Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas S. Bliudsukis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15609-2012-2

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015-09-01, į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2015-03-17 iki 2015-06-18.

Nuosprendžiu R. P. dėl kaltinimo pagal BK 289 str. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d. ir 182 str. 1 d. už tai, kad veikdamas kaip vykdytojas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasikėsino sukčiauti, o būtent: 2015-03-16 apie 14 val. nenustatytam asmeniui paskambinus nukentėjusiajai B. B. P., kuri naudojasi abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) į namus Skuodo rajone, moters balsu, apsimetus jos dukra, buvo prašoma pagalbos. Po to nenustatytam asmeniui, perėmusiam telefono ragelį, prisistačius gydytoju Aleksandravičiumi, buvo reikalaujama iš B. B. P. 1000 eurų už neva jos dukros sužalotą vaiką ir kad nebūtų kviečiama policija. R. P., bendrininkaudamas su skambinusiais asmenimis, 2015-03-16 apie 14.30 val., pasinaudodamas taksi automobiliu, atvyko į B. B. P. kiemą adresu (duomenys neskelbtini), kur B. B. P. pasakė, kad atvyko pinigų. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė ir pabėgo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes B. B. P. suprato, kad yra apgaudinėjama ir pradėjo šaukti ant atvykusiojo.

R. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 289 str. dėl to, kad 2015-03-16 apie 14.30 val. B. B. P. kieme adresu (duomenys neskelbtini), prisistatė B. B. P. gydytoju, tokiu būdu pasisavindamas valstybės tarnautojo vardą.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, prašo ją sušvelninti bei taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, ir taikant BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti.

Apeliantas nepagrįstai mano, kad apylinkės teismas turėjo taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. BPK 273 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, <...> įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 273 str. dėl baudžiamosios bylos išnagrinėjimo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, t. y. nuspręsti dėl bylos išnagrinėjimo taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą yra teismo prerogatyva. Kaip matyti iš bylos duomenų, nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 3 d, 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. pripažino, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškinimų nedavė, atsisakė duoti parodymus ir neišreiškė sutikimo, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami (t. 2, b. l. 179), todėl baudžiamoji byla, kurioje nuteistojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, tai yra byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat byla nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Todėl nesant visų būtinų sąlygų, apylinkės teismas pagrįstai R. P. atžvilgiu netaikė BK 64¹ str. nuostatų ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks teismo sprendimas apelianto procesinių teisių, teisės į tinkamą bylos nagrinėjimą bei teisingos bausmės paskyrimą, nepažeidė.

Apeliaciniame skunde R. P. taip pat nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta bausmė, prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas R. P. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę, laikėsi bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str. 1 ir 2 d.), t. y. įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių: jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – BK 182 str. 1 d. priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai; kaltės formą ir rūšį – tiesiogine tyčia; nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – savanaudiškais tikslais, noras pasipelnyti iš neteisėtos veikos; nusikaltimas yra nebaigtas – nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltinamojo valios. Taip pat atsižvelgė į kaltinamojo asmenybę – jis teistas 6 kartus už tyčinius nusikaltimus, paskutinį kartą teistas už sukčiavimą, laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą, yra nedirbantis, apskritai niekada nėra gavęs draudžiamųjų pajamų. Teismas atsižvelgė į nustatytą vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir, nenustatęs atsakomybę sunkinančių aplinkybių padarė išvadą, jog kaltinamajam R. P. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei BK 182 str. 1 d. sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Apeliantas savo skunde teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios nuomonę, kuri jam pretenzijų neturi. Tačiau sutikti su tokiu nuteistojo argumentu nėra pagrindo – ši aplinkybė apylinkės teismui buvo žinoma, ir nors skundžiamame nuosprendyje skirdamas bausmę konkrečiai to nenurodė, skirdamas mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę apylinkės teismas neabejotinai įvertino ir nukentėjusiosios poziciją. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę.

Nuteistasis taip pat prašo taikyti jam BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios šio įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiškinamos taip, kad net ir esant BK 75 str. 1 d. nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 str. 1 d., bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamoje byloje R. P. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau pirmosios instancijos teismas nemanė, kad R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir BK 75 straipsnio netaikė. Vien tai, kad R. P. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino, ar kad nukentėjusioji neturi jam pretenzijų, nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 str. Nuteistasis nenurodo jokių kitų aplinkybių, kurios rodytų, kad bausmės tikslai galėtų būtu pasiekti be realaus jos atlikimo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų apie teistumą (t. 2, b. l. 72 - 88), R. P. nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, prieš tai ne kartą teistas už nusikalstamas veikas, nukreiptas į asmens nuosavybę – vagystę, plėšimą, neteisėtą disponavimą elektronine mokėjimo priemone, sukčiavimą. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 str. nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas, arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-109/2010). R. P. sistemingai daro tyčinius nusikaltimus, nukreiptus į vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – nuosavybę, legaliai nėra dirbęs, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka (tame tarpe ir dėl pažeidimų būnant neblaiviam), todėl galima pagrįstai manyti, kad savanaudiškų nusikaltimų darymas yra vienas iš jo pragyvenimo ir alkoholio įsigijimo šaltinių. R. P. nusikalto, praėjus vos 3 dienoms po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Iš to seka, jog jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo jauname amžiuje susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų, todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. P. įsiteisėjo Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-04 apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis nuteistas realia 1 metų laisvės atėmimo bausme už panašaus pobūdžio nusikaltimus. Iš to seka, kad byloje nustatytos ir nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. P. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde R. P. didelį dėmesį skiria argumentams, pagrindžiančiais jo nekaltumą dėl BK 289 str. numatytos veikos atlikimo, tačiau dėl šios veikos padarymo R. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas, todėl dėl šių apelianto argumentų kolegija plačiau nepasisako.

Tuo būdu nuteistojo R. P. apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio. Keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.