- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-16
- Bylos Nr.
- 2A-529-436/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Nijolia Indreikienė, Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- J. J., G. M., Z. M., N. J.
- Suinteresuotas asmuo
- L.N., M. Ž., J.V., V. V., P. S., S. V. N., J. K., Kauno miesto savivaldybei, K. A., S. A., R. B., B. F., L. F., O. F., D. G., A. K., V. K., U. K., K. K., B.K., A. L., F. L., B. M., E. M., G. M., V. M., J. S., D. S., I. S., T. S., J. Š., A. V.
- Advokatai
- Rūta Čilinskaitė
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Rudzinsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų Z. M. (mirusi 2008-03-09, jos teisių perėmėjai A. M., V. M., G. M.), J. J. ir N. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. M., J. J. ir N. J. pareiškimus suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, K. A., S. A., R. B., B. F., L. F., O. F., D. G., A. K., J. K., A. K., V. K., U. K., K. K., V. K., B.K., A. L. (A. L.), F. L., B. M., E. M., G. M., V. M., L. N., S.V. N., J. S., J. S., P. S., D. S., I. S., T. S., P. S., J. Š., J. V., V. V., A. V., A. V. ir M. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir pastato valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjai Z. M. (mirusi 2008-03-09), J. J. ir N. J. Kauno miesto apylinkės teismui 2007-10-29 ir 2007-11-21 pateikė patikslintus pareiškimus suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, K. A., S. A., R. B., B. F., L. F., O. F., D. G., A.K., J. K., A. K., V. K., U.K., K. K., V. K., B. K., A. L. (A. L.), F. L., B. M., E. M., G. M., V. M., L. N., S. V. N., J. S., J. S., P. S., D. S., I. S., T. S., P. S., J. Š., J. V., V. V., A. V., A.V. ir M. Ž.:
Šalies argumentai
2007-10-29 patikslintu pareiškimu (t.7, b.l.133-140) pareiškėjai prašė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. iki nacionalizacijos 1940-12-11 valdė asmeninės nuosavybės teise pastatą, trijų aukštų gyvenamąjį namą lA3p su rūsiu ir mansarda (išskyrus patalpas, į kurias Kauno miesto savivaldybės 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v atkurtos nuosavybės teisės į 183,34 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų bei Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 į 97,41 kv. m bendro naudingo ploto butą Nr.8), esantį (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) );
2007-11-21 patikslintu pareiškimu (t.8, b.l.92-101) pareiškėjai papildomai prašė patvirtinti V. P. turto - gyvenamojo namo 1A1m, (pastatytas 1840 m.), adresas (duomenys neskelbtini) , buto Nr.1A, (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) ) susidedančio iš patalpų – koridoriaus 1A-1 (7,95 kv.m), vonios 1A-2 (3,55 kv.m), gyvenamojo kambario 1A-6 (10,05 kv.m), gyvenamojo kambario 1A-7 (9,32 kv.m), koridoriaus 1A-8 ( 4,98 kv.m), buto Nr.1A bendras plotas sudaro 57,42 kv.m; gyvenamojo namo 2A1m, (pastatytas 1880 m.), adresas (duomenys neskelbtini) , buto Nr.2, susidedančio iš virtuvės 2-1 (11,27 kv.m), vonios 2-2 (4,29 kv.m), ūkio patalpos 2-3 (10,86 kv.m), gyvenamojo kambario 2-4 (15,54 kv.m), gyvenamojo kambario 2-5 (20,97 kv.m), sandėlio 2-6 (3,92 kv.m). koridoriaus 2-7 (10 kv.m), buto Nr.2 bendras plotas - 34,44 kv.m; buto Nr.3, susidedančio iš gyvenamojo kambario 3-1 (18,28 kv.m), gyvenamojo kambario 3-2 (17,51 kv.m), virtuvės 3-3 (9,14 kv.m), tualeto 3-4 (0,81 kv.m), koridoriaus 3-5 (4,80 kv.m), sandėlio 3-6 (5,15 kv.m), buto Nr.3 bendras plotas 14,75 kv.m; ūkio pastatų 4A1m ir 5A1m, esančių (duomenys neskelbtini) , valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu faktą.
Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjos Z. M. ir jos sesers J. J. (mirusios 2003-08-03, teisių perėmėjai - pareiškėjai J. J. ir N. J.) tėvas V. P. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą lA3p (bendras plotas 1064,16 kv.m.) buvęs adresas (duomenys neskelbtini) , dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) , kurį pats pasistatė 1932 m. savo verslui ir pragyvenimo pajamoms gauti. Šis gyvenamasis namas 1940-12-11 buvo nacionalizuotas namo nacionalizavimo aktu Nr. 601. LR Seimui priėmus LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, V. P. dukterys Z. M. ir J. J. padavė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais prašymus, kad joms būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo V. P. valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai nurodė, kad be šio turto V. P. valdė ir gyvenamuosius namus 1A1m, 2A1m ir 3A1m, buvusius adresu (duomenys neskelbtini) , vėliau (duomenys neskelbtini) , dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini) , kuriuos paveldėjo iš savo tėvo A. P. kartu su motina J. (K.) ir broliais P. ir J. (I.) P.. Šis turtas taip pat buvo neteisėtai nusavintas. Esant nepakankamiems dokumentams apie V. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą iki turto nacionalizavimo 1940 m. ir vėliau įvykdyto neteisėto turto nusavinimo, nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į dalį turto - Kauno m. valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr.86-v bei 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr.1141-v: pastate lA3p atkurtos nuosavybės teisės į 183,34 kv.m. ploto negyvenamųjų patalpų (II-l, II-2, II-3, II-4,11-5,11-6, II-7, II-8, la-1, la-2, la-3, la-4, la-5, IIa-1, II-a2); Kauno miesto valdybos 1999-05-25 sprendimu Nr.625 pastate lA3p į 97,41 kv.m. bendro naudingo ploto butą Nr.8 (VIII-I, VIII-2, VIII-3, VIII-4, VIII-5, VIII-6, VIII-7, VIII-8, VIII-9), todėl pareiškėjų nuomone, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas ir dėl likusių patalpų, į kurias nuosavybės teisės dar neatkurtos. Pareiškėjai savo 2007-10-29 pareiškimą grindžia tuo, kad kitokiu būdu gauti dokumentų apie turto priklausymą V. P. pareiškėjai negali, nes archyvuose jų rasti nepavyko, o patys pareiškėjai jų neturi, tačiau archyvuose išlikęs susirašinėjimas tarp V.P. ir įvairių valstybinių institucijų, liečiantis šį turtą, patvirtina, kad gyvenamasis namas (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) , dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) ) priklausė V. P. nuosavybės teise - sukurtas jo darbo ir lėšų pasėkoje, kurį jis vienas valdė ir naudojo, toks turto traktavimas atitinka ir tuo laiku galiojusių Civilinių įstatymų X tomo 397 str. 7 p. taisykles - „turtas savo triūsu ir verslu įgytas". Aplinkybę, kad prašymas namo statybai bei vėlesni prašymai buvo rašomi P. įpėdinių vardu, pareiškėjai aiškino tuo, kad po tėvo mirties teises į žemės sklypą, kuriame buvo statomas naujasis namas, perėmė visi įpėdiniai (J. P., V. P., J. (I.) P., P. P.), tačiau atkreipė dėmesį, kad kiti įpėdiniai namo nestatė - namas buvo statomas vieno V. P. vardu, lėšomis bei darbu, V. P. vienas mokėjo turto mokesčius, rūpinosi jų sumažinimu, įsiskolinimų padengimu.
LAT 2007 04 16 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-164/2007 išaiškinus, kad kai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu prašoma nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu faktą, toks faktas gali būti nustatomas sistemiškai bei atitinkamai taikant CPK XXXIV skyriaus trečiojo skirsnio (CPK 530-533 straipsniai) nuostatas ir atitinkamu laiku bei atitinkamoje LR teritorijos dalyje galiojusių materialinės teisės aktų nuostatas, pareiškėjai sprendė, kad jie negali savo teisių realizuoti vienu pareiškimu, todėl 2007-11-21 pateikė teismui pareiškimą dėl pastato valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu fakto nustatymo. Pareiškėjai nurodė, kad V. P. valdė ir rūpinosi ne tik gyvenamaisiais namais, likusiais po tėvo mirties, bet valdė ir visą kitą likusį turtą. Visoje archyvinėje medžiagoje, susijusioje su šio turto tvarkymu, mokesčių mokėjimu, bendravimu su institucijomis, minimas vieno V. P. vardas. Tuo metu galioję Civiliniai įstatymai nustatė, kad ramus, neginčijamas ir nepertraukiamas turėjimas nuosavybe virsta nuosavybės teise, jei jis trunka 10 metų (533 str., 565 str.). Pareiškėjų nuomone, jų pateikti rašytiniai įrodymai, pradedant 1926 m. Įkainojimo komisijos pranešimais dėl nejudamo turto mokesčių mokėjimo bei baigiant 1940 m. sumokėto turto mokesčio duomenimis, patvirtina, kad V. P. daugiau nei 10 metų neginčijamai ir nepertraukiamai turėjo turtą - gyvenamąjį namą lAlm (bendras plotas 136,15 kv.m., statytas 1840 m.) gyvenamąjį namą 2Alm (bendras plotas 126,64 kv.m., statytas 1880 m.), gyvenamąjį namą 3Alm (bendras plotas 67,71 kv.m., statytas 1860 m.), buvusius adresu (duomenys neskelbtini) , vėliau (duomenys neskelbtini) , dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini) , nuosavybėje, kas per šį laiką virto jo nuosavybės teise. Esant nepakankamiems dokumentams apie V. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą iki turto nacionalizavimo 1940 m. ir vėliau įvykdyto neteisėto turto nusavinimo, nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į dalį turto - Kauno m. valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr.86-v bei 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr.1141-v: pastate 3A1m į negyvenamąsias patalpas 71,88 kv.m. ploto (4-1, 4-2, 4-3, 4-5, 4-6, 4-7, R1, R2, R3, R4, R5 ), esančias (duomenys neskelbtini) , ir pastate 1A1m į butą Nr.1 78,73 kv.m bendro naudingojo ploto (patalpos 1-2, 1-3, 1-4, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10) ir ūkio pastatus 4J1m, 5J1m, todėl, pareiškėjų nuomone, turėtų būti patvirtinamas turto valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu faktas V. P. dėl likusių patalpų, į kurias nuosavybės teisės dar neatkurtos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjų patikslintus 2007-10-29 ir 2007-11-21 pareiškimus atmetė ir panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad namus (duomenys neskelbtini) , buvęs adresas (duomenys neskelbtini) , iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. , A. (t.1, b.l.36).
Teismas, spręsdamas patikslinto 2007-10-29 pareiškimo pagrįstumo klausimą, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad ginčo pastatas - lA3p, (duomenys neskelbtini) , dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) , iki pat nacionalizacijos viešosioms įstaigoms buvo rodomas kaip visų įpėdinių bendroji nuosavybė (t.1, b.l.22, t.2, b.l.76, 136, 137, 139, 140, 144, 146 ir t.t.). Tai, kad vienas V. P. brolis buvo Latvijos pilietis, kitas artistas, mama senyvo amžiaus, bei tai, kad kai kurie pareiškėjų pateikti archyviniai raštai rašyti V.P. ir adresuojami jam, ar P. netgi nenurodant inicialų, teismo vertinimu, neduoda pagrindo tvirtinti, kad namas buvo statytas vien V. P. lėšomis ir darbu ir buvo jo nuosavybė. Juo labiau, kad 1935 m. savivaldybės mokesčių knygose ginčo pastatas įregistruotas visų A. P. įpėdinių vardu, 1940-12-11 namo nacionalizavimo aktu Nr. 601 namas (duomenys neskelbtini) , nacionalizuotas kaip priklausantis P. V., J. ir P., dalyvaujant namo savininkui V. P. (t.1, b.l.19; t.2, b.l.127-131), o 1993 m. kreipdamosi į teismą Z. M. ir jos sesuo J. J. nurodė, kad 1931 m. A. P. įpėdiniams, o ne V. P., buvo leista (duomenys neskelbtini) , statyti mūrinį dviejų aukštų gyvenamąjį namą ir šiam namui pristatyti trečią aukštą. Todėl teismas sprendė, kad visos šios nustatytos aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai tvirtinti, kad ginčo namas 1A3p buvo pastatytas V. P. darbu, lėšomis ir buvo jo asmeninė nuosavybė iki nacionalizacijos.
Teismas, spręsdamas patikslinto 2007-11-21 pareiškimo pagrįstumo klausimą, nustatė, kad byloje esantys rašytiniais įrodymai (t.1, b.l.22, 168, 170; t.2, b.l.38, 41, 78; t.3, b.l.11, 144, 145 ir kt.) neleidžia vienareikšmiškai tvirtinti, jog pastatus tvarkė, prižiūrėjo ir mokesčius mokėjo vienas V. P., juo labiau, kad 1935 m. savivaldybės mokesčių knygose ginčo pastatai įregistruoti visų A.P. įpėdinių vardu (t.1, b.l.22, t.2, b.l.76, 123). Todėl teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai suponuoja didesnę tikimybę, jog turtas visuomet teisiškai buvo registruojamas, apskaitomas ir valdomas visų įpėdinių: žmonos E. ir trijų sūnų P., V. ir J., o 1939-12-19 mirus E., - likusių trijų jos vaikų. V.P. tik prižiūrėjo turtą, kuris bendrosios nuosavybės teise priklausė visiems įpėdiniams, tačiau, teismo vertinimu, toks naudojimasis turtu ir jo priežiūra negali būti laikoma įsisenėjimu, ramiu ir neginčijamu turto turėjimu, juo labiau kad ir Rusų Senato sprendime Nr.72/1306 pažymėta, kad vien neginčijamas per įsisenėjimo laiką svetimo turto naudojimas negali virsti nuosavybės teise.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjos naujai patikslintais pareiškimais prašo nustatyti faktus tik į tas dalis namų patalpų, į kurias neatkurtos nuosavybės teisės, tačiau nuosavybės teisės į dalį pastatų atkurtos 1993-06-09 sprendimo pagrindu, nustačius visai kitas aplinkybes ir pastatų įgijimo pagrindus, būtent tai, kad visų keturių namų dalis V. P. buvo paveldėjęs po tėvo A. P. mirties, o kitų įpėdinių dalis jis gavo pagal mamos testamentą ir brolių dovanojimo sutartis. Taigi, patenkinus naujus reikalavimus, reikštų, kad dalį gyvenamojo namo 1A3p patalpų pareiškėjų tėvas įgijo paveldėjimo ir dovanojimo būdu, o kitą dalį – pats pasistatęs namą, kitų trijų namų – dalį patalpų paveldėjimo ir dovanojimo pagrindu, o kitą dalį - įsisenėjimo teise. Toks pripažinimas, teismo vertinimu, būtų neteisingas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjai Z. M. (jos teisių perėmėjai A. M., V. M., G. M.), J. J. ir N. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti arba perduoti ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nauja teismo sudėtimi.
Pareiškėjų nuomone, teismas pažeidė LR Konstitucijos 109 str., nes įstatymas nesuteikia teismui teisės panaikinti savo sprendimą, jeigu to niekas neprašė. Teismas pažeidė materialinės teisės normas (pažeidė pareiškėjų turtines teises ir interesus, tokiu būdu padarydamas pareiškėjams žalą), taip pat pažeidė ir neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, nesiėmė būtinų priemonių tam, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Neatnaujinus proceso, įsiteisėjęs Kauno m. apylinkės teismo 1993-06-09 sprendimas buvo panaikintas be jokio teisinio pagrindo (šį teismo sprendimą buvo galima panaikinti tik CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka dėl proceso atnaujinimo). Pareiškėjai taip pat nurodo, kad buvo suklaidinti savo buvusios advokatės, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti prašomą juridinį faktą jiems nereikėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjų Z. M., J. J. ir N. J. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo L. N. nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, iš esmės neatitinka CPK 306 str. 1 d. 3 p. normos dėl apeliacinio skundo turinio reikalavimų, nes apeliantai nenurodo nei bylos aplinkybių, nei įrodymų, nei teisinių argumentų dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad nors pareiškėjai prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti (CPK 326 str. 5 d.), tačiau nenurodo jokių CPK 293 str. ir 296 str. nustatytų bylos nutraukimo pagrindų. Alternatyvus reikalavimas panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo taip pat nepagrįstas, kadangi, priešingai nei nurodo pareiškėjai, teismas CPK 443 str. 8 d. normos nepažeidė, o procesas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 1993-06-09 sprendimo buvo atnaujintas 2002 m. pagal kelių suinteresuotų asmenų prašymus. LAT 2004-01-12 nutartyje konstatavo, kad „...būtina iš esmės patikrinti 1993-06-09 sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą", todėl byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, pareiškėjai nenurodo daugiau jokių motyvų, sudarančių pagrindą teigti, kad teismas neišsiaiškino kokių nors bylai svarbių aplinkybių. Suinteresuoto asmens nuomone, sprendžiant reikalavimą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla dėl apeliantų prašomų nustatyti juridinių faktų vyksta jau seniai, namų, dėl kurių apeliantai prašo nustatyti juridinius faktus, gyventojai jau daugelį metų yra nežinioje dėl patalpų, kuriose jie gyvena, priklausomybės, negali investuoti lėšų į namų remontą ar pagerinimus, nes neaišku, kaip galiausiai bus išspręstas pareiškėjų reikalavimas ir kas bus namų savininkas. Jeigu būtų patenkintas prašymas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylos nagrinėjimas užsitęstų, o tai pažeistų teisinio tikrumo bei proceso koncentruotumo principus.
Suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjų minimame LR Konstitucijos 109 str. yra įtvirtinti keturi teismų veiklos principai, todėl skundo motyvas dėl šios normos pažeidimo yra pernelyg abstraktus. Teismas, panaikindamas 1993-06-09 sprendimą, nepadarė jokio procesinio pažeidimo, kadangi procesas dėl šio sprendimo buvo atnaujintas dar 2002 m. Iki pat 2008-01-29 sprendimo šioje byloje priėmimo bylos nagrinėjimas vyko būtent atnaujinus procesą. Po proceso atnaujinimo pareiškėjai ne kartą tikslino savo reikalavimus byloje, tačiau tai nereiškia, jog buvo pradėta nagrinėti nauja byla. CPK 371 str. l d. 3 p. nustatyta, kad teismas, atnaujinęs procesą ir išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Būtent tokį procesinį veiksmą Kauno miesto apylinkės teismas ir atliko. LAT 2007-04-16 nutartyje šioje byloje nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006-03-15 sprendimas, kuris buvo priimtas atnaujinus procesą dėl 1993-06-09 teismo sprendimo, nėra panaikintas ir vertino tai kaip proceso teisės normų pažeidimą. Todėl negalima teigti, kad skundžiamas sprendimas yra ydingas dėl to, kad jis ištaisė kasacinės instancijos teismo nurodytą proceso pažeidimą. Be to, nurodydami, kad teismas pažeidė materialinės procesinės teisės normas, nes pažeidė ieškovų turtines teises ir interesus ir padarė jiems žalą, pareiškėjai nedetalizuoja, kokios materialinės teisės normos buvo pažeistos ir kokia turtinė žala jiems yra padaryta, todėl šis skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Skundo motyvas, kad pareiškėjai buvo suklaidinti savo buvusios advokatės, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti prašomą juridinį faktą jiems nereikėjo, nėra pagrindas panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Po proceso atnaujinimo pareiškėjai turėjo ne vieną atstovą, ne kartą tikslino savo reikalavimus, tuo parodydami, kad jie siekia nustatyti jų prašomus juridinius faktus. Be to, teisė į teisminę gynybą ir tinkamą teismo procesą apima ir teisę bylą vesti per laisvai ir nevaržomai pasirinktą atstovą; nei teismui, nei kitai byloje dalyvaujančiai šaliai nesuteikta teisė paveikti šalies procesinės teisės pasirinkti atstovą įgyvendinimo, todėl ieškovai negali savo reikalavimų grįsti tuo, kad buvo suklaidinti advokato kvalifikaciją turinčio atstovo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjų Z. M., J. J. ir N. J. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas, atmetęs pareiškėjų pareiškimus, pagrįstai panaikino 1993-06-09 teismo sprendimą, kadangi atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismo sprendimą tikrina jį priėmęs teismas (tik kitos sudėties), peržiūrėdamas bylą de novo, t.y. teismas gali pakeisti ir panaikinti savo priimtą sprendimą (nutartį) (LAT 2007-02-22 apžvalga Nr.1-2007 „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai“). Be to, akivaizdu, jog kreipdamiesi į teismą dėl tam tikrų faktų nustatymo, pareiškėjai siekė tam tikrų teisinių padarinių - kad teismo nustatytų faktų pagrindu jiems atsirastų subjektinė teisė į V. P. turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą, nes iki kreipimosi į teismą jie neturėjo kitų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir kitokia tvarka negalėjo jų gauti. Priešingu atveju pareiškėjų prašymai iš viso negalėjo būti nagrinėjami teisme.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tikrina ne bylos išsprendimo teisingumą, bet atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip procesinio dokumento, kontrolę. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą lemia teismo klaida: sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliaciniame skunde pateikiami apelianto argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Šio modelio įtvirtinimą patvirtina ir teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuojanti Lietuvos Respublikos teismų praktiką nurodė, jog apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-208/2005, kat. 78.2.1.).
Nagrinėjamojoje byloje apeliacinio skundo argumentai susiję su pirmosios instancijos teismo padarytais procesinės teisės normų pažeidimais sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas išnagrinėjo pakartotinai bylą neatnaujinęs jos proceso. Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka. Kaip matyti iš bylos duomenų, prašymą atnaujinti procesą byloje pareiškėjai V.K.ir V.V. teismui pateikė 2002 m. rugsėjo 24 d., t.y. galiojant 1964 m. CPK. Pagal Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnį prašymai atnaujinti procesą, priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, nagrinėjami pagal procesines teisės normas galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo. Tuo metu galiojusio 1964 m. CPK 371²³ straipsnio 1 dalis numatė, kad teismas, nekviesdamas į posėdį byloje dalyvaujančių asmenų, patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto šio kodekso 371²¹ straipsnyje ir ar pagrįstas 371¹⁸ straipsnio pirmojoje dalyje nurodytais pagrindais. Teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, jeigu konstatuoja šioje dalyje nurodytus trūkumus, arba teismas paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjų V. K. ir V. V. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, 2002 m. spalio 10 d. nutartimi, t.y. dar galiojant 1964 m. CPK, paskyrė bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą. Tokiu būdu darytina išvada, jog procesas byloje buvo atnaujintas teismui priimant nurodytą nutartį, nežiūrint į tai, jog 2003 m. birželio 10 d. nutartimi teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, atmetė jį kaip paduotą praleidus 1964 m. CPK 371²¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinės instancijos teismo 2004 m. sausio 12 d. nutartis, kurioje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija atmetant pareiškėjų prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo argumentuojant 1964 m. CPK 371²¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimu pripažinta pernelyg formalia ir nesiekiančia vykdyti teisingumą. Be to kasacinis teismas nurodė, jog nežymiai praleistas terminas jokiu būdu negali būti kliūtimi prašymui išnagrinėti iš esmės, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Todėl kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog byla pakartotinai išnagrinėta neatnaujinus byloje proceso.
Tačiau kolegija, patikrinusi absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, konstatuoja, jog nagrinėjamojoje byloje egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Teismų praktikoje absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami esminiai proceso teisės nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas, pažeidimai, ir, esant bent vienam CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytam pažeidimui, laikoma, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas gali būti konstatuotas tuo atveju, kai pažeidžiamos neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisės, nes teismo sprendimas turi įtakos tam tikrų jų teisių ar pareigų pasikeitimui, pažeidžia tokių asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus. Be to, bylos išnagrinėjimas neįtraukus į bylą asmenų, kurių teisėms ir pareigoms įtakos turi priimtas teismo sprendimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstamas 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą pažeidimu ( D. O. v. S., judgement of 22/09/2006, ap. No 423/03). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-159/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-180/2008).
Atnaujinus byloje procesą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles. Todėl, nagrinėdamas atnaujintą bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti visus suinteresuotus asmenis, kurių teisėms ir pareigoms atnaujintos bylos išsprendimas gali turėti įtakos ir įtraukti juos dalyvauti byloje (CPK 443 straipsnio 3 ir 8 dalys). Šias procesinės teisės normas pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai. Iš bylos duomenų matyti, jog Kauno miesto valdybos 1994-01-18 potvarkiu Nr. 86-v bei 1994-08-23 potvarkiu Nr. 1141-v Z.M. ir J. J. yra buvo atkurtos nuosavybės teisės lygiomis dalimis į tėvo V. P. turėtos namų valdos (duomenys neskelbtini) negyvenamąsias patalpas ir dalį gyvenamųjų patalpų. Nuosavybės teisės atkurtos remiantis Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad nurodytu adresu esantį nekilnojamąjį turtą iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė V. P.. Kaip jau minėta, teismas pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 1993-06-09 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Tokiu būdu panaikinus 1993-06-09 teismo sprendimą, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės, ateityje gali būti kvestionuojamas nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl naujai priimtas sprendimas ateityje gali turėti įtakos patalpų, į kurias atkurtos nuosavybės teisės, savininkų teisinei padėčiai. Atkūrus nuosavybės teises, J.J. jai grąžintas patalpas padovanojo J. J., o Z.M. G. M., V. M. ir V. T.. Tačiau dalyvauti byloje buvo įtraukti ne visi asmenys, kuriems šiuo metu nuosavybės teise priklauso patalpos, į kurias nuosavybės teisės buvo atkurtos remiantis panaikintu 1993-06-09 teismo sprendimu, o būtent - dalyvauti byloje nebuvo įtraukta V. T., kuriai Z.M. yra padovanojusi pirmo buto patalpas gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš naujai priimto sprendimo, pastaroji aplinkybė pirmosios instancijos teismui nagrinėjant atnaujintą bylą buvo žinoma, todėl teismas privalėjo V. T. įtraukti dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu. Tokiu būdu, teismas priimdamas naują sprendimą byloje, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – V. T. teisių ir pareigų. Todėl sprendimas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo panaikintinas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.