Kauno apygardos teismo sprendimas

panaikinti buto (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir ieškovo V. M. nuosavybės teisės į šį butą įregistravimą;panaikinti negyvenamosios patalpos – rūsio - slėptuvės (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir atsakovo D. I. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotą turtą įregistravimą.pripažinti, kad vienbutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra bendroji dalinė nuosavybė.perkelti ieškovui V. M. pirkėjo teises pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir D. I. sudarytą 2010 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr.66-12-13 ir priteisti iš ieškovo V. M. atsakovui D. I. 3000 Lt, sumokėtų pagal pirkimo-pardavimo sutartį.

2002 m. sausio 1 d. mirė B. V.. Po palikėjo mirties ieškovas paveldėjimo pagal testamentą teisės pagrindu įgijo nuosavybės teises į palikėjo turtą, t.y. į gyvenamąjį namą be rūsio ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).

Nors B. V. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 pagrindu nuosavybės teisę įgijo į vienbutį gyvenamąjį namą 1A2/p be rūsio, o Kauno miesto savivaldybė tik nuosavybės teisę į esminę gyvenamojo namo dalį – rūsį, tačiau nekilnojamojo turto registratorius B. V., o paskui ieškovui, nuosavybės teisę įregistravo ne į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), bet tik į butą (atskirą nekilnojamojo turto objektą) jame, o Kauno miesto savivaldybei į atskirą nekilnojamojo turto objektą – rūsį, bet ne į esminę gyvenamojo daikto dalį - rūsį.

Ieškovo vertinimu, registratorius, įregistruodamas B. V., o paskui ieškovo nuosavybės teisę ne į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bet tik į butą, kurį įregistravo kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, jame, neatliko nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos - duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimo į nekilnojamojo turto registrą, o ėmėsi nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatyme nesuteiktos funkcijos vertinti ar daryti savarankiškas išvadas, aiškinant arba interpretuojant pateikto dokumento turinį.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik įrašą nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Ieškovas akcentavo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, jog jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Tokia išvada grindžiama tuo, jog registracija tik įregistruojami daiktinių teisių (šiuo atveju nuosavybės teisės) į nekilnojamuosius daiktus įgijimo ar pasikeitimo juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.). Taigi daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą įgyjama ne registracijos, o juridinio fakto, įforminto sandoriu, administraciniu aktu ir pan. pagrindu. Be to, tai reiškia, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą ir kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti ar daryti savarankiškų išvadų, aiškinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų turinį.

Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.02-01-6907 (administracinio akto), kuris yra pirminis ieškovo nuosavybės teisės į iš B. V. paveldėto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo ir įregistravimo dokumentas, 1.1 ir 2.1.1 papunkčiuose yra aiškiai nurodyta, jog B. V. vardu įteisinamas savavališkas statinys – gyvenamasis namas 1A2/p ir įregistruojamos nuosavybės teisę į jį. Remdamasis nurodytas motyvais, ieškovas pabrėžė, kad užtikrinant, jog Nekilnojamojo turto registro įrašai atitiktų dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti, nuosavybė tiek B. V., tiek ieškovui, kaip jo testamentiniam teisių perėmėjui, turėjo būti įregistruota būtent į gyvenamąjį namą 1A2/p, esantį (duomenys neskelbtini), o ne į butą, kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, jame.

Be to, ieškovas ieškinyje nurodė, kad gyvenamasis namas, yra gyvenamosios paskirties vienbutis pastatas. Pagal savo paskirtį vienbutis gyvenamasis namas yra skirtas gyventi vienai šeimai, todėl jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (statinys) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto). Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojami butai, kaip atskiri nekilnojamojo turto daiktai, tik tuo atveju, kai gyvenamasis namas yra daugiabutis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl nurodytų priežasčių ieškovas prašė panaikinti buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre, o tuo pačiu ir ieškovo nuosavybės teisės į šį butą įregistravimą.

Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.02-01-6907 pagrindu negalėjo buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti Kauno miesto savivaldybės vardu.

Tokią savo poziciją ieškovas grindė tuo, jog Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.02-01-6907 (administracinio akto), kuris yra pirminis Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę įgijimo ir įregistravimo dokumentas, 2.2. papunktyje yra aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisė Kauno miesto savivaldybės vardu įregistruojama į buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę šiuo metu esančią gyvenamojo namo 1A2/p rūsiu. Ieškovo įsitikinimu įsakymo turinio aiškinimas patvirtina, kad po gyvenamojo namo 1A2/p savavališkos statybos įteisinimo, buvusi Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė tapo esmine gyvenamojo namo dalimi – rūsiu (CK 4.15 str.). Kadangi gyvenamasis namas 1A2/p yra gyvenamosios paskirties vienbutis pastatas, todėl jame iš principo negali būti smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto, rūsio ar pan.). Vienbučiame gyvenamajame name esančios patalpos (kambariai, virtuvė, koridorius, rūsys ir pan.) yra esminės gyvenamojo namo dalys (CK 4.15 str.), o ne atskiri nekilnojamojo turto objektai. Tai paaiškinama vienbučio namo paskirtimi - toks gyvenamasis namas skirtas gyventi vienai šeimai. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad ir pats Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas laikėsi būtent tokios pozicijos, 1999 m. raštu atsakęs į Kauno miesto savivaldybės pastatų priežiūros ir nuomos skyriaus 1999 m. vasario 2 d. raštą Nr.128, kad Kauno tvirtovės slėptuvė, (duomenys neskelbtini) nėra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, nes virš jos pastatytas gyvenamasis namas, apie kurio priklausomybę dokumentai nepateikti. Nekilnojamojo turto registre slėptuvę įregistruoti galėtume tik kartu su gyvenamuoju namu, pateikus dokumentus apie teises į jį, žemės sklypo naudojimą ir dokumentą apie minėto nekilnojamojo turto perdavimą Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn.

Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė ir tuo, kad buvusi Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas 2008 m. sausio 23 d., kai gyvenamojo namo, kurio esmine dalimi yra slėptuvė-rūsys, paskirtis buvo nurodoma dviejų butų pastatas. Toks gyvenamojo namo paskirties nurodymas sudarė prielaidas negyvenamąją patalpą (rūsį-slėptuvę) registruoti kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, nes dviejų butų pastate gali būti smulkesnių atskirų nekilnojamųjų daiktų (butų ar patalpų). Kad gyvenamojo namo, esančios (duomenys neskelbtini), paskirtis - dviejų butų pastatas buvo nurodoma neteisėtai, ieškovo vertinimu, patvirtina Nekilnojamojo turto tvarkytojo 2010 m. lapkričio 17 d. raštas Nr.(3.4.5)S-5759, kuriuo ieškovas informuotas, jog išnagrinėjus ieškovo skundą-prašymą, gyvenamojo namo 1A2p, esančio (duomenys neskelbtini), ištaisyta pastato paskirtis iš „gyvenamoji (dviejų butų pastatai)“ į „gyvenamoji (vieno buto pastatai)“. Neabejotina, kad pakeitus gyvenamojo namo paskirtį į vienbutį gyvenamąjį namą, neliko jokio teisinio pagrindo rūsio-slėptuvės registravimui kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto. Todėl ieškovas prašo panaikinti negyvenamosios patalpos – rūsio - slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre. Be to, atsižvelgdamas į tai, jog po Kauno miesto savivaldybės administracijos paskelbto viešo aukciono, kurį 2010 m. rugsėjo 15 d. laimėjo atsakovas D. I., 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta Privatizavimo objekto (negyvenamosios patalpos – rūsio - slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini)) pirkimo pardavimo sutartis, o 2010 m. spalio 1 d. Privatizavimo objekto perdavimo – priėmimo aktas, pagal kuriuos bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į privatizuotą objektą įgijo D. I. su sutuoktine, ieškovas prašo teismo panaikinti D. I. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotą turtą įregistravimą.

Ieškovas ir jo atstovė nurodė, kad ieškinio senatis nėra praleista, nes ieškovas apie savo, kaip gyvenamojo namo bendraturčio, teisių pažeidimą sužinojo, kai atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija po 2010 m. rugsėjo 15 d. įvykusio viešo aukciono, kurio metu buvo parduodamos negyvenamosios patalpos – rūsys - slėptuvė, esančios (duomenys neskelbtini), atsisakė pripažinti ieškovo pirmumo teisę pirkti nurodytas patalpas už aukciono metu pasiūlytą aukščiausią kainą, nurodydama, kad ieškovas ir Kauno miesto savivaldybė nėra bendraturčiai. Į teismą dėl pažeistų teisių ieškovas kreipėsi 2010 m. rugsėjo 27 d., todėl ieškinio senaties termino nėra praleidęs.

Ieškovas akcentavo, kad nors Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakyme Nr.02-01-6907, esančiame pirminiu tiek B. V., kurio testamentiniu teisių perėmėju ieškovas yra, tiek Kauno miesto savivaldybės, iš kurios gyvenamojo namo rūsį įgijo D. I. su sutuoktine, nuosavybės teisės įgijimo pagrindu į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), tam tikras dalis (B. V. gyvenamojo namo dalį be rūsio, o Kauno miesto savivaldybės gyvenamojo namo rūsį), nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai akivaizdžiai išplaukia iš statinio – vienbučio gyvenamojo namo – paskirties (skirtas gyventi vienai šeimai) ir aplinkybės, kad jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (vienbutis gyvenamasis namas) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto ar patalpos). Nesant galimybės vienbučiame gyvenamajame name suformuoti smulkesnių atskirų nekilnojamųjų daiktų (buto ar patalpos), tokio namo dalių (gyvenamųjų patalpų, rūsio ar pan.), kurios negali būti atskirais nekilnojamojo turto objektais, akivaizdu, kad savininkai negali įgyti asmeninės nuosavybės teisės į tokias gyvenamojo namo dalis, o gali būti tik gyvenamojo namo bendraturčiai (CK 4.72 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas prašo pripažinti, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė.

Ieškovo vertinimu, pripažinus, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, ieškovas turi pirmumo teisę pirkti tą turtą (CK 4.79 straipsnis). Analizuojant savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančius specialiuosius teisės aktus, matyti, kad jie nereglamentuoja bendrosios nuosavybės teisinių santykių, bendraturčių teisių ir pareigų privatizavimo procese, todėl darytina išvada, kad tokiems santykiams reguliuoti, vadovaujantis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, subsidiariai taikytinos CK normos, konkrečiai kalbant – CK 4.79 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Todėl vadovaudamasis savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančiais specialiais teisės aktais ir parduodamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje viešo aukciono būdu, atsakovas Kauno miesto savivaldybė turėjo atsižvelgti į CK 4.79 straipsnyje numatytą ieškovo pirmenybės teisę.

Kauno miesto savivaldybės administracijos paskelbtą viešą aukcioną 2010 m. rugsėjo 15 d. laimėjo atsakovas D. I. pasiūlęs už privatizuojamą objektą (negyvenamąsias rūsio - slėptuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) 3000 Lt. Su D. I. 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta Privatizavimo objekto (negyvenamosios patalpos – rūsio - slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartis, o 2010 m. spalio 1 d. Privatizavimo objekto perdavimo – priėmimo aktas. CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis bendrąja nuosavybe priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, tai kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Todėl ieškovas prašo teismo perkelti ieškovui pirkėjo teises pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir D. I. sudarytą 2010 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr.66-12-13 ir priteisti iš ieškovo V. M. atsakovui D. I. 3000 Lt sumokėtų pagal pirkimo pardavimo sutartį.

Atsakovas VĮ „Registrų centras“ atsiliepime į ieškinį (T.I, 179-183 b.l.) bei teismo posėdyje nurodė, kad ieškinio reikalavimai panaikinti buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre; ieškovo V. M. nuosavybės teisės į šį butą įregistravimą; negyvenamosios patalpos – rūsio - slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre; atsakovo D. I. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotą turtą įregistravimą pareikšti nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Atsakovo VĮ „Registrų centras“ įsitikinimu, Nekilnojamojo turto registro duomenys, kad negyvenamoji patalpa – rūsys - slėptuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), priklauso Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise, atitinka dokumentus, kurių pagrindu nuosavybės teisė įregistruota (1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr.18 ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.02-01-6907 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo B. V. ir Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu (Kauno m.)“).

Be to, nors VĮ „Registrų centras“ duomenimis 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2010 m. spalio 1 d. perdavimo – priėmimo aktu Kauno miesto savivaldybė pardavė ir perdavė D. I. ginčo rūsį, tačiau daiktinės teisės D. I. vardu nebuvo įregistruotos, nes minėtam turtui įregistruotas areštas. Todėl reikalavimas panaikinti D. I. (su sutuoktine) bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotą turtą registravimą atmestinas.

Atsakovas VĮ „Registrų centras“ taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką registratorius neturi teisės vertinti valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimų teisėtumo, taip pat aiškinti ir interpretuoti pateiktų dokumentų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tik teisme nuginčijus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas išregistruoti tų dokumentų pagrindu įregistruotą daiktą ir daiktines teises. Todėl ieškovui siekiant apginti savo tariamai pažeistas teises reikėtų ginčyti 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2010 m. spalio 1 d. perdavimo – priėmimo aktą, 1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr.18 ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.02-01-6907. Kadangi ieškovas nuosavybės teisės įregistravimo pagrindų neginčija, tai patenkinus ieškovo reikalavimus, teismo sprendimas taptų neįvykdomas.

Atsakovas pabrėžia, kad įregistravo du atskirus nekilnojamojo turto objektus (butą/patalpą ir rūsį) todėl, kad tokį sprendimą 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu priėmė Kauno apskrities viršininko administracija. Įsakymo 2.2 punkte nurodyta teisiškai Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu nuosavybės teise registruoti statinį buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, šiuo metu gyvenamojo namo rūsį, o B. V. vardu – gyvenamąjį namą be rūsio. Todėl atsakovas mano, kad neginčijant viešojo administravimo subjekto sprendimo, kuriuo buvo suformuoti du atskiri nekilnojamieji daiktai, ieškinio dalykas nesutampa su faktiniu ieškinio pagrindu, todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Atsakovas prašo ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas jau 2000 m. rugsėjo 26 d., kai B. V. vardu kreipėsi į teritorinį registro ir kadastro tvarkytoją, žinojo, kad daiktinės teisės įregistruotos į butą/patalpą, o ne į gyvenamojo namo dalį.

Atsakovas akcentuoja, kad ieškovas V. M. 2010 m. spalio 29 d. kreipėsi į teritorinį registratorių, kad būtų ištaisyti klaidingi duomenys nekilnojamojo turto registre, nurodant, kad gyvenamasis namas su rūsiu yra bendrąja daline nuosavybe valdomas nekilnojamojo turto objektas. Teritorinis registratorius 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu prašymą atmetė, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2011 m. sausio 13 d. sprendimu Nr.23 paliko galioti teritorinio administratoriaus sprendimą. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo ieškovas neskundė, todėl galima daryti išvadą, kad su juo sutiko.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu perkelti ieškovui pirkėjo teises pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr.66-12-13, nurodo, kad patenkinus kitus ieškovo reikalavimus neliktų ginčo rūsio, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, o tai reiškia, kad nebūtų ir 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties objekto.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį (T.I, 190-194 b.l.) ir jos atstovė teismo posėdyje nesutikdama su ieškiniu iš esmės nurodė tuos pačius motyvus, kuriuos nurodė VĮ „Registrų centras“.

Atsakovai D. I. ir A. I. nurodo, kad nors 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2010 m. spalio 1 d. perdavimo – priėmimo aktu Kauno miesto savivaldybė pardavė ir perdavė D. I. ginčo rūsį, tačiau daiktinės teisės D. I. vardu nebuvo įregistruotos, nes minėtam turtui įregistruotas areštas. Todėl reikalavimas panaikinti D. I. (su sutuoktine) bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotą turtą registravimą atmestinas.

Ieškovas neginčija nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamojo turto objektus atsiradimo pagrindų – 2002 m. balandžio 30 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr.2357, kurio pagrindu buvo įregistruota jo nuosavybė į butą bei 1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr.18, 2000-09-19 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr.02-01-3907, 2010 m. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2010 m. spalio 1 d. perdavimo – priėmimo akto, kuriuo pagrindu rūsys buvo įregistruotas Kauno miesto savivaldybės vardu, o vėliau perleistas D. I. ir A. I.. Todėl ieškovo reikalavimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai ir daiktinių teisių išregistravimo iš viešo registro pagrindams.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad butas ir rūsys turi būti registruojamas kaip vienas nekilnojamasis daiktas – gyvenamasis namas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamąjį turto kadastrą dokumentas yra valstybės ir valdžios ar valdymo institucijos sprendimas. Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.02-01-6907 2.2 papunktyje nurodė nuosavybės teise registruoti namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), esančius statinius Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu registruojant buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, t.y. Rūsį, o ieškovo vardu – gyvenamąjį namą be rūsio (Butą) bei ūkio pastatą. Todėl rūsys ir butas Nekilnojamojo turto registre teisėtai įregistruoti savarankiškais nekilnojamojo turto daiktais, nes būtent toks ir buvo administracinio akto, kurio pagrindu šie nekilnojamieji daiktai buvo įregistruoti, tikslas ir turinys.

Be to, ieškovo reikalavimui panaikinti buto teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre turi būti taikoma senatis, nes apie ją ieškovas sužinojo 2000 m. spalio 4 d.

Ieškovo reikalavimas pripažinti, kad gyvenamasis namas yra bendroji dalinė nuosavybė yra suformuluotas neaiškiai, nes nenurodyta kieno bendrąja daline nuosavybe jis reikalauja pripažinti gyvenamąjį namą. Ieškovas taip pat nenurodo jokio bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo pagrindo (sandorio, akto ir pan.), priešingai, byloje yra pateikti dokumentai (1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimas Nr.18, 2000-09-19 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas Nr.02-01-3907, 2002 m. balandžio 30 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas Nr.2357, 2000-09-19 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas Nr.02-01-3907, 2010 m. pirkimo-pardavimo sutartis ir 2010 m. spalio 1 d. perdavimo – priėmimo aktas), kad butas ir rūsys yra savarankiški turtiniai vienetai.

Be to, jeigu ieškovas manė, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 d. pagrindu galėjo reikalauti, kad registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintu ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Ieškovas V. M. 2010 m. spalio 29 d. kreipėsi į teritorinį registratorių, kad būtų ištaisyti klaidingi duomenys nekilnojamojo turto registre, nurodant, kad gyvenamasis namas su rūsiu yra bendrąja daline nuosavybe valdomas nekilnojamojo turto objektas. Teritorinis registratorius 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu prašymą atmetė, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2011 m. sausio 13 d. sprendimu Nr.23 paliko galioti teritorinio administratoriaus sprendimą. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo ieškovas neskundė, todėl galima daryti išvadą, kad su juo sutiko.

Atsakovai, nesutikdami su ieškovo reikalavimu perkelti ieškovui pirkėjo teises pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr.66-12-13, nurodo, kad patenkinus kitus ieškovo reikalavimus neliktų ginčo rūsio, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, o tai reiškia, kad nebūtų ir 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties objekto. Be to, rūsys ir butas niekada nebuvo ieškovo ir Kauno miesto savivaldybės bendrąja daline nuosavybe.

Patikslinęs ieškinio reikalavimus, ieškovas V. M. atsisakė dalies pareikštų reikalavimų (T. II, 4-5, b.l.). Ieškovo V. M. atsisakymas ieškinio reikalavimo dalyje dėl pripažinimo negaliojančiu Kauno miesto valdybos 1999-01-12 sprendimo Nr. 18, dėl pripažinimo negaliojančia Kauno miesto savivaldybės su D. I. 2010-09-30 sudarytos sutarties Dėl privatizavimo objekto pirkimo pardavimo, dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąjį senatį nustatymo į negyvenamąsias patalpas – rūsį - slėptuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), priimtinas ir byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 294 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje kilęs ginčas dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą dalį, esančia bendrąja nuosavybe.

Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į šį butą įregistravimo panaikinimo

Ieškovas, siekdamas įgyvendinti pirmenybės teisę pirkti atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2010 m. rugsėjo 15 d. viešame aukcione parduotą rūsį-slėptuvę, esantį (duomenys neskelbtini) prašo pripažinti gyvenamąjį namą, kuriame yra ginčo rūsys, bendrąja daline ieškovo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės nuosavybe. Ieškovas šio savo reikalavimo faktiniu pagrindu nurodo aplinkybes, kad 1993 metais ant buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.), esančios (duomenys neskelbtini), B. V., kurio testamentiniu paveldėtoju ieškovas yra, pasistatė gyvenamąjį namą. Šis savavališkas statinys (gyvenamasis namas be rūsio) Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr.02-01-6907 buvo įteisintas ir pripažinta B. V. nuosavybės teisė į jį (T.I, 18 b.l.). Be to, minėto įsakymo pagrindu Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė pripažinta gyvenamojo namo rūsiu ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybe. Ieškovo vertinimu, B. V. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 pagrindu nuosavybės teisę įgijo į vienbutį gyvenamąjį namą 1A2/p be rūsio, o Kauno miesto savivaldybė nuosavybės teisę į esminę gyvenamojo namo dalį – rūsį, tačiau nekilnojamojo turto registratorius B. V., o paskui ieškovui, kaip B. V. testamentiniam paveldėtojui, nuosavybės teisę įregistravo ne į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bet tik į butą (atskirą nekilnojamojo turto objektą) jame, o Kauno miesto savivaldybei į atskirą nekilnojamojo turto objektą (patalpą) – rūsį, nors rūsys yra esminė gyvenamojo namo dalis ir negali būti savarankišku nekilnojamojo turto objektu. Tokiais veiksmais nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neatliko savo funkcijos - duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimo į nekilnojamojo turto registrą, o ėmėsi nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatyme nesuteiktos funkcijos vertinti ar daryti savarankiškas išvadas, aiškinant arba interpretuojant pateikto dokumento turinį.

Atsakovai atsikirsdami į šiuos ieškovo argumentus nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą – rūsį-slėptuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruota pagrįstai ir atitinka dokumentus, kurių pagrindu nuosavybės teisė įregistruota (1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr.18 ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.02-01-6907 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo B. V. ir Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu (Kauno m.)“).

Atsakovai pabrėžia, kad tik nuginčijęs 1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr.18 ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.02-01-6907 „Dėl savavališkų statinių įteisinimo ir teisinio registravimo B. V. ir Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu (Kauno m.)“, ieškovas galėtų reikšti reikalavimą dėl buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinės registracijos nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į šį butą įregistravimo bei negyvenamosios patalpos – rūsio - slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinės registracijos nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į šią patalpą įregistravimo panaikinimo.

Kaip matyti iš 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 1.1 punkto, vadovaujantis 1964 m. CK 114 straipsnio 3 dalimi, B. V. vardu įteisintas savavališkai pastatytas statinys – gyvenamasis namas 1A2/p su priestatu 1a1/p (bendras plotas – 50,47 kv.m., gyvenamasis plotas – 19,48 kv.m.) be rūsio. Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas numatė, kad statinys – tai, pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme (gyvenamieji namai, pramonės, transporto, žemės ūkio, komercijos, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, valstybės valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų ir kiti pastatai, taip pat tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, vandens ir nuotekų valymo įrenginiai, pylimai, atraminės sienutės, keliai, gatvės, aikštės, inžineriniai tinklai, monumentalios skulptūros ir kt.). Taigi šiuo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu buvo pripažinta, jog gyvenamasis namas be rūsio yra pastatytas teisėtai. Be to, to paties įsakymo 2.1.1 punktu buvo nutarta B. V. vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini), esantį statinį - gyvenamąjį namą 1A2/p su priestatu 1a1/p (bendras plotas – 50,47 kv.m., gyvenamasis plotas – 19,48 kv.m.), o įsakymo 2.2 punktu Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini), esantį statinį - buvusią Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, šiuo metu gyvenamojo namo 1A2/p rūsį.