Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-31-3-00012-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.2.; 2.1.2.7.

2014 m. lapkričio 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Privačios kaltintojos R. V. civilinis ieškinys dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. lapkričio 3 d. per visuomenės informavimo priemonę – LNK televizijos laidą „24 valandos“ pareiškė, jog R. V. yra skolinga D. J., t. y. buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžiu D. J. išteisino, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto pagal BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skunde apeliantė nurodo, kad D. J. pinigų už elektros energiją nemokėjo, paraiška paskolai gauti Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastota, be to, iš apklaustų kredito unijos paskolų komiteto narių A. Č., J. P., A. M., S. K., L. S. paaiškinimų matyti, kad paskolų komitetas ant paraiškos paskolai gauti pasirašė tuomet, kai paskola D. J. jau buvo išmokėta. Pažymi, kad liudytojai, kredito unijos administratorius G. B., buhalterė N. S., administratoriaus pavaduotojas A. A. teisme nepaaiškino, kas suklastojo ir kieno ranka buvo surašyta papildoma paraiška Nr. (duomenys neskelbtini) paskolai gauti.

Skunde apeliantė taip pat pažymi, kad laidavimo paraiška Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastota, tačiau apie jos suklastojimą liudytojai G. B., N. S., D. K. ir A. A. nieko teismui nepaaiškino. Mano, kad klastoti dokumentus kredito unijai reikėjo nuo 2004 m. įvykdytos vagystės iš kredito unijos kasos. R. V. taip pat nurodo mananti, kad A. A. stengėsi pasisavinti kuo daugiau pinigų, nes galvojo, jog kada nors gali išaiškėti 2004 m. vagystės kaltininkas, tuomet jis bus „uždarytas“ ir nebegalės savintis pinigų.

R. V. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišsireikalavo 2011 m. rugsėjo 23 d. pareiškimo, kuris, apeliantės manymu, buvo sukurtas kažkieno iš kredito unijos darbuotojų. Atkreipia dėmesį, kad D. J. teisme teigė tokio pareiškimo niekada nerašiusi.

Apeliantė taip pat mano, kad teismas nepagrįstai į posėdį nekvietė ir kaip liudytoją neapklausė kredito uniją palaikantį prokurorą A. Karpalovą. Pažymi, kad 2006 m. spalio 27 d. pinigai jai buvo pervesti iš nacionalinės mokėjimo agentūros, dalį šių pinigų ji panaudojo sąskaitai už elektros energiją apmokėti, o tai, kad D. J. pinigai išmokėti grynais, patvirtina išmokėjimo orderiai.

Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai nagrinėjo bylą, nes iš esmės tenkino tik kaltinamojo reikalavimus, „įsivėlė“ į parodymų vertinimą tikėjimo ar netikėjimo principu, nors buvo galima tiesos kriterijus patikrinti rašytiniais įrodymais, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) kredito unijoje D. J. paskolos byloje esančiais dokumentais, (duomenys neskelbtini) kredito unijos ir Lietuvos Banko patvirtintomis paskolų išdavimo taisyklėmis, taip pat esančiomis kredito unijoje. Mano, kad šie rašytiniai įrodymai būtų buvę nepaneigiamais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas jų iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos neišreikalavo. R. V. įsitikinimu, minėtus įrodymus turėtų išreikalauti apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. V. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji D. J. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir, kai ta informacija neatitinka tikrovės. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

Kaip matyti iš išteisintosios D. J. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ji nurodė, kad R. V. prašymu iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos ji paėmė 47 000 Lt paskolą, ir tai patvirtina sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad 47 000 Lt buvo pervesti į R. V. sąskaitą. D. J. aiškinimu, paskolą paėmė ji, o R. V. už šią paskolą įnešdavo pinigus, o kai bankrutavo V. ūkis, R. V. pritrūko lėšų paskolai padengti. Už likusią negrąžintą sumą yra atsakinga R. V.. Atsakydama į jai pateiktus klausimus, D. J. paaiškino televizijos laidos metu netiesos nesakiusi, tik pasakiusi, kad R. V. liko skolinga bankui, taip pat, kad ji (D. J.) sumokėjo už elektrą. Taip pat parodė, kad ji pati televizijos laidos kūrybinės grupės nekvietė, tai įvyko D. iniciatyva (99–100 b. l.). Šiuos išteisintosios D. J. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtų parodymų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Tai, kad R. V. prašė D. J. paimti iš kredito unijos 47 000 Lt paskolą ir pastaroji šią paskolą paėmė, patvirtino ir D. J. sugyventinis liudytojas K. Ž.. Jis taip pat parodė, kad pinigus už paimtą paskolą įnešdavo R. V., dalis paskolos liko negrąžinta (130–131 b. l.).

Aplinkybę, kad D. J. 2006 m. spalio 31 d. pervedė 47 000 Lt R. V., teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja, kredito unijos buhalterė-kasininkė N. S.. Pastaroji taip pat nurodė, kad šį pinigų pervedimą atliko ji, pinigai – 47 000 Lt iš D. J. sąskaitos buvo pervesti į R. V. sąskaitą. Patvirtino, kad buvo padarytas pavedimas ir už A. V. suvartotą elektrą (tai patvirtina sąskaitos išrašai, 58, 59 b. l.), R. V. už kitus asmenis, tarp jų ir už D. J., yra atnešusi grynųjų pinigų (150 b. l.). Tai, kad pinigai – 47 000 Lt – iš D. J. sąskaitos buvo pervesti R. V., patvirtino ir liudytojas A. A.. Jis taip pat paaiškino, kad pinigai buvo pervesti iš paskolinės sąskaitos į D. J. einamąją sąskaitą, o po to iš D. J. einamosios sąskaitos į R. V. einamąją sąskaitą (175 b. l.).

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos 2014 m. sausio 15 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2012 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog D. J. 2006 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini) kredito unija suteikė 47 000 Lt paskolą. Paskolos numeris (duomenys neskelbtini), paskolos laiduotojas A. V.. 2006 m. spalio 31 d. 47 000 Lt pervesti R. V. į sąskaitą kaip išankstinis mokėjimas už žemę. Įmokos už šią paskolą buvo mokėtos iki 2008 m. rugsėjo 30 d. 2009 m. rugsėjo 2 d. Pakruojo rajono apylinkės teismas solidariai iš D. J. ir A. V. priteisė atlyginti unijai 27 271,10 Lt žalą, 1889,55 Lt palūkanų ir 331,80 Lt delspinigių, iš viso – 29 492,52 Lt. 2011 m. rugsėjo 23 d. pagal D. J. pareiškimą dėl galimo R. V. sukčiavimo 2006 m. spalio 31 d. iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos paimant jos vardu įformintą 47 000 Lt paskolą, pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad būtent R. V. organizavo paskolų, overdraftų ėmimą iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos kitų asmenų vardu, būtent jos iniciatyva, įkalbėjus atitinkamus asmenis (tarp jų ir D. J.), paskolos buvo paimtos (gautos). Realus paskolos gavėjas buvo R. V., pastarajai paskolos buvo reikalingos jos ir jos šeimos narių finansinėms operacijoms atlikti (kitoms paskoloms dengti, mokesčiams mokėti, atsiskaitymui su tiekėjais ir pan.). Už paimtas paskolas R. V. mokėjo įmokas, didžiąją dalį paskolų visiškai grąžino. Kadangi nustatyta, jog apie tikrąsias paskolų ėmimo aplinkybes, tikslus žinojo ir asmenys, kurie R. V. buvo įkalbėti savo vardu paimti paskolas (tarp jų ir D. J.), konstatuota, kad R. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimo) požymių, o jos veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 207 straipsnio 1 dalyje (kreditinio sukčiavimo) požymius, tačiau baudžiamasis procesas dėl šios veikos negalimas, nes yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (32–33 b. l.).

Byloje esančios paraiškos paskolai gauti Nr. (duomenys neskelbtini) ir laidavimo paraiškos kopijos patvirtina, kad 2006 m. spalio 30 d. D. J. padavė (duomenys neskelbtini) kredito unijai paraišką 47 000 Lt paskolai gauti, šios paskolos laiduotojas – A. V. (34, 38 b. l.). Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopijoje užfiksuoti duomenys liudija, kad 2006 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini) kredito unija D. J. suteikė 47 000 Lt paskolą (41 b. l.), ši pinigų suma 2006 m. spalio 31 d. pervesta į R. V. sąskaitą (74 b. l.).

Iš byloje esančiame kompaktiniame diske užfiksuoto televizijos laidos „24 valandos“ vaizdo įrašo (2 b. l.) matyti, kad į televizijos laidos „24 valandos“ kreipėsi ne D. J., o K. ir S. D.. Šios laidos metu D. J. pasakė tik, tai, kad yra išklotinė, patvirtinanti, jog buvo sumokėta už elektrą.

Taigi, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad D. J. R. V. prašymu 2006 m. spalio 31 d. iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos paėmė 47 000 Lt paskolą ir ši pinigų suma iš karto buvo pervesta į R. V. sąskaitą. Byloje surinkti duomenys patvirtina ir tai, kad tą pačią dieną buvo padarytas pavedimas ir už A. V. sunaudotą elektrą. Esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad D. J. apšmeižė R. V..

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 straipsnio nuostatas, pagrįstai nustatė, jog D. J. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje požymių, ir pagrįstai D. J. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pati R. V. suabejojo D. J. kalte – nurodė: „Aš nelabai noriu kaltinti, kadangi D. J. buvo klaidinama.<...> Kredito unija turi būti apkaltinta“ ir atsisakė prašyto priteisti jai iš D. J. 100 000 Lt dydžio ieškinį.

Apeliantės skundo argumentai, kad paraiška paskolai gauti Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat laidavimo paraiška Nr. (duomenys neskelbtini) yra suklastotos, kad pinigus savinosi A. A., atmetami kaip nepagrįsti, nes šias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, iš byloje esančio Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Karpalovo 2014 m. sausio 10 d. nutarimo matyti, kad atlikus ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal R. V. pareiškimus, buvo konstatuota, kad nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepadaryta, nei A. A., nei kitų atsakingų asmenų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Prokuroro nutarime taip pat konstatuota, kad atlikto ikiteisminio tyrimo metu tiriant pateiktuose pareiškimuose nurodytas aplinkybes nebuvo surinkta duomenų apie veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) padarymą. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir kitų nusikalstamų veikų požymių.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių visiškai pakako D. J. kaltės klausimui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikalauti papildomus, A. V. skunde nurodomus duomenis, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, tokio pagrindo nėra ir apeliacinės instancijos teismui.

R. V. prašymą į teismo posėdį iškviesti prokurorą A. Karpalovą teismas atmetė motyvuotai – konstatavęs, kad šį prašymą nėra pagrindo tenkinti dėl to, kad byla yra nagrinėjama dėl šmeižto, o ne dėl kitos nusikalstamos veikos (156 b. l.).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliantės skundą jame išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad išteisinamasis nuosprendis nenaikinamas, paliekamas išteisinamasis nuosprendis, o pagal BPK 106 straipsnio nuostatas nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti gali būti išieškomos tik iš kalto asmens, R. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareikštas prašymas priteisti jai iš D. J. 400 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. V. apeliacinį skundą.