Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui A. T. ir jo atstovui adv. V. B., atsakovei K. T. ir jo atstovei adv. D. O., institucijos atstovui A. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. ieškinį (ir jo patikslinimus) atsakovei K. T. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų klausimų, susijusių su santuokos nutraukimu išsprendimo bei pagal atsakovės priešinį ieškinį (po bylų sujungimo) ieškovui dėl tų pačių klausimų, dalyvaujant Institucijai, duodančiai išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys ir atsakovės priešinis ieškinys tenkintini iš dalies.

Preziumavus, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, reiškia, jog teisme nereikia įrodinėti, kad sutuoktinis yra kaltas, tačiau patį faktą įrodyti reikia. Abi šalys teigė, kad būtent dėl kito sutuoktinio elgesio ar jo požiūrio į šeiminį gyvenimą, susiklostė esminės aplinkybės turėjusios įtakos šeimos iširimui. Tokiu atveju teismas laiko, kad sutuoktiniai patvirtino aplinkybę, jog egzistuoja abipusė jų kaltė dėl santuokos iširimo. Be to šalys suprato savo elgesio pasekmes, tačiau jų požiūris į santuokos iširimą nesikeičia, nes atsakovė jau ir anksčiau irgi planavo kreiptis į teismą dėl jos santuokos su atsakovu nutraukimo. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad sutuoktiniai šiuo metu nesidomi šeimos reikalais, kiekvienas gyvena atskirą gyvenimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad sutuoktiniams gyvenant kartu, tarp šalių išryškėjo charakterio bei požiūrio į gyvenimo vertybes skirtumai, o sutuoktiniai gyvendami kartu nesiekė santarvės ir tarpusavio supratimo šeimoje, kuomet jų abiejų sveikatos būklė yra gera. Teismas laiko, kad visos šios nurodytos aplinkybės turėjo įtakos sutuoktinių šeimos iširimui. Kadangi per sutuoktinių bendro gyvenimo laikotarpį abi šalys netinkamai elgėsi viena kitos atžvilgiu, bei visuma kitų aplinkybių leidžia teismui preziumuoti, kad abiejų sutuoktinių elgesys, patvirtina jų santuokos iširimo faktą ir abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo (CK 3.61 str. 2 d.). Tokie sutuoktinių veiksmai įrodo, kad jie abu nesiekė išsaugoti šeimos ir nebuvo lojalus vienas kitam. Todėl teismas mano, kad abu sutuoktiniai ne tik nesiekė išsaugoti santuokos, bet ir ši santuoka faktiškai iširo, o sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma. Teismas vadovaudamasis CK 3.61 straipsniu konstatuoja, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Tokia teismo išvada remiasi ieškovės ir atsakovo nurodytais argumentais ir kita byloje esančia medžiaga, o ir tuo, jog atsakovė irgi nepateikė teismui tinkamų įrodymų paneigiančių jos kaltę dėl santuokos iširimo. Iš to seka, kad sutuoktiniai nenori keisti savo elgesio, todėl esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad ir atsakovė negali paneigti ieškinyje nurodytų motyvų ir aplinkybių bei neturi jas patvirtinančių įrodymų, išskyrus paaiškinimus. Tiek atsakovė, tiek ir jos pakviesti liudytojai rėmėsi viena ir ta pačia aplinkybe, tai yra ieškovo elgesiu per sūnaus krikštynas, kuri negali būti esminė šalių santuokos iširime.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir faktus, pripažįsta, kad sutuoktiniams trūko pagarbos, pasitikėjimo, lojalumo ir pakantumo, be kurių joks šeimyninis gyvenimas neįmanomas ir kas įeina į sutuoktinių pareigas, nustatytas įstatymu.

Kita vertus, kaip ir bet kuria teise, taip ir teise nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės negalima piktnaudžiauti (CK 1.1 37 str. 3 d.). Todėl kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo CK 3.60 straipsnio pagrindu galima tik kai iš tikrųjų yra kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo. Jeigu CK 3.60 straipsniu remiamasi tik siekiant atkeršyti kitam sutuoktiniui, atimti iš jo teisę į išlaikymą ar nepagrįstai prisiteisti žalos atlyginimą, tokiais atvejais yra pripažįstamas piktnaudžiavimas savo teise ir reikalavimas negali būti tenkinamas.

Santuokinių pareigų pažeidimas iš esmės - tai visiškas jų nevykdymas. Kitaip tariant, tai toks elgesys, kuris visiškai nepriimtinas atsižvelgiant į šeimos tikslus ir paskirtį visuomenėje. Pavyzdžiui, visiškas nesirūpinimas vaikais, visiškas neprisidėjimas prie šeimos materialinių poreikių tenkinimo ir kita. Esminiu santuokiniu pareigu pažeidimu taip pat laikytinas teisės ir moralės atžvilgiu nepriimtinas elgesys: žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, seksualinis vaikų išnaudojimas ar kitokia fizinė ar psichinė prievarta prieš vaikus ar kitus šeimos narius, santuokinė neištikimybė, alkoholizmas, narkomanija, religinis fanatizmas ir panašiai.

Tačiau sutuoktinio kaltės nėra, jeigu šios pareigos yra pažeistos ne iš esmės, pavyzdžiui, vyras vieną mėnesį skiria šeimos poreikiams daugiau, kitą mėnesį - mažiau lėšų.

Kaltės nėra ir kai skiriasi sutuoktinių požiūris į šeimos lėšų panaudojimą (žmona nori už šeimos sutaupytus pinigus surengti didelį giminės pokylį, o vyras – tam nepritaria), vaikų auklėjimą (vienas sutuoktinis leidžia vaikams išlaidauti perkant bet ką, kitas stengiasi jų poreikius protingai riboti) ir panašiai.

Todėl teismas vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, yra labiau linkęs daryti išvada, kad nė viena iš šalių nepaneigė savo kaltės dėl santuokos iširimo, nes abu sutuoktiniai pažeidė savitarpio pagarbos ir moralinės paramos pareigas. Remiantis LR CK 3.61 str. 2 d. A. T. ir K. T. (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką, registruotą Šiaulių m. CM skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Atsižvelgiant į abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, atsiranda ir iš to kylančios pasekmės, kurios turi įtakos sprendžiant kitus su šalių santuokos nutraukimu susijusius klausimus. Tokiu atveju jų reikalavimams taikytinos CK 3. 67 str. 2 d., 3.70 str. 2 d., ir 3.72 str. 4 d. nuostatos, turinčios įtakos sutuoktinių turtinėms teisėms.

Dėl sutuoktinių pavardžių.

Tenkintinas atsakovės prašymas dėl ikisantuokinės pavardės jai sugrąžinimo, po santuokos nutraukimo (CK 3.69 str. 1 d.).

Dėl sutuoktinių iki santuokos sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties pabaigos.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad sutuoktiniai iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) yra sudarę vedybų (ikivedybinę) sutartį (toliau – ir Sutartis), kurioje aptarė jų turto teisinį režimą, turto padalijimo būdus ir tvarką nutraukiant jiems santuoką bei kitas sąlygas (T.3, 13-15 b. l.). Vedybų sutartis gali baigtis įvairiais pagrindais. Vienais atvejais jos pabaiga priklauso nuo sutuoktinių valios, kitais – ne. Vienas iš pagrindų kuomet baigiasi vedybų sutartis yra sutuoktinių santuokos nutraukimas (CK 3.107 str.). Būtent tokia sąlyga ir yra įtraukta į ginčo šalių sudarytą Sutartį (sutarties 3.5.1. p. p.) (T.3, 14 b. l.). Pažymėtina, kad teismo sprendimui dėl sutuoktinių santuokos nutraukimo įsiteisėjus, jų sudarytos vedybų sutarties pabaiga turi būti įregistruota ir vedybų sutarčių registre, kadangi jos nutraukimas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas tik būdamas įregistruotas Vedybų sutarčių registre.

Dėl kreditorinių reikalavimų.

Ieškovas ieškinyje nenurodė, kad būdamas ūkininku turi kreditorinių įsipareigojimų kreditoriams. Tačiau bylos nagrinėjimo metu jis kaip įrodymą pateikė teismui Vedybų (ikivedybinę) sutartį, todėl esant nurodytam faktui, pripažintina, kad visi jo įsipareigojimai kreditoriams laikytini jo asmeninėmis prievolėmis, neturinčiomis įtakos atsakovei.

Pastebėtina, kad civilinė teisė reguliuoją trijų rūšių santykius: turtinius santykius, asmeninius santykius, susijusius su turtiniais, ir grynai asmeninius santykius (CK 1.1 str. 1 d.). Kreditoriaus reikalavimo teisė ir skolininko pareiga laikomos turtinėmis teisėmis ir pareigomis ir atitinkamai yra prievolės šalių turto aktyvo (pasyvo) sudedamoji dalis. Kadangi prievolės šalių teisės ir pareigos yra turtinės ar neturtinės, todėl prievolės skirstomos į turtines ir neturtines. Ši klasifikacija grindžiama CK numatytu teisių ir pareigų skirstymu į turtines ir asme­nines neturtines (CK 1.112, 1.114 - 1.115 str.).

Turtine laikoma tokia prievolė, kurios šalių teisės ir pareigos turi tam tikrą ekonominę išraišką ir gali būti įvertintos pinigais. Turtinės prievolės atveju kreditoriaus reikalavimo teisė sudaro kreditoriaus turto (aktyvų) sudedamąją dalį. Atitinkamai skolininko pareiga sudaro jo skolų (pasyvų) sudedamąją dalį.

Prievolių skirstymas į turtines ir neturtines reikšmingas sprendžiant klausimą dėl kreditorinio reikalavimo.

Turtinės prievolės nėra lygiavertės. Vienos turtinės prievolės atsiranda dėl tam tikro daikto, o kitos dėl turto plačiuoju požiūriu. Todėl turtinės prievolės savo ruožtu yra skirstomos į dvi rūšis: daiktines turtines prievoles ir asmenines turtines prievoles.

Daiktinė turtinė yra tokia prievolė, kuri susijusi su tam tikra daiktine teise ir yra tam tikras jos priklausinys. Daiktinės turtinės prievolės sieja skolininką ir kreditorių, turintį daiktinę teisę į tam tikrą daiktą. Daiktinė turtinė prievolė gali būti neatsiejamai susijusi su nuosavybės teise ar kitokia daiktine teise. Kaip jau teismas yra nurodęs, šalys neįgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise nekilnojamųjų ar registruotinų kilnojamųjų daiktų, kadangi yra sudariusios Vedybų sutartį.

Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010). Atsakovės prievolės kredito įstaigai irgi laikytinos jos asmeninėmis prievolėmis (T. 1, 210 b. l.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. T. yra ieškovo A. T. ir atsakovės K. T. sūnus (T. 3, 12 b. l.). Šį civilinės būklės aktų įrašų tikrumo teisinė prezumpcija reiškia, kad pripažįstamas tikru ieškovo tėvystės faktas, kol nėra įrodyta kitaip (CK 3. 289 str. 1 d.). Vaiko tėvai gyvena santuokoje, tačiau nuo 2018 m. pavasario jie pradėjo gyventi skyrium (atskirai) (T. 1, 1-5 b. l., T. 3, 1-9 b. l.). Taip pat abi šalys dirba (turi verslą) ir gauną su darbo santykiais ar verslu susijusias pajamas (T. 3, 92, 121 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad abu tėvai (ieškovas ir atsakovė) nesirūpintų, neprižiūrėtų nepilnamečio vaiko (T. 1, 18-20 b. l.). Be to šalių sūnui yra teikiama ir valstybės parama pagal Išmokų vaikams įstatymą (CPK 182 str. 1d. 1 p.) (T. 1, 201 b. l.). Nustatyta, kad ieškovo metinės pajamos (pelnas) yra daug didesnis, nei atsakovės gaunamas darbo užmokestis (T. 2, 1-2 b. l., T. 3, 92, 121, 140, 143, b. l.). Abi šalys savo vardu viešame registre yra įregistravusios nuosavybės teises į nekilnojamuosius, o ieškovas atskirai ir į registruotinus kilnojamuosius daiktus (T. 1, 35-41, 202 b. l.). Be to ieškovas yra sudaręs paskolos sutartis pagal kurias iš kredito įstaigų pasiskolino atitinkamas pinigų sumas, įkeisdamas pagal hipoteką jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus (T. 1, 207-209 b. l.). Teismo posėdžio metu abi šalys nurodė, kokios jų manymu išlaidos yra reikalingos nepilnamečio vaiko išlaikymui (T. 1, 1-5, 21-27 b. l., T. 3, 1-9, 116-120 b. l.). Nors atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, kuriame ji gyvena su vaiku, tačiau ir tokiu atveju jo išlaikymo ir priežiūros išlaidos yra realios ir pastovios. Bylos duomenimis yra nustatyta, jog abi šalys turi profesinių įgūdžių, tačiau jų teigimu tikėtis didesnių gaunamų pajamų ateityje joms yra nerealu. Tačiau atmestinas atsakovo argumentas, kaip nepagrįstas, kad šiuo metu jis negali ateityje tikėtis didesnių pajamų, kadangi tai nėra prognozuojamas. Pastebėtina, kad atsakovės priešinio ieškinio reikalavimas dėl vaikui reikalingo išlaikymo iš tėvo priteisimo yra gerokai didesnis nei pusė minimalaus darbo užmokesčio mokomo LR nuo 2018-01-01. Todėl toks atsakovės reikalavimas nepilnamečio vaiko tėvui (ieškovui) laikytinas nepagrįstu, kadangi byloje nėra duomenų, jog tokia mėnesinė periodinė išmoka šiandien vaikui yra reikalingą iš tėvo (T. 3, 4 b. l.). Todėl teismui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti atsakovės priešinio ieškinio reikalavimo atsakovui visa apimtimi, nes jis viršija ne tik realius vaiko poreikius ir interesus, bet ir laikytinas išlaidavimu (T. 3, 4 b. l.).

Todėl teismas atsakovės priešinį ieškinį ieškovui tenkina tik iš dalies, o pastarojo ieškinyje pateiktą sutikimą pripažįsta pagrįstu tik iš dalies. Pirmiausia, nors ieškovas ir sutiko savo ieškinyje mokėti vaiko išlaikymui po 150,00 Eur, o bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad sutinka mokėti po 200 Eur, tačiau kaip jau teismas yra anksčiau nurodęs, jo finansinė padėtis yra daug geresnė nei atsakovės. Todėl ir vaiko išlaikymui jis turi skirti daugiau, nei atsakovė, nors ir ji sutinka mokėti sūnaus išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 200 Eur. Teismui tenkinant atsakovės priešinio ieškinio reikalavimus ieškovui iš dalies, pastarasis yra įpareigojamas mokėti sūnaus išlaikymui kiekvieną mėnesį po 300 Eur. Pagal teisės aktų nuostatas šalių vaikui išlaikymą teikia ne tik valstybė, bet privalo jį teikti ir abu tėvai. Antra, išlaikymas gali būti priteistas iš vieno ar abiejų vaikų tėvų ne tik tarp šalių esant ginčui dėl vaikų išlaikymui reikalingų lėšų, bet ir abejiems tėvams pareiškus analogiškus reikalavimus, kaip yra ginčo atveju. Be to teismas sutinka iš dalies su atsakovės atsikirtimu į ieškovo nuomonę, kad šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo laikytis lygybės principo dėl vaikui reikalingo išlaikymo, nes tokiu atveju vienas iš tėvų atsidurtų daug geresnėje finansinėje padėtyje nei kitas, turintis daug didesnes pajamas. Todėl teismas atsižvelgiant į jam suteiktus įgaliojimus konstatuoja, jog abu tėvai privalo vaikams teikti išlaikymą kiekvieną mėnesį, anksčiau nurodyto dydžio išmokomis, atsižvelgiant ne tik į tėvų gaunamas pajamas ar turimą turtą, bet ir į realius vaiko poreikius. Remiantis paminėtu, pripažintina, jog šalys savo pareigą dėl vaiko išlaikymui reikalingų realių išmokų privalo vykdyti nuolat, o pastarasis, kaip nepilnametis vaikais turi būti garantuotas, kad tokia tėvų parama jam bus teikiama nuolat. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą, matyti, kad byloje nėra duomenų sudarančių teisinį pagrindą išvadai, jog daug didesnė vaiko išlaikymo našta turi tekti ir atsakovei.

Tėvų pareiga rūpintis vaikais, auklėti juos ir išlaikyti, sudaryti jiems normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas, kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Vaikams sulaukus pilnametystės išnyksta tėvams teisinė pareiga išlaikyti vaiką (CK 3.192 str., 3.194 str. 3 d.). Jei tėvai be teismo sprendimo negali objektyviai teikti vaikams protingo išlaikymo, jiems išlaikymas priteisiamas ir išieškomas priverstine tvarka. Jau minėta, kad ne būtinai tėvų vengimas vykdyti įstatyminę pareigą, o ir kitos objektyvios priežastys gali neleisti tėvams patenkinti bent minimalių nepilnamečių vaikų poreikių, todėl tokiu atveju yra būtinas teismo sprendimas. Pastebėtina, kad kiekvienu atveju individualūs vaikų poreikiai, jų kaip asmenybės vystymasis sąlygoja nustatyti ir jiems reikalingą realų išlaikymo dydį. Visais atvejais siekiama, jog suaugęs vaikas (ai) taptų pilnaverte asmenybe, o išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko (ų) minimalių (fiziologinių) poreikių patenkinimu, kuomet yra daromos išskaitos iš jų tėvų pajamų ar turto ir pastarieji gali patekti į daug sunkesnę padėtį nei išlaikytinis (T. 1, 9 b. l.). Visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus bei įgytus gebėjimus. Pirmiausia, tik abu tėvai yra atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, realizuojant jo turimus sugebėjimus, pomėgius. Nors šalių vaikas yra nedidelio amžiaus, tačiau kaip jau minėta, jis irgi pastoviai gali siekti realizuoti savo sugebėjimus ir būti ruošiamas savarankiškam gyvenimui. Be to kaip ir bet kuris vaikas, jis turi būti sveikas siekdamas realizuoti savo gebėjimus, o tai irgi yra susiję su papildomomis išlaidomis (T. 2, 97 b. l.). Taip pat šalių vaikui vystantis gali išryškėti ir kiti jo pomėgiai, kurie galėtų būti realizuoti. Dėl to materialios tėvų pareigos vaikui atlikimo išraiška yra jų teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalaus vaiko (ų) vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą vaikui, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti savo esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams ar vienam iš jų neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiko, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams ar vienam iš tėvų. Atsakovė kaip vaiko motina ne tik pagal išgales materialiai remia savo vaiką, bet ir siekia sudaryti geras sąlygas jo fiziniam bei socialiniam vystymuisi, todėl ir ieškovas, negali atsisakyti teikti vaikui reguliariai realaus dydžio išmokas dėl jam reikalingo išlaikymo. Be to ieškovas pripažino ir neginčijo, kad išlaikymas vaikui yra reikalingas, tačiau esą jis turėtų būti tik 400 Eur per mėnesį dydžio, nors jis yra pajėgus šiandien teikti ir didesnio dydžio, tačiau atsižvelgiant į pastarojo poreikius. Vertinant tokią padėtį, kuomet motinos, jos artimųjų ir valstybės parama vaikų išlaikymui būtų aiškiai didesnė nei vaikų tėvo, tai pripažintina vaiko teisių pažeidimu ir toks šio pažeidimo pobūdis negali būti toleruojamas (T. 1, 201 b. l.). Vaikui neatidėliotinai ir jam gyvybiškai svarbus yra nuolatinis poreikis būti išlaikomam, sąlygoja tai, jog byloje turi būti išspręstas klausimas dėl šalių vaikui reikalingo konkretaus išlaikymo dydžio išieškojimo iš abiejų tėvų. Be to atsakovė šiandien jau viena nebegali prisiimti visos vaiko išlaikymo naštos, vien dėl to, kad ieškovas būtino ir realaus išlaikymo vaikui neteikia nuo 2018-01-01 (T. 3, 7 b. l.). CK 3. 194 str. 1 d. numato, kad išlaikymas vaikui (ams) teismo priteisiamas, jeigu tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir vaiko interesų apsaugą, atsiranda būtinumas priteisti šalių vaikui reikalingą išlaikymą iš abiejų tėvų, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį. Vaiko poreikiai taip pat savo ruožtu sudaro savarankišką pagrindą spręsti dėl išlaikymo dydžio. Todėl teismas laiko, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikytina CK 6. 461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Tačiau ir tokiu atveju tai tėra tik orientacinis dydis. Šioje byloje toks kriterijus gali būti taikomas iš dalies, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sprendžiant kokio dydžio išlaikymas reikalingas vaikui (ams).

Pagal bylos duomenis teismui yra teisinis pagrindas visiškai sutikti ir su Tarnybos atstovo argumentu, kad atsakovės priešinio ieškinio reikalavimas ieškovui galėtų būti patenkintas iš dalies priteisiant vaikui iš tėvo po 300 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikai ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.), privalu pripažinti, kad kiekvienas vaikas (ai) turi turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo (jų) fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis sudarymą, pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Konstitucijoje 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši tėvų konstitucinė pareiga lemia tai, kad išlaikymui reikalingas deramas pinigų sumas tėvai turi apskaičiuoti ir skirti patys. Tai yra asmeninė turtinė prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims, o taip pat ir valstybei (CK 3.192 str. 1 d.). Geriausiai žinodami augančio ir auklėjamo vaiko (ų) individualius poreikius, tėvai atsakingai turi skirti visą išlaikymą vaikui (ams) ir tokį išlaikymą tinkamai panaudoti. CK 3.192 str. 2 d. numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio (ių) vaiko (ų) poreikiams bei jo (jų) tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas sąlygas vaikui vystytis. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui (ams) sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Todėl kaip jau teismas yra anksčiau nurodęs remiantis byloje pateiktais dokumentais darytina išvada, kad šiandien atsakovės prašomas priteisti iš ieškovo 400,00 Eur periodinėmis mėnesinėmis išmokomis išlaikymas, kuris jos manymu reikalingas šalių vaikui, yra per didelis, kuris gali būti sietinas su išlaidavimu, o nes su realiais vaiko poreikiais. Tačiau atsižvelgiant į dabartines ieškovo pajamas ir turimą turtą, šis atsakovės prašymas, tenkintinas iš dalies ir kaip jau teismas yra nurodęs iš ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistina po 300 Eur periodinėmis mėnesinėmis išmokomis (T. 1, 1-5, 18-27 b. l., T. 3, 1-9, 116-120 b. l.). Šis teismo nustatytas nepilnamečiam vaikui priteistinų išmokų dydis taikytinas nuo sprendimo priėmimo dienos (2018-07-20). Tuo pačiu netenkintinas atsakovės prašymas šį dydį taikyti nuo 2018-01-01, kadangi atsakovė prašydama priteisti nepilnamečiam vaikui laikinąjį išlaikymą, nurodė 2018-03-01, o ne ankstesnę datą.

Toks teismo nustatytas periodinėmis mėnesinėmis išmokomis išlaikymo dydis nebus pabloginantis ieškovo padėtį, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą bei galimus profesinius įgūdžius ir tai, jog jis galės ir ateityje tiekti nurodyto dydžio išmokas. Taip pat teismas nagrinėdamas šį atsakovės prašymą, privalo atsižvelgti į tai, jog vaiko motina neprivalo kiekvieną kartą pasikeitus vaiko poreikiams vėl kreiptis į teismą dėl sūnui reikalingo didesnio dydžio išlaikymo iš tėvo. Tuo pačiu abi šalys privalo teikti vaikui reikalingą išlaikymą, todėl ir iš atsakovės priteistina vaikui parama, įpareigojant pastarąją kiekviena mėnesį mokėti po 200 Eur periodinėmis išmokomis. Abu tėvai privalo suvokti, kad jų vaiko išlaikymo našta pirmiausia, turi atitekti jiems, o ne valstybei ar vaikų seneliams. Dėl to teismas laiko, jog abiejų šalių dabartinė padėtis (amžius, sveikata, profesiniai gebėjimai ir kt.) objektyviai leidžia priteisti iš jų teismo anksčiau nurodyto dydžio išlaikymą vaikui, kuris teismo nuomone jam yra būtinas. Be to ateityje pasikeitus šalių statusui, jos turės galimybę reikalauti peržiūrėti iš jų priteistą vaikui išlaikymo dydį, tačiau kaip jau minėta, tik esant išimtinėms aplinkybėms. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes šis išlaikymas nepilnamečiam vaikui priteistinas iš šalių nuo 2018-03-01 iki jo pilnametystės.

Pastebėtina, kad teismo nustatytas šalių vaikų išlaikymui reikalingas dydis, visuomet gali būti peržiūrėtas, atsižvelgiant ne tik į abiejų tėvų tuometinę materialinę padėtį, bet ir į vaikų tėvų, o taip pat ir į visus su vaiko gyvenimu, jo išlaikymu, susijusius poreikius (T. 3, 4 b. l.). Teismas laiko, kad nėra būtina, o be to ir neįmanoma tiksliai apskaičiuoti visų vaiko išlaikymo išlaidų, todėl darytina išvada, jog reikalinga nustatyti tik bendrą vaiko išlaikymui skiriamų išlaidų dydį per mėnesį. Šių išlaidų dydis skirtas tenkinti normalius vaiko mėnesio poreikius, tačiau į jas neįskaičiuojamos nenumatytos išlaidos (CK 3. 201 str. 2 d.). Todėl pažymėtina, kad šalims visuomet išlieka teisė kreiptis į teismą dėl tų išlaidų, kurios gali būti nenumatytos (pvz. vaiko (ų) gydymo, slaugos ir kt.), tačiau susijusios su vaikų interesais ir kurių viena iš šalių nesutinka kompensuoti gera valia.

Remiantis ankščiau paminėtu teismas sutinka su Tarnybos atstovo nuomonę, kad ieškovas tokiu atveju turi teisę reikalauti iš atsakovės ir duomenų apie vaiko išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą. O tai pat ir įpareigojimo atidaryti vaiko vardu asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, į kurią turi būti pervedamos jo išlaikymui skirtos piniginės lėšos, vaiko motinai sudarius naują santuoką (CK 3. 190 str.).

Naujajame Civiliniame kodekse, skirtingai negu prieš tai galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse, vaikas pripažįstamas savarankišku civilinių teisinių santykių subjektu. Tai reiškia tėvų ir vaikų turtinių teisių atskyrimo principo įtvirtinimą šalies teisės sistemoje. Į tai atsižvelgtina taikant ir aiškinant CK 3.192, 3.194, 3.196 straipsniuose nustatytas normas dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams. Be to CK 3. 185 straipsnyje įtvirtintas vaiko ir tėvų turto atskyrimo principas. Nurodytų CK straipsnių pagrindu išlaikymas priteisiamas vaikui, o ne jo įstatyminei atstovei (atsakovei), todėl teismo sprendime nurodoma, jog išlaikymas priteisiamas nepilnamečiam vaikui. Tačiau ieškovė pagal įstatymą yra įpareigojama tvarkyti uzufrukto teise (CK 3.190 str.) nepilnamečio vaiko išlaikymui iš ieškovo A. T. priteistas pinigines lėšas.

Atskirai pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtas išlaikymo dydis turi būti indeksuojamas pagal LRV 2008-07-19 nutarimu Nr. 684 (V.Ž. 2008-07-19, Nr. 82-3263, nutarimas įsigaliojo 2008-07-20, su vėlesniu pakeitimu) patvirtintą periodinių išmokų indeksavimo tvarkos aprašą. Tokiu atveju teismo priteistą periodinėmis išmokomis indeksavimą pagal šį sprendimą vykdo antstolis, išskaitas darantis asmuo (pvz. skolininko darbdavys) arba pats skolininkas. Šis priteistų išmokų indeksavimas neįpareigoja vaikų motinos pakartotinai vėl kreiptis į teismą, kuomet dėl infliacijos didėja vartojimo kainų indeksas.

Sprendimas dėl išlaikymo skirto nepilnamečiam vaikui nukreipiamas vykdyti skubiai (CPK 282 str. 2 d. 1p.).

LR CPK normose, reglamentuojančiose bylų, kylančių iš šeimos (konstitucinės doktrinos požiūriu ir dėl asmenų nesudariusių santuokos) santykių, nagrinėjimo ypatumus, nustatyta teismo teisė, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teisme paaiškėjusias bylos aplinkybes, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK XIX skyrius ,,Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“). LR CK ir LR CPK įtvirtintos teisės normos, kuriose nustatytas aktyvus teismo vaidmuo, užtikrinant vaiko teisių įgyvendinimą. Šios ankščiau nurodytos teisinės nuostatos turi įtakos ir šioje byloje teismui priimant sprendimą dėl abiejų šalių reikalavimų.

Nagrinėjamos bylos atveju teismas priimdamas sprendimą, turi vadovautis vaiko (ų) interesais ir atsižvelgdamas į vaiko (ų) amžių, sveikatą, tėvų savitarpio santykius, jų elgesį, gyvenamąją vietą, materialines sąlygas, kitų šeimos narių pažiūrą bei santykius su vaiku (ais), o taip pat į kitas gyvenimiškas situacijas.

Šeimos bylose teismas pareikštais šalių prašymais dėl pažeistų teisių gynimo būdo nėra varžomas. Įvertindamas bylos aplinkybes, teismas turi teisę viršyti šalių pareikštus reikalavimus, juos keisti ar papildyti. Konkrečiai imant, toks konkretus teismo vaidmuo pasireiškia ir nagrinėjant reikalavimus ir dėl vaikams skirto išlaikymo ar jo dydžio nustatymo.

Teismas nuo 2018-03-07 kaip laikinąjį išlaikymą šalių sūnui J. T. priteisė periodinėmis mėnesinėmis išmokomis po 150 Eur. Šis laikinasis išlaikymas nepilnamečiam vaikui nekeistinas iki galutinio sprendimo priėmimo byloje. Teismui priėmus galutinį sprendimą dėl vaiko išlaikymui priteistinų mėnesinių periodinių išmokų, nuo procesinio sprendimo priėmimo dienos naikintina ir 2018-03-09 nutartis byloje dėl laikinojo išlaikymo priteisimo (T. 3, 98-100 b. l.).

Dėl šalių sūnaus J. T. gyvenamosios vietos nustatymo ir ieškovo bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo.

Tenkintinas ieškovo ir atsakovės prašymas ir dėl nepilnamečio vaiko J. T. gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, nes tai geriausiai atitinka tiek vaiko, tiek motinos interesus. Atsakovė su vaiku šiuo metu irgi gyvena kartu, todėl nėra teisinio pagrindo netenkinti šio šalių prašymo. Be to ieškovas dėl to prieštaravimo nepareiškė. Ginčo šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina yra nulemtas teigiamo jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos ir intelektualios asmenybės vystymosi, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, turtinius ir kitus pagrįstus poreikius. Teismas nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su jo įstatymine atstove, pripažįsta, kad pagal bylos duomenis ji turi galimybę užtikrinti vaikui tinkamas, jo interesus atitinkančias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas.

LR CK ir LR CPK įtvirtintos teisės normos, kuriose nustatytas aktyvus teismo vaidmuo, užtikrinant vaiko teisių įgyvendinimą. Šios ankščiau nurodytos teisinės nuostatos turi įtakos ir šioje byloje teismui priimant sprendimą dėl ieškovo ieškinio reikalavimų atsakovei ir dėl pastarosios priešinio ieškinio ieškovui.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.156 straipsnio 2 d. numato principinę nuostatą, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams. Tėvas ar motina, negyvenanti kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime, o kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 1 ir 4 d.). Atkreiptinas šalių ir jų atstovų dėmesys, kad teismas nustato tėvo bendravimo su vaiku tvarką, o ne būdą, todėl pripažintina, kad nėra teisinio pagrindo teismui tenkinti tų šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų reikalavimų, kurie neatitinka minėtos teisės nuostatos.

Šioje byloje tiek ieškovas, tiek atsakovė pagal savo pasiūlymus prašė teismo nustatyti ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, kadangi vaikas šiuo metu gyvena su motina (atsakove), o tarp vaiko tėvų kildavo (kyla) ir ateityje gali kilti konfliktai ir ne tik dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos. Šie šalių paaiškinimai iš dalies atitinka faktines bylos aplinkybes, kurios patvirtina, kad jos nėra geranoriškos tartis dėl vaiko ir tėvo bei jo artimųjų bendravimo su vaiku (vaikaičiu) tvarkos. Vaiko tėvai gyvena skirtingose vietose, todėl ieškovo bendravimas su vaiku yra apsunkintas, be to akivaizdu, kad tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymui įtakos turi ne tik vaiko amžius, jo priežiūra, o kai kada, pavyzdžiui ir kitos aplinkybės (vaiko liga), kas taip pat gali trukdyti pastarajam bendrauti su vaiku, dalyvauti jo auklėjime, todėl siekiant pašalinti tėvų nesutarimus, tenkintini iš dalies abiejų šalių prašymai juos teismo iniciatyva apjungiant ir teismui nustatant bei papildant ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes.

Ieškovas ir atsakovė prašė nustatyti tokią vaiko bendravimo su tėvu tvarką, kokią nurodė savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu pateiktuose paaiškinimuose. Tačiau kaip jau minėta teismas į šiuos jų prašymus atsižvelgia tik iš dalies, kadangi kol kas būtina atsižvelgti ne tik į vaiko amžių, jo psichofizines savybes, bet ir kitus faktorius, turinčius įtakos vaiko bendravimui su tėvu. Nors konstatuotina, kad nėra jokių aplinkybių, jog būtina riboti atsakovo bendravimo su vaiku laiką, tačiau ir šiuo atveju pripažintina, kad didesnę buvimo su vaiku laiko dalis tenka atsakovei, nes sūnus gyvena kartu su motina. Tokiu atveju kalbėti apie šalių bendravimo su vaiku laiko atžvilgiu tolygią trukmę nėra prasmės.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisių principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, todėl teismas, gindamas vaiko interesus turi atsižvelgti ir įvertinti visas byloje nustatytas aplinkybes, kurios sudarytų tinkamas sąlygas vaikui augti, harmoningai vystytis, kad vaikas būtų paruoštas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos (toliau - EŽTK) 8 straipsnyje įtvirtinta pagarba asmens šeimos gyvenimui nustato ir valstybės pareigą elgtis taip, kad būtų užtikrinta normali šeimos ryšių apsauga - šeimos iširimo atveju vaikai išsaugotų šeimos ryšius su abiem tėvais, nebūtų pažeidžiamas vaiko identiškumas. Tais atvejais, kada tėvai kartu nebegyvena, vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti taip pat privalo būti išsaugota. Kartu būtina pabrėžti, kad skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku nėra laikoma absoliučia. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau - VTK) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinama, kad „valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais“. Bet koks valstybės sprendimas, kuriuo ši teisė paneigiama ar ribojama, laikytinas asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimu, todėl privalo būti teisėtas, pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje, sutinkamai su EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi. Dėl to teismo sprendimas neleisti skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku gali būti nesuderinamas ir su EŽTK 8 straipsnio aiškinimo principais.

Valstybės veiksmų laisvės ribos (margin of appreciation - angl.) sprendžiant klausimus, liečiančius asmens teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, gali skirtis, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) ne kartą yra pabrėžęs, kad sprendimams dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimui su vaiku, turi būti taikomas atitinkamo lygio tikrinimo testas. Ši EŽTT praktika yra grindžiama nuostata, kad bet kokie bendravimo suvaržymai yra pavojingi šeimos santykių tęstinumui. Atsižvelgiant į tai, teismas kiekvienu atveju turi itin kruopščiai įvertinti visas bylos aplinkybes. Šiuo atveju proporcingumo principas reikalauja, kad skyrium gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko abipusis bendravimas gali būti apribotas tik esant ypač svariems pagrindams, kurie privalo būti susiję su vaiko interesų gynimu.

Pažymėtina, kad teismas privalo įtvirtinti mechanizmus, šalinančius bet kokią galimybę pasinaudoti vaiku, tėvams sprendžiant tarpusavio ginčus. Dėl to teismas konstatuoja, kad šioje byloje taip pat egzistuoja ši problema ir ji spręstina atsižvelgiant į ankščiau paminėtus argumentus.

Taigi tiek nacionalinė teisė, tiek tarptautiniai norminiai teisės aktai įpareigoja teismą nustatyti skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgiant į vaiko interesus ir sudarant galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Pažymėtina, kad tokių įrodymų nagrinėjamoje byloje nėra.

Teismas ginčą turi išspręsti, vadovaudamasis vaiko interesais ir atsižvelgdamas į vaiko amžių, sveikatą, tėvų savitarpio santykius, jų elgesį, gyvenamąją vietą, materialines sąlygas, kitų šeimos narių požiūrį bei santykius su vaiku, o taip pat į kitas gyvenimiškas situacijas.

Šeimos bylose teismas pareikštais šalių prašymais dėl pažeistų teisių gynimo būdo nėra varžomas. Įvertindamas bylos aplinkybes, teismas turi teisę viršyti šalių pareikštus reikalavimus, juos keisti ar papildyti. Konkrečiai imant, toks konkretus teismo vaidmuo pasireiškia ir nagrinėjant pvz., reikalavimus dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatyme. Atsižvelgiant į tai, šalių pateikta teismui bendravimo su vaiku tvarka keistina ir papildytina – pirmiausia, suteikiant ieškovui galimybę daugiau dalyvauti vaiko auklėjime, dėl ko atsakovė iš dalies sutiko ir priešiniame ieškinyje.

Esant nurodytoms aplinkybėms atsakovė įpareigotina sudaryti sąlygas ieškovui dalyvauti vaiko auklėjime, jį ugdant ir bendraujant su vaiku, kartu atsižvelgiant ir į vaiko interesus. Tuo pačiu nustatytina, kad atsakovė negali daryti kliūčių ieškovui siekiant gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, ugdymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų ir institucijų, kurios turi ryšį su vaiku. Taip pat nurodant, jog pati atsakovė irgi turi pateikti ieškovui visą turimą informaciją apie vaiką.

Pripažintina, kad suteiktina ieškovui ir galimybė bendrauti su vaiku tėvo atostogų metu, iš pradžių nepasiimant sūnaus iš vaiko gyvenamosios vietos, o vėliau ir ieškovui daugiau laiko praleidžiant su vaiku, esant atsakovės sutikimui, bei atsižvelgiant į vaiko interesus. Dėl to atsižvelgiant į vaiko amžių nustatytina, kad ieškovas su vaiku bendrauja savarankiškiau, kadangi vaikas jau gerai pažįsta tėvą, įvertinus vaiko amžių.

Tuo pačiu teismas pripažįsta, kad ieškovas neturi vengti pareigos vaikui, siekdamas artimesnio bendravimo su juo, todėl privalo kuo dažniau jį lankyti pastarojo gyvenamojoje vietoje, o vaiko motina tuo pačiu turi leisti jam bendrauti ir su artimaisiais giminaičiais, pavyzdžiui, vaiko seneliais iš vaiko tėvo pusės ir atsižvelgti į kitus vaiko norus. Atsakovė irgi privalo būti geranoriška, o ieškovo prarastas laikas turi būti jam kompensuojamas kitu tėvui ir vaikui patogiu laiku. Pripažintina, kad ieškovas privalo leisti atsakovei švęsti jos gimimo ir Motinos dieną atsakovės pasirinktoje vietoje.

Nors tenkintinas ieškovo prašymas nekliudyti jam bendrauti su vaiku nuo dabar atsakovės gyvenamojoje vietoje, bet pereinamuoju laikotarpiu atmestini jo prašymai pasiimti vaiką iš atsakovės ir vaiko gyvenamosios vietos kas pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio penktadienį arba šeštadienį ir jį parvežti tos pačios savaitės sekmadienį, kadangi kaip jau minėta tam įtakos turi ne tik vaiko amžius, jo psichofizinės savybės, o taip pat įtempti tėvų tarpusavio santykiai ir nutrūkęs tėvo bendravimas su vaiku. Todėl teismas mano, kad visi vaiko ir tėvo bendravimo pakeitimai galimi tik po 2019 metų sausio 1 d., o tuo pačiu atmestinas ir atsakovės prašymas leisti tėvui laisviau bendrauti su vaiku tik po dviejų metų.

Vėliau šalys įpareigotinos nedaryti viena kitai kliūčių, siekiant vaikui bendravimo atskirai su kiekvienu iš tėvų ir kitais atvejais, kuomet pasibaigs pereinamasis laikotarpis.

Atskirai paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog vaiko emociniai ryšiai su jo tėvu nėra nutrūkę, o taip pat pažymėtina, kad atsakovė gali sudaryti vaikui palankias sąlygas bendraujant su tėvu, kas irgi turi įtakos jo socialinei raidai. Tačiau tėvui pastoviai vengiant bendrauti su vaiku, jo ir tėvo biologinis ryšys gali nutrūkti, kas vaikui gali padaryti sunkią psichologinę traumą. Teismas pažymi, kad esant bylos duomenimis patvirtintai teisinei situacijai, kai vaiko ir tėvo ryšiai dar nenutrūkę, atsakovas privalo pastoviai pereinamuoju laikotarpiui lankyti vaiką ir su juo nuolat bendrauti, bei stiprinti vaiko ryšius su tėvu. Todėl teismo nuomone tik toks tėvo elgesys užtikrins vaiko geriausių interesų įgyvendinimą, o tuo pačiu nebus paneigiama tėvo teisę turėti galimybę pastoviai bendrauti su vaiku. Savaime suprantama, kad biologinio tėvo ir vaiko nuolatinis bendravimas reikalauja pasiruošimo, todėl reikalingas aktyvus ir supratingas ne tik vaiko motinos, bet ir visų kitų suinteresuotų asmenų (pvz. vaiko teisių apsaugos institucijos ar socialinių paslaugų skyriaus) bendradarbiavimas. Teismas pažymi, kad teismo sprendimas dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos neįgyja res judicata galios, todėl vaiko tėvas galės ateityje kreiptis į teismą dėl šios bendravimo tvarkos pakeitimo ar jos panaikinimo, kai tik išnyks aplinkybės, dėl kurių ji yra nustatyta. Kaip jau sprendime yra nurodyta, teismas pasisako dėl tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos, o ne dėl tėvo bendravimo su vaiku būdo, todėl teismui nėra teisinio pagrindo bendravimo tvarkoje pasisakyti dėl vaiko aplankymo jo ligos metu ar tėvo absoliučios teisės tuo metu matytis su vaiku, kadangi tam įtakos gali turėti ir vaiką gydančių medikų išvada.

Teismas atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, saugodamas vaiko teises ir interesus bei siekdamas išvengti vaiko teisių pažeidimų, išaiškina ieškovui, kad egzistuoja ateityje ir galimybė panaikinti tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Tuo pačiu teismas siekia perspėti ieškovą ir dėl netinkamo tėvo valdžios įgyvendinimo.

Pastebėtina, kad vietos vaiko teisių apsaugos skyrius irgi turi pareigą įgyvendinti tinkamas priemones šeimos ryšiams išlaikyti. Teismas mano, kad nuo 2019 m. sausio 1 d., abu tėvai gali geranoriškai susitarti dėl tolesnės tėvo bendravimo su vaiku tvarkos ir esant poreikiui gali būti sudarytas ir jų rašytinis susitarimas tuo klausimu. Tėvams negalint tarpusavyje susitarti dėl tėvo bendravimo su vaikų tvarkos ateityje, jie gali kreiptis pagalbos į vietos vaiko teisių apsaugos skyrių ir tik po to, jiems ir vėl nesusitarus, jų ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Dabartiniu metu, ko galima tikėtis iš ieškovo, tai kuo glaudesnio jo ir vaiko tarpusavio bendravimo, kad nenutrūktų tėvo ir vaiko natūralus ryšys. Taip pat teismui nėra žinoma, kokie santykiai susiklostys tarp ieškovo ir sūnaus pasibaigus pereinamajam laikotarpiui po 2019-01-01, kas irgi turi įtakos nustatant tėvo ir sūnaus santykius pagal teismo nurodytą jų bendravimo tvarką.

Kaip jau minėta, šalių santykiai dėl tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime esant nustatytai tvarkai yra tęstinio pobūdžio, todėl pasikeitus faktinėms aplinkybėms, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime būdui ar sąlygoms, kurios neatitiktų vaiko interesų, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos tvarkos pakeitimo. Remiantis ankščiau nurodytais argumentais tik iš dalies tenkintini šalių reikalavimai dėl ieškovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, o kitoje dalyje jie keistini arba atmestini.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Kiekvieno sutuoktinio teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš kaltojo dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio nustatyta CK 3.70 straipsnyje. Nagrinėjamos bylos atveju abu sutuoktiniai prašė teismo kitą sutuoktinį pripažinti kaltu dėl santuokos nutraukimo, o atsakovė papildomai reikalavo priteisti jai iš ieškovo 3 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją neturtinės žalos atlyginimui. Teismui pripažinus abu sutuoktinius kaltais dėl santuokos nutraukimo, minėtas atsakovės prašymas remiantis CK 3. 70 str. 2 d. nuostata netenkintinas. Teismas, kaip jau minėta, nustatęs abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, neturi teisinio pagrindo spręsti ir dėl šio vienos iš šalių pareikšto teisinio reikalavimo pagrįstumo. Pastebėtina, kad neturtinė žala, susijusi su santuokos nutraukimu, yra dvasiniai sutuoktinio išgyvenimai, jo patirtas fizinis ir emocinis skausmas, nepatogumai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas dėl neteisėtų ir amoralių kito sutuoktinio veiksmų, kuriais pasireiškė jo kaltė, ir panašiai (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Be to nagrinėjamoje byloje nenustatytas ieškovo psichologinis ir fizinis smurtas ar jo panaudojimas prieš atsakovę. Teismui atmetant šį atsakovės reikalavimą ieškovui dėl neturtinės žalos atlyginimo, įtakos turi ir ta aplinkybė, jog sutuoktiniai kurį laiką gyveno skyrium, o po to vėl kartu.

Dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų paskirstymo bei kitų procesinių klausimų išsprendimo.

Šalys pateikė teismui įrodymą, kad patyrė išlaidų dėl atstovų dalyvavimo teisme, bei dėl žyminio mokesčio už procesinių dokumentų su reikalavimais teismui pateikimą. Kaip jau anksčiau teismas yra nurodęs išsprendus tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo klausimą ir juos pripažinus abu kaltais dėl santuokos iširimo, jiems neatlygintinos ir jų patirtos atstovavimo bei kitos išlaidos. Tam įtakos turi ir tai, jog šalių reikalavimai patenkinti iš dalies, o tokiu atveju pripažintina, kad dėl išlaidų atlyginimo atliekamas jų įskaitymas. Atskirai pažymėtina, kad nors šalių patirtos dėl bylinėjimosi teisme išlaidos skiriasi, tačiau ir tokiu atveju teismui nėra teisinio pagrindo atlikti jų perskaičiavimą, nes ir šios išlaidos priklauso nuo šalies ir ją atstovaujančio advokato susitarimo. O tai, kad šios išlaidos neviršija nustatytų tarifų irgi nelaikytina teisinių pagrindu dėl jų perskirstymo šalims (CPK 93 str. 2 d.).

Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad tokia teismo išvada atitinka, vieną iš pagrindinių procesinės teisės principų (CPK 3 str. 1 d.).

Taip pat atitinkamai iš abiejų šalių nepriteistinos ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, nes jos neviršija minimalaus dydžio (CPK 92 str. 1d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR Civilinio kodekso 1.5 str., 3.60 str., 3.88 - 3.89 str., 3.117 - 3.118 str., 3.169 str., 3.177, 3.185, 3.194 str., LR Civilinio proceso kodekso 145 str. 1d. 2p., 150 str., 265 - 270 str., 375-380 str.,

nusprendžia:

1. Ieškovo ieškinį atsakovei ir atsakovės priešinį ieškinį ieškovui tenkinti iš dalies.

2. Santuoką, sudarytą tarp A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. T., a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto CM skyriuje, registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

3. Nutraukus santuoką tarp šalių joms palikti šias pavardes – T. ir D.

4. Šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto neturi ir jis nedalintinas.

5. Nustatyti nepilnamečio vaiko J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąją vietą su motina K. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)

6. Nustatyti, ieškovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) bendravimo su sūnumi J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)), ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką:

6.1. Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovas A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) su nepilnamečiu sūnumi J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), bendrauja kiekvieno mėnesio kas antrą šeštadienį nuo 10 val. iki 19 val. ir kas antrą sekmadienį nuo 10 val. iki 19 val. motinos K. T. gyvenamojoje patalpoje ar kitoje tėvų sutartoje vietoje. Tėvas bendravimo su vaiku metu gali jį pasiimti ir iš vaiko gyvenamosios vietos.

6.2. Ieškovas A. T. bendrauja su sūnumi J. T. pagal anksčiau 6.1. punkte nurodyta tvarką iki 2018 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Pasibaigus šiam terminui dėl tolesnio tėvo bendravimo su vaiku šalys gali susitarti geranoriškai arba sudarydamos rašytinį susitarimą. Dėl tokio bendravimo tėvams nepavykus susitarti geranoriškai, jie gali iš pradžių kreiptis į vietos vaiko teisių skyrių, o tik po to į teismą.

6.3. Ieškovo A. T. ir sūnaus J. T. bendravimas nuo 2019 m. sausio 1 d., vyksta vaiko nuolatinėje gyvenamojoje arba vaiko tėvų rašytiniu susitarimu kitoje suderintoje vietoje.

6.4. Ieškovo A. T. ir sūnaus J. T. bendravimas nuo 2019-01-01 tėvo atostogų metu turi būti raštu suderintas su vaiko motina K. T..

6.5. Ieškovas bet kuriuo metu apie savo apsilankymą pas atsakovę dėl bendravimo su sūnumi, turi įspėti vaiko motiną prieš 1 dieną, o apie norą bendrauti su vaiku tėvo atostogų metu prieš 3 dienas.

6.6. Ieškovas leidžia sūnui, eiti į draugų gimtadienius, jeigu tai būtų jo bendravimo su vaiku laikas, tačiau prarastas laikas jam turi būti kompensuotas kitu tėvui ir vaikui bei motinai patogiu laiku.

6.7. Ieškovas A. T. bendravimo su sūnumi J. T. metu nuo 2019-01-01 įpareigojamas užtikrinti tinkamą vaiko sveikatos priežiūrą.

6.8. Ieškovo A. T. bendravime su sūnumi J. T. nuo 2019-01-01 galimi ir atitinkami apribojimai, pvz. A. T. gali paimti vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos, jeigu to nori pats vaikas, nepaimti vaiko Motinos dieną ir atsakovės gimimo dieną. Jeigu šiomis dienomis ieškovas turės tokią teisę, tuomet jo prarastas laikas jam turi būti kompensuojamas kitu tėvui ir vaikui bei motinai patogiu laiku.

6.9. Įpareigoti atsakovę pranešti ieškovui apie atsakovės ir sūnaus gyvenamosios vietos pasikeitimą ir apie kitas aplinkybes, susijusias su vaiku.

7. Priteisti nepilnamečiam vaikui J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą po 300,00 Eur (tris šimtus eurų) periodinėmis išmokomis mokamomis kas mėnesį nuo sprendimo priėmimo teisme dienos (2018-07-20) iki vaiko pilnametystės, pinigus pervedant į atsakovės nurodytą sąskaitą.

8. Įpareigoti nepilnamečio vaiko J. T. įstatyminę atstovę K. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) tvarkyti uzufrukto teise sūnaus tėvo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) vaiko išlaikymui mokamas periodines mėnesines išmokas.

9. Sprendimą dėl išlaikymo J. T. priteisimo nukreipti vykdyti skubiai.

10. Sprendimui įsiteisėjus panaikinti byloje 2018-03-09 priimtą nutartį dėl laikinojo išlaikymo priteisimo šalių sūnui J. T..

11. Iš šalių nepriteisti į valstybės biudžetą su procesinių dokumentų įteikimu, susijusių išlaidų.

12. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį ir atsakovės priešinį ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.