- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-24
- Bylos Nr.
- A-556-1543-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Valstybinės
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Ingrida Jurgelevičienė
- Kategorijos
- 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. S-132 (7-93/2008) ir priimti naują sprendimą - panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir VMI prie FM) 2008 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)R-3913, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. sausio 31 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-33, įpareigojant VMI prie FM perskaičiuoti pajamų mokestį už 2004 metus taikant 15 procentų tarifą vietoje taikyto 33 procentų tarifo, atitinkamai perskaičiuojant delspinigius ir skiriant minimalią baudą, o už 2003 metus papildomą apmokestinimą gyventojų pajamų mokesčiu (toliau - ir GPM) panaikinti pilnai (b. 1. 3-7).
Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija 2007 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (21.26)-04-77-97 papildomai apskaičiavo 42 799 Lt GPM ir 17 470 Lt GPM delspinigių, 2008 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-33 pakeitė patikrinimo akte apskaičiuotas sumas ir nurodė sumokėti 40 502 Lt GPM, 16 475,62 Lt GPM delspinigių ir 12 540 Lt GPM baudą. VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 68-103 pakeitė Inspekcijos sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 40 502 Lt GPM, 16 475,42 Lt GPM delspinigių ir 12 151 Lt GPM baudą. Mokestinių ginčų komisija 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. S-132 (7-93/2008) patvirtino VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 68-103. Pareiškėjas nesutiko su taikytu 33 procentų pajamų mokesčio tarifu, pagal 2004 m. birželio 10 d. tarpininkavimo sutartį gautoms 29 694,08 Lt pajamoms. Šios pajamos nepriskirtinos prie neapmokestinamų pajamų, tačiau priskirtinos individualios veiklos pajamoms, apmokestinamoms 15 procentų pajamų mokesčiu. Mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) atliko paslaugą ir gavo už ją apmokėjimą. Įstatymai nenumato, kad suteiktos paslaugos primygtinai numato įforminti sandorio įvykdymą konkrečiais įrodymais, o veiklos nedeklaravimas mokesčių administratoriui niekada nebuvo kliūtis tokios veiklos pripažinimui. Pareiškėjas įsipareigojo ir atliko užsienio apmokestinamam asmeniui paslaugą, už kurią gavo apmokėjimą. Tai, kad nepateikti dokumentai apie sutarties vykdymą, nereiškia, kad sutartis nebuvo įvykdyta, ar kad pareiškėjas privalėjo juos išrašyti ar išsaugoti. Individualia veikla užsiimantys asmenys neprivalo visais atvejais išrašyti sąskaitų. Mokesčių administratorius pats nurodė, kad individualios veiklos pajamomis gali būti pripažintas net ir vienetinis pajamų gavimo atvejis, jei ekonominė nauda yra didelė, turėtų įvertinti ir iš individualios veiklos gaunamų pajamų santykį su kitomis pajamomis, kas šiuo atveju nepadaryta. Patį pažeidimą pareiškėjas pripažino, tik nesutiko su taikytu GPM tarifu, visą medžiagą mokesčių administratoriui pateikė, prašė skirti minimalią baudą, nes manė, kad iš užsienio subjektų gautos individualios veiklos pajamos Lietuvoje neapmokestinamos. Pastabų nagrinėjimo laikotarpiu 15 procentų pajamų mokestis buvo sumokėtas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su 100 000 Lt nominalios akcijų vertės priskyrimu apmokestinamoms pajamoms natūra ir jų įvertinimu, taip pat nurodė, kad iš viso nebuvo pajamų natūra objekto. Akcijų pardavėjų ir pareiškėjo nesiejo jokie darbo ar jo esmę atitinkantys santykiai, jis neatliko akcijų pardavėjams jokių darbų, nesuteikė jokių paslaugų, neperdavė jokio turto ar turtinių teisių, neperdavė lėšų, negavo jokio prizo ar dovanos, negavo jokios kitos naudos, susijusios su pastatų ar patalpų remontu, ir negavo jokių komunalinių mokėjimų ir pan. Todėl pareiškėjo įsigytos UAB „Intrasa“ akcijos, už kurias jis neatsiskaitė, negali būti pripažintos pajamomis natūra ir atitinkamai apmokestinamos vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsniu. Be to, UAB „Intrasa“ akcijos buvo nulinės vertės, kadangi įmonė turėjo daug skolų. Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog akcijų pardavėjai atitinkamoms institucijoms pareiškė neturį pretenzijų dėl apmokėjimo, dar nereiškia, kad akcijos įsigytos nemokamai, mainais ar lengvatine tvarka. Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 28-32) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Inspekcija 8 600 eurų (29 694,08 Lt) sumą priskyrė B klasės pajamoms ir apmokestino 33 procentų tarifu kaip kitas su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Taigi individualiai veiklai būdingi savarankiškumo bei siekio gauti ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį požymiai. Atsitiktiniai sandoriai, kuriuose nėra „versliškumo“ elementų, negali būti laikomi veiklos vykdymo požymiu, todėl tokie sandoriai nereikš individualios veiklos vykdymo. Atsakovas teigė, kad 15 procentų tarifas laikytinas lengvatiniu ir taikomas tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo išvardintoms pajamų rūšims, kurių sąrašas yra baigtinis, todėl pareiga pagrįsti, kad buvo gautos būtent Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos pajamos, tenka mokesčių mokėtojui. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 140 straipsnis nustato, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažeidimo padarymo metu galiojusio MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčio mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei kitaip nenumatyta atitinkamo mokesčio įstatyme. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją akcijų rinkos vertę, rėmėsi jų nominalia verte, kuri kaip akcijų pardavimo kaina nurodyta ir pareiškėjo pasirašytose akcijų pirkimo - pardavimo sutartyse. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad tikroji rinkos kaina - suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti ar parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Pagal gyventojų pajamų apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus šiuo atveju pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį tenka pareiškėjui. Finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. Nr. 339 įsakymu patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 punkte nustatyta, kad tikrąją rinkos kainą, tais atvejais, kai pajamų natūra davėjas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą nėra įpareigotas apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti mokestį, apskaičiuoja pats gyventojas, gavęs pajamų natūra. Šios pareigos pareiškėjas neįvykdė, todėl mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją rinkos kainą, rėmėsi nominalia akcijų verte.
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 25) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendimu (b. l. 75-83) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 68-103 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta už 2003 m. sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, ir Mokestinių ginčų komisijos 2008-07-18 sprendimo Nr. S-132(7-93/2008) dalį, kuria patvirtinta VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 68-103 dalis dėl nurodymo pareiškėjui už 2003 m. sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, panaikino ir perdavė skundą šioje dalyje iš naujo nagrinėti VMI prie FM. Pareiškėjo skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. S-132(7-93/2008) dalyje, kuria patvirtinta VMI prie FM 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 68-103 dalis dėl nurodymo pareiškėjui už 2004 m. sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, ir VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 68-103 dalyje, kurioje pareiškėjui nurodyta už 2004 m. sumokėti 9 799 Lt GPM, 2 940 Lt GPM baudą, 3 174,88 Lt GPM delspinigius, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2004-06-22 kompanija DAMASCO INVESTMENTS LTD CO pervedė pareiškėjui į jo sąskaitą AB banke „Hansabankas“ 8 600 eurų. Pareiškėjas pateikė jo ir JAV registruotos kompanijos DAMASCO INVESTMENTS LTD CO 2004-06-10 sudarytą Tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. A0128, kuria pareiškėjas įsipareigojo rasti reikiamą autotransportą, o minėta kompanija - sumokėti už suteiktas paslaugas 8600 eurų, bet nepateikė jokių kitų šios sutarties vykdymą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas teigia, kad ši jo veikla turi būti kvalifikuojama kaip individuali, atitinkamai pajamos apmokestinamos 15 procentų tarifu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad 2004 m. vykdė individualią veiklą, taip pat įrodymų, kad jo vykdytoje veikloje yra visi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyti individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumas, versliškumas ir tęstinumas. Pareiškėjo teiginiai, kad jam, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, turėjo būti skirta minimali bauda, yra nepagrįsti, aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti mažesnę nei vidutinio dydžio baudą, nėra. Teismas konstatavo, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčio administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, nors pareiškėjas, kuris mokestinio patikrinimo ir ginčo ikiteisminio nagrinėjimo metu ne tik ginčijo gavęs pajamas natūra, bet ir pakankamai argumentuotai nurodė, kad mokesčių administratorius nenustatė tikrosios jo įgyto turto - UAB „Intrasa“ - akcijų vertės, tiek mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija šį nesutikimą atmetė nepagrįstai. Taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad akcijų savininkai būtų suinteresuoti dovanoti tokios vertės (100 000 Lt) turtą pardavėjui. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus surinkti, taip pat pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtino jų nurodytų aplinkybių, teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui būtina surinkti įrodymus, kurie pašalintų esamus prieštaravimus.
III.
Atsakovas apeliaciniu (b. l. 85-88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą dalyje dėl Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. liepos 18 d. sprendimo dalies, kuria patvirtintas VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo nurodymas pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą už 2003 m. GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, panaikinimo ir perdavimo pareiškėjo skundą šioje dalyje iš naujo nagrinėti VMI prie FM, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Tokia nauda natūra iš esmės atitinka Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias dovanojimo santykius. Pagal CK 6.466 straipsnį, kai vienas asmuo perduoda turtą kitam asmeniui už atlyginimą, dovanojimo sutartis gali būti pripažinta dėl tos turto ar turtinės teisės dalies, kuri viršija atlyginimo vertę – neatlygintinai gauta turto vertė yra laikoma nepinigine dovana. Ja pripažįstamos pajamos, gautos natūra vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsniu ir įgyvendinant jį patvirtintos Tvarkos 2.3 punktu. Atsakovas teigia, kad mokesčių administratorius pagrįstai gautas pajamas įvertino kaip nepiniginę dovaną. Ginčo dėl neatlygintino akcijų perleidimo pareiškėjui fakto nėra, pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatyta įgyto turto rinkos verte – 100 000 Lt. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad akcijų savininkai būtų suinteresuoti dovanoti tokios vertės turtą pareiškėjui. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo nevertinti liudytojų apklausos protokolų - prieš apklausas liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį. Iš šių dokumentų matyti, kad akcijų pardavėjai pretenzijų dėl sumokėjimo pareiškėjui neturi. Pareiškėjas pripažįsta patį akcijų įsigijimo faktą, kad už jas nesumokėta, nenurodo jokių faktinių aplinkybių dėl atsiskaitymo su akcijų pardavėjais. Atsakovas nurodo, kad mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją akcijų rinkos vertę, rėmėsi jų nominalia verte, todėl, kad pareiškėjas neįvykdė Tvarkos 6 punkte nustatytos pareigos apskaičiuoti tikrąją rinkos kainą, kai pajamų natūra davėjas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą nėra įpareigotas apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti mokestį. Jei tikroji rinkos kaina nenustatinėjama aukščiau išvardyta tvarka, norminiuose aktuose nepaneigta jų vertinimo galimybė pagal nominalią vertę. Pareiškėjui tenka ir pareiga pagrįsti, kad mokesčių administratoriaus apskaičiuota suma yra neteisinga (MAĮ 67 str. 2 d.), tačiau pareiškėjas, pagrįsdamas savo teiginį, kad nominali vertė neatspindi tikrosios akcijų rinkos kainos, jokių įrodymų nepateikė. Atsakovas nurodo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pareiškėjas dėl to, kad, jo nuomone, nepagrįstai nustatytos gauto turto tikrosios rinkos vertės jokių dokumentų ar kitų įrodymų, nei patikrinimo metu, nei su skundu nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 91-98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad individualios veiklos neįregistravimas niekada ir dar nei vienu atveju nebuvo kliūtis individualios veiklos pajamų priskyrimui būtent šiai pajamų kategorijai. Individualia veikla besiverčiančio asmens apskaitos tvarkymas ar netvarkymas taip pat niekada nebuvo kliūtimi individualios veiklos nustatymui. Taip pat teismas, teigdamas, kad pareiškėjas neįrodė jo veikloje esant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytų požymių, turėjo nurodyti, kurio iš požymių pareiškėjo veikloje nėra. Pareiškėjas nurodo, kad jis įsipareigojo ir atliko užsienio apmokestinamam asmeniui paslaugą, už kurią gavo apmokėjimą, tai, kad nebuvo pateikti dokumentai apie sutarties vykdymą, nereiškia, kad sutartis buvo neįvykdyta. Patikrinimo akte aiškiai nurodyta, kad 33 procentų tarifu apmokestinamo pajamos, gautos pagal tarpininkavimo sutartį, neaišku kodėl, priklausomai nuo sutarties pavadinimo, jos patenka arba nepatenka į individualios veiklos sąvoką. Pareiškėjas teigia, kad teismas kaip lengvinančios aplinkybės neįvertino to, kad iki sprendimo skirti baudą mokesčių mokėtojas sumokėjo, jo nuomone, visą priklausantį mokestį, mokesčių administratoriaus nuomone, dalį mokesčio, visiškai neįvertino to, kad ilgą laiką individualią veiklą vykdantys asmenys buvo klaidinami dėl būtinybės individualią veiklą įregistruoti, kad mokesčių mokėtojas konkrečiai šio pažeidimo, kad nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio nuo šios operacijos, neginčijo ir pateikė dokumentus jau mokestinio tyrimo (prieš mokestinį patikrinimą) metu. Po mokestinio tyrimo mokesčių mokėtojui nebuvo nustatytas terminas mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo trūkumams pašalinti, per kurį mokesčių mokėtojas galėjo pateikti Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2004 m. ir išvengti baudos skyrimo bent jau nuo mokesčio dalies, kurią pripažįsta. Pareiškėjas teigia, kad jo veikla visiškai atitinka visus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodytus individualios veiklos požymius, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurių iš jų ji neatitinka. Pareiškėjas nurodo, kad turi būti nustatyta gauto turto tikroji rinkos vertė, jei siekiama jį apmokestinti. Tačiau, šiuo atveju, mokesčių administratorius jokių veiksmų nustatant UAB „Intrasa“ akcijų tikrąją rinkos vertę neatliko. Net vertinant, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra, akcijų rinkos verte, kuria laikoma „suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas“, turėtų būti laikomas 1 Lt, t. y. simbolinė kaina, nes pareiškėjas neketino mokėti 100 000 Lt, pardavėjai neketino gauti 100 000 Lt. Pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti pajamų natūra, nes akcijų vertė, jo manymu, yra nulinė. Taigi mokesčių mokėtojas pajamas natūra vertina nuliu ir mokestinio tyrimo metu, mokesčių administratoriui nurodžius šį deklaravimo trūkumą, mokesčių mokėtojas nurodė nesant reikalo šią sumą deklaruoti, nes jos nepriklauso deklaruotinų pajamų dydžiui. Pareiškėjas nurodo, kad jis viso mokestinio ginčo metu mokesčių administratoriui teigė ir siūlė pačiam pasidomėti jo įgytų akcijų verte, o ne apsiriboti akcijų nominalu. Tai, kad mokesčių administratorius to nedarė, negali būti pagrindu pripažinti, kad egzistuoja galimybė mokesčių administratoriui šalinti savo darbo trūkumus. Centrinis mokesčių administratorius iš naujo nagrinėdamas mokesčių mokėtojo skundą pats neatliks nei papildomo tyrimo, nei pateiks kokį nors kitokį/situacijos vertinimą, todėl teismo sprendimo šioje dalyje neįmanoma vertinti kaip nors kitaip, kaip sudarymą mokesčių administratoriui galimybę rinkti naujus įrodymus, kai šia teise mokesčių mokėtojas negalėtų pasinaudoti. Todėl, mokesčių administratoriui nepateikus įrodymų, kad mokesčių mokėtojo įgytų akcijų vertė lygi 0 Lt arba simbolinei kainai, apskritai atsisakius nustatinėti tikrąją rinkos vertę, nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą daryti tai, ko nenori ir nemato esant reikalui daryti atsakovas. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvo taikomas MAĮ 69 straipsnis, o šio straipsnio taikymo organizavimo užtikrinimui yra priimti lokaliniai aktai, kurie nėra paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“. Siekdami įrodyti savo apeliacinio skundo argumentus, prašo išreikalauti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos lokalinius teisės aktus, reglamentuojančius MAĮ 69 straipsnio taikymo procedūrą. Pareiškėjo nuomone, šio straipsnio taikymas negalimas faktiniu pobūdžiu. Pareiškėjas teigia, kad sudarė atlygintinę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir iš akcijų pardavėjų jokios dovanos negavo. Akcijų pardavėjai niekada nesiekė jam akcijas dovanoti. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, jog ginčo akcijos apskritai nėra pajamų natūra objektas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas verčia kitą ginčo šalį atlikti darbą, kuris jai, teismo nuomone, privalomas, kurio ji daryti nemato reikalo, o mokesčių mokėtojas prašė atlikti tuo atveju, jei būtų pripažintas pajamų gavimo natūra faktas, teismas apkritai neišsprendė ginčo.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 102) nurodo, kad sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prašo jį tenkinti, o pareiškėjo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103-106) prašo skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą dalyje dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo patvirtinimo pareiškėjui sumokėti už 2004 m. GPM, baudą ir delspinigius.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesutinka su taikytinu GPM tarifu. Pareiškėjas teigia, kad 8 600 eurų yra užmokestis už individualią veiklą, todėl turi būti apmokestinamos kaip individuali veikla – 15 procentų tarifu remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 8 dalimi. Atsakovas teigia, kad reikia atsižvelgti ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006. Teismas, aiškindamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, yra konstatavęs, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir tokios veikos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-916/2006 pažymėjo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Atsakovas nurodo, kad pareiga pagrįsti, kad buvo gautos būtent Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos pajamos, tenka mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamame mokestiniame ginče yra nustatyta tik aplinkybė, jog 2004-06-22 į pareiškėjo sąskaitą įplaukė vienkartinė įmoka – 8 600 eurų iš DAMASCO INVESTMENTS LTD Co, nurodant, kad tai mokėjimas pagal sutartį. Vienkartinis mokėjimas pagal sutartį nepatvirtina individualios veiklos fakto, tuo labiau, kad pareiškėjas net negali pateikti sutarties originalo bei nurodyti aplinkybių, susijusių su jos vykdymu. Atsakovas teigia, kad pagal pareiškėjo pateiktos 2004-06-10 Tarpininkavimo paslaugų sutarties 1.2 punktą pareiškėjas turėjo atlikti joje numatytas paslaugas tik pagal sąlyginę paraišką, gautą iš užsakovo. Tokio dokumento pareiškėjas nepateikė, apeliaciniame skunde nurodo, kad ji buvo išdėstyta žodžiu. Tokie teiginiai vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui buvo pagrįstai paskirta 30 procentų dydžio GPM bauda: remiantis MAĮ nuostatomis, skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Pareiškėjas patikrinimo metu nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, iš esmės nesutiko su patikrinimo akto išvadomis, tačiau patikrinimo akto tvirtinimo metu sumokėjo dalį papildomai paskaičiuoto GPM. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atsakovo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nurodyta už 2003 sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, panaikinta ir perduotas pareiškėjo skundas šioje dalyje iš naujo nagrinėti atsakovui, yra priimtas nepagrįstai, netinkamai ir neobjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuo ja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 68-103 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta už 2003 m. sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. S-132(7-93/2008) dalį, kuria patvirtinta VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 68-103 dalis dėl nurodymo pareiškėjui už 2003 m. sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, panaikino ir perdavė skundą šioje dalyje iš naujo nagrinėti VMI prie FM. Pareiškėjo skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. S-132(7-93/2008) dalyje, kuria patvirtinta VMI prie FM 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 68-103 dalis dėl nurodymo pareiškėjui už 2004 m. sumokėti GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius, ir VMI prie FM 2008 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 68-103 dalyje, kurioje pareiškėjui nurodyta už 2004 m. sumokėti 9 799 Lt GPM, 2 940 Lt GPM baudą, 3 174,88 Lt GPM delspinigius, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nesutinka su teismo sprendimu, o atsakovas ta apimtimi, kur byla perduota nagrinėti iš naujo mokesčių administratoriui.
Dėl piniginių prievolių už 2004 metus.
1. Pareiškėjas tvirtino, kad 2004 metais gautos ir apmokestintos ginčo pajamos turi būti priskirtos prie individualios veiklos pajamų ir apmokestintos 15 procentų tarifu, o ne 33 procentų tarifu, kaip teigia mokesčių administratorius. Taigi, akivaizdu, kad, visų pirma, disputas kyla dėl apmokestintų pajamų teisinio statuso, suponuosiančio atsakymus šioje aptariamoje dalyje ir į kitus klausimus.
Aiškinant individualios veiklos sąvoką yra aktuali jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A5 – 902/2006 (procesinio sprendimo kategorija 9.1). Pastarajame teisės akte buvo pažymėta: „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims“.
Reikšminga ir administracinė byla Nr. A442-66/2009, kurioje taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodė: „kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006 m. birželio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ). Toje pačioje byloje išdėstyta: „tam, kad atitinkamą gyventojo veiklą būtų galima priskirti individualiai veiklai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme, taip pat būtina nustatyti, ar apeliantai, vykdydami nagrinėjamą veiklą, turėjo tikslą – gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės naudos – bei šios veiklos versliškumo (komerciškumo) požymį“.
Taigi aiškinant teisės normas apibrėžiančias individualią veiklą bei atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką pastaruoju aspektu, teigtina, kad siekiant vykdomą veiklą pripažinti individualia veikla paprastai būtina išvardintų požymių visuma. Atvejai, kada vienkartinio pobūdžio veikla pripažintina individualaus pobūdžio veikla, yra galimi, tačiau, tai nepriklauso vien tik nuo mokesčių mokėtojo piniginių pajamų struktūros. Vienkartinio pobūdžio veiklos pripažinimą individualia veikla turėtų lemti faktinių duomenų visuma, pagal kurią būtų galima spręsti apie tokios veiklos priskirtinumą labiau individualiai nei kitokio pobūdžio veiklai.
Šioje administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2004 m. birželio 22 d. į pareiškėjo sąskaitą įplaukė vienkartinė įmoka – 8 600 eurų iš DAMASCO INVESTMENTS LTD Co, nurodant, kad tai mokėjimas pagal sutartį. Toks vienkartinis mokėjimas pagal sutartį niekaip nepatvirtina individualios veiklos fakto. Pareiškėjas nepateikė paminėtos sutarties originalo, tiksliai bei aiškiai neįvardijo aplinkybių, susijusių su jos vykdymu, o tai reiškia nėra pagrindo teiginiui dėl savarankiškos veiklos bei jos vykdymo apskritai, tuo labiau dėl veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimo. Visa tai pakankamai aiškiai lemia išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas pajamas (8600 eurų) priskyrė B klasės pajamos ir taikė 33 procentų tarifą, ką įtvirtina ir Vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10 – 291/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1).
2. GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už GPMĮ pažeidimus (pažeidimas konstatuotas) skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tokia įstatymų leidėjo formuluotė nukreipia į Mokesčių administravimo įstatymą.
Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas nedeklaravo deklaruojamo mokesčio <...>, mokesčių mokėtojui ne tik, kad priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma bet ir skiriama minėto mokesčio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenumato kitaip. Vadinasi, bauda skiriama, kaip sankcija už teisei priešingą veiką. Ji gali būti netaikoma tik esant teisės aktuose įtvirtintom aplinkybėm, tačiau tokių aplinkybių, kurioms esant bauda už mokesčių įstatymų pažeidimus netaikytina tikrinamoje administracinėje byloje, nenustatyta. Todėl nebuvo pagrindo neskirti baudos (MAĮ 139 str. 2 d.), o paskirtos baudos dydis atitinka sankcijos minimumo ir maksimumo vidurkį. Lengvinančių aplinkybių, įgalinusių skirti baudos minimumą ar mažesnį negu vidurkis, nenustatyta. Tuo tarpu egzistavo aplinkybės sunkinančios atsakomybę – pareiškėjas nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nesutiko padaręs inkriminuojamą mokesčių įstatymo pažeidimą. Taigi, nenustatytas ir prieštaravimas MAĮ 139 straipsnio 1 dalies taisyklei, apibrėžtai paskutiniu šios dalies sakiniu (skiriamos konkrečios baudos dydis (nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio) priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą).
3. Atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su sumokėjimu mokesčio arba priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos. Pareiškėjas priskaičiuoto gyventojo pajamų mokesčio nesumokėjo, todėl klausimas dėl jo atleidimo nuo baudos vienareikšmiškai negatyvus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-903/2008; procesinio sprendimo kategorija 9.1, 9.3, 9.4).
Dėl piniginių prievolių už 2003 metus.
Šioje skundo reikalavimo dalyje iškilo ginčas dėl pareiškėjo gautų akcijų priskyrimo ar nepriskyrimo pajamoms natūra bei jų apmokestinimo.
1. Pajamų natūra sąvoką pateikia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje išdėstyta, kad pajamos natūra - neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.
Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, <...>, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividentais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises (Civilinio kodekso 1.102 str. 1 d.)
Išdėstytų teisės normų pagrindu, taip pat atsižvelgiant į vertybinių popierių definiciją, pateiktą Civilinio kodekso 1.101 straipsnyje, teigtina, jog akcija, turinti ekvivalentą pinigine išraiška ir pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą prikirtina pajamoms, patenka į kitos gautos naudos sąvoką, vartojamą apibrėžiant pajamas natūra Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje ir galėtų būti priskiriama pajamoms natūra esant papildomoms aplinkybėms. Siekiant visiško akcijos priskyrimo pajamoms gautoms natūra, teisėjų kolegijos vertinimu, dar būtina nustatyti, kad konkrečios akcijos buvo gautos neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės). Pastarųjų sąlygų buvimas suponuotų galutinį akcijos priskyrimą pajamoms gautoms natūra.
Kaip matyti iš administracinėje byloje esančios medžiagos, pareiškėjas pagal 2003 m. lapkričio 3 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo (gavo) nuosavybėn (ką pripažino ir pareiškėjo atstovė) iš fizinių asmenų 1000 vienetų uždarosios akcinės bendrovės „Intrasta“ akcijų, kurių bendra nominali vertė bei sutartyse nurodyta jų pardavimo kaina 100 000 Lt, bet už šias akcijas nesumokėta. Dėl neapmokėjimo iš akcijų perleidėjų pretenzijų nėra. Ginčo tarp administracinės bylos šalių dėl akcijų įsigijimo neatlygintinai taip pat nėra. Vadinasi, esant tokiai faktinei situacijai teigtina, jog egzistuoja visos reikalingos sąlygos dėl gautų akcijų priskyrimo pajamoms gautoms natūra: akcijos įsigytos neatlygintinai (duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų už jas sumokėjęs nėra); akcijos įsigytos nuosavybės teise; akcijos turi ekvivalentą pinigine išraiška ir patenka į pajamų definiciją išdėstytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Todėl toliau analizuotinas aspektas dėl gautų akcijų įvertinimo bei jų apmokestinimo.
2. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 339 „Dėl pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ 2002 m. spalio 30 d. buvo patvirtinta Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka (taikytina redakcija galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d., t.y. skundžiamų sprendimų priėmimo metu).
Tvarkos 6 punkte buvo numatyta, kad turto arba paslaugų tikrąją rinkos kainą apskaičiuoja pajamų natūra davėjas, o tais atvejais, kai pajamų natūra davėjas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą nėra įpareigotas apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti pajamų mokesčio - pats gyventojas, gavęs pajamų natūra. Duomenų apie pareiškėjui priskirtos pareigos neatlikimą nepakanka. Labiau teigtina, jog ši pareiga neatlikta, tačiau tokios išvados absoliutumą paneigia trūkumas faktinių duomenų. Mokesčių administratoriaus, kuris gautas pajamas natūra, remdamasis Tvarkos 2.3 punktu, pripažino nepinigine dovana, atliko tai pats (rinkos kainos nustatymą), ir nustatydamas tikrąją rinkos vertę rėmėsi akcijų nominalia verte. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pozicija nebuvo visiškai pagrįsta.
Visų pirma, mokesčių administratorius turėjo pateikti įrodymus dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti priskirtą prievolę pagal Tvarkos 6 punktą. Antra, nėra pagrindo gautas akcijas laikyti pinigine dovana, nes buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis. Tačiau akcijos vis dėl to laikytinos pajamomis gautomis natūra pagal įstatymą. Kodėl argumentacija jau buvo pateikta anksčiau.
Akcijų įvertinimą reglamentavo Tvarkos III skyrius. Šio skyriaus 7 punktas teigė, kad kai neįmanoma įvertinti turto arba paslaugų tikrosios rinkos kainos, pajamos natūra įvertinamos pajamų natūra davėjo išlaidomis šiam turtui pasigaminti arba įsigyti ar šioms paslaugoms suteikti. Mokesčių administratorius pastarosios nuostatos nepaisė. Jokių veiksmų, siekdamas nustatyti tikrąją akcijų rinkos kainą, neatliko. Apsiribojo jų įvertinimu remdamasi nominalia akcijų verte, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimus dėl galimos nulinės akcijų vertės arba, teismo nuomone, dėl galimos minimaliausios jų vertės.
Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 3 punkte nurodyta mokesčių administratoriaus viena iš pareigų – tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų, o tai reiškia ir Tvarkos (galiojusios mokestinės bylos nagrinėjimo metu), kaip sudėtinės mokesčių teisės aktų dalies, kurios vis dėl to tiksliai nesilaikyta. Nepaisyta ir teisingumo principo neatsiejamo nuo visapusiško mokestinio ginčo išnagrinėjimo. Teisėjų kolegijos teigimu, šioje dalyje ginčas nėra išnagrinėtas iš esmės ir yra būtina bei dar galima atlikti atitinkamus išvardintus ir kitus įmanomus veiksmus, siekiant nustatyti tikrąją ginčo akcijų kainą, o tada spręsti dėl gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu bei su juo susijusių sumų arba ne.
Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o K. B. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.