvo nurodyta, kad jis tapo apgaulės ir realaus grasinimo auka, ir dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis 2013-04-29 Susitarimą, kuriuo jam bandoma „prirašyti" nebūtus trūkumus dirbant bendrovėje „Grasta". R. G. realiai buvo daromas psichologinis spaudimas grasinant bendrovės vadovui K. S. R. G. „pasodinti į kalėjimą", todėl psichologiškai palaužtas R. G. dėl susidariusių aplinkybių viseto, buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis sau nepalankų 2013-04-29 Susitarimą bei atlikti neteisėtas faktiškai neegzistavusias pirkimo - pardavimo kasos pinigines operacijas bendrovės kasoje, įnešant 2013-04-26 dieną 22 344 Lt savo asmenines lėšas į bendrovės „Grasta" kasą, už tariamą trūkumą ir nurodant, kad 45,6 tonų kietasis kuras 2013-04-26 dienos bėgyje parduotas fiziniams asmenims. Šie išprovokuoti veiksmai atsirado dėl UAB „Grasta" direktoriaus grasinimų bei psichologinio spaudimo R. G., o taip pat jie pasireiškė kaip sukčiavimas siekiant išvengti UAB „Grasta" akcizo mokesčio pasinaudojus mažmenine prekyba parduodant fiziniams asmenims produkciją už grynuosius pinigus, įnešant juos per kasos aparatą į bendrovės kasą, o tai yra siekis išvengti tam tikrų mokesčių sumokėjimo pažeidžiant buhalterinės apskaitos bei kitus mokestinius įstatymus. Pagal R. G. disponuojamus duomenis, 2013-04-26 dienos bėgyje buvo įvykdytas tik vienas sandoris t.y. UAB „Grasta" transportu buvo išvežta produkcija tik viena mašina, tik vienam fiziniam asmeniui, o tai reiškia, kad 45-ias kieto kuro (anglies) tonas turėjo išsivežti fiziniai asmenys savo transportu, kas teoriškai ir praktiškai neįmanoma lyginant parduotus produkcijos kiekius su praėjusių mėnesiu ar metų laikotarpiais. Išanalizavus pateiktą 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašą Nr. 13.19 ir jį vertinant kaip dokumento visumą, susidedantį iš 5 lapų, jis taip pat suklastotas, kadangi tokia inventorizacija, R. G. teigimu, nurodytu laikotarpiu aplamai nebuvo atliekama. R. G., kuomet bendrovėje ėjo vedėjo pareigas ne kartą prašė direktoriaus K. S. imtis priemonių Aleksoto sandėlio teritorijai apsaugoti, o būtent, siūlė aptverti teritoriją tvora ir pasamdyti apsaugą teritorijai apsaugoti nuo vagysčių, kadangi nedarbo laiku ir savaitgaliais niekas Aleksoto sandėlio teritorijos nesaugodavo, įvažiavimas į teritoriją buvo atviras, o į R. G. pareigas teritorijos ir produkcijos apsauga neįėjo. Atsižvelgiant į esamą situaciją R. G. daro prielaidą, kad jam nežinant galėjo būti nevaržomai išvežama produkcija iš Aleksoto sandėlio teritorijos į kitus sandėlius, siekiant vėliau sukompromituoti ir atleisti jį iš darbovietės dėl produkcijos trūkumo bei reikalauti žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikino LR Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2013-08-22 priimtą sprendimą Nr. DGKS-3038 darbo byloje Nr. APS-2-12865; pripažino negaliojančiomis 2013-04-29 susitarimo dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo 2 p. ir 4 p. sąlygas dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo; priteisė iš ieškovo R. G. atsakovo UAB „Grasta“ naudai 13415,10 Lt žalai atlyginti; likusią ieškinio dalį teismas atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovas dirbo UAB „Grasta“ pagal 2012-06-01 darbo sutartį Nr. 883, sandėlio vedėjo pareigose, mokant LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 4-6). Su ieškovu 2012-06-01 sudaryta sutartis dėl visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 7). 2013-04-29 tarp UAB „Grasta“ ir R. G. buvo pasirašytas susitarimas, kuriame nurodyta, kad 2013-04-29 atlikus inventorizaciją UAB „Grasta“ Aleksoto kieto kuro sandėlyje, buvo nustatytas akmens anglies DPK 50-100 39,01 tonų trūkumas, įsigijimo kaina 489,17 Lt, trūkumo suma 19082,52 Lt; akmens anglies DOM 9,084 tonų trūkumas, įsigijimo kaina 432,97 Lt, trūkumo suma 3933,10 Lt; durpių briketų 10,93 tonų trūkumas, pardavimo kaina 349,00 Lt, trūkumo suma 3814,57 Lt. Iš viso nustatytas trūkumas: 48,094 tonų akmens anglies, 10,93 tonos durpių briketų. Iš viso trūkumo suma 26 830,19 Lt. Susitarime R. G. pilnai pripažįsta 2013-04-29 inventorizacijos rezultatus ir sutinka, kad visas nustatytas trūkumas yra teisingas ir susidarė dėl jo kaltės. R. G. sutinka, kad padaryta UAB „Grasta“ žala 26 830,19 Lt. Susitarime nurodoma, kad R. G. pripažįsta savo kaltę ir geranoriškai sutinka ją atlyginti, todėl UAB „Grasta“ sutinka, kad už susidariusį akmens anglies trūkumą, žala būtų atlyginta ne pardavimo, o įsigijimo kainomis. 2013-04-29 susitarimu R. G. ir UAB „Grasta“ direktorius K. A. S. sutaria, kad UAB „Grasta“ Aleksoto kieto kuro sandėlio vedėjas pilnai padengs UAB Grasta padarytą žalą sumoje 26 830,19 Lt ir įmokas į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą mokės sekančia tvarka: iki 2013-05-31 mokėjimo suma 6707,00 Lt, iki 2013-06-30 mokėjimo suma 6707,00 Lt, iki 2013-07-31 mokėjimo suma 6707,00 Lt, iki 2013-08-31 mokėjimo suma 6709,19 Lt. Susitarimu šalys susitarė, kad R. G. sutikus geranoriškai atlyginti bendrovei žalą, darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu. R. G. ir UAB Grasta direktorius K. A. S. pareiškia, kad šį susitarimą sudarė laisva valia, susitarimas pasirašytas geranoriškai, šalys įsipareigojo laikytis susitarime išdėstytų sąlygų (1 t. b. l. 21). 2013-04-29 ieškovas pateikė atsakovui prašymą atleisti iš užimamų pareigų abiejų šalių susitarimu be išeitinės kompensacijos nuo 2013-04-29 (b. l. 74). Nuo 2013 m. balandžio 29 d. darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 125 str. 1 d. (b. l. 73).

Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl šalių ginčo objektu esančios inventorizacijos, teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius apie tai, kad inventorizacija vyko ne, arba ne tik 2013 m. balandžio mėn. 29 d., bet ir 2013 m. balandžio 24, 25 dienomis. Šių ieškovo teiginių taip pat nepatvirtina ir daugumos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai. Teismas nurodė, kad 2014 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustos atsargų inventorizacijos apraše, akmens anglies svėrimo akte, durpių briketų svėrimo akte pasirašiusios vadybininkė S. P. ir buhalterė R. P., kurios patvirtino, kad inventorizacija vyko vieną dieną, t.y. 2013 m. balandžio mėn. 29 d. (b. l. 145-146). Tas pačias aplinkybes 2014 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir inventorizacijoje dalyvavę A. R. bei K. B. (b. l. 139). Priešingas aplinkybes, t. y., kad inventorizacija vyko 2013 m. balandžio 24 d., teismo posėdžio metu 2014 m. balandžio 22 d. nurodė liudytoja A.A.. Teismo vertinimu, liudytojos A. A. parodymai laikytini mažiau patikimais negu kitų 4 liudytojų dėl to, kad ji patvirtino pati inventorizacijos fakto nemačiusi, o apie tai sužinojusi iš ieškovo. Todėl konstatavo, kad ieškovas neįrodė fakto, jog inventorizacija vyko 2013 m. balandžio 24, 25 dienomis bei nepaneigė rašytiniuose dokumentuose nurodytos ir išvardintų liudytojų parodymais patvirtintos 2013 m. balandžio mėn. 29 d. vykusios inventorizacijos datos.

Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl 2013-04-29 susitarimo dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo pripažinimo negaliojančiu, teismas rėmėsi ieškovo pateiktu AB SEB banko I. G. sąskaitos išrašu apie tai, kad ieškovo sutuoktinė I. G. laikotarpyje nuo 2013-03-24 iki 2013-04-22 dienos periodiškai išiminėjo pinigines lėšas iš savo asmeninės sąskaitos ir perduodavo R. G. (b. l. 23-25). Teismas nurodė, kad ieškovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad šie pinigai buvo perduodami tam, kad ieškovas juos įneštų į atsakovo kasą (b. l. 149, 152). Šiuos argumentus teismas vertino kartu su ieškovo teiginiais apie tai, kad jis 2013-04-26 į kasą įnešė grynais 22 344 Lt iš savo asmeninių lėšų po 2013 m. balandžio 24, 25 dienomis vykdytos inventorizacijos (b. l. 41-42). Tokie ieškovo teiginiai teismui sukėlė abejonių dėl to, kad ieškovo sutuoktinė I. G. pinigines lėšas išiminėjo nuo 2013-03-24 iki 2013-04-22 dienos, t. y. dar iki ieškovo teigimu 2013 m. balandžio 24, 25 dienomis vykusios inventorizacijos. Atsižvelgdamas į tokius ieškovo teiginių prieštaravimus, teismas jo parodymus vertino kaip neįrodančius fakto, kad ieškovo sumokėta 22 344 Lt suma buvo skirta atsargų inventorizacijos metu nustatyto trūkumo ar jo dalies pašalinimui.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl 2013-04-29 susitarimo pasirašymo metu ieškovo patirto psichologinio spaudimo ar atsakovo grasinimų, teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų buvus apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, faktus. Teismas nurodė, jog 2014 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu liudytoja S. P. nurodė, kad ieškovas pasirašė susitarimą jai matant, būdamas jos kabinete, tuo metu buvo ramus ir geros nuotaikos dėl to, kad pavyko susitarti, išvengti baudžiamosios atsakomybės (b. l. 145). Tačiau teismas pripažino svarbiomis bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl atsakovo teritorijoje saugomų atsargų laikymo sąlygų. Nurodė, kad atsakovas pateikė į bylą 2014-04-16 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, kad teritorija yra iš visų pusių apsaugota, įrengtos vaizdo kameros, apšvietimas, įvažiavimo į teritoriją vartai rakinami, teritorijoje saugomos anglių krūvos apipurkštos baltais dažais, kad matytųsi, jei kas vogtų anglis (b. l. 124-135). Tačiau liudytojas A. R. patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad vaizdo kameros atsakovo nuomojamoje teritorijoje įrengtos jau dirbant ieškovui (b. l. 139). Liudytojas dabartinis sandėlio vedėjas J. D. patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad teritorijos vartai rakinami apie 21 val., kai tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad sandėlio vedėju dirbusio ieškovo darbo laikas baigdavosi 17.00 val. (b. l. 139). Liudytoja R. P. patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad sandėlio vedėjo kabinete kompiuterio su stebėjimo kamerų vaizdu nėra (b. l. 146). Atsakovas neginčijo ieškovo nurodytos aplinkybės, kad nuomojamoje teritorijoje sargo nėra, taip pat fakto, kad pats atsakovas neturi svarstyklių atsargų svėrimui, todėl siekiant pasverti atsargas kiekvieną kartą paties ieškovo iniciatyva būtina su prašymu kreiptis į bendroves Kauno grūdai arba Lietuvos geležinkeliai. Atsižvelgdamas į šiuos faktus, teismas pripažino patikimais ieškovo teiginius, kad jis ne kartą kreipėsi į įmonės vadovą žodžiu su prašymu dėl geresnių atsargų saugojimo sąlygų (b. l. 94-95). Teismas konstatavo, kad visų išdėstytų aplinkybių visuma galėjo lemti saugomų atsargų trūkumo susidarymą ne vien dėl ieškovo kaltės. Teismas nurodė, kad tarp šalių 2012-06-01 sudaryta sutartis dėl visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės. Atsakovas pagal šios sutarties 2 p. įsipareigojo sudaryti darbuotojui būtinas normalias darbo ir jam perduotų materialinių vertybių išsaugojimo sąlygas (Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 7). Todėl teismo vertinimu, dėl netinkamo 2012-06-01 sudarytos sutarties dėl visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės vykdymo yra konstatuotina ir atsakovo kaltė, nes jis taip pat prisidėjo prie susidariusio trūkumo ir atsiradusių nuostolių padidėjimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad dėl 2013 m. balandžio 29 inventorizacijos metu nustatyto trūkumo yra atsakingos abi šalys, tačiau dėl susidėjusių aplinkybių, t. y. vykusios inventorizacijos ir po jos iš karto tą pačią dieną ieškovui pateikto pasirašyti susitarimo, nesant laiko įvertinti bei tuoj pat tinkamai įvardinti galimos atsakovo kaltės dėl netinkamo atsargų saugojimo, remiantis LR CK 1.91 str. 1 d. ir 2.259 str. 1-2 d., taip pat LR DK 256 str. 1 d., teismas sprendė, kad yra pagrindas 2013-04-29 susitarimo 2 p. ir 4 p. dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo pripažinti negaliojančiais, ir atsižvelgiant į abiejų šalių kaltę, ieškovo atsakovui padaryto nuostolio sumą sumažinti 50 proc. bei iš ieškovo atsakovui priteisti 13415,10 Lt sumą.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai nurodytus dokumentus, įvertinęs tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius apie pasirašant susitarimą buvus apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba kad dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat apie suklastotus dokumentus arba kitokius duomenis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Grasta“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas LR Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2013-08-22 sprendimas Nr. DGKS-3038 darbo byloje Nr. APS-2-12865, pripažintos negaliojančiomis 2013-04-29 susitarimo dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo 2 p. ir 4 p. sąlygos dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo bei sumažintas žalos dydis iki 13415,10 Lt ir priimti naują sprendimą - Darbo ginčų komisijos 2013-08-22 sprendimą Nr. DGKS-3038 darbo byloje Nr. APS-2-12865 palikti nepakeistą bei ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Nepagrįsta skundžiamo sprendimo dalis, kuria iš dalies pripažintas negaliojančiu ieškovo ir atsakovės sudarytas susitarimas. Teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį CK 1.91 str. 1 d. nurodytu pagrindu, kai nustato aplinkybes (stichinė nelaimė, gaisras, liga, šeimos nario mirtis, nedarbas), dėl kurių asmuo neturi kitos išeities, antra sąlyga, kad apie šias aplinkybes kita sandorio šalis turi žinoti ir tuo pasinaudoti bei trečia sąlyga - sandoris turi būti aiškiai nenaudingas. Teismo motyvai neatitinka nė vienos iš šių sąlygų, kadangi nebuvo nustatyta sunkių aplinkybių, dėl kurių privalėjo sudaryti susitarimą, nes ieškovas turėjo galimybę minėto sandorio nesudaryti ir nepasirašyti. Be to, minėtas susitarimas nėra ne tik, kad aiškiai nenaudingas, bet priešingai, ieškovui naudingas, nes ieškovas atsakovui įsipareigojo padengti nuostolius, kuriuos atsakovas skaičiavo ne pagal pardavimo kainą, o pagal savikainą, taigi, buvo susitarta, kad ieškovas padengs tik realiai turėtus atsakovės nuostolius, nors pagal įstatymą atsakovui priklauso ir negauta nauda remiantis LR DK 257 str., CK 6.249 str. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nevertino to fakto, kad ieškovas buvo pareiškęs pripažinti susitarimą negaliojančiu dviem CK 1.91 str. 1 d. nurodytais pagrindais, kad ieškovas tapo apgaulės ir realaus grasinimo auka, ir dėl susidėjusių aplinkybių susitarimą buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis. Ieškovo nurodyti pagrindai vienas kitam prieštarauja, kas patvirtina nurodytų ieškovo ieškinio teiginių nepagrįstumą, nes jeigu ieškovas sudarė susitarimą dėl apgaulės, tai ieškovas negalėjo jo sudaryti dėl sunkių aplinkybių ir priešingai. Be to, kaip nurodė liudytoja A. M., susitarimo sąlygos buvo derinamos su ieškovu. Taigi, pasirašyti ar nepasirašyti susitarimo priklausė tik nuo ieškovo valios, o ne objektyviai atsiradusi aplinkybė.

2. Teismas nepagrįstai taikė CK 2.259 str. 1-2 d., (klaidingai nurodoma norma, turi būti CK 6.259 str.-teismo pastaba) nes darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuoja ne CK normos, o LR DK XVII normos. Tačiau teismas savo sprendimų darbo teisės normomis nepagrindė, todėl netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

3. Teismo išvados, kad atsakovė neužtikrino materialinių vertybių apsaugos, padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 183, 185 str.). Teismas neįvertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoto fakto, kad apipurškus anglies krūvą dažais, ką sandėlininkas privalo kiekvieną dieną daryti, nukasus bent vieną kastuvą anglies iš karto matyti. Teismo išvada, kad atsakovas neturi svarstyklių atsargų svėrimui, padaryta neįvertinus byloje esančių svėrimo aktų, liudytojų A. R., ieškovo R. G. parodymų, kad anglį parduodant sverdavo, liudytojo J. D. parodymų, kad vagonus buvo galimybę pasverti AB „Kauno grūdai“, kurių teritorija yra šalia bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ sutarties su AB „Kauno grūdai“ dėl vagonų svėrimo. Nepagrįstai teismo sprendime nurodyta, kad vaizdo kameros įrengtos tik dirbant ieškovui, kadangi vaizdo kameros buvo įrengtos dar iki pradedant dirbti ieškovui 2011 m. rugsėjo mėn., dar iki 2012 m. birželio 1 d. nuomos sutarties sudarymo ir iki liudytojui A. R. ir ieškovui pradedant dirbti UAB „Grasta“. Be to, teismas vadovavosi išimtinai ieškovo parodymais dėl trūkumo susidarymo dėl netinkamos apsaugos, nevertindamas, kad šių ieškovo teiginių byloje nepatvirtina jokie įrodymai, tai yra, kad ieškovas niekada nesikreipė į atsakovės administraciją dėl netinkamos materialinių vertybių apsaugos, kadangi niekada nerašė tarnybinio pranešimo. Teismas nevertino ir liudytojos A. M. parodymų, kad ieškovas niekada nesikreipė ir žodžiu. Teismas nevertino visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kurios 1 p. b papunktis numato, kad ieškovas privalėjo laiku darbdaviui pranešti apie aplinkybes, gręsiančias materialinių vertybių apsaugai. Teismas neįvertino tai, kad byloje ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad trūkumas galėjo susidaryti dėl trečiųjų asmenų vagystės bei to, kad ieškovo aiškinimas, kad yra netinkama teritorijos apsauga atsirado tik tada, kai ieškovas pradėjo vengti vykdyti 2013-04-29 susitarimu prisiimtus įsipareigojimus. Teismas nevertino faktinių aplinkybių, kad trūkumas susidarė nuo 2013-01-01, ką patvirtina darbo ginčų komisijos medžiagoje esantis rašytinis įrodymas – 2013-01-11 turto inventorizacijos aprašas, taip pat to fakto, kad per minėtą laikotarpį nebuvo užfiksuoto nei vieno vagystės fakto. Be to, teismas nevertino to fakto, kad ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, todėl nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos vertinant šalies parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-12-23 nutartis, priimta civ. Byloje nr. 3K-3-628/2008). Be to, teismas, pripažindamas, kad yra atsakovės kaltė dėl netinkamo materialinių vertybių apsaugos, pažeidė įrodinėjimo naštą, nes ieškovo, kaip materialiai atsakingo asmens kaltė dėl patikėtų materialinių vertybių praradimo yra preziumuojama. Todėl būtent ieškovas turėjo įrodyti, kad materialinės vertybės prarastos ne dėl jo kaltės, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė.

4. Teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, kad ieškovas netinkamai įformindavo ūkines operacijas, ką patvirtina byloje pateikta kasos aparato juosta. Taigi, teismas nevertino akivaizdžių ieškovo neteisėtų veiksmų, tai yra fakto, kad ieškovas netinkamai vykdė savo pareigas, kurias privalėjo vykdyti, nes ieškovas pripažino, kad jam žinoma kaip turi būti įforminamos ūkinės operacijos. Apeliantės nuomone, teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškovo veiksmus privalėjo pripažinti tyčiniais, ir privalėjo pritaikyti LR DK 257 str. 2 d., kuri nustato, kad kai žala padaroma tyčia, ji turi būti atlyginama visa. Todėl dėl netinkamo įstatymo pritaikymo teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. G. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas bylos faktines aplinkybes nustatė teisingai, bei įrodymų tyrimą ir vertinimą atliko nepažeisdamas įstatymų nuostatų, taip pat laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 1.91 straipsnio nuostatų taikymo. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, netinkamai taikydamas LR CK ir LR DK normas ir jas aiškindamas, yra atmestini. Teismui konstatavus dėl kokių susidėjusių aplinkybių visumos atsakovas patyrė turtinę žalą, teismas pagrįstai ir teisingai nustatė kiekvienos iš šalių atsakomybę dėl atsiradusios žalos, todėl pagrįstai vadovavosi tiek LR Civiliniame kodekse atsakomybę tarp šalių reglamentuojančiomis teisės normomis, tiek ir LR Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Taigi, teismas pagrįstai vadovavosi LR DK 256 straipsnio 1 dalimi.

2. Apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 183, 185 straipsnių pažeidimo yra nepagrįsti, kadangi apeliantas nepateikia jokių teisinių argumentų dėl šių straipsnių pažeidimo ar, kad nebuvo ištirti kokie nors įrodymai, ar pažeista jų tyrimo tvarka, ar nesilaikyta jų tyrimo taisyklių. Atsakovė teisme negalėjo įrodyti, jog iš tiesų tiek akmens anglies, tiek durpių briketų sandėliavimo ir saugojimo sąlygos buvo užtikrintos. Ieškovo nuomone, tiek jo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, tiek visų liudytojų parodymai sutapo, todėl teismas padarė pagrįstas išvadas dėl netinkamų darbo sąlygų sudarymo materialiai atsakingam darbuotojui bei netinkamos produkcijos atsargų apsaugos teritorijoje, kuri yra nuomojama ir kitoms įmonėms. Teismas atsižvelgdamas į visas byloje ištirtas aplinkybes, pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog dėl abiejų šalių kaltės susidarė produkcijos atsargų trūkumas, todėl ieškovo, neva tai padarytus nuostolius atsakovui, pagrįstai sumažino 50 procentų ir iš ieškovo priteisė 13 415,10 Lt. Teismas taip pat pabrėžė, jog nustačius visas pagrindines teisiškai reikšmingas aplinkybes byloje, kitus šalių argumentus teismas laikė teisiškai nereikšmingais šioje byloje, todėl dėl jų nepasisakė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl darbuotojo prievolių pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir atsakomybės ribų nustatymo, darbuotojui ginčijant teritorinės darbo ginčų komisijos sprendimą išieškoti iš jo nustatytą materialinių vertybių trūkumą visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas R. G. dirbo UAB „Grasta“ pagal 2012-06-01 darbo sutartį Nr. 883, sandėlio vedėjo pareigose, mokant LR Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 4-6). Su ieškovu darbdavys 2012-06-01 sudarė sutartį dėl visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 7). UAB „Grasta“ kieto kuro sandėlyje 2013-04-29 buvo atlikta inventorizacija, jos metu buvo nustatytas akmens anglies DPK 50-100 - 39,1 tonos, akmens anglies DOM - 9,084 tonos, bei durpių briketų - 10,93 tonos trūkumas 26 830,19 Lt sumai. 2013-04-29 ieškovas R. G. ir UAB „Grasta“ direktorius K. A. S. sudarė rašytinį susitarimą, pagal kurį UAB „Grasta“ Aleksoto kieto kuro sandėlio vedėjas R. G. pilnai pripažino 2013 04 29 inventorizacijos rezultatus, sutiko, kad nustatytas materialinių vertybių trūkumas yra teisingas ir susidarė dėl jo kaltės, įsipareigojo pilnai atlyginti UAB Grasta padarytą 26 830,19 Lt žalą. Šalys susitarė, kad ieškovas 26 830, 19 lt žalą atlygins tokiu būdu: iki 2013-05-31 sumokės 6707,00 Lt, iki 2013-06-30 sumokės 6707,00 Lt, iki 2013-07-31 sumokės 6707,00 Lt, iki 2013-08-31 sumokės 6709,19 Lt. Susitarimu šalys susitarė, kad R. G. sutikus geranoriškai atlyginti bendrovei žalą, darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu (1 t. b. l. 21). Susitariančios šalys pareiškė, jog susitarimą sudarė laisva valia, geranoriškai (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 13). 2013-04-29 ieškovas pateikė atsakovui prašymą atleisti iš užimamų pareigų abiejų šalių susitarimu be išeitinės kompensacijos nuo 2013-04-29 (b. l. 74). Nuo 2013 m. balandžio 29 d. ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 125 str. 1 d. (b. l. 73).

R. G. susitarimo dalies dėl materialinės žalos atlyginimo nevykdė, todėl bendrovė 2013 07 30 kreipėsi į LR Darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją dėl 26830,19 lt žalos išieškojimo iš R. G. (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 1, 2). LR Darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2013 08 22 sprendimu (1 t b.l. 15-20) tenkino reikalavimą išieškojimo iš R. G. 26830,19 lt žalai atlyginti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė panaikinti LR valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-08-22 Nr. DGKS-3038 priimtą sprendimą darbo byloje Nr. APS-2-12865, pripažinti negaliojančiu 2013-04-29 susitarimą dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo UAB „Grasta“, kuris sudarytas tarp R. G. ir UAB „Grasta“, persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-2-12865 esančius dokumentus, dėl juose esančių R. G. tikėtino parašų klastojimo ir jų autentiškumo ištyrimo: 1) 2013-04-29d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. INV-12 2013-04-29 Akmens anglies DOM svėrimo aktą; 2) 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. 13.19 titulinį lapą; 3) Baigiamąjį puslapį; 4) 2013-01-11 d. Akmens anglies matavimo ir skaičiavimo aktą. Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikino LR Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2013-08-22 priimtą sprendimą Nr. DGKS-3038 darbo byloje Nr. APS-2-12865; pripažino negaliojančiomis 2013-04-29 susitarimo dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo 2 p. ir 4 p. sąlygas dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo; priteisė iš ieškovo R. G. atsakovo UAB „Grasta“ naudai 13415,10 Lt žalai atlyginti; likusią ieškinio dalį teismas atmetė (1 t. b.l. 154-159).

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje Kauno apylinkės teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą ginčija UAB „Grasta“, esminiai apeliacinio skundo motyvai yra grindžiami tomis aplinkybėmis, jog nepagrįsta ir neįrodyta skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies pripažintas negaliojančiu ieškovo ir atsakovės sudarytas susitarimas CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, tokių pagrindų byloje nėra nustatyta; teismas, sumažindamas R. G. atsakomybės ribas, nepagrįstai taikė CK 6.259 str. 1-2 dalies nuostatas, nes darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuoja ne CK normos, o LR DK XVII normos. Niekuo nepagrįstos teismo išvados, kad atsakovė neužtikrino materialinių vertybių apsaugos, šios teismo išvados padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 183, 185 str.). Ieškovas niekada nesikreipė į atsakovės administraciją dėl netinkamos materialinių vertybių apsaugos, kadangi niekada nerašė bendrovės administracijai tarnybinio pranešimo. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 p. b. papunktis numato, kad ieškovas privalo laiku darbdaviui pranešti apie aplinkybes, gręsiančias materialinių vertybių apsaugai. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad trūkumas galėjo susidaryti dėl trečiųjų asmenų vagystės. Ieškovo veiksmus teismas privalėjo pripažinti tyčiniais ir privalėjo pritaikyti LR DK 257 str. 2 d., kuri nustato, kad kai žala padaroma tyčia, ji turi būti atlyginama visa. Todėl dėl netinkamo įstatymo pritaikymo teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas, o ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl susitarimo tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės

Ieškovas byloje neginčijo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties ir jos atskirų nuostatų, tačiau teisėjų kolegija dėl šios sutarties esmės ir turinio pasisako. Materialinės atsakomybės darbo teisėje atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Visiška materialinė atsakomybė taikoma DK 255 straipsnyje nustatytais atvejais. Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Įstatymas apibrėžia darbuotojus, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įvardydamas darbuotojų atliekamą darbo pobūdį. Tokių darbuotojų darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Taigi pagrindas tokiai sutarčiai sudaryti – darbo veiklos pobūdis, kai darbas tiesiogiai yra susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotojas atlieka tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso materialinių vertybių sauga. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra įforminama raštu, nustatant, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis). Taigi, tam, kad darbuotojas privalėtų atsakyti materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką darbuotojas yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Konkrečių materialinių vertybių išvardijimo visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nurodyti nereikia, juolab, kad, esant materialinių vertybių judėjimui, to praktiškai užfiksuoti aptariamoje sutartyje gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo su atsakovu sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nustatyta, kad darbuotojas įsipareigoja prisiimti materialinę atsakomybę už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą, o jei neišsaugo, atlygina visą žalą (Sutarties 1, 3 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, joje aptartos visiškos materialinės atsakomybės sąlygos įgalino R. G. aiškiai, nedviprasmiškai suprasti, kad jis prisiima pareigą darbdaviui atlyginti visą žalą už jam patikėtų ir perduotų ieškovo materialinių vertybių neišsaugojimą. Šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis atitinka šiai sutarčiai keliamus reikalavimus, tokia sutartis su ieškovu sudaryta pagrįstai ir teisėtai, R. G. užimamos pareigos bendrovėje buvo įtrauktos kolektyvinėje sutartyje į tų pareigybių sąrašą, kurioms gali būti taikomi visiškos materialinės atsakomybės pagrindai (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 58-68, 69). Todėl darbdaviui nustačius materialinių vertybių trūkumą po 2013 04 29 patikrinimo, ši sutartis sukėlė teisines pasekmes ir sudarytos rašytinės visiškos materialinės sutarties pagrindu atsirado R. G. civilinė teisinė atsakomybė t. y. jo prievolė atlyginti bendrovei nustatytą inventorizavimo metu žalą.

Dėl prievolės atlyginti žalą ir atlygintinos žalos dydžio nustatymo

Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Šiame teisėjų kolegijos sprendime jau buvo nurodyta, kad ši atsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam neatlikus arba netinkamai atlikus pavestas darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo santykiais. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (veikimą ar neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

Taigi, viena iš būtinųjų materialinės atsakomybės, tarp jų ir visiškos, sąlygų yra ta, kad darbuotojas darbdaviui turi būti padaręs realią savo neteisėta veika materialinę žalą. Įstatymų nustatyta, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualizuotai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Grasta“ siekė išieškoti darbo ginčų komisijoje iš ieškovo tik tiesioginius nuostolius, kurie susidarė skaičiuojant dingusios akmens anglies ir dingusių durpių briketų įgijimo kainą ir neprašė išieškoti negautų pajamų galimai pardavus anglis ir briketus. Kad nustatyti žalą, darbdavys reikiama tvarka atliko prekių inventorizaciją (2013 04 29), ieškovą supažindino su inventorizacijos rezultatais, rezultatų ieškovas nustatyta tvarka neginčijo ir neskundė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Grasta“ visiškai įrodė byloje padarytos jai žalos (tiesioginių nuostolių) dydį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais šioje ginčo dalyje, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino išieškotinos iš ieškovo bendrovei žalos dydį 50 procentų, konstatavęs jog dėl netinkamo 2012-06-01 sudarytos sutarties dėl visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės vykdymo yra nustatyta ir atsakovo kaltė, nes jis taip pat prisidėjo prie susidariusio trūkumo ir atsiradusių nuostolių padidėjimo. Šios Kauno apylinkės teismo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma ir to pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija nustatė, jog byloje minimas akmens anglies ir durpių briketų trūkumas 26830,19 Lt sumai susidarė laikotarpyje nuo 2013 01 11 atliktos inventorizacijos (prijungtos Darbo bylos Nr. APS-2-12865, b. l. 80-84) iki 2013 04 29 dienos, kai buvo atlikta paskutinė inventorizacija dirbant ieškovui. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, jog dirbant ieškovui R. G. pas atsakovą akmens anglies sandėlio vedėju, jis nesikreipė į bendrovės administraciją dėl bendrovės netinkamai vykdomos visiškos materialinės atsakomybės sutarties dalyje dėl netinkamos materialinių vertybių apsaugos sandėlyje. R. G. taip pat nepranešė savo darbo laikotarpiu darbdavio administracijai apie jokias kitas aplinkybes ar įvykius, jog akmens anglies dingimo faktą galėjo lemti trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog ieškovo, kaip materialiai atsakingo asmens kaltė dėl patikėtų materialinių vertybių neišsaugojimo, praradimo yra preziumuojama ir dėl to būtent R. G., esant ginčui dėl trūkumo priežasčių, turėjo įrodyti, jog materialinės vertybės buvo prarastos dėl kitų asmenų ar darbdavio kaltės (nerūpestingumo). Kauno apylinkės teismas, spręsdamas ginčą šioje dalyje, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (LR CPK 178 str., 185 str.), todėl priėmė neteisingą sprendimą panaikinti LR Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2013-08-22 priimtą sprendimą Nr. DGKS-3038 darbo byloje Nr. APS-2-12865. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra panaikintinas, priėmus naują sprendimą ieškinys šioje dalyje atmetamas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl R. G. ir UAB „Grasta“ 2013-04-29 susitarimo ginčijimo

Ieškovas jo ir darbdavio sudarytą susitarimą atlyginti žalą ginčijo ir grindė LR CK 1.91 straipsnio pagrindu ir įrodinėjo tomis faktinėmis aplinkybėmis, jog tapo realaus grasinimo ir apgaulės auka, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas pasirašyti susitarimą sau nenaudingomis sąlygomis (1 t. b. l. 41-45). Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime šioje ginčo dalyje konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų buvus apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi faktų. Tačiau teismas, ieškovui neįrodžius teisinio ieškinio pagrindo, ieškinį šioje dalyje tenkino, pripažino negaliojančiais R. G. ir UAB „Grasta“ 2013-04-29 susitarimo antrą ir ketvirtą punktus (1 t. b. l. 21). Teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Apeliantė, ginčydama teismo sprendimo šioje dalyje pagrįstumą, kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teisėjų kolegija patikrinusi apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl įrodymų vertinimo, nustatė, kad apeliacinio skundo motyvai pasitvirtino. Byloje apart ieškovo manymo nėra jokių duomenų apie atsakovo administracijos neigiamą poveikį ieškovui, prievartą sudarant susitarimą dėl žalos atlyginimo ir darbo santykių nutraukimo. Šias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime, tačiau šiomis aplinkybėmis nesivadovavo. Todėl Kauno apylinkės teismo sprendimas panaikinti 2013 04 29 šalių susitarimo dalis dėl žalos atlyginimo dydžio ir jos atlyginimo būdo yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, o teismo manymas, kad susitarimo ydingumą lemia bendrovės administracijos netinkami veiksmai saugant materialines vertybes, yra neteisingas. Dėl to šioje dalyje teismo sprendimas yra naikintinas, priėmus naują sprendimą, ieškinys atmetamas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl ieškovo reikalavimo persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-2-12865 esančius dokumentus, dėl juose esančių R. G. tikėtino parašų klastojimo ir jų autentiškumo ištyrimo: 1) 2013-04-29d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. INV-12 2013-04-29 Akmens anglies DOM svėrimo aktą; 2) 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. 13.19 titulinį lapą; 3) Baigiamąjį puslapį; 4) 2013-01-11 d. Akmens anglies matavimo ir skaičiavimo aktą.

Byloje ieškovas manė, kad buvo klastojami R. G. parašai 2013 04 29 atlikto inventorizavimo metu ir aktų surašymo metu, todėl jis prašė teismo persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-2-12865 esančius dokumentus, dėl juose esančių R. G. tikėtino parašų klastojimo ir jų autentiškumo ištyrimo: 1) 2013-04-29d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. INV-12 2013-04-29 Akmens anglies DOM svėrimo aktą; 2) 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. 13.19 titulinį lapą; 3) Baigiamąjį puslapį; 4) 2013-01-11 d. Akmens anglies matavimo ir skaičiavimo aktą. Kauno apylinkės teismas ankščiau minėtą ieškovo reikalavimą atmetė tais motyvais, jog byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius, kad pasirašant susitarimą buvus apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba kad dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi buvo sudarytas sandoris, taip pat nesant duomenų apie suklastotus dokumentus arba kitokius duomenis.

Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymo saugomas interesas (LR CPK 5 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas pats turėjo teisę ir galimybę persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-2-12865 esančius dokumentus, dėl juose esančių R. G. tikėtino parašų klastojimo ir jų autentiškumo ištyrimo: 1) 2013-04-29d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. INV-12 2013-04-29 Akmens anglies DOM svėrimo aktą; 2) 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. 13.19 titulinį lapą; 3) Baigiamąjį puslapį; 4) 2013-01-11 d. Akmens anglies matavimo ir skaičiavimo aktą. Šia išankstine ginčo sprendimo procedūra ieškovas nepasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė tokį ieškovo reikalavimą teisme nagrinėti ir išsprendė jį iš esmės (LR CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Todėl Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, ieškovo ieškinys šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.)

Panaikinus skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, ieškinį atmetus, perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Nustatyta, kad atsakovas šioje byloje turėjo šias išlaidas: 1700 Lt advokato paslaugoms apmokėti (1 t. b. l. 144), sumokėjo 402 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (2 t. b. l. 12), 2014 11 18 pateikė įrodymus, kad patyrė 1300 Lt advokato paslaugoms apmokėti už teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šias turėtas išlaidas prašo priteisti iš ieškovo. Prašymas tenkintinas (LR CPK 93 str., 98 str.)

Nustatyta, kad valstybė turėjo šioje byloje 17,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (LR CPK 92 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendž i a:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti.

Priimti byloje naują sprendimą.

R. G. ieškinį dalyje dėl LR valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-08-22 Nr. DGKS-3038 sprendimo darbo byloje Nr. APS-2-12865 panaikinimo, pripažinimo negaliojančiu R. G. ir UAB „Grasta 2013-04-29 susitarimą dėl 26830,19 Lt žalos atlyginimo atmesti.

R. G. ieškinį dalyje reikalaujant persiųsti pagal žinybingumą LR Prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos darbo byloje Nr. APS-2-12865 esančius dokumentus, dėl juose esančių R. G. tikėtino parašų klastojimo ir jų autentiškumo ištyrimo: 1) 2013-04-29d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. INV-12 2013-04-29 Akmens anglies DOM svėrimo aktą; 2) 2013-01-11 d. Atsargų inventorizacijos aprašo Nr. 13.19 titulinį lapą; 3) Baigiamąjį puslapį; 4) 2013-01-11 d. Akmens anglies matavimo ir skaičiavimo aktą, palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš ieškovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Grasta“ (į. k. 134702890) 3402 Lt (985,29 eurų) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,98 Lt (5,21 eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei (šios išlaidos mokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Teisėjai Galina BlaževičAlgimantas KukalisArvydas Žibas