Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-185/2008 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.9; 1.2.18.4; 1.2.18.5

2008 m. balandžio 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 219 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems metams) ir 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, BK 65 straipsnio 2 dalimi, prie šios bausmės visiškai pridėta Pasvalio rajono apylinkės teismo 2003-11-11 nuosprendžiu pagal BK 203 straipsnio 3 dalį paskirta ir neatlikta bausmė – 2500 Lt bauda – ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir 2500 Lt bauda. Laisvės atėmimo bausmė V. S. paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pagal 2004-12-08 sutartį dėl pastatų, esančių Drobstų k., Rietavo sav., pardavimo su UAB (duomenys neskelbtini) avansu pagal 2004-11-26 išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) iš UAB (duomenys neskelbtini) grynaisiais gavo 90000 Lt bei po to, tos pačios sutarties pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) 2004-11-29 išrašius PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) 545000 Lt, grynaisiais pagal 2004-11-29 data išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) gavo 35000 Lt, pagal 2004-11-30 data išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) gavo 70000 Lt, pagal 2004-12-01 data išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) gavo 60000 Lt, pagal 2004-12-02 data išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) gavo 90000 Lt, pagal 2004-12-03 data išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) gavo 100000 Lt ir pagal 2004-12-06 data išrašytą kasos pajamų orderį (duomenys neskelbtini) gavo 100000 Lt, t. y., iš viso pagal minėtus kasos pajamų orderius gavęs 545000 Lt, šiuos jam UAB (duomenys neskelbtini) veiklai vykdyti patikėtus bendrovės pinigus pasisavino.

Be to, V. S., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio reikalavimus, laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 6 d. iki 2005 m. rugpjūčio 23 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, siekdamas išvengti Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo ir mokesčių mokėjimo, paslėpė dalį UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, t. y. paslėpė PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004 m. lapkričio 29 d. data, kasos pajamų orderius: (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-11-26 data 9000 Lt; (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-11-29 data 35000 Lt; (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-11-30 data 70000 Lt; (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-12-01 data 60000 Lt; (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-12-02 data 90000 Lt; (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-12-03 data 100000 Lt; (duomenys neskelbtini), išrašytą 2004-12-06 data 100000 Lt, bei 2004 m. lapkričio–gruodžio mėnesių, 2005 metų kasos knygas, 2004 ir 2005 metų ūkinių operacijų registracijos žurnalus, dėl to iš dalies nėra galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos laikotarpiu nuo 2004-09-16 iki 2005-03-16, visiškai negalima nustatyti minėto laikotarpio bendrovės turto, nuosavo kapitalo bei iš dalies nėra galima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Taip pat V. S., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pateikus deklaracijas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, t. y. nuo 2003-01-20 iki 2005-02-28 Telšių apskrities VMI Plungės skyriui pateikęs 2004 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesių PVM deklaracijas, kuriose deklaravo 129151 Lt pridėtinės vertės mokesčio, pateikęs 2004 metų atskaitymų nuo realizavimo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaraciją, kurioje deklaravo 3289,58 Lt mokėtinų atskaitymų, pateikęs 2003 ir 2004 metų juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas, kuriose deklaravo 2501,14 Lt mokėtino juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokesčio, pateikęs 2003 metų 2 pusmečio ir 2004 metų 1 pusmečio mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijas, kuriose deklaravo 128,45 Lt mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, bei pateikęs 2004 metų pelno mokesčio apmokestinamųjų vienetų (neįskaitant individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų) avansinio pelno mokesčio deklaraciją, kurioje deklaravo 15979,42 Lt mokėtino avansinio pelno mokesčio, pažeisdamas 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 47 straipsnio 5 punkto, 2002-05-30 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 90 straipsnio 1 dalies, 2001-12-21 Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. IX-682 4 straipsnio 3 dalies, 2002-01-22 Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. IX-720 7 straipsnio 3 dalies bei 1994-07-20 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. 1-565 8 straipsnio reikalavimus bei 1999-12-02 Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, minėtų norminių aktų reikalavimų nevykdė ir deklaruotų mokesčių: pridėtinės vertės mokesčio – 129151 Lt, juridinių asmenų, nekilnojamojo turto mokesčio – 2591,14 Lt, pelno mokesčio – 15979,42 Lt, mokesčio už aplinkos teršimą – 128,45 Lt, atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti – 3289,58 Lt, iš viso 151139,59 Lt minėtu laikotarpiu deklaruotų mokesčių, bendrovei būnant mokiai, nesumokėjo į valstybės biudžetą po to, kai 2005 m. vasario 9 d. ir 2005 m. rugpjūčio 24 d. Telšių apskrities VMI raštiškai priminė apie pareigą sumokėti mokesčius.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis skunde nurodo, kad yra neteisingai nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių nepadarė.

V. S. teigimu, jis BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nepadarė, pinigų nepasisavino. Nuteistasis teigia, kad jokių pinigų už parduotus pastatus negavo, net nežino, kur šitie pastatai yra ir ar jie verti tokių pinigų. Šie pastatai buvo liudytojo K.P., kuris ir surado jiems pirkėjus bei su jais derėjosi pats, konkrečiai derėjosi su S. B.. Pastarasis teismo metu neneigė, kad pinigus už pastatus galėjo atiduoti ir pačiam K. P.. Dėl šių aplinkybių, nuteistasis mano, kad K. P. pats pasiėmė pinigus už parduotus pastatus, o juo (V. S.) pasinaudojo siekdamas nesumokėti pridėtinės vertės mokesčio.

Apeliantas nurodo, kad apytiksliai prieš savaitę iki pastatų pirkimo–pardavimo įforminimo jis buvo įkalbėtas tapti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. K. P. jį įtikinėjo, kad jis priimamas laikinai, kol sugrįš iš užsienio kitas žmogus. Atsisakyti šio pasiūlymo nuteistasis negalėjo, nes buvo skolingas K. P. 4000 litų, be to, nenumatė ir nežinojo jo ketinimų ir tik džiaugėsi, kad gavo darbą.

Anot V. S., visą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė „(duomenys neskelbtini)“, o jam tuo rūpintis visiškai nereikėjo, be to, jis apie tai nieko neišmanė. Tai teisme paliudijo ir liudytoja A. S., dirbusi įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Nuteistojo teigimu, K. P. žadėjo, kad bus įdarbintas dar vienas žmogus, kuris viskuo rūpinsis. Todėl jis, tikėdamas K. P. pažadais, melavo Plungės mokesčių inspekcijoje, kad visus mokesčių inspekcijos reikalautus dokumentus yra palikęs automobilyje Maskvoje. Tačiau iš tikro visų šių dokumentų jis net neturėjo, visi jie buvo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios vėliau buvo paimti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT). Apeliantas pripažįsta, kad FNTT pareigūnams jis taip pat davė melagingus parodymus ir taip klaidino prokuratūrą ir teismą ir dėl to gailisi, o tiesą jis pasakė 2008-04-17 vykusio teismo posėdžio metu. Be to, nuteistasis teigia, kad K. P. buvo ne kartą gąsdinamas, kad nekeistų parodymų, nes iš to nieko gero nebus.

Be to, apeliantas teigia, kad jam 42000 ar 45000 Lt Maskvoje liko skolingas Turkijos pilietis H. D.. Atgavęs šiuos pinigus jis planavo sumokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, tačiau šis skolininkas taip ir negražino skolos.

V. S. atkreipia dėmesį, kad paskirtoji bausmė yra per griežta. Jis nurodo, kad nėra sumokėjęs Pasvalio rajono apylinkės teismo 2003-11-11 nuosprendžiu jam paskirtos 2500 litų baudos, nes neturėjo galimybių dirbti. Jis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008-02-01 nuosprendį ir suteikti jam galimybę dirbti ir sumokėti skolas valstybei bei draugams, taip pat finansiškai padėti savo vaikams, kurie gyvena sunkiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, jį išteisinti, o jei teismas nuspręstų kitaip, tai apsvarstyti galimybę sušvelninti jam bausmę. Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo skundą patenkinti, o prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės.

Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo pagrindai, kurie numatyti BPK 329 straipsnio 1 punkte (neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), šiuo atveju nenustatomi, nes byloje įrodyta, kad būtent nuteistasis V. S. apygardos teismo nustatytu laiku ir aplinkybėms atliko baudžiamųjų įstatymų draudžiamus veiksmus.

Apeliaciniame skunde esantis pagrindinis prieštaravimas nuosprendžiui yra tas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikėjo nuteistojo teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytomis aplinkybėmis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautus už parduotus Drobstų kaime esančius pastatus pinigus pasisavino šios bendrovės buvęs akcininkas liudytojas K. P..

Iš apeliacine tvarka revizuojamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad šią nuteistojo tik 2007-04-17 posėdžio metu išsakytą versiją pirmosios instancijos teismas įvertino ir pagrįstai atmetė, nes be nuteistojo tvirtinimo kita bylos medžiaga tokių aplinkybių neatspindi.

Liudytojas K. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas du kartus (t. 4 b. l. 151-153 ir t. 5 b. l. 144-146). Pastarojoje 2007-07-04 apklausoje K. P. paneigė, jog gavo iš tuometinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. S. kokius nors pinigus, kuriuos bendrovė gavo už parduotą Drobstų kaime esančių pastatų kompleksą.

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos – 2004-12-08 notaro patvirtintos pastatų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama būtent direktoriaus V. S., pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus A. B., Drobstų k., Rietavo sav. esančius pastatus už 545000 Lt. Kaip matyti iš sutarties 7 punkto, abi šalys pareiškė, kad šis sandoris nėra sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), sandoriu nesiekiama pridengti kitą sandorį, šalys supranta atliekamą notarinį veiksmą ir jo pasekmes (t. 3 b. l. 39-41).

Iš 2005-09-27 FNTT atlikto dokumentinio tyrimo pagrindu duotos specialisto išvados Nr. 5-9/66 (t. 3 b. l. 6-10) matyti, kad laikotarpiu nuo 2004-11-27 iki 2005-03-16 atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę, finansinę, komercinę veiklą buvo būtent bendrovės direktorius V. S., įrašai SODROS duomenų bazėje nurodo, kad jis šioje bendrovėje įsidarbino nuo 2004-11-03. Remiantis 2004-12-08 pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi už pastatus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), už nekilnojamąjį turtą - pastatų kompleksą sumokėjo grynaisiais išrašydama kasos išlaidų orderius. Gautus pinigus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įformino byloje esančiais kasos pajamų orderiais, kuriuose už kasininką pasirašė V. S. (t. 3 b. l. 45-51).

Apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojai A. B. ir S. B. išties neatsiminė konkrečių nekilnojamojo turto pirkimo sandorio aplinkybių ir konkrečių pinigų perdavimo momentų. Pastebėtina, kad šie liudytojai nepatvirtino ir nuteistojo nurodomo fakto, kad pinigai buvo įteikti būtent liudytojui K. P., o ne V. S. (t. 5 b. l. 111-116).

Tos aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sandoriu išties buvo suinteresuotas buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas K. P., kad būtent jis derėjosi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais, skolino jiems dalį pinigų, dar neduoda pagrindo teigti, kad šis asmuo pirkimo–pardavimo metu gautus pinigus ir pasisavino. Pagrįstai nuosprendyje atkreiptas dėmesys į paties nuteistojo V. S. parodymų apie pinigų gavimo ir panaudojimo aplinkybes kaitą ir parodymų kaitaliojimo motyvus. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad jokio pranešimo ar pareiškimo apie nusikaltimą, t. y. buvusio bendrovės akcininko K. P. padarytą bendrovės pinigų grobimą ar patikėtų lėšų pasisavinimą, nuteistasis V. S. teisėsaugos institucijoms nebuvo pateikęs.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto pasisavinimas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Šioje byloje yra įrodyta, kad nuteistojo pasisavintos piniginės lėšos buvo svetimos, nes tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšos, gautos pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, antra, ar buvo jos pagal finansinius dokumentus V. S. patikėtos, trečia, pagal sutartį gautų 545000 Lt bendrovėje nėra ir viso bylos proceso metu nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kad piniginės lėšos būtų buvę panaudotos bendrovės reikmėms. Turto atidavimas asmeniui teisėtai jį valdyti ir atitinkamų įgaliojimų suteikimas reiškia, kad asmuo paėmė turtą savo atsakomybėn ir todėl tampa už jį materialiai atsakingas. Pastebėtina, kad net jeigu byloje būtų buvę nustatyta, jog V. S. gautas bendrovės lėšas sąmoningai perdavė K. P., o šis jas neteisėtai užvaldė, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl bendrininkavimo padarant veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, V. S. nebūtų atleistas.

Nuteistasis skunde nurodo, kad visą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė „(duomenys neskelbtini)“, o jam tuo rūpintis visiškai nereikėjo, visų mokesčių inspekcijos reikalautų dokumentų jis net neturėjo, nes visi jie buvo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau iš liudytojos A. S. apklausos turinio, byloje esančių perduotų dokumentų sąrašo (t. 3 b. l. 122), V. S. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 b. l. 24-25), jo nerezultatyvių veiksmų ieškant dokumentų viso bylos proceso metu yra pakankamai patikimai nustatyti faktai, kad būtent nuteistasis disponavo trūkstamais buhalterinės apskaitos dokumentais ir registrais ir juos paslėpė. 2006-02-09 posėdžio metu V. S. pradėjo neigti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie dokumentų paslėpimą, nurodė, kad dokumentai yra Maskvoje, vėliau tvirtino, kas jie pas jo žmoną, liudytoją K. P. ar asmenį vardu Alvydas. Tačiau, turėdamas galimybę tuos dokumentus surasti, jokių dokumentų teismui taip ir nepateikė. Apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentai slepiami turint tikslą, kad jais nebūtų pasinaudota tikrinant ūkinio subjekto veiklą, jo turtą, ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Būtent tokios aplinkybės, sąlygotos nuteistojo V. S. veiksmų, rodančios apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymą, ir nustatytos šioje byloje.

Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus nuteistąjį V. S. kaltinančius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos nepažeisdamas jų vertinimo taisyklių. Jie nuosprendyje nurodyti, jų visuma, atitiktis vienų kitiems rodo, kad faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nustatytos teisingai. Apygardos teismas, aptaręs ir patikrinęs baudžiamojo proceso leistinomis priemonėmis byloje esančius duomenis, pakankamai aptaręs visas kaltinamojo V. S. pateiktas versijas, pagrįstai nustatė, kad kaltinamasis gavo ir pasisavino 545000 Lt, gautus pardavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pastatus, be to, siekdamas išvengti Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo ir mokesčių mokėjimo, paslėpė dalį bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, taip pat, pateikus deklaracijas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius.

Už sunkiausią V. S. padarytą nusikalstamą veiką – didelės vertės svetimo turto pasisavinimą, t. y. nusikaltimą, kuris yra numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra nuo trijų mėnesių iki dešimties metų.

Apygardos teismas anksčiau už baudžiamąjį nusižengimą ekonomikai ir verslo tvarkai teistam V. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį parinko laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žemesnė negu sankcijoje už šį nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė už sunkų nusikaltimą nuosavybei, atsižvelgiant į pasisavinto svetimo turto sumą, nuteistojo asmenybę, sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra aiškiai per griežta. Dalinio sudėjimo būdu subendrinant bausmę V. S., iš bausmių, paskirtų už kitus du apysunkius nusikaltimus, pridėtos labai nedidelės laisvės atėmimo bausmių dalys.

Remiantis išdėstytais motyvais, bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą, ir subendrintos galutinės laisvės atėmimo bausmės dydis, kolegijos manymu, atitinka BK VIII skyriuje numatytus bausmių skyrimo bendruosius pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nėra baudžiamojo įstatymo numatytų pagrindų ar aplinkybių, kurie leistų tokią bausmę švelninti. Taikyti V. S. BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje esančias bausmių skyrimo taisykles, leidžiančias parinkti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes, taip pat nėra reikiamų sąlygų. Nuteistasis nurodo, kad neatsižvelgta į tai, jog jis turi du nepilnamečius vaikus. Ši aplinkybė šiuo atveju tik charakterizuoja nuteistąjį. Ji būtų reikšminga parenkant švelnesnę bausmės rūšį tik tuo atveju, jeigu būtų byloje nustatytos bent dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir tai, jog nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nėra kam prižiūrėti. Tačiau tokių aplinkybių byloje nėra.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.