Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Sigita Vainauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-729/2010

Teisėjas Ričardas Prašmuntas Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.28.4., 2.4.6.4.1., 2.4.7.

2010 m. liepos 22 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Vainauskienės, teisėjų Lauretos Ulbienės, Ryšardo Skirtuno, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Bieliauskui, nuteistajam T. S. (T. S.), jo gynėjui adv. Viktorui Rutkauskui, nukentėjusiajam Petrui A. L., jo atstovui adv. Š. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 1 d. ir jam paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Iš nuteistojo T. S. nukentėjusiojo Petro A. L. naudai priteista 4200 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę, 2008-04-22, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, nuo benzovežio GAZ-3307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio Petrui A. L., stovėjusio (duomenys neskelbtini), Trakų r., nuėmė filtruojantį benzino siurblį „FZA“, 3000 Lt vertės, pildomo benzino kiekio skaitiklį su žarnom ir pistoletu, 1200 Lt vertės, kurie iki šiol yra laikomi T. S. priklausančiame garaže, (duomenys neskelbtini), Trakų r., tuo padarydamas didelės žalos Petro A. L. teisėms ir teisėtiems interesams, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektai turi būti susiję civiliniais teisniais santykiais. Svarbu ir tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi, pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (kasacinė byla Nr. 2K-520/2006). Apelianto teigimu, Trakų apylinkės teismo byloje nustatyti faktai teisiškai įvertinti neteisingai. Manydamas, kad benzovežio agregatas priklauso jam, nukentėjusysis P.A. L. privalėjo ginčą dėl šio agregato spręsti civilinio proceso tvarka ir tik po to kelti klausimą dėl jo, t.y. T. S., patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

Skunde nurodoma, kad nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kuriuos įstatymo reikalavimus jis, t.y. T. S., sąmoningai ignoravo, kokias konkrečias nukentėjusiojo teises pažeidė. Tuo tarpu esant ginčui dėl agregato nuosavybės teisės, savavaldžiavimas pagal BK 294 str. galėtų būti konstatuotas tik nustačius, kad jo, t.y. T. S., elgesys neatitiko įstatymuose numatytų konkrečių taisyklių.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas iš esmės rėmėsi vien liudytojo D. B. parodymais, jog pastarasis pardavė siurblį nukentėjusiajam. Tačiau apeliantas pažymi, kad šis liudytojas negalėjo konkrečiai nurodyti kokia buvo to siurblio kaina. Be to, teismas patikėjo minėto liudytojo parodymais, nereikalaudamas jokių objektyvių rašytinių įrodymų: sutarties ar pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, iš kurių būtų aišku, kad nukentėjusysis tikrai įgijo benzino agregatą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas V. L. teisme kategoriškai paneigė D. B. teiginius apie minėto agregato pardavimą nukentėjusiajam, nurodydamas, jog T. S. nusipirko benzino siurblį iš nukentėjusiojo dar prieš jį sumontuojant ant benzovežio, o tai buvo ne 2008 m., kaip klaidingai nurodyta teisiamojo posėdžio protokole, bet keleriais metais anksčiau. Šiuos liudytojo V. L. parodymus teismas ignoravo, nors jie yra svarbūs įrodinėjant nukentėjusiojo pretenzijų pagrįstumą. Todėl apeliantas prašo iš naujo ištirti byloje esančius įrodymus ir papildomai apklausti liudytoją V. L. apeliacinės instancijos teisme.

Skunde nurodoma, kad kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 294 str. 1 d. yra būtinas žalos konstatavimas. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai nustatė, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Nuosprendyje nurodytos benzino siurblio (3000 Lt) bei papildomo benzino kiekio skaitiklio su žarnom ir pistoletu (1200 Lt) vertės nėra paremtos jokiais rašytiniais įrodymais, o vien nukentėjusiojo parodymais, todėl nėra teisingos. Kita vertus, jis pateikė jų orientacines kainas įrodančius dokumentus, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad net visiškai nauji daiktai nekainuoja tiek, kiek nurodė nukentėjusysis. Be to, pagal jo pateiktus minėtų daiktų vertę patvirtinančius dokumentus, žalos mastas nėra didelis. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatuoja didelės žalos padarymo faktą remiantis ir tuo, kad benzovežio sudėtinių dalių nebuvimas prie automobilio, kurio paskirtis kuro užpildymas, padaro šį automobilį nefunkcionalų, o tai savaime suponuoja to automobilio bevertiškumą ir didelės žalos padarymą nukentėjusiajam. Teigia, kad tokia teismo išvada yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta. Akivaizdu, kad kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 294 str. nėra pagrindo. Tačiau visgi jeigu jo veiksmuose būtų nustatyti visi savavaldžiavimui būtini požymiai, nenustačius didelės žalos faktą, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal ATPK 188 str.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas tenkintinas.

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. apkaltinamasis nuosprendis, priimtas T. S. atžvilgiu naikintinas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad padaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Apelianto argumentai, kad jo veika neatitinka savavaldžiavimo požymių, yra pagrįsti.

Veika kvalifikuotina kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnio 1 dalis), kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad ginčijamos teisės vykdymas būna tada, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko teisei adekvačią prievolę turintis asmuo neneigia prievolės egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją įvykdyti. Pabrėžtina ir tai, kad, pripažįstant savavaldžiavimu tariamos (įsivaizduojamos, realiai neegzistuojančios) teisės savavališką įgyvendinimą, neleistina kaip pagrindą imti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad jis sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009).

Savavaldžiavimo pagrindinis objektas yra įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Savavaldžiavimo objektyvioji pusė pasireiškia veikos, jos padarinių ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymių visuma. Veika pasireiškia kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savo ar kito asmens nerealizuotos, tiek ginčijamos, tiek ir pripažįstamos teisės, tikros arba tariamos, vykdymas. Teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas pažeidžia įstatymų nustatytą teisių įgyvendinimo tvarką - nesikreipia į kompetentingą oficialią įstaigą dėl teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, t.y. teisės įgyvendinimas neteisėtomis priemonėmis. Papildomais šio nusikaltimo objektais gali būti įvairūs teisiniai gėriai – nuosavybė, sveikata, kitos turtinės teisės ir interesai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, T. S. kaltė dėl savavaldžiavimo, iš esmės grindžiama vien nukentėjusiojo P.A. L. parodymais, jog jokio susitarimo tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo T. S. dėl siurblio įsigijimo nebuvo. Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad jie yra visiškai nuoseklūs. Kolegijos įsitikinimu, vien nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, kai šiuo atveju tarp nukentėjusiojo ir kaltinamo savavaldžiavimu asmens, yra ginčas dėl turto, negalima.

Nuosekliai išanalizavus šios baudžiamosios bylos eigą ir įvertinus visos bylos tyrimo stadijose nukentėjusiojo P.A. L. duotus parodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jie nėra nuoseklūs.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad tik teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis išsamiai nurodė siurblio ir kitos jam veikti reikalingos įrangos sumontavimo aplinkybes, kai tuo tarpu viso ikiteisminio tyrimo metu apie tai net neužsiminė, nurodydamas, kad įsigijus benzovežį, iš AB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo dvi kolonėles, kurios buvo reikalingos sukomplektuoti benzovežį pagal paskirtį – užpilti degalus. Tuomet automobilis buvo pilnai sukomplektuotas (t. 1, b.l. 24-25). Tik teisme nukentėjusysis P.A. L. nurodė, kad benzovežis buvo įsigytas AB „(duomenys neskelbtini)“ už 3000 Lt, o iš D. B. jis įsigijo filtruojantį benzino siurblį „FZA“, už kurį sumokėjo daugiau nei 1000 Lt, tačiau tikslios sumos neprisimena. Paaiškino, kad priedai prie benzovežio kainavo keletą tūkstančių. Už šlangas mokėjo 50 Lt. Taip pat pirko skaitiklį, jį reikėjo perdaryti, kad būtų tinkamas naudoti. Pats benzovežis buvo pritaikytas vežti benziną, o jis, nukentėjusysis, jį perdarė ir šis galėjo išpilti benziną. Jam padarytą neturtinę žalą įvertina 50000 Lt, nes buvo sukompromituota jo reputacija (t. 1, b.l. 158-159). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis aiškino, kad įrangą įsigijo iš D. B. turbūt už 1500 Lt, siurblys buvo nesukomplektuotas, trūko kai kurių detalių. Ieškinyje nurodyti 4200 Lt yra siurblio vertė su papildoma komplektacija. Siurblį įvertina 3000 Lt, motyvuojant tuo, kad įdėjo labai daug savo darbo, be to, siurblys yra tarybinių laikų, labai geras, skirtas lauko sąlygoms, o šiuo metu tokio negausi (t. 2, b.l. 25-28).

Kaip matyti iš bylos, nukentėjusysis nebuvo nuoseklus ir nurodydamas jam padarytos žalos dydį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2008-04-23 pareiškime nukentėjusysis jam padarytą žalą, tame tarpe siurblio, skaitiklio su žarnomis, dviejų gesintuvų, atsarginio rato ir akumuliatoriaus, įvertino 2500 Lt (t. 1, b.l. 21). Tuo tarpu apklausiamas 2008-04-30, P.A. L. nurodė, kad jam padarytą turtinę žalą vertina 3600 Lt, nes filtruojančio benzino siurblio vertė – 2500 Lt, skaitiklio su žarnomis ir kita įrangos vertė – 500 Lt, 2 gesintuvų – 100 Lt, atsarginio rato – 300 Lt, akumuliatoriaus - 200 Lt (t. 1, b.l. 22-23). Gi, P. L. 2008-07-15 prašyme pripažinti jį nukentėjusiuoju nurodyta, kad filtruojantį benzino siurblį jis įvertina 3000 Lt, skaitiklį su žarnom i pistoletu – 1200 lt, du gesintuvus – 180 Lt, atsarginį ratą – 500 Lt, akumuliatorių – 200 Lt, o siurblio įrengimą ant benzovežio (įrangos pritaikymą, tekinimo, frezavimo, elektros darbus) vertina apie 800 Lt (t. 1, b.l. 29). Analogišką reikalavimą atlyginti 4200 Lt už siurblį ir skaitiklį su žarnom nukentėjusysis pareiškė 2009-06-17 ieškinyje (t. 1, b.l. 113). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad nors pareiškė ieškinį dėl 4200 Lt, D. B. turi atiduoti tris specifines tarpines. Paaiškino, kad priedai prie benzovežio kainavo keletas tūkstančių. Už šlangas mokėjo 50 Lt. Taip pat pirko skaitiklį, jį reikėjo perdaryti, kad būtų tinkamas naudoti. Pats benzovežis buvo pritaikytas vežti benziną, o jis, nukentėjusysis, jį perdarė. Todėl vertindamas jam padarytą žalą atsižvelgė į tai, kiek už tokią įrangą reikėtų sumokėti dabar (t. 1, b.l. 158-159, 184). Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino, kad jo nurodyta kaina yra su papildoma komplektacija. Siurblį įvertina 3000 Lt, motyvuojant tuo, kad įdėjo labai daug savo darbo, jam reikėjo atstatyti jo būklę, kad jis būtų naudojamas pagal paskirtį, be to, siurblys yra tarybinių laikų, labai geras (t. 2, b.l. 25-28).

Kaip matyti, nukentėjusysis, vertinant jo parodymus nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki parodymų, duotų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prieštaringai nurodo siurblio sukomplektavimo aplinkybes ir jam padarytos žalos dydį. Kolegijos vertinimu nukentėjusiojo teiginiai apie įsigyto siurblio būklę taip pat nėra nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis paaiškino, kad siurblys buvo naujas, visiškai nenaudotas arba naudotas nedaug, nors ir buvo 1990-1991 m. gamybos (t. 2, b.l. 25-28). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis yra nurodęs, jog siurblys buvo nenaujas, panaudotas (t. 1, b.l. 26).

Nors teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme liudytojas D. B. iš tiesų paliudijo nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad pastarajam pardavė siurblį (t. 1, b.l. 183), tačiau, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, šio liudytojo parodymai jokiu būdu nepaneigia nuteistojo versijos, jog P. L. už benzovežį jis sumokėjo 1500 Lt. Minėtos nuteistojo versijos nepaneigia, o atvirkščiai - patvirtina liudytojo V. L. parodymai, kur jis nurodė, kad apie 2003 m. T. S. jam paskambino į mobilaus ryšio telefoną ir pasakė, jog jis nusipirko benzino siurblį iš P.A. L. ir prašė atvežti siurblį iš angaro į jo namus apžiūrėti. T. S. paaiškino, kad siurblys yra angare prie durų. Tuo metu benzovežis stovėjo angare. Atrakinęs angarą jis paėmė metalinį siurblį ir nuvežė į T. S. namus. Benzino siurblys pasiliko T. S. namuose. Pastarasis dar prašė siurblį sumontuoti, tačiau jis, V. L., atsisakė. Po kurio laiko, matė siurblį sumontuotą. Šias aplinkybes liudytojas nurodė apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b.l. 28).

Tokiu būdu sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp nuteistojo T. S. ir A. L. yra kilęs ginčas, kam priklauso benzovežio agregatas (filtruojantis siurblys, skaitiklis su žarnom ir pistoletu). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio ginčą šalys turi spręsti civilinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas įvertinus įrodymus tik nukentėjusiajam naudinga linkme. Nuteistojo versija, kad siurblį jis nuėmė, nes yra užmokėjęs už jį P.A. L., byloje nepaneigta. Akivaizdu, kad tiek T. S., tiek P.A. L. įrodinėja savo nuosavybės teises į minėtą agregatą, o toks ginčas yra ne baudžiamosios, o civilinės teisės dalykas.

Kolegija taip pat sutinka, kad didelės žalos požymis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas nepagrįstai. Neaišku, kuo remiantis siurblio vertė nurodoma 3000 Lt, o skaitiklio su žarnom ir pistoletu – 1200 Lt. Nukentėjusysis nepateikė šių daiktų vertę patvirtinančių dokumentų.

Taip pat nepagrįstai įvertinta, kad benzovežio sudėtinių dalių nebuvimas prie automobilio, kurio paskirtis kuro užpylimas, padaro šį automobilį nefunkcionalų. Apklausiant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad jau metus laiko iki incidento/ginčo agregatai nebuvo naudojami. Nukentėjusysis P.A. L. nurodė, jog apskritai juo nesinaudojo. Kyla klausimas, kokia tuomet ir kam padaryta žala, ir kokiu pagrindu teismas laikė ją didele.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir Baudžiamojo Kodekso specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Esant 2010 04 30 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytiems ir aptartiems įrodymams, pripažinti T. S. kaltu dėl nagrinėjamo savavaldžiavimo padarymo, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, ypač atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Susiklosčiusioje situacijoje yra aiškūs civiliniai, o ne baudžiamosios atsakomybės teisiniai santykiai. Dėl pasakyto, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o T. S. išteisintinas, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo T. S. apeliacinį skundą tenkinti pilnai.

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį, kuriuo T. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda ir priimti naują nuosprendį: T. S. išteisinti, neįrodžius, kad padaryta veika, turinti minėto nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo Petro A. L. civilinį ieškinį dėl 4200 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.