Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-29 · Administracinė byla Nr. I-3708-629/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-29
Bylos Nr.
I-3708-629/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01637-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3708-629/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01637-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas kamerose pažeidžiant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Pažymėjo, kad kameros buvo apstatytos baldais, todėl jose nebuvo vietos judėti. Pabrėžė, kad kamerose esantys baldai ir kiti įrengti sanitariniai įrenginiai turi būti išskaičiuoti iš bendro kameros ploto.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kalint Vilniaus PN Drausmės grupėje nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio kamerose nebuvo įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų. Taip buvo apsunkinta pareiškėjo teisė išsikviesti pareigūnus. Juos pareiškėjas kviesdavosi belsdamas į duris.

Pareiškėjo teigimu, nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos kirptis, t. y. nebuvo įrengtos kirpyklos, jis buvo kerpamas pagalbinėse patalpose, pažeidžiant higienos reikalavimus. Pabrėžė, kad kirpykla įrengta tik nuo 2016 m. liepos mėnesio.

Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas teigia patyręs depresiją, dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, pažeminimą.

Atsiliepimas

Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 6–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde minimu ginčo laikotarpiu atliko jam paskirtas drausmines nuobaudas už Vilniaus PN nustatyto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus.

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 1K, kurios plotas 13,05 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 4K, kurios plotas 13,55kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios plotas 30,47 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 2D, kurios plotas 11,93 kv. m, įrengtos dvi miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D, kurios plotas 15,44 kv. m, įrengtos keturios miegamosios vietos ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 4D, kurios plotas 14,66 kv. m, įrengtos keturios miegamosios vietos, todėl asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas turi būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą.

Vilniaus PN nurodė, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Pabrėžė, kad kamerose laikomi asmenys nuolat gadina minėtas iškvietimo sistemas, todėl negali užtikrinti, kad prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai nuolat funkcionuotų. Be to, akcentavo, kad kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolat atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus bei kontroliuoja jose esamą situaciją ir užtikrina nuteistųjų saugumą.

Be to, Vilniaus PN pažymėjo, kad 2016 m. liepos mėnesį buvo įrengta kirpykla, skirta drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose. Akcentavo, kad iki 2016 m. liepos mėnesio kirpėjas nuteistuosius kirpo II-ojo gyvenamojo korpuso dezinfekavimo patalpoje, kurioje yra pakabintas veidrodis, įrengta vandens tiekimo sistema, kirpėjas atsinešdavo švarias ir tinkamai dezinfekuotas darbo priemones ir įrankius bei tinkamai paruošdavo darbo vietą. Pareiškėjo teiginius dėl kirpimo antisanitarinėmis sąlygomis vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti kirpimo paslaugomis, jokių nusiskundimų dėl suteiktos kirpimo paslaugos kokybės pareiškėjas nereiškė.

Akcentavo, kad pareiškėjos skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. gegužės 16 d. (ploto pažeidimas), nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai ir nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio nebuvo įrengta kirpykla ir jis buvo kerpamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog Vilniaus PN administracija neužtikrindavo teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. gegužės 16 d. Vilniaus PN buvo laikomas kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kadangi buvo baudžiamas už Vilniaus PN pareigūnų reikalavimų nevykdymą (b. l. 14–26). Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte. Tiek iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. galiojusios, tiek nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusios Vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 11¹ punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2.).

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma drausmės grupės patalpose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo kameros ploto normai, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų (Administracinė byla Nr. A438-1841/2013). Tokiu atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos taisyklės, t. y. jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo vertinimu, pagal savo pobūdį drausmės grupės patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m.

Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, būtina atmesti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, bet ne nacionaliniai teisės aktai.

Iš bylos duomenų (b. l. 27–28) nustatyta, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 1K, kurios bendras plotas 13,05 kv. m, joje įrengtos trys miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 4K, kurios bendras plotas 13,55 kv. m, joje įrengtos trys miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios bendras plotas 30,47 kv. m, joje įrengtos septynios miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 2D, kurios bendras plotas 11,93 kv. m, joje įrengtos dvi miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D, kurios bendras plotas 15,44 kv. m, joje įrengtos keturios miegamosios vietos ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 4D, kurios bendras plotas 14,66 kv. m, įrengtos keturios miegamosios vietos, todėl asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Kaip matyti iš bylos duomenų, kamerose kiekvienam asmeniui buvo suteikiama daugiau nei 3.6 kv. m kameros ploto, taigi nebuvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas. Nors iš kamerų bendro ploto, atėmus sanitarinio mazgo patalpos plotą, kamerų tipo patalpose 4D ir 3D, vienam asmeniui tenkantis, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m (atitinkamai 3,26 kv. m ir 3,42 kv. m), tačiau, kaip minėta, toks skaičiavimas taikytinas tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui įvertinti. Šiuo atveju visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko daugiau nei 3 kv. m., taigi pažeidimas nenustatytas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtų pavojaus mygtukų iškviesti pareigūnams laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad tam tikru laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo įrengtas radijo taškas ir pagalbos iškvietimo sistema, kurią kameroje laikomi asmenys sugadino. Vilniaus PN atsiliepime iš esmės neneigia aplinkybės, kad tam tikrais laikotarpiais, signalizacijos mygtukai kamerose buvo sugadinti (neveikė). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą kamerose turi būti įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalyje taip pat rekomenduojama laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Kita vertus, nors pareiškėjas ir tikino, kad dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas belsti į duris, jis tinkamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl iškvietimo sistemos mygtuko neįrengimo. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie kilusias pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN baudos kamerų tipo ir drausmės grupėje vertė pasinaudoti iškvietimo sistemos mygtuku. Atsakovo pateiktos fotolentelės patvirtina, kad kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos (b. l. 33, 34). Be to, Vilniaus PN pažymoje nurodė, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, įskaitant ir pareigūnų iškvietimo mygtukų įrengimą, į administraciją nesikreipė (b. l. 55). Todėl, teismo vertinimu, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nekonstatuotinas.

Taip pat pareiškėjas teigė, kad jis buvo kerpamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. liepos mėn., t. y. nebuvo įrengtos kirpyklos, buvo kerpamas pagalbinėse patalpose.

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Pareiškėjas byloje neginčija, kad jam atliekant bausmę Vilniaus PN, buvo sudaryta galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Byloje ginčo nėra dėl faktinės aplinkybės, kad Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpų kirpykla pradėjo veikti nuo 2016 m. liepos mėnesio.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo akte (b. l. 29–30) užfiksuota, kad atlikus grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę dėl 2016 m. birželio 20 d. patikrinimo akte nustatytų pažeidimų, susijusių su kirpyklos įrengimu, nebuvo nustatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos 2016 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, reikalavimų pažeidimų, t. y. nustatyta, kad kirpykloje naudojimui paruošti instrumentai buvo laikomi uždarose talpyklose, kirpykloje buvo vienkartinių apdangalų, keletas daugkartinio naudojimo apdangalų. Teismo vertinimu, Vilniaus PN reaguoja į nustatytus higienos reikalavimų pažeidimus ir stengiasi juos ištaisyti. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Neaišku, kokios neigiamos pasekmės jam kilo dėl skunde nurodytų aplinkybių. Vilniaus PN nurodė, kad, kol nebuvo įrengta kirpykla II-ame gyvenamajame korpuse, kirpėjas nuteistuosius kirpdavo II-ojo gyvenamojo korpuso dezinfekavimo patalpoje, kurioje buvo pakabintas veidrodis, įrengta vandens tiekimo sistema, kirpėjas atsinešdavo švarias ir tinkamai dezinfekuotas priemones bei įrankius ir tinkamai paruošdavo darbo vietą. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Vilniaus PN paaiškinimais. Pareiškėjas neindividualizavo kokius konkrečius higienos reikalavimus atsakovas pažeidė ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl skunde nurodytų pažeidimų kilo. Vien pareiškėjo abstraktūs teiginiai neįrodo fakto, kad pareiškėjui kilo kokia nors žala. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas jokių skundų Vilniaus PN administracijai dėl netinkamai ar nekokybiškai suteiktų kirpėjo paslaugų nepateikė (b. l. 35). Teismo vertinimu, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

Pažymėtina, kad nuo 2016 m. liepos mėnesio veikia Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpų kirpykla (b. l. 31, 32). Taigi, nors pareiškėjas minimalius nepatogumus galėjo patirti, kol buvo kerpamas ne kirpykloje, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir kad dėl to jam buvo padarytas pakankamai intensyvus neigiamas poveikis, t. y. kad pareiškėjas dėl to realiai pajuto emocinę depresiją ar kitus reikšmingus neigiamus išgyvenimus. Taigi pareiškėjo patirti tam tikri nepatogumai nelaikytini neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo sąlygos ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų neturtinei žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų – pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė