- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-14
- Bylos Nr.
- 2-909/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Dalia Vasarienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios
- Atsakovas
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, I. S., R. S., R. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ir Panevėžio evangelikų reformatų parapijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo ir Panevėžio evangelikų reformatų parapijos pakartotinis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo, Panevėžio evangelikų reformatų parapijos ieškinį atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai, I. S. , R. S. , R. K. – Č., T. Č. , R. K. , R. K. , B. G. , A. G. , M. K. , D. N. , R. N. , R. K. , A. K. , E. M. , G. K. , E. V. ir D. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:
2011-06-03 pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartį Nr. 1249, kuria atsakovams I. S. ir R. S. buvo parduotas pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-09-05 mainų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kuria atsakovams R. K. – Č. ir T. Č. buvo perleista 10711/25000 negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini);2011-02-18 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-302, kuria atsakovui R. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-07-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1319, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-07-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1320, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-04-21 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. DA 2414, kuria atsakovui M. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);
Šalies argumentai
7. 2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1668, kuria atsakovams D. N. ir R. N. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);
8. 2011-08-16 pirkimo – pardavimo sutartį AR-1503, kuria atsakovui R. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);
2011-08-04 pirkimo – pardavimo sutartį AR -1522, kuria atsakovams R. K. ir A. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1506, kuria buvo parduota atsakovams E. M. ir G. K. po 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini);2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1512, kuria atsakovui E. V. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-03 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1525, kuria atsakovams A. K. ir R. K. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-08-02 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-1509, kuria atsakovams B. G. ir A. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini);2011-09-15 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AR-2407, kuria atsakovei D. G. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo butų areštą ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino iš dalies ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į ginčo butus perleidimo draudimo. Likusioje dalyje ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Šią nutartį įstatymo nustatyta tvarka apskundė ir ieškovai, ir atsakovai.
Vilniaus apygardos teisme 2011 m. gruodžio 29 d. buvo gautas ieškovų pareiškimas, kuriuo ieškovai pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ginčo butų areštą ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Nurodė, kad 2011-12-05 dėl didelės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turto pasisavinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tyrimas pradėtas pagal Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios konsistorijos pirmininko R. J. , Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos prezidentės D. L. , Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinio superintendento ir sinodo kolegijos viceprezidento A. K. pareiškimą, o tai patvirtina, kad yra kilę ginčai tarp pačių atsakovų. Todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gautos didelės pinigų sumos pardavus bažnytinį turtą bus iššvaistytos ar pasisavintos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi atmetė ieškovų Lietuvos evangelikų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodo bei Panevėžio evangelikų reformatų parapijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikytos laikinąsias apsaugos priemones, kurios, teismo vertinimu, užtikrina galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymą, nes yra pakankamos tam, kad ginčo turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims. Šioje nutartyje teismas išdėstė motyvus, kodėl netenkino ieškovų prašymo dėl ginčo turto arešto ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimo, todėl pakartotinai sprendžiant pareikštą analogišką prašymą jų iš naujo nenurodinėjo ir vertino tik tas aplinkybes, kurias ieškovai nurodo kaip naują prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindą, t. y. aplinkybes, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-235-11. Teismas padarė išvadą, kad pateikti rašytiniai įrodymai neatskleidžia, kokios aplinkybės paskatino ieškovų nurodytus asmenis kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl laikė nesant pagrindui pripažinti, kad ieškovų nurodyti motyvai apie kilusius ginčus tarp atsakovo atstovų dėl turto iššvaistymo yra pagrįsti. Teismas taip pat sprendė, kad net ir tokių aplinkybių pasitvirtinimo atveju paskirti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą nebūtų įstatyminio pagrindo, vertinant laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus ir keliamus reikalavimus, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir teisingumo principais. Teismas pažymėjo, kad Baudžiamojo proceso kodekse yra numatyta pakankamai priemonių turto apsaugai. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad gali būti pareikštas civilinis ieškinys ar grėsti turto konfiskacija, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti (BPK 116 str., 109 str.), įskaitant laikiną nuosavybės teisių apribojimą ir turto saugotojo paskyrimą (BPK 151 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugo priemones. Atskirąjį skundą ieškovai grindžia šiais argumentais:
1. Aplinkybės, kad šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turto pasisavinimo, kurį iniciavo ne tik ieškovas, bet ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu veikę asmenys, patvirtina, jog atsakovo vardu neteisėtai veikiantys asmenys, savo neteisėtais veiksmais daro religinei bendruomenei turtinę žalą ir teismui netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių žala tik didės, kadangi tikėtina, jog gautos didelės pinigų sumos pardavus bažnytinį turtą bus išvaistytos ar pasisavintos, dėl ko bus pažeistos ne tik religinės bendruomenės narių teisės ir teisėti interesai, viešasis interesas, bet ir nebus įvykdytas, galimai ieškovams palankus teismo sprendimas.
2. Nagrinėjamu atveju, priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, būtų taikyta restitucija natūra, kuri pasireikštų tuo, kad kiti turtą įgiję atsakovai privalėtų grąžinti atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai iš pastarosios įgytą nekilnojamąjį turtą, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija pastariesiems privalėtų grąžinti gautus iš pardavimo sandorių pinigus, todėl būtina užtikrinti ne tik tai, kad būtų išsaugotas ginčo turtas, bet ir gautos lėšos, priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu.
3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma gali realiai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra labai didelė – 4 834 000 Lt, taigi kyla akivaizdi grėsmė būsimo ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be to, šiuo atveju yra akivaizdi grėsmė dėl teismo sprendimo neįvykdymo ne tik dėl didelės ieškinio sumos, bet ir todėl, kad yra pagrįsta tikimybė, jog atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos vardu veikiantys asmenys pasisavins ar pasisavino gautas bei gaunamas iš turto pardavimo lėšas, dėl ko nebus įmanoma realiai įvykdyti teismo sprendimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, nes ieškovai pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Religinė bendruomenė yra viešasis juridinis asmuo (CK 2.34 str. 2 d.), tačiau sandoriai, prieštaraujantys juridinių asmenų teisnumui, priešingai negu nurodo ieškovai, yra ne niekiniai, o nuginčijami (CK 1.82 str. 2 d.), t. y. dėl šių sandorių negaliojimo gali kreiptis tik įstatyme nurodyti asmenys. Ieškovai neturėjo teisės kreiptis į teismą, kadangi tik CK 1.82 straipsnio 3 dalyje išvardinti asmenys turi teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais; ieškovai neatstovauja pačios Evangelikų reformatų bažnyčios, nes atsakovas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios atstovaujamoji visais reikalais institucija, ji veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu; ieškovai nėra Evangelikų reformatų bažnyčios steigėjai; jie nėra Evangelikų reformatų bažnyčios, kaip juridinio asmens, dalyviai, nes jie neatitinka juridinio asmens dalyvio sąvokos, numatytos CK 2.45 straipsnyje; kiti įstatymai nenumato, kad ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį, kuriuo jie ginčija turto perleidimo sandorius. Ieškovų pareikštas ieškinys turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise kreiptis į teismą.
2. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jų ginčijami sandoriai laikytini niekiniais. Tokiu būdu jie nepagrindė savo teisės ginčyti ieškinyje nurodytus sandorius vadovaujantis CK 6.227 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ir teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Be to, neaišku, kokias ieškovų teises ir teisėtus interesus pažeidė jų ginčijami sandoriai. Pabrėžtina, kad ieškovai, siekdami pagrįsti savo teisę kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo, taip pat negali vadovautis ir CK 2.84 straipsniu, pagal kurį sandoriai, kuriuos viešojo juridinio asmens organai sudarė pažeisdami savo kompetenciją, prievolės šiam juridiniam asmeniui nesukelia, nebent juridinis asmuo vėliau jam pritartų. Teismų praktikoje pažymima, kad tokia įstatymo normos formuluotė leidžia tvirtinti, jog juridinio asmens kompetencijos pažeidimas, priimant sprendimus, pats savaime nėra priskiriamas prie imperatyviu pažeidimu, kurie leistų konstatuoti niekinio sprendimo priėmimo faktą ir jo negaliojimą (CK 1.80 str.). Netgi tuo atveju, jeigu atsakovas sudarydamas ginčijamus sandorius būtų pažeidęs savo kompetenciją, ieškovai negalėtų jų ginčyti, kadangi tokie sandoriai nelaikyti niekiniais, o teisės aktai nenumato, jog ieškovai turi teisę šiuos sandorius ginčyti.
Šalies argumentai
3. Ieškovai ginčija atsakovo sudarytus sandorius ir prašo taikyti restituciją. Teismui patenkinus šiuos reikalavimus, turtas būtų grąžintas atsakovui, nes prieš sudarant ginčijamus sandorius, turtas buvo įregistruotas būtent atsakovo vardu. Darytina išvada, kad net tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškovų reikalavimą, priimtas sprendimas neturėtų įtakos jų teisių ir pareigų apimčiai, todėl byloje nėra pagrindo taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
4. Nagrinėjamoje byloje jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovų turtą perleidimo draudimo, kurios yra pakankamos siekiamam tikslui. Vien didelė ieškinio suma taip pat nesudaro pagrindo taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą atsakovai B. G. ir A. G. prašo ieškovų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad aplinkybė, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų ir galimo atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto iššvaistymo, nesudaro pagrindo tenkinti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ikiteisminis tyrimas yra pradėtas visai kitais pagrindais, nei ieškovai pareiškė ieškinį. Jo galimos pasekmės taip pat yra skirtingos nuo galimų šios civilinės bylos nagrinėjimo pasekmių. Be to, ikiteisminiame tyrime gali būti taikomos savarankiškos baudžiamojo proceso procesinės prievartos priemonės. Civilinis procesas kito pradėto proceso (ikiteisminio tyrimo) kaip pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nenumato ir nėra skirtas kito proceso pasekmių užtikrinimui, o tik galimo teismo sprendimo tame civiliniame procese įvykdymo užtikrinimui, todėl ieškovų prašymai ir atitinkamai jų atskirasis skundas yra ydingi teisiniu požiūriu.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovų atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 str., 147 str.).
Jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis ar taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantis atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą (CPK 148 str.). Šis laikinųjų apsaugos priemonių institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – ginčo nekilnojamojo turto areštą ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad taikydamas laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo draudimo, teismas jau pasisakė dėl ieškovų prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, o ieškovų nurodomas atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turto pasisavinimo nesudaro pagrindo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikyti ieškovų prašomas papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo draudimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje jau taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra pakankama galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas 2011 m. lapkričio 21 d. nutarties pagrįstumo klausimą, 2012 m. birželio 14 d. nutartimi paliko šia nutartį nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 14 d. nutartyje taip pat pasisakė ir dėl ieškovų prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad šiuo metu yra atliekamas ieškovų minėtas ikiteisminis tyrimas, nesudaro pakankamo pagrindo byloje taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, neproporcingai riboti ir varžyti atsakovų teises daugiau negu reikia ieškinio reikalavimams užtikrinti. Ieškovai nei prašyme dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei atskirajame skunde neįrodė realios būtinybės taikyti ginčo nekilnojamojo turto areštą ir atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turto administravimą (CPK 178 str., 185 str., 314 str.). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso įstatyme yra numatytos pakankamos priemonės turto apsaugai, kurios gali būti taikytos ikiteisminio tyrimo metu (BPK 109 str., 116 str., 151 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovai bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Taip pat teismas nepasisako dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, ieškovų teisių ir teisėtų interesų (ne)pažeidimo (atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos antras atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentas), kadangi šia nutartimi sprendžiamas klausimas tik dėl pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartimi netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartį nepakeistą.