Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-30 · Civilinė byla Nr. 2-956/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-30
Bylos Nr.
2-956/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Donatas Šernas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Resota“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Resota“
Kategorijos
  • 101.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-956/2014Procesinio sprendimo kategorija 101.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ direktoriaus J. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ direktoriaus J. G. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. B2-719-163/2014, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ direktoriaus J. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Resota“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Resota“ direktorius J. G. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydamas iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Resota“ ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimą pagal visus vykdomuosius dokumentus iš UAB „Resota“ turto, uždrausti pradėti vykdyti naujus išieškojimus iš UAB „Resota“ turto, uždrausti taikyti bet kokius kreditorių apribojimus iš UAB „Resota“ turto.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - sustabdė išieškojimus pagal visus vykdomuosius dokumentus iš UAB „Resota“ turto, uždraudė pradėti vykdyti naujus išieškojimus iš UAB „Resota“ turto, uždraudė taikyti bet kokius kreditorių apribojimus iš UAB „Resota“ turto, leido naudoti iš UAB „Resota“ veiklos gaunamas lėšas einamosioms įmokoms, lėšas kaupiant sąskaitoje Nr. LT 55 7044 0600 0059 3118, esančioje AB SEB banke.

2014 m. kovo 21 d. UAB ,,Resota“ pareiškė naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė, taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties vykdymą ir uždrausti kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su turto pagal Finansinės nuomos sutartis Nr. 20116901, 20117254, 20117537, 20124224, 20125332, 20125576 perėmimu iš įmonės UAB „Resota“ ir uždrausti atsakovui bet kokiomis priemonės varžyti įmonės UAB „Resota“ teisę naudoti savo veikloje ir valdyti pagal Finansinės nuomos sutartis Nr. 20116901, 20117254, 20117537, 20124224, 20125332, 20125576 turimą turtą ar kitomis priemonėmis varžyti įmonės UAB „Resota“ veiklą.

Prašymą grindė tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje UAB „Resota“ ginčija vienašalį lizingo sutarčių nutraukimą dėl įmonės veikloje naudojamos autotechnikos. Teigė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - perdavė lizinguojamą įmonės techniką saugoti Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui. Perėmus lizinguojamą turtą - techniką, kuri skirta įmonės veiklos tęstinumui, įmonė neteks darbui būtinų priemonių, dėl to bus nutraukta įmonės veikla.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovo UAB „Resota“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi iš UAB „Resota“ bus perimamas lizinguojamas turtas, kuris nuosavybės teise UAB „Resota“ nepriklauso, todėl teismas negali uždrausti Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui perimti iš įmonės lizinguojamą turtą vien dėl to, kad įmonės vadovas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo. Pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžiamas tarp ieškovo ir jo kreditoriaus kilęs ginčas dėl lizingo sutarčių nevykdymo ir nutraukimo neteisėtumo ir pagrįstumo, o sprendžiamas tik klausimas, ar yra įstatyme numatyti pagrindai pradėti restruktūrizavimo procesą ieškovui.

Teismo nuomone, šioje byloje teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai užtikrina ieškovo turtinių interesų apsaugą, įmonės turtą nuo sumažėjimo iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Išdėstytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomų papildomas laikinąsias apsaugos priemones, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

I. A. skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Resota“ direktorius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

Civilinė byla Nr. 2-493-809/2014 nėra išnagrinėta, todėl Klaipėdos apygardos teismas negalėjo pasisakyti, jog UAB „Resota“ yra netekusi valdymo teisės pagal lizingo sutartis ir bankui galima perimti autotransportą iš UAB „Resota“. Pažymi, kad lizinguojamo turto draudimo sutartyse lizingo gavėju nurodyta UAB „Resota“, t. y. UAB „Resota“ turi valdymo teises ir iki kol nėra išspręstas įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas, ši valdymo teisė negali būti nei laikinai ribojama, nei atimta, nes tai akivaizdžiai apsunkina įmonės veiklą ir prieštarauja ĮRĮ 2 straipsnyje nurodytiems tikslamsTeismas yra nenuoseklus, nes pats nutartyje nurodė, kad restruktūrizavimo tikslas yra įmonės veiklos išsaugojimas, o skundžiama nutartimi leidžia paimti veiklos tęstinumui būtiną techniką. Teismas neatsižvelgė į tai, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nėra numatytas lizingo sutarčių nutraukimas, o yra priešingai, numatyta tęsti sutartis ir atsiskaityti su kreditoriais.Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-7102-912/2014 yra pareiškęs ieškinį dėl lizinguojamo autotransporto išreikalavimo iš UAB „Resota“ ir ieškinys nėra patenkintas, byla nėra išnagrinėta, o tai reiškia, kad nėra pagrindo kreditoriui perduoti automobilius šioje restruktūrizavimo bylos proceso stadijoje.Paėmus techniką iš įmonės, ji nebeturės kuo gaminti produkciją ir pajamos žymiai sumažės, todėl būtina sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties vykdymą. Tuo tarpu skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai atsisakė užtikrinti UAB „Resota“ veiklos tęstinumą.Teismas nepagrįstai nurodė, kad autotransportas, kurį kreditorius laikinai nori perimti, nepriklauso įmonei UAB „Resota“. Visų pirma, UAB „Resota“ už tą transportą yra sumokėjusi 1 272 891,41 Lt įmokų, taigi, yra įgijusi turtines teises. Todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB „Resota“ neturi jokių teisių į tą transportą. Transporto paėmimas iš įmonės reiškia 1 272 891,41 Lt įmokų išieškojimą iš UAB „Resota“. Teismas nepakankami įsigilino į UAB „Resota“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą ir naujai paaiškėjusias aplinkybes, kuriomis siekiama UAB „Resota“ veiklos suvaržymo ar net nutraukimo, todėl priimdamas skundžiamą nutartį, teismas neteisingai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis paliktina nepakeista.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Apeliacijos objektą šioje byloje sudaro Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje taip pat nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK145 str. 1 d. 13 p.). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į kilusio ginčo ypatumus, sprendžia, kokių laikinųjų apsaugos priemonių imtis, kad maksimaliai būtų užtikrintas ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, gali CPK nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Kaip teisingai nurodė

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas restruktūrizavimo byloje yra skirtas apsaugoti įmonės turtą nuo sumažėjimo iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-57/2011, 2010 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-550/2010, 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-56/2010). Be to, pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 str. 1 d., 145 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 -1868/2010).

Šioje nutartyje jau minėta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties, priimtos kitoje civilinėje byloje, vykdymą ir uždrausti kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su turto pagal Finansinės nuomos sutartis Nr. 20116901, 20117254, 20117537, 20124224, 20125332, 20125576, perėmimu iš įmonės UAB „Resota“ ir uždrausti Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui bet kokiomis priemonėmis varžyti įmonės UAB „Respta“ teisę naudoti savo veikloje ir valdyti pagal Finansinės nuomos sutartis Nr. 20116901, 20117254, 20117537, 20124224, 20125332, 20125576 turimą turtą ar kitomis priemonėmis varžyti įmonės UAB „Resota“ veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Skundžiamoje teismo nutartyje pagrįstai pažymima, kad tarp ieškovo ir jo kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kilęs ginčas dėl lizingo sutarčių nevykdymo ir nutraukimo neteisėtumo ir pagrįstumo šioje byloje nesprendžiamas, o sprendžiamas tik klausimas, ar yra įstatyme numatyti pagrindai pradėti restruktūrizavimo procesą UAB „Resota“. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kitoje civilinėje byloje priimta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, kuria buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-493-809/2014, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, yra įsiteisėjusi, todėl yra privaloma visiems valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Todėl Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai atsisakė sustabdyti kitoje civilinėje byloje priimtos teismo nutarties vykdymą. Pažymėtina, kad kitoje civilinėje byloje priimtos ir įsiteisėjusios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas negali būti sprendžiamas ir dėl to, kad tokios galimybės civilinio proceso įstatymas nenumato.

Skundžiamoje teismo nutartyje pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi iš UAB „Resota“ bus perimamas lizinguojamas turtas, kuris nuosavybės teise UAB „Resota“ nepriklauso, todėl teismas negali uždrausti Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui perimti iš UAB „Resota“ lizinguojamą turtą vien dėl to, kad įmonės vadovas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo.

Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad autotransportas, kurį kreditorius laikinai nori perimti, nepriklauso įmonei UAB „Resota“. Teigia, kad UAB „Resota“ už tą transportą yra sumokėjusi 1 272 891,41 Lt įmokų, taigi, yra įgijusi turtines teises. Todėl, pasak apelianto, nėra pagrindo teigti, kad UAB „Resota“ neturi jokių teisių į tą transportą. Apelianto nuomone, transporto paėmimas iš įmonės reiškia išieškojimą iš UAB „Resota“ 1 272 891,41 Lt įmokų.

Pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi, vadovaujantis šia nuostata, yra pagrindas teigti, kad lizingo gavėjui nuosavybės teisė į lizingo objektą pereina tik sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą. Todėl dalies įmokų sumokėjimas nesudaro pagrindo teigti, jog lizingo gavėjui perėjo nuosavybės teisė. Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi iš UAB „Resota“ bus perimamas lizinguojamas turtas, kuris nuosavybės teise UAB „Resota“ nepriklauso, yra pagrįstas.

Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju pritaikius laikinąją apsaugos priemonę - draudimą Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui perimti iš UAB „Resota“ lizinguojamą turtą, būtų priimtas prieštaraujantis kitoje civilinėje byloje priimtai ir įsiteisėjusiai teismo nutarčiai procesinis sprendimas, kas yra netoleruotina teisinėje valstybėje, todėl ir dėl šios aplinkybės ieškovo pareikštas prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje jau yra pritaikytos, t. y. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi sustabdė išieškojimus pagal visus vykdomuosius dokumentus iš UAB „Resota“ turto, uždraudė pradėti vykdyti naujus išieškojimus iš UAB „Resota“ turto, uždraudė taikyti bet kokius kreditorių apribojimus iš UAB „Resota“ turto, leido naudoti iš UAB „Resota“ veiklos gaunamas lėšas einamosioms įmokoms, lėšas kaupiant sąskaitoje Nr. LT 55 7044 0600 0059 3118, esančioje AB SEB banke. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios laikinosios apsaugos priemonės visiškai užtikrina ieškovo turtinių interesų apsaugą, užkerta kelią įmonės turto sumažėjimui iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Tokią išvadą suponuoja ir ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimo ir (ar) išieškojimas sustabdomas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovo atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra. Konstatuoti civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidimą nėra, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Donatas Šernas