- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-02
- Bylos Nr.
- I-238-561/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liudmila Zaborovska, Arūnas Kaminskas (pran.), Egidija Smalakienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Valstybinei
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Kaminsko, teisėjų Egidijos Smalakienės ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant D. Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams J. G. bei G. B., atsakovės atstovui A. Tabero, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. K. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2008-10-20 sprendimo Nr. S-288 (7-194/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2008-07-21 sprendimo Nr. 68-177, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2008-05-16 sprendimo Nr. (04)-K3-211, patvirtinusio 2008-03-20 patikrinimo aktą Nr. GA11-12, dalis dėl papildomai apskaičiuotų 18305 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 5492 Lt PVM baudos ir 8473 Lt PVM delspinigių, bei prašydamas minėtų sprendimų dalyse dėl papildomai apskaičiuotų 31027 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 6455 Lt GPM mokesčio baudos ir 13915 GPM delspinigių grąžinti mokestinį ginčą VMI nagrinėti iš naujo.
G. K. nurodė, kad neprieštarauja, jog jo veikla būtų pripažinta kaip individuali veikla, tačiau, skaičiuojant papildomai valstybei mokesčius, Inspekcija neatsižvelgė į visus pateiktus argumentus. G. K. ne kartą prašė Inspekcijos prie atliekamo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimo už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31 prijungti patikrinimą ir už laikotarpį nuo 2005-12-31 iki 2006-12-31 imtinai. Tačiau Inspekcija G. K. prašymo netenkino ir priėmė sprendimą, neištyrusi visos su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu susijusios medžiagos, dėl ko Inspekcija patikrinimo akte apmokestino dar kartą tas pačias pajamas GPM, kurios jau buvo G. K. asmeniškai deklaruotos ir mokestis sumokėtas.
Dėl patikrinimo akte apskaičiuoto PVM G. K. nurodė, kad Patikrinimo akto 6.5 p. yra nurodyta, kad G. K. 2004 m. gegužės mėn. gavo pajamų (220000 Lt) už bankroto administratoriaus paslaugas. Inspekcija konstatavo, kad šios pajamos viršija 100000 Lt, todėl G. K. privalėjo skaičiuoti ir mokėti PVM. G. K. teigimu, su tokia išvada negalima sutikti, nes 100000 Lt suma skaičiuojama ne pagal gautus pinigus, bet pagal atliktas paslaugas, kad Inspekcija per siauriai interpretavo PVM įstatymo 71 str. 2 d., t.y. G. K. apmokestinimo pagrindu laikė pinigų pervedimą į asmeninę pareiškėjo sąskaitą. Šiuo atveju PVM buvo skaičiuojamas ne kaupimo principu, kaip tai nustatyta PVM įstatymo 14 str. 2 d., bet piniginiu principu, t.y. G. K. apmokestintas PVM tą mėnesį, kai buvo gauti pinigai į atsiskaitomąją sąskaitą. Toks PVM skaičiavimas prieštarauja PVM įstatymo nuostatoms, pagal kurias skaičiavimo pagrindas yra kaupimo principas ir kaip kaupimo principu yra viršijama 100000 Lt riba, tada atsiranda prievolė skaičiuoti PVM. G. K., būdamas bankroto administratorius, vykdė bankroto procedūrą nuo 2002 m. iki 2006 m. pabaigos. Už šį laikotarpį gavo pinigus už darbą, kur PVM skaičiuojamas kaupimo principu, skirtingai nuo GPM įstatymo, kuriame apmokestinimas yra pagal pinigų gavimo principą. Todėl, G. K. teigimu, PVM turėjo būti skaičiuojamas tik nuo G. K. uždirbtų pajamų, o pajamos buvo gautos atitinkamai: 2003 m. – 100000 Lt, 2004 m. – 100000 Lt, 2005 m. – 95000 Lt, 2006 m. – 82600 Lt.
Dėl GPM už 2004 m. G. K. nurodė, kad savo 2007-05-15 paaiškinime dėl 2002-03-21 - 2006-01-31 gautų lėšų už administratoriaus darbą iš UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ 2004 m. už bankroto administratoriaus paslaugas G. K. gavo 100000 Lt. Minėta suma yra tinkamai deklaruota ir sumokėti numatyti mokesčiai. 2004-05-18 UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ mokėjimo pavedimu Nr. 1 į G. K. sąskaitą pervedė 220000 Lt. Tačiau tais pačiais metais (2004 m.) G. K. į UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ kasą grynaisiais pinigais grąžino 120000 Lt. Tačiau Inspekcija, vertindama visas G. K. uždirbtas lėšas, neįvertino to fakto, kad G. K. deklaravo pajamas 2005 ir 2006 metais ir Inspekcija patikrinimo akte apmokestino dar kartą tas pačias pajamas GPM, kurios jau buvo deklaruotos ir mokestis sumokėtas.
Dėl vykusio mokestinio patikinimo trukmės, apskaičiuotų delspinigių ir baudų G. K. nurodė, kad 2006 m. vasarą Inspekcija atliko G. K. patikrinimą dėl metinės gyventojo turto deklaracijos. Šio patikrinimo metu jokių esminių pažeidimų nustatyta nebuvo. Inspekcija G. K. mokestinį patikrinimą pradėjo 2006-10-05, patikrinimas buvo pratęstas keliolika kartų ir buvo baigtas tik 2008-05-16. Patikrinimas tęsėsi beveik tris metus. Patikrinimo metu Inspekcijos V patikrinimų skyriaus vyresn. specialistės M. B. pateiktuose nurodymuose kartojasi užduodami klausimai, buvo prašoma pateikti paaiškinimus dėl jau kelis kartus paaiškintų dalykų. Patikrinimo metu buvo tikrinami su tyrimo objektu visai nesusiję ir tyrimo rezultatams jokios įtakos neturintys dalykai. Tokia mokestinio tyrimo eiga sukelia įtarimą, kad tyrimas tyčia buvo vilkinamas. Todėl delspinigių skaičiavimas mokestinio patikrinimo metu pažeidžia protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus. G. K. nesutinka su patikrinimo akte nurodytu teiginiu, kad patikrinimo metu G. K. bendravo nenoriai ir negeranoriškai, neteikė paaiškinimų, nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, nes patikrinimo metu buvo geranoriškai nusiteikęs, visus Inspekcijos prašymus įvykdė, atsakė į visus pateiktus klausimus.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo G. K. atstovai prašė G. K. skundą tenkinti, remiantis skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo G. K. skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad G. K. skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų, kurie yra pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. VMI paaiškino, kad iš bylos medžiagos matyti, jog G. K. 2004 m. deklaravo 100000 Lt pajamų, gautų už UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ bankroto procedūros administravimą. Tačiau, AB SEB banko duomenimis, G. K. iš minėtos bendrovės sąskaitos 2004-05-18 mokėjimo pavedimu Nr. 1 buvo pervesta 220000 Lt. G. K. 2007-05-15 paaiškinime nurodė, kad iš šios sumos 120000 Lt grąžino bendrovei grynaisiais į kasą, bet šį faktą įrodančių dokumentų ar jų patvirtintų kopijų mokestinio patikrinimo metu pateikti negalėjo, nes teigė, jog visi su bendrove susiję dokumentai, įskaitant ir kasos orderius, 2006 m. balandžio mėnesį buvo perduoti Kauno miesto savivaldybės archyvo skyriui. Mokesčių administratoriams nuvykus į Kauno miesto savivaldybės kanceliarijos archyvą, bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų duomenimis nenustatyta, kad G. K. būtų bendrovei grąžinęs 120000 Lt sumą. Buvo nustatyta, kad G. K. 2004-05-07 vykusiame bendrovės kreditorių susirinkime pateikė tvirtinti savo veiklos ataskaitą apie atliktus darbus už 2003-01-01 – 2004-04-30 laikotarpį. Šioje ataskaitoje nurodyta, kad 2004-04-30 bendrovės skola už bankroto administravimo paslaugas sudaro 220000 Lt. Kreditorių susirinkimo sprendimu buvo nutarta išmokėti dalinį 100000 Lt atlyginimą, kuris G. K. į sąskaitą buvo pervestas 2003-03-31. Ataskaita buvo patvirtinta vienbalsiai. Todėl akivaizdu, jog po šio kreditorių susirinkimo, t.y. 2004-05-18, iš bendrovės į G. K. sąskaitą pervesti 220000 Lt pripažintini G. K. atlyginimu už ataskaitiniu laikotarpiu suteiktas bankroto administravimo paslaugas, nes byloje neginčytinai įrodyta, kad minėtoje G. K. ataskaitoje 220000 Lt skola pareiškėjui ir buvo pervesta 2004-05-18 mokėjimo pavedimu Nr. 1 iš bendrovės banko sąskaitos. Kadangi byloje nenustatytas dalies pinigų grąžinimo faktas, todėl G. K. privalėjo gauto 220000 Lt atlygio sumą deklaruoti ir sumokėti nuo jos 15 proc. GPM, t.y. 33000 Lt. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčio apskaičiavimu, turi paneigti mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumą, pateikdamas savo veiksmų teisėtumą patvirtinančius įrodymus. Tuo tarpu G. K. mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, jog jis 2004 m. už bendrovės bankroto administravimo paslaugas gavo ne 100000 Lt, bet 220000 Lt pajamų, jokiais rašytiniais įrodymais paneigti negalėjo, t.y. mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumo nenuginčijo. Kadangi G. K. pervesta 220000 Lt suma pripažintina G. K. gautu atlygiu (pajamomis) už suteiktas bankroto administravimo paslaugas, G. K. viršijo PVM įstatymo 71 str. nustatytą 100000 Lt ribą, todėl privalėjo registruotis PVM mokėtoju ir nuo minėtą ribą viršijančios sumos turėjo skaičiuoti PVM, taip pat nuo gauto atlygio turėjo būti apskaičiuotas GPM ir VSD įmokos. G. K. prievolė skaičiuoti ir deklaruoti PVM atsirado nuo 2004-05-18 gauto atlygio už bendrovės bankroto administravimo paslaugas dalies, kuri viršija 100000 Lt.
VMI pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 5 d., administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto, baigus bankroto procedūrą, arba dalimis, vykdant bankroto procesą. Iš AB SEB Vilniaus banko pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad G. K. administratoriaus atlyginimas buvo sumokėtas dalimis: 2003-01-31 – 100000 Lt, 2004-05-18 – 220000 Lt, 2005-10-20 – 28375,66 Lt. Nors G. K. nurodo kitokias atlyginimo išmokėjimo sumas ir laikotarpius, tačiau jokių apskaitos dokumentų, patvirtinančių jo teiginius, nepateikia. Dėl G. K. motyvų dėl patikrinimo atlikimo vilkinimo, VMI nurodė, kad jos kompetencijai priskirta nagrinėti mokestinius ginčus, o ne apskritai visus ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nepriskiriamų skundams dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame nurodoma sumokėti mokestį arba atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriems yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra ar tų sprendimų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės VMI atstovas prašė G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą, vadovaujantis atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo G. K. skundą prašė skundą atmesti, vadovaujantis atsakovės VMI atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad Inspekcijos V Patikrinimų skyriaus vyresn. specialistė atliko G. K. mokestinį patikrinimą, kurio metu patikrintas GPM už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31, PVM už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31, valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau - VSD) už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2005-12-31, privalomojo socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31 apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumas ir 2008-03-20 surašė patikrinimo aktą Nr. GA11-12 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame G. K. papildomai apskaičiavo 31027 Lt GPM, 13915 GPM delspinigių, 18305 Lt PVM, 8473 Lt PVM delspinigių, 3063 Lt VSD įmokų, iš jų: 2118 Lt pagrindinei pensijos daliai, 945 Lt papildomai pensijos daliai, 1 532 Lt VSD įmokų baudą, atsižvelgus į G. K. deklaruotą mokėtiną 21942 sumą, papildomai apskaičiuotas GPM sumažintas 9510 Lt (I t., b.l. 9-37). Patikrinimo akte nustatyta, kad G. K. papildomai apskaičiuota GPM suma už 2004 m. dėl to, jog G. K. 2004 m. už UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ (toliau – Bendrovė) bankroto procedūros administravimą gavo 220000 Lt pajamų, nors deklaravo tik 100000 Lt. Inspekcija nustatė, jog G. K. iš minėtos Bendrovės sąskaitos 2004-05-18 mokėjimo pavedimu Nr. 1 buvo pervesta 220000 Lt, t.y. G. K. mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma leido Inspekcijai daryti išvadą, jog G. K. už Bendrovės bankroto administravimo paslaugas gavo ne 100000 Lt, bet 220000 Lt pajamų. G. K. teigė, kad 120000 Lt grąžino į Bendrovės kasą grynais, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti nepateikė įrodymų. Todėl G. K. papildomai apskaičiuotas PVM, GPM, taip pat VSD įmokos pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.
2008-05-16 Inspekcijos sprendimu Nr. (04)-K3-211 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ 2008-03-20 Patikrinimo aktas buvo patvirtintas ir G. K. nurodyta sumokėti į biudžetą 21517 Lt GPM, 13915 Lt GPM delspinigių, 6455 Lt GPM baudą, 18305 Lt PVM, 8473 Lt PVM delspinigių, 5492 PVM baudą (I t., b.l. 72-86).
G. K. 2008-06-06 su skundu kreipėsi į VMI, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2008-05-16 sprendimo ir 2008-03-20 Patikrinimo akto dalis dėl nurodymo sumokėti apskaičiuotas GPM ir PVM mokesčių sumas (I t., b.l. 87-89).
2008-07-21 VMI sprendimu Nr. 68-177 ,,Dėl G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2008-06-06 skundo“ Inspekcijos 2008-05-16 sprendimas buvo patvirtintas (I t., b.l. 92-95).
G. K. 2008-08-12 su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti 2008-07-21 VMI sprendimą, 2008-05-16 Inspekcijos sprendimą ir Inspekcijos 2008-03-20 Patikrinimo akto dalis dėl nurodymo sumokėti apskaičiuotas GPM, PVM ir VSD įmokų sumas (I t., b.l. 96-98).
2008-10-20 Komisijos sprendimu Nr. S-228 (7-194/2008) ,,Dėl G. K. 2008-08-12 skundo“ VMI 2008-07-21 sprendimas buvo patvirtintas (I t., b.l. 112-116).
Byloje kilęs ginčas, ar pagrįstai mokesčių administratorius nustatė, kad G. K. 2004 m. gautos pajamos viršijo 100000 Lt, dėl ko G. K. atsirado pareiga apskaičiuoti ir mokėti GPM ir PVM.
GPM įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad individualia veikla besiverčiantis nuolatinis Lietuvos gyventojas per mokestinį laikotarpį gavęs tiek A klasės, tiek B klasės pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį, joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį.
PVM įstatymo 3 str. 1 d. numatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t.y., veikdamas kaip toks. To paties įstatymo 14 str. 1 d. nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, o 2 d. įtvirtinama, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą.
PVM įstatymo 71 str. 1 d. numatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio įstatymo 95 str. tenka šalies teritorijoje įsikūrusiam pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad, neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė nurodytą 100000 litų sumą, PVM neskaičiuojamas.
Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 5 d. numatyta, kad administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį bei jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje.
Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
Teismas nustatė, jog skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad G. K. 2004-05-18 už bendrovei UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ suteiktas bankroto administravimo paslaugas pervesta 220000 Lt. Nors G. K. mokesčių administratoriui nurodė, kad 120000 Lt grąžino į administruojamos bendrovės kasą, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių dokumentų. Kadangi G. K. pinigai buvo pervesti 2004 m. gegužės mėn. ir šį mėnesį viršyta 100000 Lt suma, todėl, remiantis PVM įstatymo 71 str., G. K. nuo viršijančios 120000 Lt sumos buvo apskaičiuotas 18305 Lt PVM. Minėta suma – 220000 Lt, taip pat, buvo pripažinta G. K. individualios veiklos pajamoms ir jos, remiantis GPM įstatymo 27 str., apmokestintos GPM.
Byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad 2002-06-05 tarp G. K. ir UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ sudaryta pavedimo sutartis (Mokestinė byla, b.l. 155-157). Minėtos sutarties 1.1 p. G. K. įsipareigojo vykdyti bankroto procedūras, bankrutuojančios įmonės vardu ir sąskaita administruoti bankrutuojančią bendrą Lietuvos ir Šveicarijos uždarąją akcinę bendrovę ,,Respublika – Falkenhorst“. Sutarties 3.2 p. buvo įtvirtinta, kad G. K. už bankroto administravimo paslaugas nustatomas atlyginimas, lygus 8 proc. nuo parduoto turto bei išieškotų sumų vertės, bet ne daugiau kaip 360000 Lt plius PVM, o 3.3 p. buvo numatyta, kad atlyginimą už bankroto administravimo paslaugas bankrutuojanti įmonė G. K. sumoka dalimis, proporcingai realiai gautoms lėšoms, t.y. faktiškai įplaukus tokioms lėšoms į bankrutuojančios įmonės sąskaitą už parduotą turtą ir išieškotas sumas. 2003-01-24 Pavedimo sutarties 3.2 ir 3.3 p. pakeitimais buvo nustatyta, kad G. K. už bankroto administravimo paslaugas nustatomas atlyginimas, lygus 8 proc. nuo parduoto turto bei išieškotų sumų vertės, bet jokiu atveju ne mažiau kaip 100000 Lt plius PVM ir ne daugiau kaip 320000 Lt plius PVM, taip pat, kad atlyginimą už bankroto administravimo paslaugas bankrutuojanti įmonė G. K. sumoka kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka (Mokestinė byla, b.l. 158). G. K. 2004 m. deklaravo 100000 Lt pajamų, gautų už UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ administravimą. Tačiau, remiantis byloje pateiktais AB SEB banko duomenimis, G. K. iš minėtos bendrovės sąskaitos 2004-05-18 mokėjimo pavedimu Nr. 1 pervesta 220000 Lt (Mokestinė byla, b.l. 123-124). Tiek savo paaiškinimuose mokesčių administratoriui, tiek skunde teismui G. K. nurodė, kad 120000 Lt sumą iš gautos 220000 Lt sumos grynaisiais grąžino į Bendrovės kasą. Kaip matyti iš byloje pateikto G. K. 2007-05-15 paaiškinimo Inspekcijai (Mokestinė byla, b.l. 92-93), faktą, kad iš 220000 Lt sumos 120000 Lt jis grąžino Bendrovei grynaisiais pinigais į kasą, patvirtinančių dokumentų G. K. neturi, kadangi visi su UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ susiję dokumentai, įskaitant ir kasos orderius, 2006 m. balandžio mėnesį buvo perduoti Kauno miesto savivaldybės archyvo skyriui. Teismas nustatė, kad Inspekcijai kreipusis į Kauno miesto savivaldybės Kanceliarijos skyrių, jokių dokumentų, patvirtinančių, kad G. K. grąžino į Bendrovės kasą 120000 Lt grynais pinigais, nerasta. Išskyrus G. K. paaiškinimą, daugiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad G. K. 120000 Lt grynais pinigais grąžino į Bendrovės kasą. G. K. tos aplinkybės, kad jam buvo pervesti 220000 Lt neginčija ir laikytina, kad minėta aplinkybė byloje nustatyta.
Teismas nustatė, kad G. K. 2004-05-07 vykusiame Bendrovės kreditorių susirinkime (Mokestinė byla, b.l. 125-129) pateikė tvirtinti savo veiklos ataskaitą apie atliktus darbus už 2003-01-01 – 2004-04-30 laikotarpį. Šioje ataskaitoje (Mokestinė byla, b.l. 121-123) nurodyta, kad 2004-04-30 bendrovės skola už bankroto administravimo paslaugas sudarė 220000 Lt, nes iki tol (2003-01-31) G. K. buvo išmokėtas dalinis 100000 Lt atlyginimas. Po 2004-05-07 kreditorių susirinkimo, t.y. 2004-05-18, iš bendrovės į G. K. sąskaitą pervesti 220000 Lt. Minėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad G. K. iš Bendrovės į G. K. sąskaitą pervesti 220000 Lt laikytini G. K. atlyginimu už ataskaitiniu laikotarpiu suteiktas bankroto administravimo paslaugas.
G. K. skunde nurodė, kad Inspekcija nepagrįstai taikė PVM įstatymo 14 str. 2 d., nes minėtoje dalyje nurodyta, kad prievolė skaičiuoti PVM atsiranda, kai paslaugos yra atliekamos, t.y. nėra jokios nuorodos į pinigų sumokėjimą.
Teismas daro išvadą, kad ginčo atveju būtina atsižvelgti į G. K. atliekamų bankroto procedūrų specifiką. Bankroto procedūros atliekamos tam tikrą laikotarpį ir apima kompleksą įvairiausių paslaugų. Už periodiškai atliekamas paslaugas G. K. gali būti išmokamas ir dalinis atlyginimas, tokią galimybę įtvirtina ir anksčiau paminėta Įmonių bankroto įstatymo 36 str. 5 d. nuostata. Tačiau toks periodinis atlyginimo išmokėjimas nelaikytinas avansiniu atsiskaitymu PVM įstatymo 14 str. 4 d. prasme. Minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Dalinis apmokėjimas už bankroto administravimo paslaugas, kurio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt, yra deklaruojamas PVM įstatymo 71 str. 2 d. nustatytais terminais ir tvarka. Konstatuotina, kad ginčo atveju G. K. buvo dalinai apmokėta už jo suteiktas bankroto administravimo paslaugas, o kadangi atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt, todėl G. K. atsirado prievolė deklaruoti ir mokėti PVM. Šiuo atveju konstatuotina, kad Inspekcija pagrįstai pritaikė PVM įstatymo 71 str. 2 d. ir nustačiusi, kad 2004 m. gegužės mėn. G. K. gautas atlygis viršijo 100000 Lt, nuo minėtą ribą viršijančios dalies pagrįstai G. K. apskaičiavo 18305 Lt PVM.
Teismas nustatė, kad G. K. neginčija tos aplinkybės, jog G. K., teikdamas pagal pavedimo sutartį UAB ,,Respublika – Falkenhorst“ bankroto administravimo paslaugas, vykdė individualią veiklą. Todėl, remiantis anksčiau paminėtomis GPM įstatymo 27 str. 1 d. nuostatomis, G. K. atsirado prievolė deklaruoti 220000 Lt gautą pinigų sumą ir sumokėti nuo jos 15 proc. GPM (GPM įstatymo 6 str. 2 d. 8 p.). Todėl teismas konstatuoja, kad Inspekcija, atskaičiusi papildomai G. K. priskaičiuoto mokėtino PVM sumą bei įvertinusi 2004 m. G. K. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas bei nuo jų sumokėtą GPM, patikrinimo metu nustatytas gyventojo gautas turto nuomos individualios veiklos pajamas, bankroto administravimo (individualios veiklos) pajamas, gyventojo patirtas išlaidas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas, G. K. taikytiną metinį neapmokestinamųjų pajamų dydį, pagrįstai G. K. apskaičiavo 31611 Lt mokėtiną GPM, o įvertinusi G. K. pateiktoje pirminėje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotą 18989 Lt mokėtiną GPM, papildomai apskaičiavo G. K. 12622 Lt mokėtiną GPM.
Teismas nustatė, kad G. K. Inspekcijos sprendimu apskaičiuota 13915 GPM delspinigių ir 8473 Lt PVM delspinigių. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p. delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 97 str. 2 d., šio įstatymo 96 str. 1 d. 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio įstatymo 81 str. 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Kadangi byloje nustatyta, jog G. K., vykdydamas individualią veiklą, laiku nedeklaravo visų gautų pajamų, laiku nesumokėjo PVM ir GPM, todėl jam pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai.
Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. numatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Byloje jokių G. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jam pagrįstai nuo papildomai apskaičiuoto GPM 21517 Lt paskirta 30 proc. dydžio bauda, t.y. 6455 Lt, ir nuo apskaičiuoto PVM 18305 Lt paskirta 30 proc. dydžio bauda, t.y. 5492 Lt.
Teismas daro išvadą, kad, remiantis minėtomis Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 ir 2 d. nuostatomis, mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodinėjimo našta turi būti vienodai padalinta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas privalo pagrįsti, t.y. pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad tos sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai. Teismas daro išvadą, kad G. K. atsiradusios mokestinės prievolės pagrįstos leistinais ir byloje pateiktais įrodymais ir nėra nuginčytos. Tuo tarpu G. K., siekdamas nuginčyti apskaičiuotas mokėtinas mokesčių sumas, turi pateikti ir visus dokumentus ir/ar kitus įrodymus, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus. Remiantis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, darytina išvada, kad vienintelis įrodymas, patvirtinantis G. K. išsakytą poziciją, jog 120000 Lt suma grynaisiais buvo grąžinta į Bendrovės kasą, ir PVM ir GPM mokesčiai jam apskaičiuoti nepagrįstai, yra paties G. K. subjektyvus paaiškinimas. Nors minėtas paaiškinimas ir laikytinas vienu iš rašytinių įrodymų byloje, tačiau nėra pakankamas G. K. nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ir nustatyti jas kaip objektyviai egzistuojančias. Todėl teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija G. K. mokėtinas GPM ir PVM sumas bei minėtų sumų baudas ir delspinigius apskaičiavo nepagrįstai.
Skunde teismui G. K. nurodė, kad jo mokestinis patikrinimas vyko nepagrįstai ilgą laiką, dėl ko delspinigių skaičiavimas mokestinio patikrinimo metu pažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
Teismas nustatė, kad G. K. mokestinis patikrinimas pradėtas 2006-10-05 pavedimu tikrinti Nr. 07-06-10-39, baigtas - 2008-03-20, kad mokestinis patikrinimas periodiškai buvo pratęsiamas dėl to, jog G. K. delsė įvykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus. Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio įstatymo 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas; 2) yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais); 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad įstatymas nenumato galimybės atleisti G. K. nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo dėl per ilgų mokestinio patikrinimo atlikimo terminų. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad G. K. galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, esant kitiems Mokesčių administravimo įstatyme numatytiems pagrindams. G. K., manydamas, kad jo teises ar teisėtus interesus pažeidžia mokesčių administratoriaus ar kitų asmenų veiksmai, gali bendra tvarka inicijuoti ginčą dėl žalos atlyginimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiami 2008-10-20 Komisijos sprendimas Nr. S-288 (7-194/2008), 2008-07-21 VMI sprendimas Nr. 68-177, 2008-05-16 Inspekcijos sprendimas Nr. (04)-K3-211, kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2008-03-20 patikrinimo aktas Nr. GA11-12, laikytini teisėtais ir pagrįstais, priimtais tam įgaliotų pareigūnų, tinkamai išsiaiškinus visas su nagrinėjamu ginču susijusias faktines aplinkybes ir teisingai pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra pagrindo, kad pareiškėjas G. K. pažeidė reikalavimus, vykdant mokestines prievoles valstybei, todėl G. K. skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.