Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. R., M. R. ir R. Ž. buvo išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš K. R. ir M. R. buvo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R., M. R. ir R. Ž. buvo išteisinti, kaltinant juos tuo, kad, veikdami bendrininkų grupėje, 2016 m. rugpjūčio 22 d. apie 2.20 val., Panevėžyje, ties Respublikos g. 68 pastatu, atimdami galimybę nukentėjusiajai G. K. priešintis, ją apiplėšė, o būtent: M. R. užkalbinus G. K. sakant „kur einam?“, o K. R. uždėjus jai diržą ant kaklo ir jį spaudžiant, tokiu būdu padarant jai odos nubrozdinimus kakle ir taip nežymiai sutrikdant jos sveikatą, R. Ž. iš G. K. kuprinės pagrobė ausines, kurių vertė 15 Eur, telefono dėklą su 2 vnt. autobuso bilietų, bendros 2 Eur vertės, o M. R. iš G. K. džemperio kišenės pagrobė jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Huawei P9 Lite, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su jame buvusia SIM kortele, bendros 250 Eur vertės.Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras P. Jasiukaitis prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – K. R. ir M. R. pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jiems po 4 metus laisvės atėmimo bausmės bei į šių bausmių laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką; R. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti jam mirus. Apeliantas teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies. Mano, jog apylinkės teismas nepagrįstai atmetė ir įrodymais nepripažino K. R., M. R. ir R. Ž. kaltę patvirtinančių duomenų, o nenuoseklius, nelogiškus, faktinėms aplinkybėms prieštaraujančius išteisintųjų parodymus vertino kaip objektyvią tiesą. Skunde jis kritikuoja apylinkės teismo įrodymų vertinimą ir pateikia savo nuomonę dėl šių įrodymų vertinimo. Pažymi, kad BPK 192 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nenurodant atpažinime dalyvaujančių asmenų ūgio, nėra esminis ir neturi įtakos gautų duomenų patikimumui, todėl nereiškia, jog protokole užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Akcentuoja, kad atpažinimų eiga buvo fotografuojama, juose dalyvavę išteisintieji neišreiškė jokių nusiskundimų dėl šio procesinio veiksmo eigos, be to, K. R. atpažinime dalyvavo jo gynėjas. Pabrėžia, kad nuoseklius parodymus davusi nukentėjusioji yra įsitikinusi dėl atpažinimo metu nurodytų asmenų, taip pat ji detalizavo kiekvieno iš jų veiksmus. Apelianto teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus apie jos užpuolikų plaukus jiems dėvint kepures, nes ji matė juos nueinančius, t. y. iš nugaros pusės, todėl neabejotinai galėjo jų plaukus matyti. Apeliantas pateikia nukentėjusiosios ir išteisintųjų parodymų analizę bei savo poziciją atspindintį jų vertinimą. Jo įsitikinimu, teisme duoti išteisintųjų K. R. ir M. R. parodymai vertintini kaip jų siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Mano, jog byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina išteisintųjų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo.Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis K. R. ir išteisintųjų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde.Šioje byloje apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė prokuroras. Skunde jis kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Apelianto nuomone, byloje esančių įrodymų visuma – tai nukentėjusiosios G. K. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolais, yra neabejotinai nustatyta, kad K. R., M. R. ir R. Ž. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tuo remdamasis, prokuroras prašo K. R. ir M. R. pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jiems bausmes, o R. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bylą nutraukti jam mirus. Kolegija pastebi, kad nuo 2017 m. gruodžio 5 d. įsigaliojo BPK 3 straipsnio pakeitimai, kuriais prokuroro minimas baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo pagrindas yra numatytas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. XIII-805, TAR, 2017, Nr. 2017-19449). Pagal BPK 4 straipsnio 1 dalį, proceso tvarka nustato BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu, todėl toliau nuosprendyje bus kalbama apie BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą.Kolegija pažymi, kad bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu, o būtent – 2017 m. rugpjūčio 24 d., išteisintasis R. Ž. mirė (3 t., 59 b. l.). Iš bylos matyti, kad, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimu dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011), pirmosios instancijos teismas patikrino R. Ž. pareikšto kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstumą ir padarė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme, todėl jį išteisino iš šios veikos. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde palaiko R. Ž. pareikštą kaltinimą. Todėl kolegija, siekdama nuosekliai ir išsamiai išnagrinėti prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertinus aplinkybę, jog išteisintiesiems inkriminuojama nusikalstama veika neatsiejama ir nuo mirusio asmens padarytų veiksmų vertinimo, kolegijai yra būtina pasisakyti ir dėl bylos aplinkybių, susijusių su R. Ž.. Tokiu būdu, bus užtikrinta tiek apeliacinio proceso paskirtis, tiek teisingumo principo įgyvendinimas byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo išteisintojo mirtis nėra aplinkybė, trukdanti apeliacine tvarka tikrinti šio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, jei baudžiamoji byla nutraukiama mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tai savaime nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinama su asmens išteisinimu. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti bei nutraukti bylą įstatyme numatytu pagrindu. Kartu pažymėtina ir tai, jog nei baudžiamojo proceso įstatymas, nei teismų praktika neįtvirtina draudimo, kad teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, tiesioginių ar netiesioginių teiginių, iš esmės reiškiančių, kad mirusysis asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Be to, nagrinėjamu atveju mirusiojo R. Ž. teisės į teisingą teismą apsauga apeliacinės instancijos teisme be kita ko buvo užtikrinta jo gynėjo dalyvavimu.Kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, prokuroro apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, t. y. apklaususi liudytoją L. Š. – V., sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl duomenų, įrodančių išteisintųjų K. R., M. R. ir R. Ž. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, trūkumo nėra pagrįstos išsamiu ir visapusišku byloje surinktų duomenų vertinimu, teismo išvados vertinant nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą ir patikimumą yra priimtos neteisingai įvertinus tiek juos atskirai, tiek kitų bylos įrodymų visumoje, o procesinio veiksmo – ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymo atpažinti K. R., M. R. ir R. Ž., duomenys vertinti ne surinktų duomenų visumoje, ne nukentėjusiojo veiksmų, parodymų eigoje ir kontekste, t. y. nejungiant visų byloje reikšmingų faktų į loginę visumą. Toks teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl dėl K. R. ir M. R. išteisinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas bei priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), o dėl R. Ž. išteisinimo pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, byla nutraukiama jam mirus (BPK 327 straipsnio 1 punktas).Duomenų pripažinimo įrodymais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka, o teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodymų kiekis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).Įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės teismo teisminio nagrinėjimo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka duomenų, kurie patvirtina, jog K. R., M. R. ir R. Ž. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tai yra, kolegija konstatuoja, kad K. R., M. R. ir R. Ž., veikdami bendrininkų grupėje, 2016 m. rugpjūčio 22 d. apie 2.20 val., Panevėžyje, ties Respublikos g. 68 pastatu, atimdami galimybę nukentėjusiajai G. K. priešintis, ją apiplėšė, o būtent: M. R. užkalbinus G. K. sakant „kur einam?“, o K. R. uždėjus jai diržą ant kaklo ir jį spaudžiant, tokiu būdu padarant jai odos nubrozdinimus kakle ir taip nežymiai sutrikdant jos sveikatą, R. Ž. iš G. K. kuprinės pagrobė dėkliuką su 2 vnt. autobuso bilietų, bendros 2 Eur vertės, o M. R. iš G. K. džemperio kišenės pagrobė jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Huawei P9 Lite, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su jame buvusia SIM kortele bei prie jo prijungtomis ausinėmis, bendros 265 Eur vertės. K. R., M. R. ir R. Ž. teisiamajame posėdyje neprisipažino dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodydami savo versijas. K. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio metu buvo savo namuose su M. R.. Nežino, kur R. Ž. buvo tuo metu. Jis neturėjo jokio motyvo apiplėšti merginos, kadangi turėjo lėšų pragyvenimui, nes neoficialiai dirbo pas pažįstamą, Norvegijoje gyvenantys tėvai jam taip pat padėjo. Nukentėjusioji jo negalėjo atpažinti iš plaukų, kadangi įvykio metu jis buvo po arešto bausmės atlikimo ir jo plaukai buvo nuskusti, o su vasarine kepure jis pradėjo vaikščioti tik rugsėjo pabaigoje. Atpažinimo metu nukentėjusioji jį atpažino vien dėl to, kad į atpažinimą jį atvedė su antrankiais ir iš visų parodytų asmenų jis buvo aukščiausias. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų jis paaiškino, kad jį sulaikė rugsėjį ir laikė areštinės rūsyje. Pirmiausia jį apklausė kriminalistai. Jam keturi policijos pareigūnai darė psichologinį spaudimą – liepė prisipažinti arba toliau jis būtų laikomas rūsyje. Pareigūnai jam padavė lapą, liepė perskaityti ir pasirašyti. Tada jis nurodė asmenis, su kuriais dažniausiai vaikšto. Jam nesiūlė, kad gynėjas dalyvautų apklausoje (3 t., 39-40 b. l.). M. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad naktį dažniausiai miega, tokiu laiku nevaikšto, kepurės nukentėjusiosios nurodyta spalva neturi. Sulaikymo metu jis buvo abstinencijos būsenoje. Jam sakė, kad bus sulaikytas 3 mėnesiams. Tada jis turėjo nesutvarkytų reikalų ir jam reikėjo išeiti į laisvę, todėl ir prisipažino. Tačiau nusikaltimo prieš nukentėjusiąją jis nepadarė, nes įvykio metu buvo pas K. R., abu miegojo. Nukentėjusioji jo negalėjo atpažinti, nes jis įvykio vietoje nebuvo. Nukentėjusiąją pirmą kartą pamatė pas tyrėją (3 t., 40 b. l.).R. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė. Kur buvo kaltinime nurodytu laiku, negali pasakyti, galėjo kažkur gerti (3 t., 40 b. l.).Nukentėjusioji G. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad ją užpuolė 2016 m. rugpjūčio 22 d. apie 2.20 val. Tuo metu ji nuo miesto centro Respublikos gatve ėjo į Rožyno mikrorajoną. Ties stomatologijos poliklinika ji atsisuko ir pamatė apie 20 m atstumu už jos einančius tris vyrus. Ji nekreipė į juos dėmesio. Po to pajuto, kad vyrai buvo prie pat jos nugaros. Vienas iš vyrų ją užkalbino ir paklausė, kur ji ėjo. Ji jam atsakė, kad namo. Tuo metu ji dėjo savo telefoną į megztinio kišenę ir tas pats vyras iš jos rankos šį telefoną ištraukė. Po to ją patraukė už jos kuprinės, pastūmė ir ji parklupo. Iš vieno kuprinės diržo ji buvo išsinėrusi. Tada jai ant kaklo uždėjo kuprinės diržą, suglaudė rankas. Ją purtė už kuprinės ir tuo metu jos vieną skyrelį iškraustė. Po to vyrai paliko ją klūpančią ir nuėjo sparčiu žingsniu. Įvykio vietoje kitų žmonių nebuvo. Ji nuėjo į taksofoną ir iškvietė policiją. Atpažinimo metu jai rodė daug nuotraukų ir ji iš karto atpažino visus tris ją užpuolusius vyrus. Dėl to ji tikrai neapsirinka. Iš karto po įvykio ji sakė, kad negali atpažinti vyrų, tačiau tuomet buvo streso būsenoje. Įvykio vietoje šalia jos buvo gatvės apšvietimo stulpas, todėl buvo pakankamai šviesu, kad galėtų įsidėmėti vyrų veido bruožus. Atsisukusi ji matė, kad visi trys vyrai buvo šalia jos, ją apsupę, labai gerai matė M. R. ir K. R.. Kiek laiko matė vyrus, negali pasakyti, jos apiplėšimas truko apie 5 min. Geriausiai iš ją užpuolusių vyrų ji įsidėmėjo M. R., nes jis ją užkalbino ir atėmė iš jos rankų telefoną. Jis lygtai buvo su mėlyna kepure. Kai jai pavyko išsinerti iš kuprinės diržo, ji atsisuko ir pamatė K. R.. Pastarasis ir laikė kuprinės diržą. K. R. buvo su pilkomis kelnėmis. Jo plaukai buvo trumpi. Nebeatsimena, ar jis buvo su kepure. K. R. buvo aukščiausias iš visų, apie 2 m ūgio. Trečią vyrą – R. Ž., pastebėjo taip pat išsinėrusi iš kuprinės diržo. R. Ž. stovėjo šiek tiek toliau ir mano, kad būtent jis kraustė jos kuprinę. R. Ž. matė tik kelias sekundes, bet jį įsidėmėjo. Jis buvo žilais plaukais, nestambus ir atrodė vyriausias iš visų, iki 65 metų, o gal ir vyresnis. R. Ž. atpažino iš nuotraukų, kurias jai rodė po nusikaltimo. O per atpažinimą gyvai nebuvo užtikrinta, nes R. Ž. matė trumpai, todėl jo nebeatpažino. Iš karto po įvykio aplinkybes atsiminė labiau. Įvykio metu jai buvo sužalotas kaklas, padaryti įbrėžimai, ant rankos – mėlynė. Ji pasigedo telefono Huawei su SIM kortele „Labas“ ir ausinių, kurios buvo prijungtos prie telefono. Telefonas buvo su dangteliu. Kuprinėje pasigedo dėklo su pažymėjimais ir autobuso bilietais. Vėliau nepažįstama moteris surado jos moksleivio pažymėjimus ir jai grąžino. Kiti daiktai jai nebuvo grąžinti. Byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo už pagrobtą telefoną ir ausines. Kadangi yra drausta nuo tokių įvykių, gavo draudimo išmoką už telefoną apie 260 Eur (3 t., 37-39 b. l.). Liudytoja J. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad apklausų metu išteisintieji viską papasakojo savo noru, niekas jiems jokio poveikio nedarė ir nenurodė, ką sakyti ar prisipažinti, apie kardomųjų priemonių taikymą su jais taip pat nekalbėjo. Apie plėšimą prieš nukentėjusiąją K. R. parodė ikiteisminiame tyrime dėl nužudymo. Po to jis buvo apklausiamas ir šioje byloje dėl plėšimo. Tuo metu K. R. plaukai buvo trumpesni, bet daugiau jo išvaizda nepasikeitė. Nuo įvykio iki pirminių išteisintųjų apklausų praėjo nemažai laiko, nes M. R. ir R. Ž. buvo paieškomi. Dėl to iš pradžių buvo padaryti atpažinimai pagal nuotraukas, kad nukentėjusioji nepamirštų asmenų bruožų. Po to, suradus juos, atpažinimus padarė ir gyvai. Tada nukentėjusioji atpažino K. R. ir M. R. iš bendrų jų veido bruožų, o R. Ž. ji jau nebeatpažino. Nukentėjusioji savo parodymuose tikrai buvo tvirta. Atpažinimo metu K. R. buvo suimtas byloje dėl nužudymo, tačiau atpažinimo metu antrankiai jam buvo nuimti (3 t., 64-65 b. l.). Liudytoja L. Š. – V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jai pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo. Toje byloje ji pareiškė įtarimą K. R. ir jį apklausė. Jo apklausa vyko Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kiek laiko jį apklausinėjo, nepamena, apklausoje daugiau niekas nedalyvavo. K. R. išaiškino teises, tarp jų ir teisę turėti gynėją, kurio jis atsisakė. Ji žinojo, kad operatyviniai darbuotojai turėjo informacijos apie K. R. dalyvavimą plėšime. Tiksliai nepamena, kas jai suteikė tokią informaciją. Ji neklausė K. R. apie plėšimą, apie tai jis papasakojo pats, tik po to ji uždavė jam patikslinančių klausimų. Vėliau K. R. perskaitė apklausos protokolą, jį pasirašė, pastabų nepareiškė. Apklausos metu K. R. jautėsi gerai, jokių nusiskundimų neišreiškė. Ikiteisminį tyrimą dėl plėšimo perėmė kita tyrėja. Ji nieko nežino apie K. R. nurodomas aplinkybes dėl jam daryto psichologinio spaudimo. Kiek žino, prieš K. R. apklausą operatyviniai darbuotojai nekalbėjo su juo. Duomenys, kas apsilanko pas suimtuosius areštinėje, yra fiksuojami (3 t., 162-163 b. l.). Iš 2016 m. lapkričio 4 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad G. K. atpažino K. R. kaip vyrą, kuris įvykio metu buvo pats aukščiausias. Jį atpažino iš bendrų veido bruožų. Šis vyras jai ant kaklo uždėjo diržą ir jį spaudė (1 t., 32-36 b. l.). Iš 2016 m. lapkričio 4 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad G. K. atpažino M. R. kaip vyrą, kuris įvykio metu ją užkalbino ir kraustė kišenes. Jį atpažino iš bendrų veido bruožų (1 t., 37-41 b. l.).Iš 2016 m. lapkričio 4 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad G. K. atpažino R. Ž. kaip vyrą, kuris įvykio metu kraustė jos kuprinę. Jį atpažino iš bendrų veido bruožų (1 t., 42-46 b. l.).Iš 2017 m. vasario 22 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad G. K. atpažino M. R. kaip vyrą, kuris įvykio metu ją užkalbino, kraustė kišenes. Jį atpažino iš bendrų veido bruožų (1 t., 48-52 b. l.).Iš 2017 m. vasario 22 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad G. K. neatpažino nė vieno asmens, kuris dalyvavo ją apiplėšiant. Tarp šių asmenų buvo R. Ž. (1 t., 54-57 b. l.).Iš 2017 m. vasario 22 d. asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad G. K. atpažino K. R. kaip vyrą, kuris jai ant kaklo uždėjo diržą ir juo spaudė kaklą. Jį atpažino iš bendrų veido bruožų, ūgio (1 t., 62-66 b.l.).Iš apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra Panevėžyje, Respublikos g., ties 68 numeriu pažymėtu pastatu (1 t., 13-16 b.l.).Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 911/2016 (05) matyti, kad odos nubrozdinimai kakle G. K. buvo padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sužalojimai jai galėjo būti padaryti veržiant kaklą diržu. Jai nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 31 b.l.).Iš kratos protokolo matyti, kad 2016 m. spalio 6 d. kratos K. R. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose metu tyrimui reikšmingų daiktų nerasta (1 t., 148-150 b.l.).Išteisintieji K. R., M. R. ir R. Ž. pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu kaltais neprisipažino ir parodė, kad jokio nusikaltimo prieš nukentėjusiąją nepadarė. Nors jie neigė, kad padarė šį nusikaltimą, tačiau kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiosios G. K. parodymai, kurie kartu su kitais bylos duomenimis – asmens parodymo atpažinti protokolais, sudaro logišką įrodymų grandinę, pakankamą jiems pareikštiems kaltinimams pagrįsti.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios G. K. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais tikėti. Išanalizavusi šiuos parodymus, kolegija, priešingai nei apylinkės teismas nurodė, sprendžia, kad G. K. parodymai dėl esminių faktinių nagrinėjamo įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, detalūs, aiškūs, atitinka kitų byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. O būtent, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. K. parodė, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. naktį nuo miesto centro ėjo namo pėsčiomis iki Rožyno mikrorajono. Su savimi turėjo kuprinę, kurią nešėsi ant pečių, joje buvo dėkliukas su 2 vnt. autobuso bilietų, mokinio pažymėjimas, G. P. - Bitės bibliotekos skaitytojo kortelė, džemperio kišenėje nešėsi mobiliojo ryšio telefoną Huawei P9 Lite, kuriame buvo SIM kortelė „Labas“, telefone buvo prijungtos ausinės, telefonas buvo juodai pilkame matiniame plastmasiniame dėkle. Būdama prie centrinio pašto, Respublikos g., ji pažiūrėjo į telefoną, buvo 2.15 val. Jai einant ties „Teo“, išgirdo kažką einant ir atsisukusi pamatė, jog maždaug 20 m atstumu nuo jos ramiai ėjo grupė asmenų. Ji į juos nesidairė, tačiau girdėjo, kad jie artėjo, jų žingsniai spartėjo. Jai einant ties stomatologijos poliklinika, iš nugaros prie jos priėjo vyriškis ir ją užkalbino, paklausęs „kur einam?“. Ji atsakė, kad namo. Tada šis vyriškis iš jos rankų ištraukė jos telefoną su ausinėmis. Po to ji pajuto, kad kažkas ją stipriai truktelėjo už kuprinės, ėmė stumdyti ir ji parkrito. Ant jos kaklo uždėjo laisvą kuprinės diržą ir jį spaudė, tuo pat metu tampė už kuprinės. Kaip ji suprato, jos kuprinę kažkas kraustė. Kai jai pavyko išsilaisvinti iš diržo, ji atsisuko ir pamatė, kad be ją užkalbinusio vyro buvo dar du vyrai. Po to vyrai sparčiu žingsniu nuėjo į tą pačią pusę, iš kur atėjo, t. y. link centro. Jos užpuolimas vyko apie 5 min. (1 t., 18-19 b.l.; 3 t. 37-39 b.l.). Dėl nukentėjusiosios parodymų viso proseco metu kolegija pripažįsta, kad tam tikrose detalėse jos parodymai skiriasi, kaip antai, jos parkritimo ant žemės, telefono pagrobimo momentas, jos kaklo spaudimo būdas ir priemonė, išteisintųjų dėvimos kepurės ir pan. Tačiau visų byloje surinktų įrodymų visumoje vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo atmesti jos parodymus. Visiškai natūralu, kad nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti išteisintųjų atliekamų veiksmų bei kitų detalių, jų nebeprisiminti. Juk nukentėjusioji yra jauno amžiaus, nakties metu prie jos priėjo grupė nepažįstamų vyriškių, vienas kurių ją užkalbino, po to visi trys užpuolė, naudojo fizinį smurtą – spaudė kaklą, pargriovė ant žemės, todėl akivaizdu, kad jai visiškai nebuvo svarbu, kuo ji yra smaugiama ir kokie daiktai iš jos yra grobiami. Daug svarbiau buvo apsisaugoti jai pačiai, pagal galimybes apsiginti ir kviesti pagalbą. Būdama labai išsigandusi ir dėl įvykio metu prieš ją greitai atliktų veiksmų nukentėjusioji galėjo netiksliai įvertinti ar neprisiminti kai kurių įvykio detalių, tačiau ji nuo pat tyrimo pradžios vienodai aiškino esmines aplinkybes, kad ją užpuolė trys asmenys, kurių vienas pastojo kelią iš priekio, o kiti du prie jos prisiartino iš nugaros, jos kaklą spaudė diržu, pargriovė ant žemės, iš jos pagrobė nurodytus daiktus. Tokie yra nukentėjusiosios parodymai dėl tikrai reikšmingų byloje aplinkybių. Beje, pati nukentėjusioji parodė, kad įvykio aplinkybes geriau atsiminė tuojau po įvykio. Įvertinus tai, kad teisiamajame posėdyje ji buvo apklausiama praėjus beveik vieneriems metams po įvykio, tai taip pat paaiškina tam tikrų netikslumų buvimą jos parodymuose. Taigi, iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų nėra, jie buvo nuoseklūs ir įtikinami.Pirmosios instancijos teismas, aptardamas nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, sprendė, kad abejonių kelia ir jos parodymai dėl K. R., M. R. ir R. Ž. atpažinimo. Apylinkės teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusioji išteisintųjų atpažinimo metu nenurodė, iš kokių būtent veido bruožų ji juos atpažino, R. Ž. požymių ji išvis neišskyrė, iš pradžių teigdama, kad jis buvo jaunesnis už M. R., po to nurodydama, kad jis buvo vyriausias iš visų ją užpuolusių vyrų, be to, atpažinimo gyvai metu nukentėjusioji R. Ž. neatpažino, pati patvirtino, kad jį įvykio metu matė labai trumpai. Apylinkės teismui abejonių sukėlė ir tai, kad K. R. ir M. R. įvykio metu buvo su kepurėmis, todėl nukentėjusioji ribotai galėjo matyti jų veidus, juo labiau plaukus. Kolegija pažymi, kad šie prieštaravimai nukentėjusiosios parodymuose nesudaro jokio pagrindo abejoti išteisintųjų dalyvavimu nusikaltimo padaryme, ir atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios kalbėjo ne tik apie išteisintųjų aprangą, bet ir nurodė jų amžių, ūgį, apibūdino kūno sudėjimą, plaukus, teigė, kad galėtų juos atpažinti, vėlesnėse apklausose G. K. patvirtino geriausiai įsidėmėjusi M. R., taip pat gerai K. R., šiek tiek mažiau įsidėmėjo R. Ž., nes jis stovėjo toliau nuo jos ir matė jį trumpiau. Priešingai nei nurodė apylinkės teismas, kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad nukentėjusioji G. K. galėjo atpažinti K. R., M. R. ir R. Ž., kaip asmenis, kurie ją apiplėšė, ir ji juos atpažino.Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio nepraėjus nei valandai laiko, nukentėjusioji parodė, kad galėtų atpažinti ją užkalbinusį vyrą, jį apibūdino, nurodydama, kad jis buvo apie 170-175 cm ūgio, kresnas, apie 45-55 metų amžiaus, neskusta barzda, masyvia nosimi, buvo panašus į geriantį asmenį, dėvėjo pilkas sportines kelnes be užrašų, storą žieminę juodos spalvos striukę, kuri buvo murzina, ant galvos mūvėjo mėlyną sportinę kepuraitę su snapeliu. Šioje apklausoje nukentėjusioji parodė, kad kitų dviejų vyrų atpažinti negalėtų, tačiau ji juos apibūdino, nurodydama, kad jos kaklą diržu spaudęs vyras buvo aukščiausias, apie 180 cm ūgio, gal ir aukštesnis, jis dėvėjo žieminę striukę ir tamsią sportinę kepuraitę su snapeliu. Dėl trečio ją užpuolusio vyro – to, kuris kraustė jos kuprinę, nukentėjusioji parodė, kad jis su antruoju vyriškiu buvo jaunesni už pirmąjį asmenį (1 t., 18-19 b.l.). 2016 m. lapkričio 4 d. apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad nors po įvykio nurodė, kad galėtų atpažinti tik ją užkalbinusį vyrą, tačiau tada ji buvo streso būsenoje. Ji parodė, kad ją užpuolusių vyrų bruožus ji įsidėmėjo gerai, geriausiai įsidėmėjo ją užkalbinusį vyrą (1 t., 22-23 b.l.). 2017 m. kovo 14 d. apklausos metu ji parodė, kad geriausiai įsidėmėjo ją užkalbinusio ir diržu jos kaklą veržusio vyrų bruožus. Ją užkalbinęs vyras stovėjo priekyje jos. Jai diržu kaklą spaudęs vyras buvo jai už nugaros, tačiau, pavykus išsinerti iš šio diržo, ji atsisuko ir matė šio vyro veido bruožus. Ji parodė, kad jos kuprinę kraustė žilų plaukų vyras, šio vyro bruožus ji taip pat matė išsinėrusi iš diržo ir atsisukusi. Po įvykio ji dar kurį laiką buvo nepamiršusi šio vyro bruožų, tačiau jis jai įsiminė mažiausiai. Pamena, kad jis buvo žilų plaukų, pagyvenęs, apie 50 metų amžiaus (1 t., 24-25 b. l.). Matyti, kad iš tiesų nukentėjusiosios pirminiai parodymai dėl vyrų amžiaus nesutampa su vėlesniais jos parodymais, tačiau pirminėje apklausoje nukentėjusioji nurodydama, kad jos kuprinę kraustęs vyras buvo jaunesnis už ją užkalbinusį vyrą, galėjo tiesiog sąžiningai klysti, kadangi vėliau atpažinimo metu jis šiuos asmenis iš esmės atpažino. 2016 m. lapkričio 4 d. asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką metu nukentėjusioji G. K. atpažino K. R., M. R. ir R. Ž. kaip asmenis, kurie ją apiplėšė. Ji nurodė kiekvieno iš jų prieš ją atliktus veiksmus, teigė, kad juos atpažino iš bendrų veido bruožų, apibūdino, kad K. R. buvo aukščiausias iš visų (1 t., 32-46 b.l.). Po to vykusių atpažinimų gyvai metu nukentėjusioji dar kartą atpažino M. R. iš bendrų jo veido bruožų, nurodė, kad jis įvykio metu ją užkalbino, kraustė kišenes (1 t., 48-52 b.l.). Ji taip pat atpažino K. R., nurodydama, kad jį atpažino iš bendrų veido bruožų, ūgio, teigė, kad įvykio metu jis diržu spaudė jai kaklą (1 t., 62-66 b.l.). Tuo tarpu R. Ž. atpažinimo metu nukentėjusioji G. K. jo nebeatpažino, nurodžiusi, kad nebėra visiškai tikra ir šio asmens bruožus jau baigia pamiršti (1 t., 54-57 b.l.). Tokiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo netikėti. Įvertinus aplinkybę, kad ji šį asmenį matė labai trumpai, jis buvo nuo jos didesniu atstumu, yra reali galimybė, kad per ilgesnį laikotarpį šio vyro bruožai jai pasimiršo. Tačiau, kolegijos vertinimu, tai nepaneigia asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką gautų duomenų, kad nukentėjusioji R. Ž. nurodė kaip asmenį, kuris kraustė jos kuprinę.Kolegija pažymi, kad reikalavimo apibūdinti atpažįstančiuosius asmenis prieš atpažinimą, kaip numatyta BPK 191, 194 straipsniuose, negalima formalizuoti ir reikalauti, kad kiekvienas asmens apibūdinimas būtu išsamus, detalus ir pan. Kiekvienu atveju būtina įvertinti visas aplinkybes, kurioms esant atpažįstantysis matė, turėjo galimybę matyti ir įsidėmėti atpažįstamąjį, į asmens gebėjimą apibūdinti kito žmogaus požymius. Pagal bylos duomenis galima spręsti, kad nukentėjusioji M. R. tikrai turėjo matyti gerai, kadangi įvykio metu jis buvo priekyje jos, ją užkalbino, po to atėmė iš jos telefoną. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad kiti du asmenys – K. R. ir R. Ž., buvo jai už nugaros, tačiau ji pamatė juos tuomet, kai jai pavyko išsilaisvinti iš jos kaklą veržusio diržo ir į juos atsisuko. Nukentėjusioji parodė, kad ją užpuolę asmenys stovėjo greta jos, R. Ž. šiek tiek toliau. Dar daugiau, nors nusikaltimas padarytas naktį, nukentėjusioji parodė, kad jog nusikaltimo padarymo vietoje buvo pakankamai šviesu, nes šviesą skleidė gatvėje esančios lempos, prie vienos iš jų viskas ir įvyko. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje tikrai buvo gatvės apšvietimo stulpas (1 t., 15 b.l.). Taigi, buvo galima pamatyti ir įsidėmėti ją apiplėšusių asmenų veidus. Nepaisant to, kad nukentėjusiosios teigimu, K. R. ir M. R. įvykio metu buvo su kepurėmis, tokios aplinkybės nesudaro absoliutaus pagrindo teigti, kad nukentėjusioji negalėjo matyti jų veidų ar plaukų, juolab, kad nukentėjusioji ir išteisintieji stovėjo šalia vienas kito, o kepurė tikrai neuždengia visos galvos. Čia kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusioji K. R. atpažino iš jo ūgio. Kaip minėta, viso proceso metu nukentėjusioji teigė, kad K. R. buvo aukščiausias iš ją užpuolusių vyrų. Iš asmens parodymo atpažinti matyti, kad nors K. R. sėdėjo, tačiau nukentėjusioji galėjo jį vizualiai matyti ir tuo pačiu įvertinti jo ūgį. Beje, nukentėjusioji K. R. atpažino ne vien tik iš jo ūgio, bet ir iš kitų asmens požymių.Taigi, iš visų aptartų aplinkybių kolegija sprendžia, kad nukentėjusioji viso proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus apie ją užpuolusius asmenis, tam tikri jos parodymų netikslumai yra pašalinti ir šiuo atveju suprantami. Parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nukentėjusioji atpažino visus tris ją užpuolusius asmenis – K. R., M. R. ir R. Ž., iš bendrų veido bruožų, kuriuos įvykio situacijoje ji galėjo matyti ir įsidėmėti. Asmens parodymo atpažinti metu ji dar kartą atpažino K. R. ir M. R. kaip ją užpuolusius asmenis. Nors vėliau nukentėjusioji R. Ž. neatpažino, t. y. nebuvo visiškai tikra, tačiau šios faktinės aplinkybės kitų nukentėjusiosios duodamų parodymų nedaro niekiniais ir neduoda pagrindo jais netikėti. Kaip nurodė liudytoja J. J., nukentėjusiosios tvirtinimas, kad būtent sulaikytieji įvykdė nusikaltimą, buvo kategoriškas, nekeliantis abejonių. Visa tai, kolegijos nuomone, neginčijamai patvirtina išteisintųjų K. R., M. R. ir R. Ž. dalyvavimą nukentėjusiosios apiplėšime.Kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog buvo pažeista asmens parodymo atpažinti procedūra. Iš anksčiau aptartų nukentėjusiosios G. K. parodymų, susijusių su K. R., M. R. ir R. Ž. atpažinimu, asmens parodymo atpažinti protokolų matyti, jog šis ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliktas iš esmės laikantis BPK 191, 192 ir 195 straipsniuose nustatytos tvarkos, jos nepažeidžiant. Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog tai, kad šio procesinio veiksmo protokoluose nebuvo įrašytas atpažintinų asmenų ūgis, neduoda priežasties abejoti asmens parodymo atpažinti atlikimo teisėtumu, savaime nedaro šio veiksmo niekiniu. Tuo labiau, kaip minėta, K. R. ūgis nebuvo vienintelis požymis, pagal kurį nukentėjusioji jį atpažino. Prokuroras teisingai pastebi, jog tuo išteisintųjų teisės į gynybą nebuvo pažeistos, K. R. teises taip pat užtikrino atpažinimo metu dalyvavęs advokatas, kiti išteisintieji gynėjo atsisakė, jie jokių pastabų apie teisių ar atpažinimo procedūros pažeidimus nenurodė.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad K. R. ir M. R. pirminių parodymų, kad jie prisipažino dėl plėšimo prieš nukentėjusiąją G. K., negalima vertinti jų kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Su tokiais teiginiais negalima visiškai sutikti. Iš bylos matyti, kad 2016 m. spalio 6 d. apklausos metu K. R. parodė, jog 2016 m. rugpjūtį, galimai 22 dieną, apie 2 val., su M. R. ir R. Ž. Respublikos gatve ėjo iš Laisvės aikštės į savo namus Marijonų g. Prie centrinio pašto pamatė einančią merginą. R. Ž. pasakė: „davai imam šitą mergą“, t. y. atimti iš jos telefoną ar kitus daiktus. Jis pasakė, kad prie merginos geriau nelįsti. Tada M. R. ir R. Ž. nubėgo prie tos merginos. Jis pats stovėjo apie 30 m atstumu. Kai jie pribėgo prie merginos, ji buvo prie stomatologijos poliklinikos pastato Respublikos g. R. Ž. jam dar sušuko stebėti, ar neatvažiuoja policija. Jis matė, kaip R. Ž. merginai ant kaklo užmetė kažkokį diržą. M. R. iš merginos kišenės ištraukė telefoną, R. Ž. taip pat kraustė jos kuprinę. Jis aplinkos nestebėjo. Kai M. R. ir R. Ž. nubėgo link merginos, jis lėtai ėjo link probacijos tarnybos pastato Anykščių g. M. R. ir R. Ž. jį prisivijus, jis matė M. Ž. rankose iš merginos kišenės paimtą mobilųjį telefoną, o R. Ž. rankose – ausinukus. Kodėl jam nematyta mergina jį atpažino atpažinimo metu, negali paaiškinti (1 t., 99-100 b.l.). 2017 m. vasario 21 d. M. R. apklausos metu parodė, kad dėl įtarimo prisipažįsta, tačiau įvykio aplinkybių smulkiai papasakoti negali. Taip, kaip nurodoma jam pareikštame įtarime, galėjo būti. Kas ir kaip sugalvojo apiplėšti merginą, jis negali pasakyti, nes dėl dažno gėrimo daug ko nepamena. Visus pažeidimus daro būdamas neblaivus. Alkoholį vartoja kiekvieną dieną. Kur padėjo pagrobtus daiktus, negali pasakyti, bet greičiausiai pardavė (2 t., 65-66 b.l.). Vėliau proceso metu tiek K. R., tiek M. R. šiuos parodymus neigė, nurodydami, kad jiems pareigūnai darė spaudimą versdami prisipažinti. Kolegija pažymi, kad 2016 m. spalio 6 d. ir 2017 m. vasario 21 d. apklausos protokolai atitinka BPK 95 straipsnyje ir 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti, dokumento požymius, todėl šie apklausos protokolai ir jų turinys vertinami kartu su kitais bylos duomenimis. Kaip minėta, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju vadovaudamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tyrė išteisintųjų versiją, jog pareigūnai neva jiems nurodė prisipažinti, dėl ko jų teisinė padėtis bus lengvesnė. Tačiau liudytojomis apklaustos tyrėjos J. J. ir L. Š. – V. tokias aplinkybes iš esmės paneigė, nurodė išsamias aplinkybes, kaip vyko ikiteisminis tyrimas, kokios aplinkybės aiškėjo, kokios buvo keliamos versijos, tai atitiko byloje surinktais duomenimis fiksuotą tyrimo eigą, todėl jų parodymai laikomi patikimais ir išteisintųjų K. R. ir M. R. iškelta versija atmetama kaip nepagrįsta. Liudytojų J. J. ir L. Š. – V. parodymais nustatyta, kad L. Š. – V. atliko ikiteisminį tyrimą, kuriame K. R. buvo įtariamas nužudymu. 2016 m. rugsėjo 16 d. apklausoje K. R. pasakodamas su nužudymu susijusias aplinkybes paminėjo ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. plėšimą (3 t., 129-133 b.l.). Čia svarbu tai, kad K. R. šios apklausos metu apie plėšimą pasakojo laisvo pasakojimo forma, aplinkybes nurodė pats. Tokias pat aplinkybes K. R. nurodė ir 2016 m. spalio 6 d. apklausoje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad K. R. apklausose nurodytos plėšimo aplinkybės skyrėsi nuo nukentėjusiosios G. K. nurodytųjų, tačiau tai tikrai nepaneigia jos parodymų nuoseklumo ir nesuteikia pagrindo spręsti apie jų prieštaringumą. Iš K. R. 2016 m. spalio 6 d. parodymų matyti, kad jis parodė labai išsamias plėšimo aplinkybes, kurias galėjo žinoti tik įvykio vietoje buvęs asmuo. Tai yra, jis nurodė įvykio vietą, laiką, iš nukentėjusiosios pagrobtus daiktus, fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktą. Ta aplinkybė, kad jis šioje apklausoje parodė, jog pats nieko nedarė, reiškia tik tai, kad tokiu būdu jis tik siekė sumažinti savo veiksmų apimtį ir neapkalbėti savęs. Dėl M. R. 2017 m. vasario 21 d. parodymų kolegija pažymi, kad nepaisant to, kad jo teigimu, jis neprisimena plėšimo aplinkybių, nes buvo neblaivus, tačiau patį plėšimo faktą jis patvirtino. Nors, pasak M. R., šios apklausos metu jis buvo abstinencijos būsenos, tačiau paprastai ji nereiškia, kad asmuo negali suvokti savo veiksmų ir duoti apie tai parodymus. Iš byloje esančių duomenų apie tokią M. R. būklę negalima spręsti. Be šio, iš sulaikyto asmens kortelės išrašų (3 t., 153-159 b.l.) matyti, kad nėra jokių įrašų apie tai, jog po apklausų K. R. ir M. R. būtų skundęsi sveikata ar jiems reikėtų medicininės pagalbos. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, K. R. ir M. R. parodymai tik patvirtina nukentėjusiosios G. K. parodymus, leidžia juos laikyti patikimais bei teigti, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo K. R., M. R. ir R. Ž..Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pas išteisintuosius nebuvo rasti iš nukentėjusiosios pagrobti daiktai, jų rūbai, irgi savaime nereiškia, kad šie asmenys nusikalstamos veikos nepadarė. Iš bylos matyti, kad apie nukentėjusiosios plėšime dalyvavusius asmenis pareigūnai informacijos gavo tik 2016 m. rugsėjo 16 d., kai ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-43902-16 dėl nužudymo K. R. prisipažino dėl plėšimo prieš nukentėjusiąją G. K. ir papasakojo savą įvykio versiją (3 t., 130-133 b.l.). Atlikus kratą K. R. namuose, tyrimui reikšmingų daiktų nebuvo rasta (1 t., 148-150 b.l.). Dėl kitų dviejų išteisintųjų – M. R. ir R. Ž., ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. gruodžio 28 d. buvo paskelbta paieška ir jie buvo sulaikyti tik 2017 m. vasario 20 d. (2 t., 1-2, 7, 53-54, 59 b.l.). Be to, bylos duomenimis, M. R. ir R. Ž. pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, elgetaudavo. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad iš nukentėjusiosios pagrobtų daiktų galėjo jau nebūti ne tik pas K. R., bet ir pas kitus išteisintuosius. Svarbu ir tai, kad išteisintieji pagrobtais daiktais galėjo laisvai disponuoti pakankamai ilgą laiką, todėl turėjo galimybę juos parduoti ar išmesti, ką ir padarė su nukentėjusiosios moksleivio pažymėjimu, kaip beverčiu daiktu jiems. Įprastai vagystės ar plėšimo atvejais kaltininkai linkę bei iš esmės yra suinteresuoti kuo greičiau realizuoti pagrobtus daiktus, kad už tai gautų ekonominę naudą.Kaip byloje nustatyta, M. R. iš nukentėjusiosios G. K. megztinio kišenės pagrobė telefoną Huawei su prie jo prijungtomis ausinėmis, R. Ž. kraustė jos kuprinę, o K. R. jos kaklą spaudė diržu. Pagal nukentėjusiosios parodymus, iš karto po įvykio, patikrinusi savo kuprinę, joje pasigedo dėkliuko su 2 autobuso bilietais bei pažymėjimų. Nukentėjusioji telefoną vertino 250 Eur, ausines – 15 eur, dėkliuką su 2 vnt. autobuso bilietų – 2 Eur. Kolegija mano, kad nukentėjusiosios nurodyta pagrobtų daiktų kaina reali, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, beje, to byloje niekas ir neginčijo. Tokiu būdu, kolegija patikslina kaltinime nurodytas aplinkybes, kad R. Ž. iš G. K. kuprinės pagrobė dėkliuką su 2 vnt. autobuso bilietų, bendros 2 Eur vertės, o M. R. iš nukentėjusiosios džemperio kišenės pagrobė jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Huawei P9 Lite, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), su jame buvusia SIM kortele bei prie jo prijungtomis ausinėmis, bendros 265 Eur vertės.Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai, patvirtindami, papildydami vieni kitus, sudaro bendrą jų visumą, atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Iš jų visumos matyti, kad K. R., M. R. ir R. Ž. kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku veikė išvien, turėdami tikslą pagrobti G. K. priklausantį turtą, bendrais veiksmais, pavartodami fizinį smurtą – uždėdami nukentėjusiajai diržą ant kaklo ir jį spausdami, taip atėmė jos galimybę priešintis ir pagrobė jos turtą. Tokia išteisintųjų veika atitinka visus nusikaltimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį sudėties požymius ir dėl to jokių abejonių nėra.Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad išteisintųjų K. R. ir M. R. kaltė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra įrodyta, o išteisintasis R. Ž. pagrįstai buvo kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju yra būtina išspręsti skirtinų bausmių K. R. ir M. R. bei kitus byloje iškilusius procesinius klausimus.Kadangi R. Ž. mirė iki paskelbiant išteisinamąjį nuosprendį, jis negali būti pripažįstamas kaltu ir jam skiriama bausmė. Todėl, kolegijai padarius išvadą, kad R. Ž. buvo pagrįstai kaltintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra nutraukiama jam mirus.Skirdama K. R. ir M. R. bausmes, kolegija atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnyje numatytas bausmės skyrimą reglamentuojančias taisykles ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.K. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jis yra pilnametis, pakaltinamas. Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Jis buvo aktyvus šios nusikalstamos veikos dalyvis. Šiuo metu K. R. atlieka ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę pagal Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendį. Iki sulaikymo jis vykdė individualią veiklą (1 t., 141 b.l.), tačiau teismo posėdyje nesukonkretino, ką konkrečiai veikė, nurodydamas, kad dirba neoficialiai pas savo pažįstamą. Iš to galima spręsti, kad pastovių pajamų jis neturėjo. K. R. yra teistas, turi neišnykusį teistumą (1 t., 110-127 b.l.). Matyti, kad jis 2015 m. birželio 3 d. ir 2016 m. kovo 18 d. buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei (vagystes), tačiau už tai jam paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo plėšimo prieš nukentėjusiąją – jis ir vėl padarė savanaudišką veiką. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad jis baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkų svetimo turto pagrobimą, skirtų nuobaudų neįvykdęs (1 t., 130-140 b.l.). Šios aplinkybės leidžia K. R. charakterizuoti neigiamai. Jis išvadų dėl savo elgesio nepadarė, yra linkęs pažeisti įstatymus ir nusikalsti, todėl kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus straipsnio už padarytą nusikaltimą sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į paminėtus bausmės skyrimo pagrindus bei į tai, kad yra viena K. R. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į jo vaidmenį nusikaltimo padaryme (buvo aktyvus jos dalyvis), laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatytina mažesnė nei sankcijos vidurkis. K. R. paskirta bausmė subendrinama su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiais pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, kadangi nukentėjusiosios plėšimas buvo padarytas iki šių teismo nuosprendžių priėmimo. K. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama.M. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jis yra pilnametis, pakaltinamas. Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Jis buvo aktyvus šios nusikalstamos veikos dalyvis. M. R. nedirba (2 t., 106 b.l.), darbo biržoje neregistruotas (2 t., 107 b.l.). Anksčiau buvo teistas, jo teistumas nėra išnykęs (2 t., 78-80 b.l.). Matyti, kad jis 2012 m. balandžio 19 d. teistas už vagystę, 2015 m. lapkričio 26 d. – už viešosios tvarkos sutrikdymą. Tačiau jam paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo plėšimo prieš nukentėjusiąją – jis ir vėl padarė savanaudišką veiką. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad jis eilę kartų baustas administracine tvarka, nuobaudų neįvykdęs (2 t., 89-104 b.l.). Šios aplinkybės M. R. kaip asmenybę charakterizuoja neigiamai. Išvadų dėl savo elgesio jis nepadarė, yra linkęs pažeisti įstatymus ir nusikalsti, todėl kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus straipsnio už padarytą nusikaltimą sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus bausmės skyrimo pagrindus bei į tai, kad yra viena K. R. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į jo vaidmenį nusikaltimo padaryme (buvo aktyvus jos dalyvis), laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatytina mažesnė nei sankcijos vidurkis. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytinas jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. vasario 22 d. bei nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d.Byloje nukentėjusioji G. K. pareiškė 267 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (1 t., 28 b.l.). Ji paaiškino, kad šią sumą sudaro jos pagrobto telefono su ausinėmis bei dėkliuko su 2 autobuso bilietais kaina. Nukentėjusioji teisiamajame posėdyje paaiškino, kad yra drausta nuo tokių įvykių ir jai draudikas žalą atlygino. Į bylą ji pateikė tai patvirtinantį 2016 m. spalio 18 d. dokumentą, iš kurio matyti, kad draudėjas - ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo G. K. 270 Eur draudimo išmoką dėl 2016 m. rugpjūčio 22 d. įvykio (3 t., 60 b.l.). Iš to akivaizdu, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio byloje nebepalaikė, todėl procesas dalyje dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti nutrauktinas (BPK 107 straipsnis).Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius byloje pateikė pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šiose pažymose nurodoma, kad valstybės patirtos išlaidos atstovaujant K. R. sudaro 251,87 Eur, o M. R. – 90,67 Eur (2 t., 160, 164 b.l.). Išlaidos už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą K. R. ir M. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu nepriteistinos. BPK 51 straipsnyje imperatyviai nurodyti atvejai, kada, nagrinėjant bylą, teismo posėdyje dalyvauja gynėjas. K. R. gynėjas buvo paskirtas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o M. R. – pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. teismui pripažinus gynėjo dalyvavimą būtinu. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas nei su jo teisėmis į gynybą bei į advokato teisinę pagalbą, nei su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

K. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiu ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, šias bausmes apimant, ir paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo. Į šios bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį.

M. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Į šios bausmės laiką įskaityti jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. vasario 22 d. bei nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo vykdant šį teismo nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, R. Ž., kaltintam pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą nutraukti jam mirus.

Procesą dėl G. K. civilinio ieškinio nutraukti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atstovaujant K. R. ir M. R. jiems nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.