Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. prašymą atsakovui Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Iš ginčijamo 2007-06-15 įsakymo turinio matyti, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statuto) 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Policijos departamento) 2007-06-14 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 5-11-IS-60 pagrindu (b.l. 31).

Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei yra duomenų apie pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinių patikrinimo atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 (toliau – Tvarkos), 6 punkte nustatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui pavedus atlikti tarnybinį patikrinimą. Todėl įsakymas, kuriuo pareigūnui paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra dvi tos pačios tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys. Tarnybinio patikrinimo išvadoje aprašius pažeidimus, kuriuos padarė pareiškėjas ir išvardinus teisės aktus, kuriuos jis pažeidė, įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir išvardinti pažeistas teisės normas, nes įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo pagrindas yra tarnybinio patikrinimo išvada, kuri yra laikoma neatskiriama įsakymo dalimi (Administracinės bylos Nr. A-750/2004, A-78/2005, A-377/2005). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-750/2004 pažymėjo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio l dalį individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Analizuojant nurodytos teisės normos turinį, padaryta išvada, kad ši teisės norma nenustato, jog sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte. Todėl pareiškėjo atstovo argumentai dėl ginčijamo įsakymo turinio neatitikimo įstatymui laikytini nepagrįstais.

Atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nėra tarnybinė nuobauda. Nepriklausomai nuo pareiškėjo asmeninių savybių, jo darbo kokybės, paskatinimų ir pan., Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas pažemino savo vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis (Administracinės bylos Nr. A-165/2005, A-523/2005). Todėl ir antrasis pareiškėjo argumentas dėl tarnybinės atsakomybės proporcingumo principo pažeidimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Tarnybinio patikrinimo medžiaga nustatyta, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje 2006-10-10 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00091-06, kurioje pareiškėjas įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tvarkos 10 punkte nustatyta, kad jeigu dėl pareigūno veiklos pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisminio nagrinėjimo procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinis patikrinimas pradedamas ir sustabdomas, išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Tikrintojui konstatavus, kad pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, šios aplinkybės turi būti pagrįstos leistinais įrodymais, kurie įgalintų konstatuoti savarankiško tarnybinio nusižengimo padarymo faktą (Tvarkos 20 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas (2007-04-16) ir tęsiamas Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka surinktais duomenimis – telefoniniais pokalbiais ir slaptu sekimu baudžiamojoje byloje (tarnybinio patikrinimo medžiagos b.l. 1-4, 5, 8-9, 16, 19-22, 58).

Pareiškėjas kaip vieną savo prašymo argumentų nurodo tai, kad tarnybinio patikrinimo išvada grindžiama operatyvine informacija, gauta operatyvinių veiksmų metu darant slaptą telefoninių pokalbių įrašą ir asmens sekimą, tuo pažeidžiant jo teises, numatytas Konstitucijos 22 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje, 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad administracinių bylų teisenoje bylai spręsti reikšmingos aplinkybės gali būti nustatomos tik leistinais įrodymais, t. y. įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti ir teisėtai naudojami duomenys. Duomenys surinkti ar panaudoti neteisėtai, taip pat pažeidžiant žmogaus teises, yra neleistini administracinių bylų teisenoje, procesinės reikšmės neturi ir jais teismo sprendimas negali būti grindžiamas. Tai yra universalus procesinis teisinis principas, būdingas ir administracinių bylų teisenai (Administracinė byla Nr. A-750/2004). Teismas akcentavo, kad žmogaus teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra įtvirtinta tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Lietuvos Respublikos ratifikuotos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865 ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusios 1995 m. birželio 20 d., toliau tekste – ir Konvencija) 8 straipsnyje nustatyta: „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Žmogaus teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 7 dalyse nustatyta: „Operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.“ „Negali būti perduota ar atskleista operatyvinės veiklos metu gauta įslaptinta informacija, taip pat duomenys apie žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą bei žeminantys garbę ir orumą duomenys, išskyrus perdavimą bendradarbiaujant operatyvinės veiklos subjektams ir atvejus, numatytus šio įstatymo 17 straipsnyje“. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese <...>“. „Įstatymų nustatytais atvejais įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama kitiems tikslams“. Teismas pažymėjo, kad Konvencijos 8 straipsnio garantijos, užtikrinančios asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, yra taikomos valstybės tarnautojams, jie turi teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų leistinumo teisėjų kolegija nurodė, kad iš Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio išplaukia, jog operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese; kitiems tikslams operatyvinė informacija gali būti panaudojama tik įstatymų numatytais atvejais. Teismas konstatavo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra baudžiamasis procesas ar jo dalis. Įstatymai nenustato tokių atvejų, kad operatyvinė informacija galėtų būti panaudota tarnybinių nusižengimų aplinkybėms įrodinėti. Atsižvelgdama į šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytus operatyvinės veiklos uždavinius, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tarnybinių nusižengimų prevencija ir išaiškinimas operatyvinės veiklos uždaviniams nepriskiriami.

Aptariamos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2004-11-09 nutarties (aprobuota Administracinių teismų praktikoje Nr.9 „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimo“) kontekste darytina išvada, kad tarnybinės nuobaudos procedūra pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėta operatyvine tvarka gautų duomenų, kurie nelaikytini leistina įrodinėjimo priemone tarnybiniam nusižengimui nustatyti, pagrindu. Todėl sprendžiant ginčijamo įsakymo pagrįstumą būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių tarnybinio nusižengimo faktą.

Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad A. B. pasiūlyta atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) už tai, kad pareiškėjas, pažeisdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.14 ir 12.10 punktų nuostatas ir piktnaudžiaudamas suteiktais įgaliojimais, 2006-03-21, 2006-06-15, 2006-07-20, 2006-07-21, 2006-12-04 (tris kartus), 2006-12-05 (tris kartus), 2006-12-06 (tris kartus), 2006-12-19 (du kartus), 2006-12-20 (du kartus), 2006-12-22 (tris kartus), 2006-12-29 (septynis kartus) davė nurodymus telefonu pavaldžiam darbuotojui Ž. B. panaudoti tarnybinį transportą savo (pareiškėjo) reikmėms ne tarnybos reikalais. Be to, policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus viršininko (pareiškėjo) pavaduotojas E. D. 2007-01-02 pasirašė prašymą Nr. 20-8-S-424 parduoti lengvatinius leidimus Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus tarnybos tikslais naudojamiems automobiliams 2007 metams, iš kurių du leidimai buvo parduoti pareiškėjo sutuoktinės I. B. automobiliui Kia Rio, valst. Nr. RKY ir Mazda 5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiam SEB Vilniaus banko lizingas.

Jau minėta, kad operatyvinė informacija, gauta operatyvinių veiksmų metu darant slaptą telefoninių pokalbių įrašą ir asmens sekimą negali būti panaudota tarnybinių nusižengimų aplinkybėms įrodinėti. Tokie įrodymai yra neleistini administracinių bylų teisenoje, procesinės reikšmės neturi ir teismo neturi būti vertinami. Todėl tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytu pagrindu pareiškėjui pareikšti kaltinimai dėl tarnybinio transporto panaudojimo savo reikmėms laikytini nepagrįstais. Patikrinimo išvadoje pareiškėjo tarnybinis nusižengimas taip pat grindžiamas liudytojo Ž. B. 2007-02-21 apklausos protokolu baudžiamojoje byloje ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjo G. K. 2006-12-06 tarnybiniu pranešimu (patikrinimo medžiagos b.l. 82, 84). Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo medžiagoje 2007-02-21 liudytojo apklausos protokolo nėra (protokolas pateiktas teisminio bylos nagrinėjimo metu, b.l. 108-109). Ikiteisminio tyrimo duomenims paskelbti negautas ir prokuroro leidimas (BK 177 straipsnio 1 dalis). Tvarkos 20 punkte nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstomos aplinkybės turi būti pagrįstos įrodymais. Darytina išvada, kad tikrintojas, konstatuodamas tarnybinio nusižengimo faktą, rėmėsi įrodymų šaltiniu, kuris nebuvo tarnybinio patikrinimo tyrimo dalyku. Vertinant 2007-02-21 liudytojo apklausos protokolo turinį pažymėtina, kad liudytojo buvo prašoma iš esmės patvirtinti operatyvinių priemonių pagalba gautą informaciją. Pats liudytojas negalėjo nurodyti tokių veiksmų padarymo laiko nei ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio patikrinimo metu, nei teisme. Tarnybinio tyrimo metu privaloma apibrėžti nusižengimų padarymo ir paaiškėjimo terminus, konstatuojant nusižengimo pobūdį (vienkartinis, tęstinis), nes terminų skirti nuobaudą pažeidimas daro nuobaudą neteisėta (Administracinių teismų praktika Nr.9, psl. 331). Tyrėjo G. K. 2006-12-06 tarnybinis pranešimas surašytas atliekant operatyvinius veiksmus (slaptą sekimą) baudžiamojoje byloje (tarnybinio patikrinimo medžiagos b.l. 57-58), todėl negali būti laikomas leistinu įrodymu administracinėje byloje.

Pagal teisės normų reikalavimus turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o jo išvada – motyvuota. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės pareigūnas. Būtina tokį nusižengimą pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, pareigūno kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (Tvarkos 3, 20 punktai). Tik motyvuota išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar tarnybinį patikrinimą atlikęs asmuo tyrė tarnautojo kaltę ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjui reiškiamas kaltinimas dėl lengvatinių leidimų išdavimo naudotis asmeniniu transportu tarnybos reikmėms. Teismo nuomone toks kaltinimas yra nekonkretus ir nepagrįstas faktiniais įrodymais. Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad prašymą išduoti leidimus padavė ne pareiškėjas, bet kitas asmuo (E. D. ), leidimai išduoti pareiškėjo sutuoktinės ir SEB Vilniaus banko lizingas automobiliams. Todėl neaišku, kokius konkrečius veiksmus (neveikimą), sudarančius tarnybinio nusižengimo sudėtį, atliko pareiškėjas, t.y. nenustatytas priežastinis ryšys ir pareiškėjo kaltė. Be to, į tarnybinio patikrinimo medžiagą šiai išvadai pagrįsti nepateikti jokie įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vidaus reikalų ministro 2004-12-01 įsakymu Nr. V-394 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo įgyvendinimo tvarka nebuvo aiškiai apibrėžta. Iš atsakovo 2007-05-30 rašto akivaizdu, kad lengvatinius leidimus galėjo prašyti išduoti ir jais naudotis visi policijos komisariato padalinių vadovai ir tokie veiksmai tarnybinės atsakomybės neužtraukė (patikrinimo medžiagos b.l. 153, 155). Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad nurodytu atveju tarnybinio nusižengimo pareiškėjas nepadarė.

Pagal Statuto 2 str. 7 d. pareigūno vardo pažeminimu laikomas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojantis. Veiksmai, pažeidžiantys viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimus, savaime negali būti vertinami kaip žeminantys pareigūno vardą Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme (Administracinė byla Nr. A-159/2005). Konstatavus viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimų pažeidimus yra savarankiškas pagrindas taikyti pareigūnui tarnybinę atsakomybę ne pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, bet pagal 26 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimas nenustatytas, todėl pripažintina, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas nepagrįstai. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime aiškindamas konstitucinį proporcingumo principą pabrėžė, jog nustatant teisinius apribojimus už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs prokuroro pranešimą apie galimą nusikaltimo padarymą, 2007-03-05 sprendimu tarnybinio patikrinimo tyrimą sustabdė iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje (b.l. 32). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-03-07 nutartimi pareiškėjas Baudžiamojo proceso kodekso tvarka buvo nušalintas nuo pareigų iki 2007-09-08 (b.l. 38-39). Teismo nuomone atsakovo taikytos teisinės priemonės buvo pakankamos ir proporcingos teisėtam tikslui pasiekti, todėl pradėti trečiajam suinteresuotam asmeniui dar vieną tarnybinį patikrinimą nebuvo būtina.

Minėta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-03-07 nutartimi pareiškėjas Baudžiamojo proceso kodekso tvarka buvo nušalintas nuo pareigų iki 2007-09-08. Pagal Statuto 28 straipsnio 3 dalį pareigūnui, nušalintam nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso tvarka, darbo užmokestis nemokamas. Ginčijamo įsakymo priėmimo metu nurodyta teismo nutartis galiojo ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dar nėra užbaigtas. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką tenkintinas iš dalies, priteisiant jam vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-09-09 iki 2008-02-04 (4 mėnesius ir 18 dienų), kas sudaro 20621,68 Lt (b.l. 51).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str., teisėjas

nusprendžia:

Prašymą tenkinti iš dalies. Panaikinti Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 20-TE-283 „Dėl vyresniojo komisaro A. B. atleidimo iš tarnybos“.

Grąžinti A. B. į ankstesnes pareigas ir priteisti jam iš Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato vidutinį mėnesinį 4234,81 Lt dydžio darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. rugsėjo 9 d. iki 2008 m. vasario 4 d. (iš viso: 20621,68 Lt (dvidešimt tūkstančių šešis šimtus dvidešimt vieną litą 68 ct.)).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.