Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. G. (toliau – P. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo P. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 str. už tai, kad jis 2015 m. liepos 5 d., 16.30 val., atvykęs į Kaune, Savanorių pr. 404B esančią degalinę „Statoil“, automobiliu Rover 416, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) užsipylė kuro už 11,28 eurų ir neužėjęs į degalinės parduotuvę išvažiavo iš degalinės teritorijos nesumokėjęs už degalus. Šiais veiksmais P. G. įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą.

P. G. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Akivaizdu, jog pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos/nenustatytos ir kokiais įrodymais grindžiamos atitinkamos teismo išvados. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina pagrįsta išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo tarpu įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Tokiu būdu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Aukščiau aptartų duomenų visumoje patikrinus administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama P. G. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas byloje surinktus ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus vertino tinkamai, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, vertindamas tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tokiu būdu, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nutarimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, naikinti ar keisti jį P. G. apeliacinio skundo motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Sutinkamai su ATPK 50 str. nuostatomis, smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių, užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Remiantis aptariamo straipsnio išaiškinimu, turto pagrobimas laikomas smulkiuoju, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 3 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos. Analizuojant komentuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ATPK 50 str. įtvirtintas teisės pažeidimas gali būti padarytas tik tyčia, todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog pažeidimą padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti (ATPK 10 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime nustatytų faktinių analizuojamo įvykio aplinkybių, t. y. dėl to, kad P. G. 2015 m. liepos 5 d., 16.30 val., atvyko į „Statoil“ degalinę, esančią Kaune, Savanorių pr. 404B, prisipylė kuro už 11,28 eurų ir iš degalinės nesusimokėjęs pasišalino, nėra. Šias aplinkybes patvirtina ne tik skundžiamame apylinkės teismo nutarime išdėstyta byloje surinkta rašytinė medžiaga. Apeliaciniu skundu jų neneigia ir pats P. G., nurodydamas, kad labai gailisi dėl to, jog įtakotas karščio bei nuovargio, pamiršo susimokėti už kurą. Tačiau, kaip minėta, ATPK 50 str. inkriminavimui būtina nustatyti ne tik objektyviuosius komentuojamo teisės pažeidimo požymius, bet ir tai, jog pažeidimas buvo padarytas tyčia. Būtent šią aplinkybę nagrinėjamu atveju ir ginčija apeliantas.

Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad 2015 m. liepos 28 d. P. G. savo paaiškinime apie tiriamą įvykį nurodė, jog į „Statoil“ degalinę įvykio dieną jis buvo atvykęs darbiniais reikalais piltis kuro, tačiau pamiršo užeiti į degalinę ir atsiskaityti (b. l. 12). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis parodė, kad už benziną jis niekada nemoka, kadangi turi dvi „Statoil“ korteles – vieną benzininę, kitą dyzelinę ir nesumokėjo netyčia. Analogiškas aplinkybes jis dėsto ir apeliaciniame skunde. Vertinant tokius P. G. argumentus, vis tik pažymėtina, kad nesvarbu, kokį mokėjimo būdą asmuo pasirenka, t. y. ar grynais pinigais, ar bankiniu pavedimu, pasinaudojant debetine banko kortele, ar naudojantis darbo reikalais išduota kreditine kortele, degalinėje arba prie kuro užpylimo kolonėlės esančiose savitarnos kasose yra atliekami tam tikri atsiskaitymo veiksmai, kas leidžia pagrįstai manyti, tokiu būdu pritariant ir apylinkės teismo išvadoms, kad P. G. net ir tikint jo versija apie jo turimas darbo reikalais išduotas „Statoil“ korteles, būtų turėjęs užeiti į degalinės vidų ir vieną iš minėtų kortelių pateikti atsiskaitymui pardavėjai – kasininkei.

Tuo tarpu peržiūrėjus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esantį vaizdo įrašą matyti kaip P. G. atvažiuoja į degalinę, sustoja prie vienos joje esančių kuro užpylimo kolonėlių, išlipa iš savo automobilio, užsipila kuro, pakabinęs kuro užpylimo žarną, įsėda atgal į savo automobilį ir šiek tiek pasėdėjęs automobilio viduje, pasišalina iš degalinės teritorijos (b. l. 7). Tokie P. G. veiksmai, o būtent jo elgesys degalinėje – delsimas išlipti, išvažiuoti, automobilio apžiūra, kaip tai konstatavo pirmosios instancijos teismas, parodo ne jo užmaršumą ar aplaidumą, kaip tai aiškina pats apeliantas, bet jo tyčią įsipylus kuro pasišalinti iš degalinės už jį nesumokėjus. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad, kaip matyti iš minėto vaizdo įrašo, P. G. dėmesio kuro užpylimo metu niekas netrikdė, jis atidžiai stebėjo pilamo kuro kiekį, mobiliuoju telefonu nekalbėjo, nebendravo ir su degalinėje esančiais asmenimis.

Abejonių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pozicija kelia ir tai, kad nors apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad į degalinę užsuko užsipilti kuro darbo reikalams, ką jis buvo nurodęs ir 2015 m. liepos 28 d. rašytiniame paaiškinime, tačiau apeliaciniame skunde pateikia kiek kitokią analizuojamo įvykio versiją, nurodydamas, kad važiavo ne darbo reikalais, turėjo „Statoil“ kortelę bei savo pinigų, todėl nebūtų pagalvojęs vogti. Tokie prieštaravimai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymuose apeliacinės instancijos teismui leidžia pagrįstai juos vertinti kritiškai, kaip siekį išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį. Vis tik, nepaisant visų apelianto keliamų nagrinėjamo įvykio versijų bei jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo aplinkybių, atkreiptinas P. G. dėmesys į tai, kad, remiantis nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų, teismo posėdžio metu ištirtų ir apeliacinės instancijos teismo patikrintų įrodymų visuma, abejonių tuo, jog jis, atvykęs į „Statoil“ degalinę, užsipylė kuro už 11, 28 eurų ir už degalus nesusimokėjęs iš degalinės teritorijos pasišalino, nėra. Tuo tarpu tai, kokiu tikslu ar būdu šis pažeidimas buvo įvykdytas, aukščiau aptartais duomenimis P. G. veiksmuose nustačius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius ATPK 50 str. požymius, esminės reikšmės jo veiksmų kvalifikacijai neturi.

Sprendžiant P. G. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą, pažymėtina, kad ATPK 50 str. pažeidimas užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki dviejų šimtų šešiasdešimties eurų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų. Įstatymas nenumato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis bei jos dydis. Tai išskirtinė organo (šiuo atveju teismo), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, kompetencija. Tačiau net ir tokiu atveju, teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos rūšies bei jos dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir už šį pažeidimą numatytos nuobaudos, t. y. paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam teisės pažeidimui.

Esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ATPK 30 str.. Pagal jas, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šiuo aspektu įvertinus apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo administracinės nuobaudos skyrimo motyvus bei išanalizavus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad administracinė nuobauda apelianto atžvilgiu individualizuota tinkamai, apylinkės teismas priimdamas skundžiamą sprendimą bendrųjų administracinės nuobaudos skyrimo taisyklių nepažeidė.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, apylinkės teismas, skirdamas administracinę nuobaudą P. G., atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (tyčinis pažeidimas), bei pažeidėjo asmenybę (ankščiau administracine tvarka nebaustas), įvertino P. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – asmuo savo noru atlygino padarytus nuostolius (ATPK 31 str. 1 d. 2 p.), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ko pasėkoje jo atžvilgiu paskyrė piniginę baudą, kurios dydis buvo parinktas ATPK 50 str. sankcijos ribose. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, nėra teisinio pagrindo.

Priešingai nei tai suvokia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino ir apeliaciniame skunde itin akcentuojamo P. G. gailesčio dėl padaryto teisės pažeidimo. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad remiantis vieningai formuojama teismų praktika, nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad pažeidėjas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti teisės pažeidimo padarinius. Komentuojama kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra nustatoma atsižvelgiant į visų bylos aplinkybių visumą, pažeidėjo duotus parodymus, jų patikimumą bei objektyvumą, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.. Šių duomenų kontekste analizuojant nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis pastebėtina, kad P. G. nors ir atlygino savo neteisėtais veiksmais „Statoil“ padarytą žalą, kas pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau jo parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes vis tik nebuvo nuoseklūs - jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytos tiriamo įvykio aplinkybės, neatitinka apeliaciniame skunde pateiktos pozicijos, jos prieštarauja ir rašytinei administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagai, kas suponuoja išvadą jog tokiais savo veiksmais P. G. tik siekia sušvelninti savo teisinę padėtį, tačiau nuoširdžiai nesigaili.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir P. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.