- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-11
- Bylos Nr.
- I-1901-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02044-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algis Markevičius, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Jolantos Medvedevienės,
dalyvaujant pareiškėjui R. Š., atsakovo – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui A. Ž.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Š. skundą palaikė ir prašė panaikinti 2015-09-29 sprendimą Nr. 15-IL-64-00842-e neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikytis (nešiotis) ginklus (b. l. 5,6).
Pareiškėjas skunde bei paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, nurodė, kad Atsakovas 2015-09-29 priėmė sprendimą Nr. 15-IL-64-00842-e neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikytis (nešiotis) ginklus (toliau ir - Sprendimas), kadangi pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (nesantis nepriekaištingos reputacijos).
Pareiškėjas nurodė, kad pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Atsakovas priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino padarytą veiką, ją priskirdamas prie smurtinių nusikaltimų, dėl to neteisingai taikė teisės normas, ir pareiškėją priskyrė prie asmenų nesančių nepriekaištingos reputacijos, tokiu būdu priimtas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 1994-04-12 įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - LR BK) 225 str. 2 d. (piktybinis chuliganizmas), atsakovas vertino, kad R. Š. padarė smurtinį nusikaltimą, už kurį LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Su šia nuomone pareiškėjas nesutinka ir nurodo, kad Smurtinio nusikaltimo sąvoka tiksliai apibrėžta Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau ir – Žalos kompensavimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią: „Smurtinis nusikaltimas - Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika. Smurtiniu nusikaltimu nelaikoma Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas“.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad veika - piktybinis chuliganizmas, priėmus naująjį baudžiamąjį kodeksą, dekriminalizuota, su iš to sekančiomis pasekmėmis, o galimas atitikmuo galiojančiame baudžiamajame kodekse numatytas viešosios tvarkos pažeidimas (LR BK 284 str.). Pareiškėjo manymu, nei senojo galiojusio iki 2003-05-01 LR BK 225 str. 2 d. numatyta veika (piktybinis chuliganizmas), nei galiojančio LR BK 284 str. numatyta veika (viešosios tvarkos pažeidimas) nėra laikoma smurtiniu nusikaltimu, todėl sprendime nurodyti atsisakymo motyvai yra niekiniai. Dėl šių priežasčių pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos ir nepatenka į asmenų, negalinčių įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, ratą.
Atsiliepimas
Atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Marijampolės VPK) atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir atsiliepime (b. l. 14,15) bei paaiškinimais duotais teismo posėdžio metu, nurodė, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu - B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fiziniai asmenys nesantys nepriekaištingos reputacijos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. R. Š. 1994-04-20 įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00148-94, pripažintas kaltu pagal LR BK 225 str. 2 d. (BK galiojo iki 2003-05-01). Tuometiniame Baudžiamajame kodekse R. Š. nusikalstama veika įvardijama kaip piktybinis chuliganizmas - tai veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu, arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, ar su smurtu asmeniui, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą - baudžiama laisvės atėmimu nuo vienerių iki penkerių metų laisvės atėmimo. R. Š. paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams. Pritaikius LR BK 47' str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad šiuo teismo nuosprendžiu R. Š. buvo pripažintas kaltu, padarius tyčinį apysunkį nusikaltimą, susijusį su smurto panaudojimu, už kurį LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu R. Š. Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2011-11-17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nelaikomas teistu) negali būti suprantamas, kad išnyksta pats nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz. vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Akcentavo, kad sąvokos „Teistas“ ir „Turintis teistumą“ iš esmės skiriasi, dėl ko Teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka gyvenimo faktu bei biografijos dalimi.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų įstatyme (toliau ir – Įstatymas). Šie klausimai yra detalizuoti 2003 m. birželio 23 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintose „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse“. Šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti teisės įsigyti, turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau Marijampolės VPK (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) 2015-09-29 sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (b. l. 7). Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 1994-04-12 nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (t. y. už tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymą, už kurį didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo).
Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo priimto administracinio akto – 2015-09-29 sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo neišduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra teistas už tyčinį smurtinį nusikaltimą, todėl nepagrįstai nepripažintas asmeniu, kurio reputacija nepriekaištinga. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reiškiamų reikalavimų pagrįstumo klausimą, byloje kyla esminis klausimas, ar R. Š. padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 225 str. 2 d., gali būti priskirta prie tyčinių smurtinių nusikaltimų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 1994 m. balandžio 12 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. Š. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 225 straipsnio 2 dalyje (BK galiojęs iki 2003-05-01) ir nubaustas 2 metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 47¹ str. nuosprendžio vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams (b. l. 32,33). Būtent šio teismo procesinio dokumento pagrindu atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą.
Pareiškėjo nuomone, jo padarytas nusikaltimas, už kurį buvo nuteistas, nepriskiriamas prie tyčinių smurtinių nusikaltimų.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta.
Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata.
Pareiškėjo padarytas nusikaltimas – piktybinis chuliganizmas, numatytas BK 225 straipsnio 2 dalyje, yra veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu, arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui, ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, už kurį baudžiama laisvės atėmimu nuo vienerių iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju analizuojamos nusikalstamos veikos priskyrimas prie smurtinių galimas tais atvejais, kai chuliganiškais veiksmais (ypatingu įžūlumu) sukeliami tiesioginiai padariniai (pasekmės) – asmeniui sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios ir pan. Minėtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. Š. tyčia, ranka sudavė apie du smūgius R. S. į veidą, tuo padarydamas jam lengvą, nesukėlusį sveikatos sutrikimo, kūno sužalojimą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie R. Š. veiksmai turi būti vertinami kaip smurtinis nusikaltimas. Be kita ko, aplinkybės, ar nusikaltimas priskirtinas prie smurtinių, nustatymas yra vertinamojo pobūdžio. Ginčo atveju pareiškėjo padarytą veiką nuosprendžiu konstatuotų aplinkybių pagrindu atsakovas pagrįstai vertino bei pripažino tyčiniu smurtiniu nusikaltimu.
Pareiškėjo argumentai, kad jo padaryti nusikalstami veiksmai, pagal 2005 m. birželio 30 d. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažinti smurtiniais, iš esmės yra teisingi, tačiau tik Žalos kompensavimo įstatymo taikymo plotmėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Žalos kompensavimo įstatyme apibrėžta smurtinio nusikaltimo sąvoka, neturi jokios įtakos vertinant ar asmuo padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme, kadangi šios sąvokos išaiškinimas yra reikšmingas tik sprendžiant priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu, klausimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo motyvai, kad jo padaryta nusikalstama veika, nėra smurtinis nusikaltimas ir jis yra nepriekaištingos reputacijos bei nepatenka į asmenų, negalinčių įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, ratą, yra nepagrįsti todėl atmestini.
Dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakyto motyvo, kad jis jau seniai teistas ir teistumas išnykęs, todėl neturėtų neribotam laikui būti apribotos ir suvaržytos jo teisės gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimo nuostatomis, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).
Vadinasi, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžta aplinkybė (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą), kurios taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas.
Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, sietinos su nepriekaištinga pareiškėjo reputacija, nepaneigtos, ginčijamas sprendimas pripažintinas pagrįstu bei teisėtu, o R. Š. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.