- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- AS-730-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01349-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui
- Trečiasis asmuo
- S. V., G. L.
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. V. ir G. L. dėl žemės nuomos sutarties ir įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. R. 2016 m. birželio 9 d. padavė skundą teismui, prašydamas panaikinti 2016 m. gegužės 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 31SŽN-196-(14.31.55.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 31VĮ-947-(14.31.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių dydžių nustatymo“.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Reikalavimai dėl įsakymų, kuriais nuspręsta išnuomoti valstybinės žemės sklypą, panaikinimo, valstybinės žemės nuomos sutarties bei susitarimų dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo pripažinimo negaliojančiais kyla ne viešojo administravimo, bet civilinių teisinių santykių srityje ir yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad nors šioje byloje pareikštas reikalavimas panaikinti įsakymą dėl žemės sklypo dalių nustatymo yra administracinio teisinio pobūdžio, tačiau ginče dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, tuo labiau, kad iš šio įsakymo turinio matyti, jog jis priimtas vadovaujantis, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Specialioji teisėjų kolegija savo nutartyse yra ne kartą nurodžiusi, kad ginčai, susiję su naudojamų valstybinės žemės sklypų dalių nustatymu Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, pagrindu, yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartį Nr. T-24).
Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio išsprendžiama jų (bendraturčių) susitarimu, ar dėl to sprendžia viešojo administravimo subjektas, dominuojantis teisinis santykis šiuo atveju išlieka civilinis teisinis (išnuomojamos ar parduodamos žemės sklypo dalies nustatymas, priklausantis nuo bendraturčių naudojamos dalies). Šie veiksmai (ikisutartinio pobūdžio) turi būti atlikti, siekiant civilinio sandorio (nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarties) sudarymo. Subjektas, kurio priimtas aktas skundžiamas, nors ir yra viešojo administravimo subjektas, tačiau veikia kaip valstybės (civilinių santykių dalyvio) įgaliotas atstovas, kuriam teisės aktų nustatyta pareiga parengti šiuo atveju žemės nuomos sandorį. Ginčas dėl žemės sklypo dydžio iš tikrųjų yra tarp bendraturčių: kiek kuriam gali būti išnuomota ar parduota valstybinės žemės bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kaip yra pažymėjusi Specialioji teisėjų kolegija, nors teismas, nagrinėdamas ginčą, turi atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras, tačiau tai nepakeičia civilinės teisinės ginčo prigimties (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 26 d. nutartį Nr. T-49).
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, ieškinį paduodant pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 straipsnis).
III.
Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
R. R. paaiškino, kad tarp šalių nėra keliamas ginčas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalies pakeitimo pripažinimo negaliojančiu. Pareiškėjas neginčija naudojamų žemės sklypų dalių nustatymo, todėl jo skundas nėra ir negali būti civilinio teisinio santykio dalykas. Skundžiamą aktą priėmė viešojo administravimo subjektas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus direktorius, veikiantis kaip valstybės įgaliotas atstovas, kuriam teisės aktai nustato pareigą parengti žemės nuomos sandorį. Prašomą panaikinti 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 31VĮ-947-(14.31.2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus direktorius priėmė suklastojęs 2016 m. gegužės 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 31SŽN-196-(14.31.55.). Tvirtina, kad sudaryta žemės nuomos sutartis neturi nieko bendro su civiliniais teisiniais santykiais; šią sritį reguliuoja administracinė teisė dėl dokumento pripažinimo negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir baudžiamoji teisė dėl šio dokumento suklastojimo.
Pareiškėjas pažymi, kad skunde aiškiai nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2YT-177-650/2016 sužinojo, jog S. V. savo butą pardavė 2016 m. kovo 4 d., todėl nėra namo, esančio (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, taigi atsakovo direktorius 2016 m. gegužės 19 d. neturėjo teisės su ja sudaryti žemės dalies nuomos sutarties. Be to, 2016 m. birželio 16 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atstovė teismui pateikė iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Šiaulių filialo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gegužės 19 d. žemės nuomos sutartis Nr. 31SŽN-196-(14.31.55.) yra sudaryta su G. L. pagal jai S. V. išduotą įgaliojimą, tačiau įgaliotoji G. L. sutartį sudarė savo, o ne S. V. vardu. Nurodytame teismo posėdyje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atstovė prašė teisėjos šios paslapties R. R. neatskleisti, kadangi VĮ Registrų centro duomenys yra slapti, tačiau pareiškėjui buvo leista su šiais duomenimis susipažinti. R. R. nuomone, nuo jo buvo bandoma nuslėpti galimai grupės iš anksto susitariusių asmenų padarytą nusikaltimą. Pareiškėjo nuomone, kadastrinės bylos duomenų suklastojimas taip pat nėra šalių ginčo objektas, o tik pareigūno įvykdytas nusikaltimas. R. R. siekia, kad teismas nuostatų, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus direktorius neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, ir ar nebuvo įvykdyta nusikalstama veika, o tai, pareiškėjo nuomone, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio nuostatas dėl teismingumo administraciniam teismui. Tvirtina, kad jo skundas yra dėl neteisėtos ir priešingos įstatymams subjekto veiklos, o ne dėl ginčo tarp šalių išsprendimo. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) esančio sklypo kadastriniai matavimai buvo baigti 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir suformuota jų byla. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atstovė į civilinę bylą Nr. 2YT-177-650/2016 pateikė suklastotą šio dokumento originalo kopiją, ir pridėjo į ją dokumentų, nesusijusių su kadastriniais matavimais, taip siekdama suklastoti įrodymus, suklaidinti teismą bei valstybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).
Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnis), teismo kompetencijos ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3, 15 straipsniai), teismo priimamų sprendimų rūšis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88–91 straipsniai) bei jų vykdymo tvarką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis) (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. R. prašė panaikinti 2016 m. gegužės 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 31SŽN-196-(14.31.55.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 31VĮ-947-(14.31.2.), kuriuo buvo nustatytos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pastato kiekvienam butui (patalpai) eksploatuoti tenkančios žemės sklypo dalys. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo direktorius neturėjo teisės S. V. skirti žemės sklypo ir su ja sudaryti žemės sklypo nuomos sutarties, kadangi butą ji jau buvo pardavusi. R. R. įtaria, kad galėjo būti įvykdyta nusikalstama veika, ir siekia, kad teismas nustatytų, ar nebuvo pažeisti teisės aktai, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus direktorius neviršijo savo kompetencijos ir ar jo priimti sprendimai neprieštarauja institucijos tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Iš pareiškėjo skundo bei atskirojo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės kelia valstybinės institucijos veiksmų, sudarant nuomos sutartį bei priimant ginčijamą įsakymą, teisėtumo klausimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad valstybinės žemės nuoma yra civilinis sandoris. Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį byloje Nr. T-74, 2013 m. liepos 10 d. nutartį byloje Nr. T-84, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį byloje Nr. T-60-2014, 2014 m. liepos 21 d. nutartį byloje Nr. T-93-2014, 2015 m. liepos 27 d. nutartį byloje Nr. T-83/2015). Specialioji teisėjų kolegija savo nutartyse taip pat yra ne kartą nurodžiusi, kad ginčai, susiję su naudojamų valstybinės žemės sklypų dalių nustatymu Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, pagrindu, yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 20 d. nutartį byloje Nr. T-2005-25, 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį byloje Nr. T-2005-103, 2008 m. balandžio 23 d. nutartį byloje Nr. T-2008-04, 2008 m. gegužės 8 d. nutartį byloje Nr. T-2008-05, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį byloje Nr. T-XX-80-08, 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį byloje Nr. T-XX-90-09, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį byloje Nr. T-XX-28-11, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį byloje Nr. T-XX-51-11, 2013 m. kovo 18 d. nutartį byloje Nr. T-24-2013, 2016 m. sausio 15 d. nutartį byloje T-3/2016).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, ginčydamas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 31VĮ-947-(14.31.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių dydžių nustatymo“ bei 2016 m. gegužės 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 31SŽN-196-(14.31.55.), kelia ginčą, susijusį su nuomojamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymu bei nuomos sutarties sudarymu, kuris, atsižvelgiant į aptartus Specialiosios kolegijos išaiškinimus, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, o motyvai, kuriais yra grindžiamas prašomų panaikinti aktų neteisėtumas, keliamo ginčo pobūdžio ir esmės, lemiančio ginčo rūšinį teismingumą, nekeičia. Nors teismas, nagrinėdamas ginčą, turės atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras, tačiau šis ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. Byloje skundžiamų aktų teisėtumas administracinio teisinio pobūdžio pagrindais nėra ginčijamas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad manydamas, jog tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių ar kad šie asmenys pažeidė įstatymus ir kitus teisės aktus, pareiškėjas gali kreiptis tiek į prokurorą, tiek į kitas kompetentingas teisėsaugos institucijas.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje apibrėžiamą sritį ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą priimti atsisakė ir R. R. išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Nėra pagrindo šią nutartį naikinti ar keisti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.