Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Reginos Cemnolonskienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistajam D. A., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Res­pu­­blikos Baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirtąją bausmę subendrinus su Kauno apy­gardos teismo 1999 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirta, to paties teismo 2003 m. spalio 6 d. nu­tartimi sutrumpinta 10 metų laisvės atėmimo bausme, nuo kurios dalies –3 metų 7 mė­nesių 11 dienų, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartimi jis buvo lyg­ti­nai pa­leis­tas, iš dalies bausmes sudedant, prie neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį naujai pa­skirtos baus­mės, paskirta galutinė baus­mė - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 10 d. apie 23 val. Lazdijų rajono (duomenys neskelbtini) kaime, savo sodybos kieme, dėl asmeninių priežasčių – iš pykčio dėl galimos vagystės, sumušė ne­pil­nametę G. M., gim. (duomenys neskelbtini), – smogdamas ranka pargriovė ją ant že­mės, smau­gė rankomis spausdamas kaklą bei kumščiu smogė jai į veidą, tampė už kojų, tuo sukel­damas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės krau­­jo­sruvos dešinės akies abiejuose vokuose, dešinio skruosto srityje, kaklo abejose pusėse, kairės blauz­dos viršutiniame ir apatiniame trečdaliuose, paviršinių odos nubrozdinimų dešinio kelio sąna­rio prie­kiniame paviršiuje, juosmens dešinėje.

Vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007-05-03 nuosprendį pakeisti, D. A. veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. ir skirti jam laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams; vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 1999 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirta, to paties teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartimi sutrumpinta 10 metų laisvės atėmimo bausme, nuo kurios dalies - 3 metų 7 mėnesių 11 dienų, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 28 d. nutartimi jis buvo lygtinai paleistas, iš dalies bausmes sudedant, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktosios bausmės dalį, galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems), kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti. Anot apelianto, teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstė teismo išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Tvirtina, jog nepagrįsta teismo išvada, kad smurtą D. A. naudojo dėl asmeninių priežasčių - iš pykčio dėl galimos vagystės, nes tai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Tokią savo veiksmų motyvaciją nurodė kaltinamasis, tačiau tai neatitinka nustatytos faktinės padėties, todėl toks jo aiškinimas vertintinas kritiškai, kaip gynybos nuo sunkesnio kaltinimo pozicija. Kaltinamasis D. A. prisipažino, kad nukentėjusiajai G. M. sudavė vieną kartą, nugriuvus - du smūgius delnu, nurodė, kad ketino nukentėjusiąją išrengti nuogą. Pripažino, kad pagautas pykčio, movė jai kelnes, spaudė kaklą, buvo ją užgulęs. Ikiteisminio tyrimo metu jis negalėjo paaiškinti savo tokių veiksmų motyvacijos, tikslo. Vėliau nurodė, kad norėjo ją „pakrikštyti“ - sumušti bei nurodė motyvą „paauklėti“, sumušti nukentėjusiąją, kadangi minėtą vakarą ji kraustė kišenes, apie ką jam pasakiusi sugyventinė D. B.. Apeliantas nurodo, kad iš nukentėjusios G. M. ir liudytojos D. B. parodymų matyti, kad kaltinamasis D. A. iki nukentėjusios užpuolimo momento buvo draugiškas, nebuvo išreiškęs jokio pykčio, siūlė nukentėjusiajai likti nakvoti, kad jai neatsitiktų kas nors bloga, tą patį siūlė ir kaltinamojo sugyventinė D. B.. Kaltinamojo D. A. elgsenos pasikeitimas buvo netikėtas ir tai sekė iš karto, būtent po nukentėjusiosios G. M. atsisakymo su juo pasimylėti. Liudytoja D. B. nurodė, kad būdama neblaivi nukentėjusioji tą vakarą išgertuvių metu keletą kartų lindo prie kaltinamojo bučiuotis, kas kėlė pačios liudytojos D. B. susierzinimą. Tuo tarpu D. A. šiems veiksmams jokio nepasitenkinimo neparodė, kas, anot apelianto, dar kartą patvirtina, kad nukentėjusiosios bei kaltinamojo tarpusavio santykiai iki pat įvykio buvo išimtinai geri. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji būtų padariusi vagystę iš kaltinamojo, byloje nėra, dėl ko D. A. motyvo sumušti nukentėjusiąją G. M., siekiant sutrikdyti sveikatą, neturėjo, o motyvas dėl galimos vagystės yra išgalvotas. Be to, liudytoja D. B. nurodė, kad ji apie tai, jog G. M. tikrino D. A. kišenes, pasakiusi jam tik ryte, tai yra jau po nusikaltimo. Pati nukentėjusioji kategoriškai neigia tikrinusi kišenes, jų teigiami tarpusavio santykiai iki pat įvykio kieme patvirtina nukentėjusiosios parodymus. G. M. atsisakius likti nakvoti, D. A., išeidamas paskui nukentėjusiąją, sugyventinei pasakė, kad ją palydės namo. Visos minėtos aplinkybės, kaip teigia apeliantas, aiškiai rodo, kad santykiai tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo buvo objektyviai teigiami.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji nurodė, jog D. A., tamsoje priėjęs nukentėjusiajai iš nugaros, ją lietė, bandydamas prasegti rūbus, bei žodžiu pasiūlė pasimylėti. G. M. atsisakius, šis sudavęs jai ranka smūgį į veidą, pargriovęs ant žemės, smaugęs, delnu laikęs uždengtą burną, tampęs už kojų, movęs kelnes, nuplėšęs apatines kelnaites, buvo atsigulęs ant jos, bandė pats apsinuoginti. Vertinant įvykių eigą, dinamiką, pasak prokuroro, yra pagrindas teigti, kad D. A. naudojamas smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu buvo nukreiptas ne į tyčinį jos sveikatos sutrikdymą, bet į nukentėjusiosios valios bei pasipriešinimo palaužimą, siekiant ją išžaginti, kas objektyviai patvirtina kaltininko tyčios kryptingumą. Apeliantas nurodo, kad kaltininko tyčia sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą neapima fizinio nukentėjusiosios kūno apnuoginimo numaunant jai kelnes, jos užgulimo, nors ir pats kaltinamasis D. A. pripažino atlikęs tokius veiksmus. Šie veiksmai, anot apelianto, buvo atliekami ne siekiant G. M. sužaloti, bet įveikti jos pasipriešinimą, siekiant prievartinių lytinių santykių. Nukentėjusioji nurodo, kad ji aiškiai suvokė, jog D. A., panaudodamas smurtą, siekia lytinio akto, šaukėsi pagalbos. Šauksmą išgirdo kambaryje buvusi D. B., kuri, išėjusi į kiemą, pradėjo šaukti savo sugyventinį, sakydama, kad šis „paleistų, nes prisidarys problemų“. Šias aplinkybes pripažįsta ir pats kaltinamasis. Pastarasis dėl šauksmo sutriko, dėl ko nukentėjusiajai pavyko pabėgti. Esant tokioms aplinkybėms, anot prokuroro, nėra jokio pagrindo teigti, kad kaltinamasis savo valia atsisakė pabaigti nusikaltimą, nes jo veiksmus įtakojo aplinkybės, nepriklausiusios nuo jo valios.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, vertindamas kaltinamojo veiksmus prieš nepilnametę BK 149 str. 3 d. aspektu, teismas atsižvelgė į tai, kad nuo nusikaltimo momento iki nukentėjusiosios pilnametystės datos buvo likusios penkios dienos. Nukentėjusioji visiškai įsitikinusi, kad kaltinamajam buvo žinoma, kad ji yra nepilnametė. Kaltinamasis ir nukentėjusioji buvo gerai pažįstami, prieš pat nusikaltimą vyko kalba apie tai, kad bus nukentėjusiosios aštuonioliktas gimtadienis, kurį ketino švęsti. Todėl nėra pagrindo manyti, kad kaltinamasis nežinojo, jog nukentėjusioji nusikaltimo dieną yra nepilnametė. Kaltinamojo D. A. veiksmų motyvacija keitėsi, jo paaiškinimai neduoda atsakymo dėl nukentėjusios sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, ji kaltininkui atleidžia, nėra priešiškai nusiteikusi, nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų norėjusi jį apkalbėti, netikėti nukentėjusios parodymais nėra jokio pagrindo. Tai, kad nukentėjusiąją kaltinamasis pasikėsino išžaginti, netiesiogiai patvirtina ir apklausti liudytojai: B. A., kuriai nukentėjusioji pasakojo apie įvykį bei E. P., kuri nurodo, kad iš sūnaus sužinojo, kad Darius kėsinosi išžaginti Gitaną. Būtent nukentėjusiosios, o ne kaltininko nurodytos įvykio aplinkybės paaiškina nukentėjusiosios kūne teismo medicinos specialistų rastus sužalojimus. Psichologo išvadoje nurodoma, kad nukentėjusioji gali duoti teisingus parodymus, polinkio melavimui nepastebėta, įvykio aplinkybes suvokia, paaiškina išsamiai ir nuosekliai, pasakojimas apie įvykį emociškai adekvačiai nuspalvintas. Teismo atkreiptas dėmesys į psichologų pastebėjimą, kad nukentėjusioji nesugeba kritiškai vertinti savęs, nereiškia, kad ji nesugeba suprasti ko kaltinamasis siekė. Vertinant visą įvykių eigą ir dinamiką, matyti, kad D. A. kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus (padaryti sužalojimai, jų mechanizmas, lokalizacija, pati įvykio situacija - pargriovė ant žemės, nurenginėjo drabužius), jo veiksmai buvo nukreipti lytiškai santykiauti su G. M. prieš šios valią. Kaltinamojo veiksmai pažeidė nukentėjusiosios G. M. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Anot prokuroro, kaltinamojo D. A. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 22 str. l d., 149 str. 3 d.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės prašymą apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus bei ištirtus įrodymus įvertino neteisingai, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko D. A. nepagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje pakeistinas (LR BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Kolegija nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad D. A. veiksmai kvalifikuotini pagal jų pasekmes, tai yra kad jis dėl asmeninių priežasčių tyčia mušė nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo.

Tą aplinkybę, kad smurtą D. A. naudojo dėl asmeninių priežasčių – iš pykčio dėl galimos vagystės, paneigia nukentėjusiosios G. M., liudytojų D. B., iš dalies B. A., E. P. parodymai.

Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme tvirtino smurtą prieš nukentėjusiąją vartojęs dėl galimos vagystės, norėdamas G. M. pamokyti, šis aiškinimas niekuo nepagrįstas. Ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių pats D. A. tvirtino matęs, kaip nukentėjusioji G. M. kraustė jo striukės kišenes (t.1, b.l. 55), o vėliau, tai yra pareiškus jam įtarimą bei teisminio nagrinėjimo metu, teigė, jog sugyventinė D. B. ryte jam pasakė užtikusi G. M. kraustančią kišenes (t.1., b.l. 56, 141). Be to, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, D. A. aiškinimą, kad jis siekė numauti nukentėjusiosios kelnes iš pykčio dėl galimai padarytos vagystės paneigia, bet ne patvirtina, liudytojos D. B. teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, kad ji tik ryte D. A. pasakė apie Gitanos landžiojimą po kišenes, tvirtino tai gerai prisimenanti (t.1, b.l. 144). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji būtų padariusi kišenvagystę. Toks prieštaringas D. A. veiksmų motyvavimas vertintinas kaip jo gynybinė pozicija nuo sunkesnio kaltinimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios G. M. aiškinimą apie nuteistojo siekį atlikti su ja prievartinį lytinį aktą teismas vertino kaip nepatikimą, neparemtą jokiais kitais įrodymais, motyvuodamas tuo, kad ne visas aplinkybes ji dėl girtumo galėjo prisiminti, o dėl asmeninių savybių – suprasti ir įvertinti objektyviai bei teisingai.

Nors nukentėjusioji ne visiškai vienodai nurodė įvykio aplinkybes, aiškino, kad dėl girtumo jų visų neprisimena, tai nesudaro pagrindo jos parodymus laikyti prieštaringais ar vertinti kaip siekį apkalbėti nuteistąjį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jų santykiai iki įvykio buvo geri, iki nukentėjusios užpuolimo momento D. A. buvo draugiškas, nebuvo išreiškęs jokio pykčio, siūlė nukentėjusiajai likti nakvoti, kad jai neatsitiktų kas nors bloga, šiuo metu nukentėjusioji nuteistajam pretenzijų nereiškia. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nukentėjusioji G. M. nuosekliai ir vienprasmiškai nurodė smurto panaudojimo aplinkybes, tvirtino suvokusi D. A. siekį su ja atlikti lytinį aktą, ką šis tiksliai įvardijo, matė jo lytinį organą. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji šaukėsi pagalbos, ką patvirtino girdėjusi ir liudytoja D. B.. Pats nuteistasis patvirtino girdėjęs pastarosios perspėjimą paleisti nukentėjusiąją, po ko jis G. M. paliko gulinčią. Nors nukentėjusioji kitaip nurodė įvykio aplinkybes, teigė, kad pati paspruko po to, kai D. B. pašaukus D. A. sutriko, tai nuteistojo veiksmų kvalifikacijai esminės reikšmės neturi. Kolegija konstatuoja, kad tokius nuteistojo veiksmus įtakojo objektyvios aplinkybės, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad D. A. savo valia atsisakė pabaigti nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 23 str.).

Psichologo išvadoje nurodoma, kad nukentėjusioji gali duoti teisingus parodymus, polinkio melavimui nepastebėta, įvykio aplinkybes suvokia, paaiškina išsamiai ir nuosekliai, pasakojimas apie įvykį emociškai adekvačiai nuspalvintas. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiosios nesugebėjimas kritiškai vertinti savęs nereiškia jos nesugebėjimo suprasti ko kaltinamasis siekė.

Pirmosios instancijos teismas, Baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. aspektu vertindamas D. A. veiksmus prieš nepilnametę, padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra neabejotinų įrodymų, kad D. A. būtų žinojęs, jog nukentėjusioji nusikaltimo metu buvo nepilnametė. Pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino žinojęs, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, kadangi ji yra tolima giminaitė (t.1, b.l. 55), teisme patvirtino, kad ją seniai pažįsta ir kad įvykio metu žinojo tik jos gimimo metus ir mėnesį. Šį nuteistojo aiškinimą paneigia nukentėjusiosios G. M. ikiteisminio tyrimo metu teisme duoti parodymai, kad Darius žinojo, jog ji yra nepilnametė, kiek jai metų ir kad jam buvo sakiusi, jog neužilgo bus gimtadienis, kurį norėtų švęsti (t.1., b.l. 26).

Vertinant įvykių eigą bei dinamiką galima teigti, jog D. A. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotas smurtas buvo nukreiptas ne į tyčinį jos sveikatos sutrikdymą, bet į valios bei pasipriešinimo palaužimą, siekiant išžaginti. Kaltininko tyčia šiuo atveju sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą neapima fizinio jos kūno apnuoginimo, numaunant kelnes, jos užgulimo, nors ir pats D. A. pripažino atlikęs tokius veiksmus.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. A. veiksmais buvo pažeista nukentėjusiosios G. M. seksualinio apsisprendimo laisvė bei neliečiamumas, todėl nuteistojo D. A. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d.

Skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad D. A. naują sunkų nusikaltimą pasikėsino padaryti neišnykus teistumui už sunkų nusikaltimą bei lygtinio paleidimo laikotarpiu, charakterizuojamas patenkinamai. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad atlyginta nukentėjusiajai padaryta žala. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad nuteistasis turi mažametį vaiką, skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima įstatymo sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendį pakeisti: D. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 149 str. 3 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 1999 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirta, to paties teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartimi sutrumpinta 10 metų laisvės atėmimo bausme, nuo kurios dalies - 3 metų 7 mėnesių 11 dienų, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 28 d. nutartimi jis buvo lygtinai paleistas, iš dalies bausmes sudedant, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktosios bausmės dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.