Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Arūno Kisieliaus, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorui Vytautui Jancevičiui, nuteistajam T. Š., jo gynėjui advokatui Sigitui Štaraičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 323 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Taip pat T. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 322 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, t. y. prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant dalį švelnesnės laisvės atėmimo bausmės ir T. Š. paskirta subendrinta 1 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu T. Š. paskirtos 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), taip pat T. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (BK 70 straipsnis), įpareigojant šiuos darbus atlikti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. T. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendį nurodyta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. T. Š. nuteistas už tai, kad būdamas profesinės karo tarnybos kariu, prisiekęs Lietuvos Respublikai ir 2016 m. balandžio 25 d. profesinės karo tarnybos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojęs tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 2021 m. balandžio 25 d, nuo 2016 m. balandžio 25 d. tarnaudamas Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) viršininko pareigose, be pateisinamų priežasčių neatvyko į tarnybos vietą, dislokuotą (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. kovo 19 d., tai yra ilgiau nei dešimt dienų laiko, tokiu būdu dezertyravo ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 323 straipsnio 1 dalyje.

2. Jis gi nuteistas už tai, kad būdamas profesinės karo tarnybos kariu, prisiekęs Lietuvos Respublikai ir 2016 m. balandžio 25 d. profesinės karo tarnybos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsipareigojęs tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 2021 m. balandžio 25 d, nuo 2016 m. balandžio 25 d. tarnaudamas Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) viršininko pareigose, be pateisinamų priežasčių neatvyko į tarnybos vietą, dislokuotą (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2018 m. liepos 18 d., tai yra ilgiau nei trys dienos, bet ne ilgiau nei dešimt dienų, tokiu būdu savavališkai pasišalino ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 322 straipsnio 1 dalyje.

3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, darė išvadą, kad kaltinamajam (šiuo metu nuteistajam) T. Š. pareikšti kaltinimai pasitvirtino. Apylinkės teismas nurodė, jog kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes patvirtina iš dalies kaltinamojo T. Š. parodymai, taip pat liudytojais apklaustų T. K., R. M., G. N., D. S., M. T., V. P., G. Š., J. Ž. ir L. K. parodymai, duomenys reikalauti iš Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės, 2018-03-21 išrašas, duomenys apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus, T. Š. telefoninių kontaktų duomenys, tarnybinių patikrinimų išvados, tarnybos laiko apskaitos žiniaraščiai, T. Š. sveikatos istorijos apžiūra, 2016-04-25 profesinės karo tarnybos sutartis, 2016-04-25 Lietuvos kariuomenės vado įsakymas, kario priesaika, karo medicinos tarnybos ekspertinės komisijos nutarimas ir kita bylos medžiaga. Apylinkės teismas nustatęs, jog T. Š. į tarnybos vietą neatvyko be pateisinamos priežasties daugiau nei dešimt dienų nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19 imtinai, konstatavo, jog jo veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 323 straipsnio 1 dalį kaip dezertyravimas. Taip pat teismas nustatęs, jog kaltinamasis į karo tarnybą laikotarpiu nuo 2018-07-12 iki 2018-07-18 imtinai neatvyko be pateisinamos priežasties, konstatavo, jog T. Š. veiksmai teisingai bei pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 322 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliciniu skundu nuteistasis T. Š. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2019-08-06 Vilniaus apylinkės teismo nuosprendį, nes, anot apelianto, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Tuo pagrindu apeliantas prašo jį išteisinti ir bylą nutraukti. Mano, jog skundžiamu teismo nuosprendžiu T. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, nes teismas šališkai vertino visus ištirtus bylos duomenis (įrodymus) ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo tiesiogine tyčia padarytų nusikalstamų veikų.

2.1. Apeliantas, atkartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl kaltės, cituodamas BK įtvirtintas pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas bei baudžiamojo kodekso paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintus principus, dėstydamas baudžiamosios teisės doktrinoje išskiriamus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties elementus, pabrėžia, kad tiriant konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį, svarbūs visi nusikalstamos veikos požymiai norint pripažinti veiką nusikalstama ir skundą grindžia tuo, kad:

2.2. Ikiteisminio tyrimo metu pareikštame įtarime bei nuosprendyje, kaltinant apeliantą tiek pagal BK 323 str. 1 d. (savavališkas pasišalinimas), tiek pagal 322 str. 1 d. (dezertyravimas), yra nurodoma, kad apeliantas „be pateisinamų priežasčių neatvyko į tarnybos vietą“. Pasak apelianto, apylinkės teismas abiem atvejais nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų apie T. Š. ligas ir dėl to mano, kad jis visais už savo neatvykimą į tarnybą atvejais privalėjo oficialiai turėti nedarbingumą patvirtinančius dokumentus. Apelianto tvirtinimu, visais atvejais jis (T. Š.) tarnyboje nebuvo dėl savo sveikatos būklės ir tai negalima traktuoti, kad tarnyboje jis nebuvo be pateisinamos priežasties. T. y., vien dokumento neturėjimas negali būti vertinamas kaip nepateisinama priežastis. Pažymima, kad T. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų komentaruose baudžiamosios teisės literatūroje akcentuojama, kad neatvykimas į karo tarnybos vietą, jei tai padaryta turint tikslą išvengti karo tarnybos – dezertyravimo atveju, pasireiškia tuo, kad karys be vado leidimo palieka dalinį arba tarnybos vietą, arba karys, teisėtai išleistas iš dalinio ar tarnybos vietos, nustatytu laiku į jį nesugrįžta be pateisinamos priežasties ir jei tokiu elgesiu siekia išvengti karo tarnybos, o savavališko pasišalinimo atveju, ir viena tokių priežasčių gali būti kario liga.

2.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad: iki 2017-02-28, t. y. 02-26 jis buvo kreipiąsis į gydymo įstaigą dėl reabilitacijos; po 2017-03-19, t.y. 03-20 – 04-27 jis į tarnybą neatvyko dėl sveikatos būklės ir tai patvirtino gydymo įstaiga; po 2018-07-18 jis į tarnybą neatvyko taip pat dėl sveikatos būklės ir tai patvirtino gydymo įstaiga. Po visų savo neatvykimų į tarnybą, pasibaigus gydymui, T. Š. visada grįždavo į tarnybą. Šios aplinkybės, anot apelianto, patvirtina tai, kad ir neesant kokių nors dokumentų, kurie galėjo patvirtinti jo sveikatos būklę, kad vis tik jis turėjo sveikatos problemų ir jo neatvykimo laikotarpiai į tarnybą negali būti vertintini kaip neatvykimas į tarnybą be pateisinančių priežasčių, kad karo tarnybos vengė tyčia.

2.4. Apibendrindamas skundo argumentus apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismui nenustačius T. Š. veiksmuose aiškios jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės bei tai, kad tai buvo atlikta tyčiniais kokiais nors veiksmais, šiuo atveju buvo pagrįstas ir teisingas pagrindas T. Š. išteisinti. Kadangi pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis apeliacinės instancijos teisme turi būti panaikintas ir byla nutraukta.

3. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais argumentais, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis T. Š. mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, vis tik konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį T. Š. atžvilgiu.

6. Nuteistojo T. Š. teigimu, apylinkės teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog jo veiksmuose yra visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 323 str. 1 d., 322 str. 1 d. sudėties požymiai. Nurodo, kad visais atvejais jis (T. Š.) tarnyboje nebuvo dėl savo sveikatos būklės, todėl tai neleidžia traktuoti, kad tarnyboje jis nebuvo be pateisinamos priežasties. Anot apelianto, vien dokumento neturėjimas, jo neatvykimo laikotarpiais į tarnybą, negali būti vertintini kaip neatvykimas į tarnybą be pateisinančių priežasčių ir, kad jis karo tarnybos vengė tyčia. Tokie apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek dezertyravimas (BK 323 straipsnis), tiek savavališkas pasišalinimas (BK 322 straipsnis) yra trunkamieji nusikaltimai ir laikomi baigtais nuo objektyvios veikos padarymo, nusikaltimo padariniai yra už tokio nusikaltimo sudėties ribų. Minėtų nusikaltimų sudėčių objektyviosios pusės požymiai yra susiję su trukme, t.y. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 322 straipsnį už savavališką pasišalinimą iš tarnybos vietos kyla jei kario pasišalinimas truko ilgiau kaip tris paras, o baudžiamoji atsakomybė pagal BK 323 straipsnį už dezertyravimą kyla esant trims alternatyviems nusikaltimo požymiams: t.y. kario pasišalinimas iš dalinio ar tarnybos vietos ilgesniam negu dešimt dienų laikui; per tiek pat laiko neatvykimas į dalinį ar tarnybos vietą; ir pasišalinimas, turint tikslą išvengti karo tarnybos, nepriklausomai nuo pasišalinimo trukmės. Taigi aptarta trukmė atriboja BK 322 ir 323 straipsniuose numatytus nusikaltimus. Sutiktina su apelianto argumentais, jog dezertyravimo sudėtis numato dar vieną požymį, kurio nėra savavališko pasišalinimo nusikaltimo sudėtyje, tai – nepaisant pasišalinimo trukmės karys pasišalina iš tarnybos vietos turėdamas tikslą išvengti karo tarnybos, tačiau atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog šis požymis nagrinėjamoje byloje nėra analizuojamas, toks nuteistojo kario T. Š. tikslas byloje nėra nustatytas, šiuo požymiu apylinkės teismas nesirėmė priimant apkaltinamąjį nuosprendį, o ir toks kaltinimas T. Š. pareikštas nebuvo, nes T. Š. pagal BK 323 straipsnio 1 dalį nuteistas esant jo veikoje požymiui „pasišalinimas iš dalinio ilgesniam negu dešimt dienų laikui“.

8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, neabejotina, kad nagrinėjamu atveju T. Š. kaltė pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma: iš dalies nuteistojo T. Š. parodymais, liudytojų T. K., R. M., G. N., D. S., M. T., V. P., G. Š., J. Ž. ir L. K. parodymais, duomenimis išreikalautais iš Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės, 2018-03-21 išrašu, duomenimis apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus, T. Š. telefoninių kontaktų duomenimis, tarnybinių patikrinimų išvadomis, T. Š. sveikatos istorijos apžiūros duomenimis, 2016-04-25 profesinės karo tarnybos sutartimi, 2016-04-25 Lietuvos kariuomenės vado įsakymu, kario priesaika, karo medicinos tarnybos ekspertinės komisijos nutarimu ir kita bylos medžiaga.

9. Byloje neginčijamai nustatyta, to neneigia ir apeliantas, jog laikotarpiais nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19 bei 2018-07-12 iki 2018-07-18 T. Š. nebuvo tarnybos vietoje bei negali pateikti savo nebuvimą pateisinančių priežasčių – dokumentų. Tačiau tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu bei apeliaciniu skundu nuteistasis savo nebuvimą tarnyboje iš esmės grindžia bloga savijauta ir mano, jog šie laikotarpiai negali būti vertinami kaip neatvykimas į tarnybą be pateisinamų priežasčių. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegijai sutikti nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie kaip nors patvirtintų, kad T. Š. nurodytais laikotarpiais sirgtų ar dėl atsinaujinusios kojos traumos būtų nedarbingas ir dėl to objektyviai negalėjo atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti savo tarnybą bei kario priesaiką.

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos T. Š. savo dalinio vadovybei, kolegoms bei ikiteisminio tyrimo įstaigai teikė skirtingas savo nebuvimo darbe priežastis, teisme duodamas parodymus nuteistasis taip pat negalėjo logiškai bei įtikinamai paaiškinti ką jis veikė laikotarpiu nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad pats savarankiškai vykdė reabilitaciją pagal gydytojo L. K. rekomendacijas, o paaiškėjus, kad pas gydytoją L. K. jis nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19 nuvykęs nebuvo, tvirtino, kad atlikinėjo reabilitaciją pats savarankiškai namuose, prisiminęs rekomendacijas nuo senesnių apsilankymų pas gydytojus, mankštindamasis pats, ar vaikščiodamas į baseiną Vichy parke. Taip pat tvirtino, jog telefonu skambindavo į gydymo įstaigą ir susitardavo, dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Duodamas paaiškinimus apie savo nebuvimą tarnyboje nuo 2018-07-12 iki 2018-07-18 nuteistasis nurodė, kad buvo surašęs prašymus suteikti jam laisvas dienas, t. y. 2018-07-12 ir 2018-07-13, tiesiog pamiršo tuos prašymus atiduoti vadovybei, o vėliau, t. y. 2018-07-13, vėl patyrė kojos traumą, pasiskambino telefonu į gydymo įstaigą ir telefoninio pokalbio metu užsisakė nedarbingumo pažymėjimą. Nurodė, kad į gydymo įstaigą atvykęs nebuvo. Tokie nenuoseklūs, neįtikinami ir prieštaringi parodymai leidžia suabejoti nuteistojo parodymų patikimumu, o vien tik nuteistojo T. Š. parodymų pagrindu pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo netinkamas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Juo labiau, jog jokie kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir tinkamai teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai T. Š. versijos nepatvirtina.

11. Teisme apklaustas liudytojas G. Š. (dėl T. Š. neatvyko į tarnybos vietą nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. kovo 19 d.) parodė, kad 2018-02-28 vadovybės nurodymu jis nuvyko į T. Š. gyvenamąją vietą, skambino jam į mobilų telefoną bei domofoną, tačiau T. Š. durų neatidarė, telefono nekėlė, nors kaip liudija T. Š. mobilaus ryšio telefono išklotinė (detaliai aptarta pirmosios instancijos teismo, kurios apeliacinės instancijos teismas nebekartoja), jis buvo namuose. G. Š. 2018-03-01 iš kitų darbuotojų sužinojo, kad T. Š. pranešė, kad turi nedarbingumą, o 2018-03-07 liudytojas per programėlę gavo pranešimą iš T. Š., kad nedarbingumas jam pratęstas dar savaitei iki 2018-03-12 (T. 1, b.l. 32). Taigi šiuo pranešimu apeliantas informavo, kad kreipėsi į gydymo įstaigą ir nedarbingumas jam buvo dar savaitei pratęstas, tačiau pateisinamų priežasčių dėl neatvyko į tarnybos vietą, vadovybei nepateikė. Iš teismo iniciatyva išreikalautų duomenų apie kaltinamojo gydymąsi 2018 m. vasario ir kovo mėn. matyti, kad 2018-03-19 jis buvo gydomas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, iš kurios išreikalautuose medicininiuose dokumentuose nurodoma, kad jam diagnozuota pagrindinė liga alkoholinis hepatitas, gretutiniai susirgimai ir komplikacijos – alkūninio nervo pažeidimas, įtariama kompresinė iš dešinės su dešinės rankos IV-V pirštų nevikrumu. Iš jokių susirgimų, susijusių su kairio kelio problemomis nediagnozuota (t. 3, b. l. 20-22). Taip pat anamnezėje nurodoma, kad įtariamas alkoholinis hepatitas, pacientas pripažįsta kelias dienas piktnaudžiavęs alkoholiu, o gydytojas klinikinis toksikologas rekomenduoja be kita ko, nevartoti alkoholio.

12. Liudytojas M. T. (dėl T. Š. neatvyko į tarnybos vietą nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2018 m. liepos 18 d.) teisme paaiškino, kad T. Š. tarnyboje jis keitė 2018-07-06, perėmė iš jo tarnybą, tačiau T. Š. jam jokio prašymo dėl laisvų dienų suteikimo neperdavė ir nesakė, kad jis ketina neatvykti į darbą. Tokius liudytojo parodymus patvirtina ir iš dalies paties apelianto parodymai, jog įsakymai dėl laisvų dienų jam suteikimo nebuvo parengti. Liudytojas G. Š. nurodė, jog 2018-07-16 vykdydamas vadovybės nurodymą jis bandė skambinti T. Š. tikslu išsiaiškinti, kodėl jo nėra darbe, pradžioje T. Š. telefonas buvo išjungtas, vėliau tą pačią dieną T. Š. jam perskambino ir nurodė, kad į tarnybą neatvyks, nes susirgo jo dukra. Kaip matyti iš Iš (duomenys neskelbtini) poliklinikos išrašo iš medicininių dokumentų T. Š. į gydytoją kreipėsi tik 2018-07-19, nurodė, kad jam 2018-07-19 pradėjo stipriai skaudėti kairį kelio sąnarį. Tuo tarpu apeliantas nepateikė nedarbingumą įrodančių dokumentų laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 12 d. iki 2018 m. liepos 18 d. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis nurodytu laikotarpiu sirgtų ar dėl atsinaujinusios traumos būtų nedarbingas ir dėl to objektyviai negalėjo atvykti į tarnybos vietą ir vykdyti savo tarnybą bei kario priesaiką.

13. Iš baudžiamojoje byloje esančios 2016-04-25 profesinės karo tarnybos sutarties (duomenys neskelbtini) matyti, kad su kapitonu T. Š. sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis. Sutartis sudaryta iki 2021-04-25 (T.2, b.l. 112-113). Iš 2016-04-25 Lietuvos kariuomenės vado įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. Š. nuo 2016-04-25 paskirtas į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) viršininko pareigas (T. 2, b.l. 114). Iš 2003-07-04 priesaikos, matyti, kad T. Š. prisiekė Lietuvos Respublikai (T. 2, b. l. 117).

14. Iš baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. iš Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) profesinės karo tarnybos karių tarnybos laiko apskaitos žiniaraščių už 2018 m. vasario ir kovo mėnesius matyti, kad kapitonas T. Š. (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkas neatvyko į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19 (T.1, b.l. 144-147). Iš laiko apskaitos žiniaraščių už 2018 m. liepos mėn. matyti, kad T. Š. neatvyko į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių nuo 2018-07-12 iki 2018-07-18 (T.2, b.l. 38-39).

15. Iš 2018-03-26 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad pagal elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų tvarkymo sistemos duomenis T. Š. laikotarpiu nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19 elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išduotų nėra (T. 1, b.l. 117). Iš 2018-09-24 tarnybinio patikrinimo išvados dėl (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko kapitono T. Š. neatvykimo į tarnybos vietą be pateisinamos priežasties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad kapitonas T. Š. nuo 2018-07-12 iki 2018-07-14 ir nuo 2018-07-16 iki 2018-07-18 imtinai privalėjo vykdyti pareiginiuose nuostatuose nustatytas štabo (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigas, tačiau karys šiomis dienomis į tarnybos vietą neatvyko ir neatvykimą į tarnybą pateisinančių dokumentų nepateikė. Per VIS gaunamus duomenis iš SODROS apie kariams išduotus nedarbingumo pažymėjimus, jokios informacijos, kad nuo 2018-07-12 iki 2018-07-18 T. Š. yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas nebuvo (T.2, b.l. 2-42).

16. Apelianto skunde nurodyti argumentai, jog tiek iki šių nusikalstamų veikų, tiek tarpe šių nusikalstamų veikų ar po jų padarymo jis yra ne kartą kreipęsis į gydymo įstaigas bei gavęs nedarbingumo pažymėjimus, nepaneigia jo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo šioje byloje, o priešingai rodo, kad neatvykdamas į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių T. Š. suvokė ir suprato pavojingų savo veikų pobūdį, numatė, kad dėl jo neatvyko į tarnybos vietą be pateisinamų priežasčių, jo gali ieškoti, tačiau nuteistasis buvo visiškai abejingas tam, kiek jis laiko neatvyks į tarnybos vietą, ar jo kas ieškos, ar neieškos. Minėtu atveju nuteistajam buvo visiškai nesvarbu ar jis bus patrauktas drausminėn karinėn atsakomybėn, ar baudžiamojon atsakomybėn už savavališką pasišalinimą (BK 322 straipsnio 1 dalis), ar dezertyravimą (BK 323 straipsnio 1 dali). Apelianto tvirtinimas, jog jis į tarnybą kaltime nurodytais laikotarpiais neatvyko dėl sveikatos būklės, nepaneigia apylinkės teismo išvadų, jog į karo tarnybos vietą jis neatvyko be pateisinamos priežasties daugiau nei dešimt dienų nuo 2018-02-28 iki 2018-03-19 imtinai bei laikotarpiu nuo 2018-07-12 iki 2018-07-18 imtinai, nes pagrindinis asmens laikiną nedarbingumą patvirtinantis dokumentas yra tik teisės aktų nustatytų tvarka gydymo įstaigos išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris ir būtų patvirtinęs nuteistojo teisėtą neatvykimą į tarnybos vietą. Todėl šiuo atveju manyti, jog T. Š. tiriamais laikotarpiais buvo nedarbingas, apylinkės teismas neturėjo pagrindo.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl T. Š. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir, kad šioje byloje buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos bei padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. Š. veiksmuose yra visi būtini BK 323 straipsnio 1 dalyje ir 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Pripažindamas T. Š. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta subendrinta bausmė atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytoms nusikalstamoms veikoms. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.