Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-2017-260/2011

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-11-02
Bylos Nr.: 2A-2017-260/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-21594-2009-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Leonas Jachimavičius
Ieškovas: R. K.
Trečiasis asmuo: Kauno miesto savivaldybės, V. I., Č. V. V.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Kategorijos

24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
34.1pavadinimo nepavyko patikrinti
128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2017-260/2011Teisminio proceso Nr.2-05-3-21594-2009-2Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 34.1; 128.2; 121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimondo Buzelio, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Leono Jachimavičiaus, sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant ieškovui R. K., ieškovo atstovei advokatei Kristinai Mikolaitei, trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-492-615/2011 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims V. I., Č. V. V., Kauno miesto savivaldybei dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas R. K. patikslintu ieškiniu (b.l. 154-158, t.I) prašė :

1. Pripažinti neteisėtais ir panaikinti:

1.1. Kauno miesto Lenino rajono registracinės komisijos 1949-11-25 išvadą dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į namų valdą (duomenys neskelbtini), mirusioms E. ir I. (R.) P.;

Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1949-12-13 sprendimą Nr. 320 dalyje dėl nuosavybės teisių į namų valdą (duomenys neskelbtini), pripažinimo E. ir I. (R.) P.;Kauno valstybinės notarinės kontoros paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1965-07-19 dėl P. E., J., mirusios (duomenys neskelbtini), turto pripažinimo išmariniu ir paveldėjimo (not. reg. Nr. I-6008);Kauno valstybinės notarinės kontoros paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1965-07-19 dėl P. R., J., mirusios (duomenys neskelbtini), turto pripažinimo išmariniu ir paveldėjimo (not. reg. Nr. I-6009);DŽDT vykdomojo komiteto Finansų skyriaus 1965-07-30 raštus Nr. 05/828, Nr. 05/829, dėl 1/2 dalies pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) paėmimo į Vietos Tarybos fondą;

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. P.-Š. po motinos J. P. mirties (mirusios (duomenys neskelbtini)) palikimą priėmė pradėjusi faktiškai valdyti visą turtą; Priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovo ir valstybės naudai.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo mama E. K.. Po mamos mirties likusį turtą paveldėjo ieškovas. Gavęs Pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre 2005-01-28, ieškovas sužinojo, kad nuosavybės teisės į 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotos Lietuvos Respublikos vardu, o patikėjimo teise Kauno miesto savivaldybės Tarybos vardu. Iš mamos pasakojimo ieškovas žinojo, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), su visais joje esančiais pastatais, priklausė mamos seneliui A. P.. Ši namų valda buvo perduodama giminėje iš kartos į kartą, visą laiką šioje valdoje gyveno, ją valdė ir naudojosi giminaičiai. A. P. (ieškovo prosenelis) 1935-12-03 pas notarą surašė testamentą, kuriuo visą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą po savo mirties paliko žmonai J. P., o jai mirus, teisę į pusę turto paliko dukrai M. P. Š., o teisę į kitą pusę turto paliko mirusio sūnaus J. P. dukterims E. ir I. (R.) P. (duomenys neskelbtini) mirė A. P.. Jo įpėdinė - žmona J. P., kreipėsi į teismą dėl testamento patvirtinimo. 1937-04-12 Kauno apylinkės teismas A. P. testamentą patvirtino ir išdavė J. P.. Atsižvelgiant į A. P. testamente išreikštą valią bei remiantis galiojusiais įstatymais, A. P. visą turtą po jo mirties paveldėjo žmona J. P.. Kitos A. P. testamente įvardintos įpėdinės, būtų turėjusios teisę paveldėti, jeigu J. P. būtų mirusi anksčiau už testatorių A. P.. Kad J. P. A. P. palikimą priėmė, patvirtina Kauno apylinkės teismo išduotas patvirtintas testamentas. Kad paliktą turtą J. P. valdė, naudojosi, tvarkė, patvirtina J. P. 1942-02-24 išduotas įgaliojimas dukrai M. Š.- P., kuriuo J. P. įgaliojo dukrą valdyti ir tvarkyti savo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), imti nuomą, išnuomoti butus, sudarinėti sutartis ir kt. (duomenys neskelbtini) mirė A. P. mirusio sūnaus J. P. dukra E. P.. (duomenys neskelbtini) mirė J. P.. (duomenys neskelbtini) mirė A. P. mirusio sūnaus J. P. dukra R. (I.) P. M. P.-Š. (A. P. ir J. P. dukra) faktiškai pradėjo visą turtą valdyti ir tvarkyti nuo 1942-02-24, kai mama J. P. išdavė įgaliojimą valdyti ir tvarkyti jos nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Po motinos J. P. mirties (duomenys neskelbtini), M. P.-Š. ir toliau faktiškai valdė visą tėvų nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina keli išlikę kvitai (1947-10-10 ir 1948-05-04) Kauno savanorių ugniagesių draugijos, Vandentiekio— Kanalizacijos įmonės išduota knygelė 1948 m. M. Š. vardu. Mirus M. P.-Š., visas turtas liko jos vaikams - E. K., Z. V. ir S. Š.. Šiuo metu faktiškai visas pastatas yra valdomas M. P.-Š. anūkų: R. K., Č.V. V. ir V. I.. Nors, remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, dalies turto savininkė yra Lietuvos Respublika, tačiau ji kaip turto savininkė niekada faktiškai pastato nevaldė ir nenaudojo nei kaip nuomininkė, nei kaip panaudos gavėja, nei kaip savininkė. Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus 1965-07-30 raštai Nr. 05/828, ir Nr. 05/829, 1965-07-30 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 05/829, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į 1/2 dalį pastatų, turėtų būti pripažinti neteisėtais. E. P., J., remiantis A. P. palikimo atsiradimo metu galiojusiais įstatymais, reglamentavusiais paveldėjimo teisinius santykius, nepaveldėjo ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į A. P. paliktus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi E. P. mirė (duomenys neskelbtini), kada dar buvo gyva jos močiutė J. P., po kurios mirties jau jos nuosavybe esantį turtą paveldėjo kiti įpėdiniai. Todėl Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus 1965-07-30 raštas Nr. 05/828 neturi teisinio pagrindo, kadangi E. P. mirė neturėdama savo nuosavybėje turto, kuriam Kauno valstybinė notarinė kontora 1965-07-19 išdavė išmarystės liudijimą. Šiuo atveju išmarystės liudijimas buvo išduotas be teisinio pagrindo. R. (I.) P., J., remiantis A. P. palikimo atsiradimo metu galiojusiais įstatymais, reglamentavusiais paveldėjimo teisinius santykius, nepaveldėjo ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į A. P. paliktus pastatus, kadangi A. P. testamentu paliko visą savo turtą žmonai J. P.. J. P. mirė (duomenys neskelbtini), R. P. mirė (duomenys neskelbtini). Tačiau po J. P. mirties visą jos turtą paveldėjo dukra - M. P.-Š., nes ji gyveno (duomenys neskelbtini), ir po motinos J. P. mirties toliau faktiškai valdė visą mamos nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Remiantis RTFSR civiliniu kodeksu, galiojusiu J. P. mirties metu, „jei įpėdinis, esąs palaikų atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palaikų atsiradimo nepareiškęs atitinkamai notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų, tai jis laikomas palaikus priėmusiu“ (RTFSR CK 429 str.). Nurodyti įrodymai patvirtina, kad po J. P. mirties visą jos turtą paveldėjo dukra M. Š., todėl R. P. po savo mirties turto, į kurį buvo išduotas išmarystės liudijimas, nepaliko. LTSR-KŪM Kauno tarpmiestinio technikinės inventorizacijos biuro 1965 m. balandžio 5 d. išduotame Pažymėjime Nr. 2118, kuriame nurodoma, kad namų valda, esanti Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), užregistruota savininkų Š. M. 1/2, P. E. kartu su P. I. 1/2, namų valdos registracija E. ir R. P. vardu atlikta be jokio teisėto pagrindo. Todėl remiantis aukščiau nurodytu paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimu, yra neteisėti ir turi būti pripažinti iš dalies negaliojančiais Kauno miesto Lenino rajono registracinės komisijos 1949-11-25 išvada dalyje dėl nuosavybės teisių į namų valdą (duomenys neskelbtini), pripažinimo mirusių E. ir I. (R.) P. vardu, bei Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1949-12-13 sprendimas Nr. 320 dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į namų valdą (duomenys neskelbtini), E. ir I. (R.) P. 1949-11-25 išvadoje ir jos pagrindu priimtame 1949-12-13 sprendime nebuvo atsižvelgta į paveldėjimą reglamentavusias teisės normas palikimo atsiradimo metu, t.y. (duomenys neskelbtini), galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1011 straipsnį, dėl ko buvo padarytos esminės klaidos paskirstant turtą, paliktą testamentu, tarp įpėdinių.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu (b.l. 35-43, t.II) ieškinį atmetė. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtais paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 1965-07-19 dėl P. E., J., mirusios (duomenys neskelbtini), turto pripažinimo išmariniu ir paveldėjimo (not. reg. Nr. I-6008) ir P. R., J., mirusios (duomenys neskelbtini), turto pripažinimo išmariniu ir paveldėjimo (not. reg. Nr. I-6009), nurodydamas, kad ieškinio senaties terminas šiems reikalavimams ginčyti yra praleistas. Ieškovas pripažino, kad apie savo pažeistas teises sužinojo 2005-01-28, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) 5.8 straipsniu, ieškinį turėjo pareikšti iki 2006-01-29, t.y. per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Pirminis ieškinys teisme pareikštas 2009-11-11. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo, ieškovas bet kokiu atveju pareiškė jau praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taip pat trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė, prašė teismo taikyti ieškinio senatį, todėl esant atsakovo ir trečiojo asmens prašymui, ir ieškovui nepareiškus prašymo šį terminą atnaujinti, ieškinio reikalavimus atmetė vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi. Teismas taip pat konstatavo, jog ir esant ieškovo prašymui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, terminui atnaujinti nebūtų pagrindo, nes nuo ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo praėjo daugiau negu 44 metai. Ieškovo nurodyta data (2005-01-28) negali būti laikoma ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo data, nes duomenys apie nekilnojamąjį turtą yra vieši, ir ieškovas bet kada anksčiau turėjo galimybę sužinoti ginčo šioje byloje aplinkybes ir pradėti aktyviai ginti ieškovo nuomone pažeistas jo teises.

Teismas taip pat pasisakė dėl ieškovo reikalavimo pripažinti paveldėjimo teisės liudijimus neteisėtais pagrįstumo. Iš 2005-01-28 pažymėjimo apie Nekilnojamo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, nustatė, kad 1/2 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, kurią patikėjimo teise valdo Kauno miesto savivaldybė. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas nurodytas DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas 1965-07-30, Nr. 05-829. Iš kartu su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad A. P. 1935-12-03 testamentu visą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą po savo mirties paliko žmonai J. P., o jai mirus, teisę į pusę turto paliko dukrai M. P. Š., o teisę į kitą pusę turto paliko mirusio sūnaus J. P. dukterims E. ir I. P.. (duomenys neskelbtini) A. P. mirė. Ieškovas nurodė, kad 1937-04-12 Kauno apylinkės teismas A. P. testamentą patvirtino ir išdavė J. P.. (duomenys neskelbtini) mirė E. P.. (duomenys neskelbtini) mirė J. P.. (duomenys neskelbtini) mirė R. P.. 1965 m. liepos 19 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodyta, kad Kauno valstybinės notarinės kontoros notaras J. Sriogas tvirtina, kad pil. P. R., J. (kituose dokumentuose P. I., J.), mirusios (duomenys neskelbtini), visas turtas, sutinkamai su tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 567 straipsniu, yra išmarinis ir priklauso valstybei. Paveldėjimo teisės liudijime buvo nurodyta, kad išduodant paveldėjimo teisės liudijimą notarui buvo žinomas sekantis turtas: 1/4 dalis medinio vieno aukšto su 4 priestatais gyvenamo namo, kuriame yra 3 kambariai ir 2 virtuvės lAl/m, medinio vieno aukšto su 2 priestatais gyvenamo namo, kuriame yra 4 kambariai ir 3 virtuvės 2Al m, medinio ūkinio pastato 3Jl/m bei kiemo įrengimų, esančių Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), kvartale-59 g. žemės sklype-8. 1965 m. liepos 19 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodyta, kad Kauno valstybinės notarinės kontoros notaras J. Sriogas tvirtina, kad pil. P. E., J., mirusios (duomenys neskelbtini), visas turtas, sutinkamai su tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 567 straipsniu, yra išmarinis ir priklauso valstybei. Minėtame paveldėjimo teisės liudijime buvo nurodyta, kad išduodant paveldėjimo teisės liudijimą notarui buvo žinomas sekantis turtas: 1/4 dalis medinio vieno aukšto su 4 priestatais gyvenamo namo, kuriame yra 3 kambariai ir 2 virtuvės 1 Al/m, medinio vieno aukšto su 2 priestatais gyvenamo namo, kuriame yra 4 kambariai ir 3 virtuvės 2Alm, medinio ūkinio pastato 3Jl/m bei kiemo įrengimų, esančių Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), kvartale-59 g. žemės sklype-8. Tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 567 straipsnis numatė, kad jeigu nėra nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusias teisės normas, reguliavusias paveldėjimo teisinius santykius ir buvo išduoti ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai. Kadangi ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės normomis, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šie dokumentai būtų neatitikę tuo metu galiojusiuose teisės aktuose numatytų sąlygų, pripažinti juos neteisėtais bei panaikinti nėra pagrindo. Kadangi ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo metu nebuvo testamentinių įpėdinių, galimi įstatyminiai įpėdiniai per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė dėl paveldėjimo, paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti nepažeidžiant tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 567 straipsnio reikalavimų. Nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.262 str.).

Teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti neteisėtais ir panaikinti Kauno miesto Lenino rajono registracinės komisijos 1949-11-25 išvadą dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į namų valdą (duomenys neskelbtini), mirusioms E. ir I. (R.) P.; Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1949-12-13 sprendimą Nr. 320 dalyje dėl nuosavybės teisių į namų valdą (duomenys neskelbtini), pripažinimo E. ir I. (R.) P.; DŽDT vykdomojo komiteto Finansų skyriaus 1965-07-30 raštus Nr. 05/828, Nr. 05/829, dėl 1/2 dalies pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) paėmimo į Vietos Tarybos fondą, nurodydamas, kad šie ieškinio reikalavimai neturi savarankiškos teisinės reikšmės ir vien šių reikalavimų tenkinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Teismas atmetė ieškovo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. P.-Š. po motinos J. P. mirties (mirusios (duomenys neskelbtini)) palikimą priėmė pradėjusi faktiškai valdyti visą turtą. Teismas nurodė, kad atmetus visus kitus ieškinio reikalavimus, juridinio fakto nustatymas ieškovui nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Ieškovas po savo motinos E. K. mirties pagal 2005-01-16 paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo E. K., o ne M. P.-Š. nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl teismas negali nustatyti fakto, nuo kurio nepriklausys ieškovo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l.50-52, t.II) ieškovas R. K. prašo panaikinti 2011 m. birželio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti reikalavimus dėl Kauno valstybinės notarinės kontoros paveldėjimo teisės liudijimų, išduotų 1965-07-19 (not. reg. Nr. 1-6008: not. reg. Nr. 1-6009), netinkamai taikė ir aiškino CK 5.8 straipsnį, CK 1.125 straipsnį, CK 1.127 straipsnį. CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Įstatymas numato sutrumpintą vienerių metų senaties terminą palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti asmenims pretenduojantiems į palikimą, t.y. asmenims, kurie nėra priėmę palikimo ir dar tik pretenduoja į palikimą. Ieškovas yra ginčo turto dalies savininkas. Jis priėmė palikimą po savo motinos mirties, jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismas ginčo santykius turėjo kvalifikuoti ne kaip santykius, susiklosčiusius tarp asmenų pretenduojančių į palikimą, bet kaip santykius, susiklosčiusius tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias paveldėjimo pagrindu. Todėl ieškovui ginčijant kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, teismas turėjo taikyti bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokią senaties terminų taikymo praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas (LAT 2008-12-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-627/2008). Ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2005-01-28, ieškinį teismui pateikė 2009-11-11, todėl bendras dešimties metų senaties terminas nepraleistas. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčijami Kauno valstybinės notarinės kontoros 1965-07-19 paveldėjimo teisės liudijimai (not. reg. Nr. 1-6008; not. reg. Nr. 1-6009) buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiomis teisės normomis.

Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo nuosekliai aiškintis, kokiu būdu vyko turto paveldėjimas nuo palikimo atsiradimo po A. P. mirties (duomenys neskelbtini). Ieškinyje buvo nurodyti teisės aktai, reglamentavę paveldėjimo teisinius santykius A. P. palikimo atsiradimo metu, remiantis kuriais visą A. P. turtą po jo mirties testamentu paveldėjo tik jo žmona J. P.. Teismas turėjo išsiaiškinti aplinkybes, ar E. P. ir R. P. buvo įgijusios nuosavybės teises į ginčo turtą iki savo mirties, nes būtent šie argumentai dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir buvo nurodyti ieškinyje. Teismas neišsiaiškino aplinkybės, ar valstybė galėjo paveldėti turtą, kurio nuosavybės teisėmis iki savo mirties nebuvo įgiję palikėjos E. P. ir R. P.. Ieškinyje buvo teigiama, kad nei E. P., nei R. P. po savo mirties jokio turto nepaliko, todėl Kauno valstybinės notarinės kontoros 1965-07-19 paveldėjimo teisės liudijimai (not. reg. Nr. 1-6008; not. reg. Nr. 1-6009) buvo išduoti nepagrįstai.

Teismas, svarstydamas nuosavybės teisių atsiradimo paveldėjimu pagrindus, turėjo taikyti paveldėjimą reglamentavusias teisės normas, galiojusias palikimų atsiradimo metu, t.y. A. P. palikimo atsiradimo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1011 str., J. P. palikimo atsiradimo metu galiojusio RTFSR civilinio kodekso 418 str., 429 str., tačiau savo sprendime rėmėsi tik Kauno valstybinės notarinės kontoros 1965-07-19 paveldėjimo teisės liudijimų (not. reg. Nr. 1-6008; not. reg. Nr. I-6009) išdavimo metu galiojusio CK 567 straipsniu.

Taip pat teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškiniu prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukeltų ieškovui jokių teisinių pasekmių, nes ieškovas paveldėjo ne M. P.-Š. priklausiusį turtą, bet savo motinai E. K. priklausiusį turtą. Ieškovo motina E. K. buvo M. P.-Š. dukra, kuri po savo motinos M. P.-Š. mirties paveldėjo savo motinai priklausiusio turto dalį. Teismui nustačius ieškiniu prašomą faktą, paaiškėtų, kad mirusiajai M. P.-Š. priklausė daugiau turto, kuris, išduodant paveldėjimo teisės liudijimus, nebuvo žinomas, todėl notaras atitinkamai išduotų papildomus paveldėjimo teisės liudijimus. Nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, ieškovo paveldėta po motinos mirties turto dalis padidėtų, tai reiškia, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjui turėtų juridinę reikšmę.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo R. K. apeliacinį skundą (b.l. 59-62, t.II) tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo ieškovas pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2005-01-28, gavęs Pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių ieškovas pareiškė 2009-11-11, t.y. nuo ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo praėjus 44 metams. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai atskleidė bylos esmę bei pasisakė dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Civilinio kodekso 567 straipsnis (1964 m. redakcija) numatė, kad jeigu nėra nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo metu nebuvo testamentinių įpėdinių, bei galimi įstatyminiai įpėdiniai per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė dėl paveldėjimo, todėl paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti nepažeidžiant tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 567 straipsnio reikalavimų. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškiniu prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels ieškovui teisines pasekmes. Ieškovas po savo motinos E. K. mirties pagal 2005-01-16 paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo E. K., o ne M. P.-Š. nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl vien tokio fakto nustatymas, kurį prašė ieškovas nustatyti, ieškovui nesukels jokių teisinių pasekmių, o tai, vadovaujantis CPK 444 straipsnio l dalimi negalėjo būti pagrindu teismui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog negalima nustatyti fakto, nuo kurio nepriklausys ieškovo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga ir ieškinį šioje dalyje taip pat pagrįstai atmetė.

Atsiliepime į ieškovo R. K. apeliacinį skundą (b.l. 65-67, t.II) atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo pateikto ieškinio senaties terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vadovaujantis CK 5.8 straipsniu ieškinys turėjo būti pareikštas per vienerius metus nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Be to apeliantas neprašė bei nebuvo tinkamai suformulavęs prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsakovo nuomone, ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės normomis, o apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šie dokumentai būtų neatitikę teisės aktuose numatytų sąlygų ar pagrįstų motyvų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumą bei kitus prašomus panaikinti sprendimus, todėl pripažinti juos neteisėtais bei panaikinti nėra pagrindo. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsakovas nurodė, kad vien tokio fakto nustatymas apeliantui nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apeliantas po savo motinos E. K. mirties paveldėjo pastarajai, o ne M. P.-Š. nuosavybės teise priklausiusį turtą. Be to apeliantas nėra pateikęs kitų dokumentų, patvirtinančių, kad M. P.-Š. faktiškai pradėjo valdyti visą turtą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ieškovas ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o trečiojo asmens atstovė – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti reikalavimus dėl Kauno valstybinės notarinės kontoros paveldėjimo teisės liudijimų, išduotų 1965-07-19 (not. reg. Nr. 1-6008: not. reg. Nr. 1-6009), netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, t.y. CK 5.8 straipsnį, CK 1.125 straipsnį, CK 1.127 straipsnį. Jis teigia, kad CK 5.8 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Taigi, įstatymas numato sutrumpintą vienerių metų senaties terminą palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti asmenims pretenduojantiems į palikimą, t.y. asmenims, kurie nėra priėmę palikimo ir dar tik pretenduoja į palikimą. Tačiau jis (ieškovas) yra ginčo turto dalies savininkas, priėmęs palikimą po savo motinos mirties, jam jau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Todėl teismas ginčo santykius turėjo kvalifikuoti ne kaip santykius, susiklosčiusius tarp asmenų pretenduojančių į palikimą, bet kaip santykius, susiklosčiusius tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias paveldėjimo pagrindu. Todėl teismas turėjo taikyti bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų nuo sužinojimo apie tai, kad palikimą yra priėmęs kitas asmuo, senaties terminą kreiptis į teismą ginčijant tokiam asmeniui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrįstumą. Ieškovas yra asmuo, kuris galutinėje išvadoje pretenduoja į palikimą, likusį po E. P. ir R. P. mirties, jei būtų nustatyta, kad šių dviejų asmenų turtą 1965 m. liepos 19 d. išduotų paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu nepagrįstai paveldėjo valstybė. Todėl, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.125, 1.127 ir 5.8 straipsniais, pagrįstai įvertino, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kas pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį yra pagrindas ieškiniui atmesti.

Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai nustatęs dieną, kada prasidėjo ieškinio senaties terminas, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako, pripažindama, kad tai nėra apeliacijos dalyku.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, pripažinęs, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegijos nuomone, nėra reikšmingi kiti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neatskleidė bylos esmės, netaikė palikimų atsiradimo metu galiojusių Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1011 straipsnio ir RTFSR civilinio kodekso 418, 429 straipsnių.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą, teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas nekeistinas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Raimondas BuzelisKolegijos teisėjai Rūta PalubinskaitėLeonas Jachimavičius