Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. Š. ieškinį atsakovams A. M. ir V. M. dėl kelio servituto nustatymo teismo sprendimu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pardavus žemės sklypą Nr. 306-2-2, dėl ieškovo Sklypo aukščių skirtumo ir griovio su tekančiu vandeniu ieškovas neteko jokios galimybės įvažiuoti į jam priklausančią žemės sklypo Nr. 306-2-3 (plotas 2,3973 ha) pietvakarinę-aukštutinę dalį, todėl su E. P., kuris tuo metu turėjo atsakovų įgaliojimą, 2019 m. pavasarį susitarė dėl kelio servituto nustatymo. Tuo tikslu UAB „Atskaitos taškas“ 2019 m. liepos mėnesį paruošė ieškovo žemės sklypo ir atsakovams priklausančio žemės sklypo, servituto nustatymo planą, kuriame pagal šalių susitarimą buvo pažymėtas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis, siekiant patekti į ieškovo pietvakarinę-aukštutinę sklypo dalį. Šią servituto nustatymo schemą UAB „Atskaitos taškas“ pateikė ieškovui ir E. P.. Atsakovus atstovaujantis E. P. ėmėsi iniciatyvos vykdyti susitarimą dėl aukščiau nurodyto servituto, t.y. kreipėsi į Širvintų rajono 1-ojo biuro notarą, kuris paruošė servituto sutarties projektą bei paskyrė laiką sutarties tvirtinimui. Atvykus nurodytu laiku pas notarą, E. P. servituto sutarties nepasirašė ir nurodė, kad reikia kreiptis į notarą, esantį Vilniuje, kuris sutartį paruoš geriau. Vėliau Vilniaus m. 1-ojo notarų biure E. P. nesutiko pasirašyti servituto sutarties, nenurodydamas konkrečios priežasties. Nuo to laiko nei atsakovai, nei atsakovų įgaliotas asmuo E. P. su ieškovu nebendrauja - nebeatsako į telefoninius skambučius, vengia susitikimo, tačiau įvažiuoti į ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pietvakarinę-aukštutinę dalį per jų sklypą nedraudžia. 2021 m. vasarą ieškovas kreipėsi į UAB „Atskaitos taškas“ su prašymu parengti žemės sklypo Nr. 306-2-3 topografinį (altitudžių) planą, kuris leistų įvertinti būtinumą jam įvažiuoti į jo žemės sklypo pietvakarinę-aukštutinę dalį per atsakovų sklypą, o nustačius būtinumą, parengtų kelio servituto schemą, kuriuo pravažiavimas į ieškovo Sklypą kuo mažiau pažeistų atsakovų nuosavybės teisę, t.y. būtų kiek įmanoma toliau nuo atsakovų gyvenamojo namo bei kuo mažiau reikėtų iškirsti atsakovų sklype augančių medžių. 2021-06-30 UAB „Atskaitos taškas“ raštas, 2021m. žemės sklypo Nr. 306-2-3 dalies topografinis planas, du Sklypo profiliai ir 2021m. žemės sklypų situacijos schema patvirtina, kad ieškovas, norėdamas patekti į savo Sklypo pietvakarinę- aukštutinę dalį, įrengti pravažiavimą kitoje vietoje, nei nurodyta UAB „Atskaitos taškas“ situacijos schemoje, neturi galimybės, todėl yra akivaizdi būtinybė nustatyti kelio servitutą, kad jis galėtų naudoti savo žemės Sklypą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis. Ieškovas taip pat nurodo, kad remiantis VĮ Registrų centro duomenimis atsakovų žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 9020 eurų. Tokiu būdu, atsakovams už nustatytą kelio servitutą priteistina vienkartinė 232 eurų kompensacija (2,35 arų vertė - 232 eurai).

Be to, atsakovai nesutinka, kad ieškovui apskritai yra būtinybė į jo sklypo pietvakarinę-aukštutinė dalį patekti transportu, o jei jau tokį norą ieškovas turi – tai turėtų spręsti ne atsakovų sąskaita, o savo, t.y., atitinkamai investuodamas į savo žemės sklypą ir įsirengdamas reikiamą privažiavimą. Ieškinyje poreikis privažiuoti grindžiamas tokiomis aplinkybėmis: pietvakarinėje – aukštutinėje dalyje auga saugotini medžiai ir krūmai, kuriuos reikia tvarkyti bei reikia nupjauti žolę, kirsti krūmus, sodinti medžius, taip pat į šią dalį gali tekti patekti gaisrinės automobiliui nelaimės (gaisro ) atveju. Atsakovų nuomone, visiškai neaišku, kodėl yra būtinas transportas krūmų kirtimui ar medžių sodinimui. Šie darbai puikiausiai atliekami rankomis, atsinešti medžių sodinukus ar išsinešti nukirstų krūmų šakas taip pat galima pėsčiomis. Žolės pjovimui į minėtą teritoriją taip pat nėra jokios būtinybės patekti būtent transportu. Yra daug įvairių rankinių žolės pjovimo įrenginių, juolab, kad ieškovo pievų plotas labai mažas. Kasacinio teismo praktika nuosekli ir nekintanti: servitutas negali būti priemonė jo siekiančio asmens patogumui, o visada ir išimtinai yra būtinybės klausimas ir nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Be to, kelio servituto nustatymo poreikis negali būti pateisinamas ir teoriniu poreikiu privažiuoti specialiajam transportui, kaip pvz. gaisrinei. Tokiais atvejais, specialųjį transportą valdantys subjektai veikia būtinojo reikalingumo sąlygomis ir šis institutas suteikia jiems teisę važiuoti bet kur ir per bet kur, kad patekti iki gaisravietės, jei toks poreikis yra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmetamas.

Dėl ieškinio pagrįstumo.

Byloje kilęs ginčas dėl kelio servituto nustatymo per atsakovų žemės sklypą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypą į dvi dalis dalina griova, todėl ieškovas transportu negali per savo žemės sklypą patekti į šio sklypo pietvakarinę – aukštutinę dalį. Atsižvelgiant į tai, jis prašo nustatyti 2,35 arų kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovui neterminuotai naudotis 4 m pločio ir 58,75 m ilgio dalimi žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio atsakovams, su teise važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų, pagal 2021m. UAB „Atskaitos taškas“ paruoštą žemės sklypų situacijos (servituto) schemą (ribos pažymėtos taškais 1, 2, 3, 4, 5, 6,7,8,9,10,11,1). Atsakovai su ieškiniu nesutinka ir nurodo, kad servitutas nėra būtina bei, kad dėl susidariusios situacijos kaltas pats ieškovas, nes padalinęs žemės sklypą į tris ir vieną sklypą pardavęs, jis neteko galimybės privažiuoti prie dalies žemės sklypo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

Teismas įvertinęs bylos medžiagą daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų ieškovo prašomam kelio servitutui nustatyti. Pirmiausia, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas ir atsakovai nesutaria dėl teisės ieškovui pravažiuoti į jo pietvakarinę – aukštutinę sklypo dalį. Pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad į tą žemės sklypo dalį pravažiuoja per atsakovų žemės sklypą ir jie jam važiuoti leidžia. Tą patį nurodė ir atsakovai atsiliepime į ieškinį, kuriame teigia, kad leidžia ieškovui pravažiuoti per jų žemės sklypą kuomet jam reikia nusišienauti žolę arba apsigenėti medžius. Taigi, realaus trukdymo (nesutarimo) ieškovui patekti į pietvakarinę – aukštutinę sklypo dalį nėra.

Antra, teismas sutinka su atsakovais, kad ieškovas neįrodė, jog nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad prie savo žemės sklypo ieškovas gali privažiuoti šalia esančiu keliu ir negali patekti tik į dalį žemės sklypo, kurią skiria griovys. Byloje nėra ginčo, kad griovį galima pėsčiomis nesunkiai pereiti. Žemės sklypo pietvakarinėjė – aukštutinėje dalyje, prie kurios ieškovas negali privažiuoti nevažiuodamas per atsakovų žemės sklypą yra pieva ir dalyje sklypo auga medžiai bei krūmai. Teismo vertinimu, žolės nupjovimui ar medžių genėjimui nebūtinas atskiras privažiavimas, tą galima padaryti rankiniais įrankiais ir žemės ūkio ar kitokiai technikai privažiuoti nėra būtina. Tai reiškia, kad ieškovas gali naudotis žemės sklypu pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis. Kažkokių ypatingų aplinkybių, kurios lemtų poreikį nuolat važiuoti automobiliu į ieškovo pietvakarinę – aukštutinę sklypo dalį jis nenurodė.

Teismas sutinka, kad galbūt tai nėra patogu, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

Pažymėtina, kad servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad įvertino visas galimybes pasidaryti privažiavimą į kitą savo žemės sklypo dalį pasidarydamas kelią per griovą. Nors ieškovas teismui pateikė matininkės raštą, kad jo sklypo reljefas specifinis, nes yra griovys, todėl toje vietoje negalima padaryti kelio, šiuo atveju sutiktina su atsakovais, kad matininkė nėra statybų, kelių ar pravažiavimų įrengimų specialistė. Ji negali konstatuoti faktų dėl galimumo įrengti pravažiavimą. Ji gali tik fiksuoti žemės sklypo naudmenas, reljefą. Byloje nėra pateikta jokios kelių įrengimo specialisto išvados, kad per griovį ieškovo sklype negalima padaryti keliuko, kurio jis patektų į žemės sklypo pietvakarinę – aukštutinę dalį. Nesant tokių įrodymų teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad neįmanoma privažiavimo problemos išspręsti formuojant kelią per paties ieškovo žemės sklypą ir neribojant atsakovų teisių.

Labai svarbi šiuo atveju aplinkybė yra ta, kad privažiavimo prie dalies žemės sklypo problemą susikūrė pats ieškovas. Tiek pats ieškovas, tiek atsakovai procesiniuose dokumentuose nurodo, kad prieš sklypo performavimą ieškovas patekdavo į jam reikiamą sklypo dalį per savo sklypą, tačiau dalį žemės sklypo pardavus kitiems asmenims, jis prarado galimybę važiuoti per parduotą žemės sklypą. Ieškovas būdamas viso savo sklypo savininku ir puikiai žinodamas sklypo reljefo ir naudmenų specifiką, performavo žemės sklypą, nenumatė jame privažiavimo į likusią dalį, o dabar ieškiniu siekia nusistatyti kelio servitutą per atsakovų žemės sklypą. Tai, kad ieškovas nepasirūpino pravažiavimo per paties parduotą žemės sklypą yra ieškovo neapdairumas ir dėl savo paties neapdairumo negali kaltinti kitų. Taigi ieškovo siekis naudotis atsakovo nuosavybe negali būti patenkintas, nes taip bus pažeista atsakovo nuosavybės teisė, kuriai yra suteiktas prioritetas prieš teisę į servitutą, o taip pat protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai. Parduodamas žemės sklypo dalį su privažiavimu, ieškovas prisiėmė tokio savo elgesio riziką ir pasekmes, todėl atmetamas ieškovo ieškinys dėl kelio servituto nustatymo. Juolab, kad kaip jau minėta, ieškovas gali naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, nors ir su tam tikrais nepatogumais.

Priešingos išvados daryti neleidžia ir ieškovo argumentai, kad buvo sutarta dėl kelio servituto nustatymo, tačiau vėliau pas notarą sutartis nebuvo pasirašyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai sutiko nustatyti neterminuotą kelio servitutą. Priešingai atsakovai teigia, kad jie sutiko nustatyti terminuotą kelio servitutą ieškovui privažiuoti prie žemės sklypo būtiniems darbams atlikti, tačiau jam to nepakako. Teismo vertinimu, šiuo atveju nesvarbu kokie buvo susitarimai dėl sutarties dėl servituto nustatymo, nes jos nesant teismas vertina ar yra visos sąlygos nustatyti ieškovo prašomą kelio servitutą, o jų nenustačius teismas ieškovo ieškinio reikalavimus dėl kelio servituto nustatyto atmeta kaip nepagrįstus.

Atmetus ieškinio reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo, teismas dėl atlygintinumo už kelio servitutą nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Iš byloje pateiktų sąskaitų faktūrų bei mokėjimo nurodymų matyti, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje patyrė iš viso 1149,5 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su teisine pagalba.

Teismas, įvertinęs atsakovų atstovės dalyvavimą teismo posėdyje, byloje pateiktų procesinių dokumentų pobūdį, turinį, bylos sudėtingumą, taip pat remdamasis 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, sprendė, kad atsakovės patirtos 1149,5 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba, yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovo.

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija nuo 2020 m. sausio 23 d.), bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentu įteikimu, valstybei nepriteistinos, nes į valstybės biudžetą išieškotina bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 275 straipsniais,

nusprendė:

ieškovo V. A. Š. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams A. M., a.k. (duomenys neskelbtini), ir V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) po 574,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmus.