Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-07-11 · Civilinė byla Nr. 2-1226/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-07-11Lietuvos apeliacinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-04-22Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  3. B2-106-221/2017Nutartis · 2017-06-02Kauno apygardos teismas
  4. B2-106-221/2017Sprendimas · 2017-06-02Kauno apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-11
Bylos Nr.
2-1226/2014
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00093-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vigintas Višinskis
Suinteresuotas asmuo
J. L., A. M., uždarosios akcinės bendrovės „VT11“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1226/2014Teisminio proceso Nr.2-56-3-00093-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties dėl uždarosios akcinės bendrovės „VT11“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys J. L., A. M., uždarosios akcinės bendrovės „VT11“ bankroto byloje.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi atsakovui UAB „VT11“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas N. S.; 2013 m. liepos 1 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone.

2013 m. lapkričio 29 d. teisme gautas atsakovo UAB „VT11“ administratoriaus prašymas pripažinti UAB „VT11“ bankrotą tyčiniu. Administratorius nurodė, kad UAB „VT11“ nemokumą (bankrotą) nulėmė sąmoningas ir netinkamas bei neteisėtas įmonės valdymas. UAB „VT11“ veiklos suvaržymų patyrė jau nuo 2008 metų, tačiau įmonės valdymo organai jokių veiksmų, kurie galėtų užkirsti kelią tolesniam įmonės finansinės padėties blogėjimui, nesiėmė. Įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo nepriimdama reikiamų valdymo sprendimų tęsė nuostolingą veiklą. Toks veiklos modelis buvo parinktas sąmoningai, siekiant vykdyti prieš įmonės interesus nukreiptą veiklą bei proteguojant vienintelį bendrovės akcininką RUAB „Kaduva“. Kaip matyti iš bendrovės dokumentų, dalis jos darbuotojų darbo santykiais taip pat buvo susaistyti su vieninteliu bendrovės akcininku RUAB „Kaduva“. Bendrovės vadovu ilgą laiko tarpą buvo A. M., o paskutiniuoju bendrovės gyvavimo periodu, kuomet buvo atliekami paskutinieji aktyvūs veiksmai bendrovės viduje, šios bendrovės vadove buvo J. L.. Veikdama tokiu būdu įmonė faktiškai protegavo savo vienintelį akcininką UAB „Kaduva“, taip nepajėgė tinkamai ir laiku mokėti privalomų mokesčių, darbo užmokesčio bei atsiskaityti su kreditoriais. Naudą iš tokios įmonės veiklos galimai gaudavo vienintelis bendrovės akcininkas. Toks veiklos modelis kūrė vertę tretiesiems asmenims, o bylos duomenys leidžia spręsti, kad valdymo organams iš anksto buvo aišku, kad taip valdoma įmonė anksčiau ar vėliau pasieks nemokumo būseną. Įmonė sistemingais, žalingais veiksmais (neveikimu) buvo vedama prie bankroto. Tai rodo valdymo organų tyčią, o tuo pačiu leidžia neabejotinai patvirtinti, kad neigiamos pasekmės įmonei kilo ne dėl verslo rizikos.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo J. L. su administratoriaus prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes. UAB „Kaduva“ buvo didžiausias ir pagrindinis UAB „VT11“ klientas (pirkėjas). Iš sandorių su UAB „Kaduva“ UAB „VT11“ gaudavo didžiąją dalį savo pajamų. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad UAB „VT11“ būtų suteikusi kokias nors išskirtines pirkimo sąlygas savo akcininkui, palyginus su kitais klientais ir, kad šios sąlygos pažeidė bendrovės kreditorių interesus. UAB „VT11“ ir UAB „Kaduva“ siejo tik teisėti sutartiniai santykiai, pagrįsti abipuse proporcinga ekonomine nauda. UAB „Kaduva“ nevykdė didmeninės prekybos ir prekes įsigydavo iš didmeninę prekybą vykdžiusių ūkio subjektų, tame tarpe iš UAB „VT11“. UAB „VT11“ nuomojosi iš UAB „Kaduva“ patalpas veiklai, mokėjo mokesčius kaip ir kiti nuomininkai. 2008 metais, prasidėjus pasaulinei finansinei krizei ir ženkliai sumažėjus pardavimams, UAB „Kaduva“, siekdama, kad UAB „VT11“ kompensuotųsi dėl minėtų priežasčių patirtus nuostolius, atidėjo nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimus. UAB „VT11“ jos vadovavimo metu nebuvo nemoki. Bendrovės administratorius, peržiūrėjęs ir iš esmės patikrinęs UAB „VT11“ sudarytus ir bankroto administratoriui pateiktus sandorius per 2009-2013 metus, nenustatė sandorių, prieštaraujančių bendrovės veiklai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo išvedžiojimus dėl galimų įmonės direktorių ar kitų asmenų neleistinas sąsajas, duomenų apie tai, kiek bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų ir turto balanse kiekvieno iš direktorių priėmimo ir/ar jų atleidimo iš užimamų pareigų dieną. UAB „VT11“ bankrotą sąlygojo pokyčiai rinkoje, pasaulinė finansinė krizė, dėl ko sumažėjo bendrovės pardavimai.

Suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepimo į administratoriaus prašymą nepateikė. Teismo posėdyje paaiškino, kad jis vadovo UAB „VT11“ nuo 2004 m. rugsėjo iki 2011 m. kovo mėnesio. Bendrovė iki 2008 metų veikė pelningai, tačiau prasidėjusi finansinė krizė palietė ir UAB „VT11“. Įmonė prie bankroto specialiai nebuvo vedama. UAB „VT11“ buvo įsteigta kaip prekybos įmonė, skirta bendradarbiauti su kitomis įmonėmis, tarp jų ir su UAB „Kaduva“. Įsteigus UAB „VT11“, dalis darbuotojų perėjo dirbti iš UAB „Kaduva“ į UAB „VT11“. Jis visus dokumentus naujajam įmonės vadovui perdavė laiku, neturėjo tikslo įmonę privesti prie bankroto.

Kreditorius UAB „Consena“ palaikė bankroto administratoriaus prašymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi pripažino UAB „VT11“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad išanalizavus bankroto byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad esminės įtakos bendrovės veiklos rezultatams ir jos nemokumui turėjo šios bendrovės buvusių atsakingų asmenų –buvusių vadovų priimti sprendimai bei jų parinktas bendrovės veiklos modelis. UAB „VT11“ veiklos modelis parinktas sudarant išskirtines sąlygas jos vieninteliam akcininkui UAB „Kaduva“, kas turėjo esminės įtakos bendrovės nemokumui bei tinkamam atsiskaitymui su kreditoriais. UAB „Kaduva“ įsiskolinimas UAB „VT11“ aktyvios veiklos vykdymo momentu visuomet siekdavo vidutiniškai apie 68 procentus visų bendrovės debitorinių įsiskolinimų. Tuo metu, kai UAB „VT11“ jau nevykdė aktyvios ūkinės - komercinės veiklos bei realiai jos mažmeninės prekybos salonas (parduotuvė) buvo uždarytas, bendrovės akcininko RUAB „Kaduva“ atsiskaitymai su bendrove vyko ne piniginėmis lėšomis, o atliekant barterį. Iš bendrovės dokumentų matyti, kad nors RUAB „Kaduva“ įsiskolinimas UAB „VT11“ 2012 m. sausio 1 d. sudarė didžiąją debitorinių įsiskolinimų dalį, tačiau bendrovės atsakingi asmenys ir toliau vykdė pardavimus vieninteliam akcininkui, buvo atliekami barteriniai mainai. Tokiu būdu, nuo 2012 m. sausio1 d. iki 2013 m. balandžio15 d. tarp minėtų bendrovių buvo atlikta barterinių mainų už bendrą 82 004,00 Lt sumą. Kaip matyti iš šių įsiskolinimų sąvado pagrindinis bendrovės debitorius yra būtent bendrovės vienintelis akcininkas RUAB „Kaduva”, o likę bendrovės debitoriai, kurių sumos siekia vos 11 procentų visos sumos, yra arba restruktūrizuojami, arba bankrutuojantys juridiniai asmenys. UAB „VT11“ vienintelio akcininko RUAB „Kaduva“ skoliniai įsipareigojimai bendrovei sudarė esminę įsiskolinimų dalį, tačiau nėra jokių duomenų, kad UAB „VT11“ atsakingi asmenys ėmėsi kokių nors ikiteisminių ar teisminių skolos išieškojimo veiksmų iš savo akcininko. Kaip matyti iš administratoriaus pateikto tarpusavio atsiskaitymų suderinimų akto, tuomet kai RUAB „Kaduva“ jau buvo skolinga ženklias pinigų sumas UAB „VT11“, pastaroji ir toliau intensyviai teikė prekes vieninteliam akcininkui. Tokiu būdu bendrovė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. vieninteliam savo akcininkui UAB „Kaduva“ pardavė prekių už 86 691,00 Lt. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent tokie bendrovės atsakingų asmenų veiksmai santykiuose su vieninteliu bendrovės akcininku galimai sudarė prielaidas bendrovės pelno ir resursų sąskaita finansuoti vienintelio jos akcininko veiklą. Bendrovei jau ilgą laiko tarpą esant nemokiai, atsakingi asmenys taip pat nesiėmė jokių veiksmų užkertant kelią sumažinti bendrovės kreditorinių įsiskolinimų sumą, nevykdė Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų pareigų. Nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio 13 d. bendrovės atsakingiems asmenims atlikus prekių inventorizaciją ir nustačius, jog tam tikrų prekių nėra, buvo priimtas sprendimas minėtąsias atsargas nurašyti, nepateikiant tokių nurašymo priežasčių. Būtent minėtu laikotarpiu buvo nurašyta atsargų 10691,40 Lt sumai. Sandėlio inventorizacija ir prekių nurašymai vyko net tris kartus, kurių metu nepateikiant jokių nurašymo priežasčių buvo nurašytos bendrovei priklausančios prekės aukščiau nurodytai piniginių lėšų sumai. Taigi, bendrovės atsakingi asmenys konstatavę prekių neatitikimus sandėlyje (perteklių bei trūkumą), nesiekė nustatyti už šių prekių neatitikimus atsakingų asmenų, tačiau atliko prekių nurašymą, tokiu būdu galimai padarė bendrovei žalos bei sumažino galimybę bendrovės kreditoriams patenkinti kreditorinius reikalavimus.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo J. L. prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1.Teismas neįvertino apeliantės pateiktų teisinių ir faktinių argumentų, naujai išreikalautų įrodymų bei visos kitos bylos medžiagos, o vadovavosi išimtinai pareiškėjo nurodytais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviais teiginiais nurodė esant tyčinio bankroto požymių, neanalizavo ir nepasisakė, kuriuo konkrečiai ĮBĮ 20 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtintu teisiniu pagrindu UAB „VT11“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Be to, byloje apskritai nebuvo analizuojami ir nustatinėjami tyčinio bankroto požymiai.

3. Aplinkybė, jog į bylą suinteresuotais asmenimis nebuvo įtraukti visi keturi buvę įmonės vadovai, leidžia spręsti, jog egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

4. Teismo nurodyta aplinkybė dėl išskirtinių sąlygų sudarymo vieninteliam akcininkui UAB „Kaduva“ nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. UAB „Kaduva“ buvo didelis, mokus ir patikimas klientas, kuriam susidūrus su finansiniais sunkumais 2013 m. kovo 28 d. buvo iškelta restruktūrizavimo byla. J. L. įmonei vadovavo taip, jog jos vadovavimo pradžiai praktiškai visas UAB „Kaduva“ įsiskolinimas buvo panaikintas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. L. sąmoningai tyčia blogai vadovavo įmonei ir sudarė išskirtines sąlygas UAB „Kaduva“, yra visiškai nepagrįsta.

5. Teismo nurodyta aplinkybė, jog įmonė jau nuo 2008 metų buvo nemoki yra nepagrįsta. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, jos pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl tuometinis įmonės vadovas neturėjo jokio pagrindo ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

6. Kadangi visas UAB „Kaduva“ įsiskolinimas atsirado po 2013 m. sausio 1 d., t.y. tuo metu kai įmonei UAB „VT11“ jau vadovavo A. S., anksčiau administracijos vadove dirbusi J. L. negali būti atsakinga už vėliau įmonei vadovavusio A. S. veiksmus.

7. Aplinkybė, jog bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius per 2009-2013 metus, nenustatė sandorių, prieštaraujančių bendrovės veiklai, teismine ar neteismine tvarka nereiškė turtinių reikalavimų įmonės skolininkams, akcininkams ar administracijos vadovams reiškia, jog įmonės veikla iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo įprasta ir normali, įmonė nesudarė žalingų sandorių arba abejotinų sandorių, įmonės vadovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų sukėlę žalą įmonei, nepasisavino ir neiššvaistė įmonės turto.

8. Teismo argumentai, jog per 2012 metus buvo nepagrįstai nurašyta atsargų 10 691,40 Lt sumai, yra nepagrįsti. Dalis prekių buvo nurašytos ir tuo pačiu užpajamuotos kitais pavadinimais, kadangi dalis prekių per klaidą buvo parduota kitais pavadinimais, todėl susidarė situacija, jog vienų prekių buvo trūkumas, o kitų –perteklius. Be to, per metus nurašytų prekių vertė (10 691,40 Lt) palyginus su apyvarta (vidutiniškai 1 mln. Lt), sudaro vos 0,01 proc., kas reiškia, kad toks nurašymas niekaip objektyviai negali įtakoti įmonės mokumo ir nesukelia apčiuopiamo įmonės rezultatų pablogėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šios apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pripažino UAB „VT11“ bankrotą tyčiniu.

Apeliantė pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą argumentuoja tuo, jog vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, jos pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl ji neturėjo jokio pagrindo ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta nurodytus apeliantės argumentus ir pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantė vadovo pareigas ėjo nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. (t.2, b.l. 21). Iš teismui pateikto balanso už 2012 metus matyti, jog tuo metu įmonės įsipareigojimai viršijo visą į balansą įrašyto turto vertę, todėl darytina išvada, jog apeliantė, kaip įmonės vadovė nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantė aplinkybes, jog bankroto administratorius nereiškia jokių turtinių reikalavimų įmonės skolininkams, akcininkams ar administracijos vadovams traktuoja kaip įrodymą, jog įmonė nebuvo sudariusi sandorių prieštaraujančių jos veiklai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad faktas, jog bankroto administratorius nėra pareiškęs ieškinių dėl konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aplinkybė, jog į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti visi keturi buvę įmonės vadovai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Administratorius, teikdamas prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įžvelgė tyčinio bankroto požymius dviejų vadovų veiksmuose, kurie ir buvo įtraukti į bylą. Apeliantė apie prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo informuota tinkamai, o tyčinio bankroto požymiai buvo nustatyti įtrauktų į bylą asmenų vadovavimo laikotarpiu.

Apeliantė pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą įrodinėja taip pat tuo, jog teismas neanalizavo ir nepasisakė, kuriuo konkrečiai ĮBĮ 20 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtintu teisiniu pagrindu UAB „VT11“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, analizavo visus byloje esančius įrodymus, nustatė aplinkybes, jog vienintelio įmonės akcininko UAB „Katuva“ įsiskolinimai viršijo pusę UAB „VT11“ debitorinių įsiskolinimų, esant prastai įmonės finansinei padėčiai tarp įmonių buvo atliekami barteriniai mainai, nesikreipta dėl bankroto bylos iškėlimo bei per laikotarpį nuo 2012 m. sausio iki 2012 m. gruodžio 13 d. buvo nurašyta prekių už 10 691,40 Lt sumai. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo motyvų matyti, kad teismas nustatė netinkamą įmonės vadovų pareigų vykdymą bei ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, t.y. nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte numatytus tyčinio bankroto požymius. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė konkretaus ĮBĮ 20 straipsnio 2 ar 3 dalies punkto, kuriuo vadovaujantis bankrotas pripažįstamas tyčiniu, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjasVigintas Višinskis