- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-15-153/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Arvydas Žibas
- Pareiškėjas
- M. M. V., P. V., O. E. V.
- Suinteresuotas asmuo
- A. T. D., Kauno apskrities viršininko administracijos, G. V., V. P.
procesinio dokumento kategorija121.1,121.15,121.21,121.22, 30.4.1.
2009 m balandžio 3d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
dalyvaujant pareiškėjams M. M. V., P. V., pareiškėjų atstovui advokatui M. E., suinteresuotam asmeniui A. T. D., jos atstovui R. D., suinteresuoto asmens A. T. D. advokatui D. S., suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovui R. Š.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. T. D. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-0127-485/2007 pagal pareiškėjų M. M. V., P. V., O. E. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. T. D., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, praleisto termino atnaujinimo ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. T. D. pareiškimą pareiškėjams M. M. V., P. V., O. E. V., suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, G. V., V. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai M.M. V., P. V., O.E. V. prašė teismo (b.l. 1-4) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų motina E. V. (P.), mirusi 1996-02-02, faktiškai priėmė savo tėvo J. P., mirusio 1938-09-06, palikimą; atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į E. V. (P.) priklausiusį nekilnojamąjį turtą pateikti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, o jų praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis.
Pareiškėjai nurodė, kad jų motina E. V. po savo tėvo J. P. mirties palikimą priėmė faktiškai valdydama pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Tėvas J. P. žemę padalino dukrai E. V. ir sūnui J. P., kuri buvo 1940 m. nacionalizuota. E. V. 1992-05-12 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. P. turėtą žemę. 1996 m. nuosavybės teisės buvo atkurtos į 3,12 ha, išmokant kompensaciją , tačiau 2006-04-07 Kauno rajono apylinkės teismas panaikino 1996-11-07 Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 52-1288, kuriuo buvo atstatytos E. V. nuosavybės teisės į 3,12 ha žemės, esančios Laumėnų k., Kauno raj.
Su suinteresuoto asmens A. T. D. pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimo netenkinti, nes J. P. mirė neprasidėjus nacionalizacijai. Nėra nė vieno dokumento, kad J. P. nurodytą turtą įgijo, nepateikta įrodymų, kad 4 margai tai 3 ha žemės. Trečias suinteresuoto asmens reikalavimas abstraktus, nenurodoma į kokią žemę nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti, neaiškus tokio reikalavimo pagrįstumo pagrindas. Nurodytos termino praleidimo priežastys, nelaikytinos svarbiomis, nes Kauno apskrities viršininko administracija neturi pareigos pranešti, kad reikia pateikti papildomus dokumentus.
Suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais A.T. D. prašė teismo (b.l. 52-54) nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. P., miręs 1940-03-05, iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Kauno apskrityje, ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties; nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. P. paveldėjo 4 margus, t.y. 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje po savo motinos – E. P. mirties; atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Kauno apskrities viršininko administracijai; atnaujinti terminą pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pateikimą į testamentu paliktą 4 margų, t.y. 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, paveldėtą po E. P. mirties.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A.T. D. su pareiškėjų pareiškimu nesutiko, nurodė, kad jos tėvas J. P. ir senelis J. P. Laumėnų kaime bendrai valdė 12,47 ha žemės, mirus 1938 m. J. P., žemę pradėjo valdyti ir palikimą priėmė J. P.. Kiti J. P. vaikai palikimo nepriėmė, kadangi jie ten negyveno, žemės nedirbo ir nemokėjo mokesčių, žemė nebuvo padalinta. Žemės J. P. turėjo viso 15,45 ha, kadangi 4 margus (apie 3 ha) žemės gavo iš savo motinos E. P. pagal 1925 m. sudarytą testamentą, kuriame E. P. įgytą iš Dresliaus žemę po mirties paliko sūnui J. ir pavedė sumokėti dalis kitiems vaikams. J. P. palikimą priėmė ir išmokėjo dalis kitiems vaikams. Kad buvo sudarytas testamentas patvirtina byloje esantis pirminis akto išrašas ( rejestro Nr. 2513). Prašymai atkurti nuosavybės teise pateikti 1992 m. Nuosavybės teisės atkurtos į dalį žemės. Apie testamentą sužinojo 2002 m. kovo mėn. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, Kauno apskrities viršininko administracija nenurodė, kad trūksta dokumentų. Vykstant prijungtos bylos nagrinėjimui, buvo gauti papildomi dokumentai, bet buvo pasibaigęs terminas jiems pateikti. Terminas praleistas dėl teisminių ginčų.
Šalies argumentai
Suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracija su pareiškėjų pareiškimu sutiko, neprieštarauja, kad būtų nustatytas pareiškėjų prašomas juridinis faktas ir atnaujintas terminas. Su suinteresuoto asmens A.T. D. pareiškimu nesutiko, nurodė, kad J. P. mirė iki nacionalizacijos ir jo žemė negalėjo būti nacionalizuota. Nesutiko, kad A.T. D. būtų atnaujintas terminas, nes jį praleido dėl nesvarbių priežasčių, o prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjų M.M. V., P. V., O.E. V. pareiškimą tenkintino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. V. (P.), mirusi 1996-02-02, priėmė po savo tėvo J. P., mirusio 1983-09-03, mirties atsiradusį palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti; juridinis faktas nustatytas nuosavybės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu; atnaujino pareiškėjams praleistus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į E. V. (P.) priklausiusį nekilnojamąjį turtą pateikti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti; suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A.T. D. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo ir įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą; priteisė iš A.T. D. 200 Lt žyminio mokesčio M.M. V. naudai bei 62,60 Lt pašto išlaidų valstybei.
Dėl termino atnaujinimo
Teismas nustatė, kad 2006-04-07 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu 1996-11-07 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas Nr. 52-1288, kuriuo buvo atstatytos E. V. nuosavybės teisės į Kauno rajone, Samylų sen., Laumėnų k. 3,12 ha žemės – 3370 Lt vertės, išperkant už šią žemę pinigais, taip pat pripažintas negaliojančiu papildomas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą (Reg.Nr. 2-1690), kurio pagrindu M.M. V., P. V. ir O.E. V. paveldėjo 5392 Lt piniginę kompensaciją už 3,12 ha žemės sklypą Kauno rajone, Samylų apyl., Laumėnų kaime (b.l. 15-21).
Teismas nurodė, kad pareiškėjai terminus praleido dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, kadangi tik nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pareiškėjams atsirado pagrindas iš naujo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų motinai priklausiusį žemės sklypą. Iki šio teismo įsiteisėjimo dienos pareiškėjai ne tik , kad negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, bet tam nebuvo ir jokio teisinio pagrindo, nes įstatymu suteikta teisė jau buvo įgyvendinta. Teismas konstatavo, kad nustatytus terminus pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas juos atnaujinti.
Dėl juridinio fakto nustatymo.
Teismas nustatė, kad J. P. yra tiek pareiškėjų, tiek suinteresuoto asmens A. T. D. senelis. E. V. ir J. P. yra jo vaikai. E. V. yra pareiškėjų motina, o J. P. yra suinteresuoto asmens A. T. D. tėvas. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005-12-29 nutarimą Nr. 56 juridiniai faktai dėl palikimo priėmimo nustatomi remiantis palikimo atsiradimo momentu paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Kadangi J. P. mirė nepalikęs testamento, todėl, jam mirus, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, kuriuos tuo metu reguliavo Napoleono kodeksas. Pagal šio kodekso 723 str. įstatyminiai įpėdiniai yra vaikai ir paveldi lygiomis dalimis, kai nėra testamento, o 777 str. nustatyta, kad jeigu įstatyminiai paveldėtojai neįrodo, kad jie atsisakė palikimo, jie pripažįstami besąlygiškai priėmę palikimą. Pagal šio kodekso 784 str. atsisakymas priimti palikimą nepreziumuojamas, todėl jis gali būti pareikštas ne kitaip kaip kanceliarijoje, teisme, pagal palikimo atsiradimo vietą. Kadangi tokio dokumento byloje nėra, o suinteresuotas asmuo A. T. D. pati patvirtino, kad E. V. po savo tėvo mirties gavo tėvui priklausiusį arklį, kitus buities daiktus ir juos priėmė, todėl iš to seka, kad E. V. niekada palikimo neatsisakė, t.y. ji po savo tėvo mirties palikimą priėmė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo yra pagrįstas, todėl jis tenkintinas.
Dėl suinteresuoto asmens A.T. D. pareiškimo.
Teismas nustatė, kad nacionalizacija prasidėjo 1940 m. birželio mėn., o J. P. mirė 1940-03-05 ( civ. byla Nr. 2-0025-175/2006, b.l 24), todėl jis iki nacionalizacijos minėto turto nuosavybės teise valdyti negalėjo. Š. A. konstatavo ir Kauno rajono apylinkės teismas savo 2006-04-07 sprendime ( civ. byla Nr. 2-0025-175/2006, b.l 134-140). Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Napoleono kodekso 711 str. nuosavybė galėjo būti įgyjama paveldėjimu, dovanojimu ar testamentu, sutartimi, senėjimu, priaugimu, sujungimu į vieną, tačiau byloje nepateikta nei vieno dokumento, kad J. P. šį turtą tokiu pagrindu įgijo. Teismas konstatavo, kad prašymas nustatyti juridinį faktą, kad J. P. iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Kauno rajone, ½ dalį , įgytą 1927-03-19 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882 ir ½ dalį, paveldėtą po savo tėvo J. P. mirties yra nepagrįstas.
Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo A. T. D. dar nėra tokio senyvo amžiaus, jokiomis sunkiomis ligomis nesirgo, už LR ribų išvykusi nebuvo, virš 10 m. ji nieko nedarė, kad būtų realizuota jos teisė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisių atkūrimo procesu nesidomėjo. Teismas, nurodė, kad suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, nes jos nėra objektyvios ir nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti jo teises, todėl nėra pagrindo terminui atnaujinti.
Teismas konstatavo, kad suinteresuoto asmens prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. P. paveldėjo 4 margus, t.y. 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje po savo motinos E. P. mirties yra išvestinis, atmetus prašymą atnaujinti įstatymo nustatytus terminus tenkinti šio prašymo nėra pagrindo, nes tokio juridinio fakto nustatymas suinteresuotam asmeniui nesukels teisinių pasekmių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo A.T. D. su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, pareiškėjų pareiškimą atmesti, jos pareiškimą tenkinti ir priteisti iš pareiškėjų visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių motyvų:
1) pareiškėjų prašymas yra visiškai nepagrįstas, todėl turėjo būti atmestas. 1991 m. P. K. A. Kauno rajono Samylų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą sugrąžinti jam P. J., Jono s. turėtą žemę Panemunės valsčiuje, Laumėnų km. Buvusio savininko įpėdiniais pareiškėjas nurodė V. O., P. A. (šių asmenų teisių perėmėjais yra byloje nurodyti jų įpėdiniai) ir D. A.. K. A. P. prašė sugrąžinti jam ir įpėdiniams 15,45 ha žemės plotą Laumėnų kaime. V. E., kurios įpėdiniais yra M.M. V., P. V. ir O.E. V., 1992 m. pateikė prašymą sugrąžinti jai jos tėvo P. J., S. s. žemę Laumėnų kaime. Prašyme pageidaujamos žemės plotas nebuvo nurodytas. J. P. yra apeliantės tėvas, o K. A. P. tėvas yra J. P.. E. V. buvo pastarojo dukra, apeliantės teta. J. (apeliantės tėvas) ir apeliantės senelis J. P. nebuvo žemės sklypo Laumėnų kaime bendrasavininkiai nacionalizacijos metu. J. P. tėvas J. P. mirė 1938 m., kai iki žemės nacionalizavimo buvo likę dveji metai. Todėl pagal galiojantį toje vietoje P. C. kodeksą (Napoleono kodeksą) mirus tėvui, turtas paveldėjimo būdu privalėjo pereiti įpėdiniui ar įpėdiniams. J. P. buvo J. P. vyriausiasis sūnus, taigi, tuo pačiu jis buvo jo įpėdinis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos patvirtina tą aplinkybę, jog 1937 m. Laumėnų kaime J. ir J. P. 12,47 ha žemės sklypą valdė bendrai (nenurodant dalių). Mirus J. P., visą 12,47 ha žemės sklypą ėmė valdyti J. P., faktiškai priimdamas palikimą. Tai atitinka faktinio palikimo priėmimo tvarkai, nustatytai P. C. kodekso 5 skyriuje, 774-814 str. Šio kodekso 778 str. nustato, jog palikimas gali būti atliktas oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (tylus, beraštis priėmimas). Priėmimas gali būti besąlyginis arba inventoriaus (turto sąrašo) teisėmis (774 str.). Byloje nėra jokių duomenų, jog mirus J. P. kili įpėdiniai būtų oficialiai priėmę palikimą. Priešingai, ūkyje gyveno ir žemę dirbo bei ją prižiūrėjo tik vienas iš vaikų – apeliantės tėvas J. P.. Todėl realiai tik jis ir galėjo faktiškai priimti palikimą, ką ir padarė;
2) pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad E. V. faktiškai priėmė palikimą, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Priešingai, archyviniai dokumentai patvirtina faktą, kad išskyrus J. P. niekas daugiau iš jo vaikų palikimo nepriėmė. Šie įrodymai pagal CPK 197 str. yra oficialūs rašytiniai įrodymai, todėl mėginimas paneigti juos liudytojų parodymais neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Archyviniuose dokumentuose kaip šios žemės valdytojai nėra nurodyti jokie kiti asmenys. 1940 m. kovo mėn. mirė J. P.. Jam mirus visą jam priklausiusią žemę paveldėjo jo žmona A. P., priimdama palikimą ir už nepilnamečius vaikus. Aplinkybę, jog mirus J. P. ūkyje Laumėnų kaime gyveno tik J. P. šeima ir valdė 12,47 ha (vėlesniuose dokumentuose nurodoma 15,44 ha) patvirtina Kauno apskrities archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos;
3) pareiškėjų nurodytos priežastys, pagrindžiančios termino praleidimą, negali būti laikomos svarbiomis priežastimis. Tuomet, kai buvo teikiamas prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą turtą, šio turto savininku buvo nurodytas J. P.. Tačiau pretendentams buvo žinoma, jog J. P. mirė gerokai iki nacionalizacijos, tad neteisėto žemės suvisuomeninimo metu negalėjo būti šio turto savininku. Lygiai taip pat nepagrindžiama, dėl kokių priežasčių nebuvo pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, jeigu tokius dokumentus pareiškėjai turėjo;
Šalies argumentai
2) J. P. (apeliantės senelio) kiti vaikai - E. P. ištekėjusi gavo 6000 Lt ir karvę, arklį, paršelius ir išsikėlė gyventi į Šlienavą, P. P. gavo arklį, ir 1000 Lt išėjo gyventi Pakalniškių kaimą, Kauno apskrityje, A. P. gavo apie 17000 Lt ir išvyko gyventi į Ameriką, J. P.- arklį, karvę, 2 vežimus pašarų ir išsikėlė į Raguolių kaimą ir O. P.- 3000 Lt, arklį, karvę, du paršus, grūdų ir išsikėlė į Raguolių kaimą. Jie palikimo nepriėmė, nes buvo išmokėtos dalys, jie ten negyveno, žemės nedirbo, mokesčių nemokėjo. Tik apeliantės tėvas J. P., vienintelis iš visų vaikų, iki savo mirties (1940-03-05) gyveno ūkyje, dirbo žemę bei ją prižiūrėjo. Kad žemę paveldėjo J. P., už ją mokėjo mokesčius, patvirtina byloje surinkti dokumentai (1939-09-22 kasos orderis Nr. 66842, 1938-09-29 kasos orderis Nr. 44368), kuriuose nurodyta, kad jis mokėjo mokesčius kaip žemės savininkas. Mirus J. P. visą jam priklausiusią žemę paveldėjo jo nepilnamečiai vaikai- Kazys A. P. (gimęs 1939 m.), A. T. Petravičiūtė (D.) (gimusi 1938 m.), A. P., G. P. (gimusi 1935 m.) ir O. P. -V. (gimusi 1924 m.). Motina A. P. priėmė palikimą už savo nepilnamečius vaikus. Paveldėjimo dokumentų nespėjo sutvarkyti, nes pasikeitė santvarka ir žemė buvo nacionalizuota. Iki pat nacionalizavimo žemės savininku dokumentuose buvo nurodytas J. P., vėlesniuose dokumentuose žemės savininku nurodoma jo žmona A. P.. Aplinkybes apie tai, jog mirus J. P. ūkyje Laumėnų kaime gyveno tik J. P. šeima ir valdė 12.47 ha (vėlesniuose dokumentuose nurodoma 15,47 ha), patvirtina Kauno apskrities archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos;
3) surinkus dokumentus iš archyvų paaiškėjo, kad apeliantės tėvui testamentu (pirmasis akto išrašas rejestro Nr. 2513) jo motina E. P. paliko žemę, t.y. jis paveldėjo 4 margus tai yra apie 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, faktiniu palikimo priėmimu (P. C. kodekso 778 str.). Iki šiol nebuvo kilęs ginčas dėl nuosavybės teise valdyto ploto (Pirmasis akto išrašas rejestro Nr. 2513). Šios aplinkybės negalima įrodyti, kadangi nėra ir nebuvo jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų. Tik gavus pažymą iš archyvo tapo įmanoma įrodyti, kad tėvas J. P. paveldėjo 4 margus žemės;
4) kadangi Kauno apskrities viršininko administracija (KAVA) niekada nenurodė, kad reikia pateikti papildomus nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, todėl dėl tokio KAVA neveikimo ir nebuvo laiku kreiptasi dėl papildomų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pateikimo. Dėl šių priežasčių atstatytinas terminas dokumentams pateikti;
5) teismo sprendimas yra iš esmės nemotyvuotas bei nepagrįstas, kadangi byloje visiškai neįvertintos aukščiau nurodytos aplinkybės. Teismas nebuvo aktyvus (CPK 443 str.), nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Teismas neįvertino byloje jau surinktų įrodymų. Nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo T. S. 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 "Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje" 5 p. nuostatų. Teismas nesilaikė CPK 270 str. Teismas nepagrįstai nuvertino rašytinius bei turinčius didesnę įrodomąją reikšmę įrodymus, kurie jau surinkti byloje. Teismo priimtas sprendimas pažeidžia ir materialinės teisės normas, neteisingai taikytos Napoleono kodekso normos. Teismas, atmesdamas mano prašymą dėl termino atnaujinimo ir pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo pažeidė CK 1.5 str. reikalavimus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotieji asmenys V. P. ir G. V. su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė teismo jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjų M.M. V., P. V. ir O.E. V. atstovas advokatas G. Č. prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimo nekeisti dėl šių motyvų:
1) apeliantės įsitikinimu 1938-09-06 mirus J. P. visą jo palikimą priėmė tik vienas iš jo vaikų - J. P., kuris po J. P. mirties ėmė valdyti visą 12,47 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų kaime. Tokia apeliantės nuostata neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir yra neteisėta - pažeidžia Napoleono kodekso 723, 777, 784 straipsnius. Teismas nustatė, kad E. V. tėvo palikimo neatsisakė - šios aplinkybės nepaneigė ir A. T. D. savo apeliaciniame skunde. Nesant byloje įrodymų, kad E. V. tėvo plikimo atsisakė, teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti pareiškėjų prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. V. (P.) faktiškai priėmė savo tėvo J. P. palikimą (ji laikytina besąlygiškai priėmusią palikimą pagal Napoleono kodekso 777 str.). Apeliaciniame skunde nepaneigtas ir teismo sprendimo teiginys, kad pati A. T. D. patvirtino, kad E. V. po savo tėvo mirties gavo tėvui priklausiusį arklį, kitus buities daiktus, juos priėmė, t. y. faktiškai priėmė palikimą;
2) apeliantės nurodyta aplinkybė, kad archyviniuose dokumentuose kaip 12,47 ha žemės sklypo, esančio Laumėnų kaime, valdytojai nurodomi tik J. P. ir jo žmona A. P., neleidžia daryti išvados, kad visas 12,47 ha sklypas buvo J. P., A. P. ar jų vaikų nuosavybė. Byloje nėra jokių duomenų ne tik apie tai, kad J. P. paveldėjo didesnį žemės plotą, negu galėjo pagal palikimo atsiradimo metu galiojusį teisinį reguliavimą - byloje apskritai nėra duomenų, kad J. P. paveldėjo tėvo žemės sklypą, kad priėmė tėvo palikimą. Be to, apeliantė spręsdama dėl J. P. faktinio palikimo priėmimo akivaizdžiai neįvertino tos aplinkybės, kad jo turtą sudarė ne tik 12,47 ha žemės sklypas, esantis Laumėnų kaime, tačiau ir jo namų apyvokos daiktai, gyvuliai ir kitas turtas;
3) nesutikimą su teismo sprendimu atnaujinti terminus apeliantė grindžia formaliais motyvais. Teismas vertindamas pareiškėjų prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežastis pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) ir neapsiribojo tik formaliu įrodymų vertinimu. Pareiškėjai iki 2006-04-07 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-0025-175/2006 priėmimo buvo įsitikinę, kad tinkamai įgyvendino savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (kompetentingos institucijos Kauno apskrities viršininko administracijos pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai suteikė pagrindą jiems taip manyti). Teismas teisingai nurodė, kad iki minėto 2006-04-07 teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjai ne tik negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, bet tam nebuvo ir jokio teisinio pagrindo, nes įstatymu suteikta teisė jau buvo įgyvendinta;
4) teismas neturėjo juridinio pagrindo patenkinti A. T. D. reikalavimų, kadangi prašymai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo negalėjo būti tenkinami vien dėl tos priežasties, kad nesukels jokių teisinių padarinių. Pagal CPK 444 str. 1 d. teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Fakto, kad J. P., miręs 1940-03-05, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų kaime, Kauno apskrityje, ir fakto, kad J. P. paveldėjo 4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, po savo motinos E. P. mirties, nustatymas neturės jokios įtakos A. T. D. teisėms - nustačius šiuos faktus jai jokių teisių neatsiras, jos jokios teisės nepasikeis ar nepasibaigs. Minėtai faktai turėjo būti nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, tačiau akivaizdu tai, kad į J. P. turėtą žemę nuosavybės teisės negali būti atkuriamos, kadangi jis mirė dar iki žemės nacionalizacijos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas 1940-07-22 Liaudies Seimui priėmus deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta valstybės nuosavybe. 1940-03-05 miręs žmogus objektyviai negalėjo būti žemės savininku ją nusavinant 1940-07-22;
5) pagal CPK 445 str. teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Į bylą yra pateikta 1925-08-26 notariškai patvirtinto testamento išrašo kopija patvirtina faktą, kas ką paveldėjo po E. P. mirties. Tuo tarpu palikimo priėmimo klausimas A. T. D. pareiškime net nėra keliamas. 1927-03-29 žemės perleidimo aktas Nr. 4882 laikytinas dokumentu, patvirtinančiu J. P. nuosavybės teisę į 12,47 ha žemės sklypo, esančio Laumėnų kaime, Kauno apskrityje, dalį. Kadangi A. T. D. turi dokumentą patvirtinantį, kad J. P. paveldėjo 4 margus, t. y. 3 ha žemės sklypą esantį Laumėnų kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, po savo motinos E. P. mirties, ir dokumentą patvirtinantį J. P. nuosavybės teisę į 12,47 ha žemės sklypo, esančio Laumėnų kaime, Kauno apskrityje, dalį, jos prašymas nustatyti atitinkamus juridinius faktus negalėjo būti tenkinamas - teismas turėjo atsisakyti priimti nagrinėti tokius prašymus;
6) teismas nustatė visas esmines teisingam šios bylos išsprendimui aplinkybes, visas savo išvadas motyvavo. Todėl negalima sutikti su apeliantės nuostata, kad priimant teismo sprendimą buvo pažeista CPK 270 str., 443 str. 8 d.
Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 4 dalis, 226 straipsnis). Kartu tai reiškia teismo pareigą pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Byloje žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktas prašomas nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte apibrėžiamas momentas, kuris yra išeities taškas nustatant nusavinto turto, į kurį nuosavybės teisę norima atkurti, apimtį ir pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą. Apeliantė A. T. D. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. P., miręs 1940-03-05, iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 12,47 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Kauno apskrityje, ½ dalį, įgytą 1927-03-29 pagal žemės perleidimo aktą Nr. 4882, ir ½ dalį, paveldėtą po tėvo J. P. mirties; nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. P. paveldėjo 4 margus, t.y. 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje po savo motinos – E. P. mirties; atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Kauno apskrities viršininko administracijai; atnaujinti terminą pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pateikimą į testamentu paliktą 4 margų, t.y. 3 ha žemės sklypą, esantį Laumėnų k., Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, paveldėtą po E. P. mirties.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo procesinius veiksmus ieškinio priėmimo stadijoje ir atsižvelgdamas į galimą tolimesnę ginčo byloje perspektyvą, t. y. bylos nagrinėjimą, turi teisę pasisakyti ir dėl ieškinio formos, turinio, dėl būtinų pateikti su ieškiniu faktinių duomenų, kada iš pateiktų dokumentų matyti, jog ieškovo suformuluoti reikalavimai yra nepakankamai aiškūs, pateikti duomenys neinformatyvūs ir tai gali būti kliūtis išsamiam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui teisme, laikantis koncentravimo ir ekonomiškumo principų. Apelianto motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus kaip to reikalauja įstatymai ir dėl to neatskleidė bylos esmės taip pat pripažintinas pagrįstu. Apeliantės pareiškime ydingai suformuluotas prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo užkerta teismui galimybę nustatyti, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo yra ginčo turto savininkas. Apeliantė naudojosi teisinė pagalba, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išaiškinti pareiškėjai, kad pagal įstatymą gali būti nustatyti ne bet kokie juridiniai faktai, o tik tie, kurie pagal įstatymą gali sukelti teisinius padarinius (CPK 444 str.1d.).
Kaip nustatyta byloje pirmosios instancijos teismas apeliantės pareiškimą atmėtė tuo pagrindu, kad nacionalizacija prasidėjo 1940 m. birželio mėn., o J. P. mirė 1940-03-05, todėl pirmosios instancijos teismo nuomone apeliantės tėvas J. P. iki nacionalizacijos žemės sklypo nuosavybės teise valdyti negalėjo.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nebuvo aktyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. A. J., tretieji asmenys: Šiaulių apskrities viršininkas, Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Joniškio rajono žemėtvarkos skyrius, bylos Nr. 3K-3-66/2001, kat. 108.6; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 1999 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. L. v. L. D. G. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-4/1999, kat) Tačiau pirmosios instancijos šių svarbių aplinkybių nenustatė ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi jie susiję su procesinių dokumentų tikslinimu ir tai galima padaryti tik pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliantės prašymas tenkintinas, teismo sprendimas panaikinamas dėl procesinės teisės normos pažeidimo, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str.1d.,327 str.1d.2p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.