Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-10-17 · Civilinė byla Nr. 2A-519-124/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-17
Bylos Nr.
2A-519-124/2013
Teisminio proceso Nr.
2-35-3-00957-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė (pran.)
Ieškovas
D. P., J. P.
Atsakovas
R. F., P. F.
Advokatai
Arūnas Koskus
Kategorijos
  • 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Apeliacinės instancijos teismo teisėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-519-124/ 2013

Teisėjas A. Mitkus Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00957-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.1; 121.14 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-632/2013 pagal ieškovų D. P. ir J. P. ieškinį atsakovams R. F. ir P. F. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai D. P. ir J. P. ieškiniu (1–3 b. l.) prašė pripažinti galiojančiu nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo bei jo priklausinių – tvarto, daržinės, garažo, kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini) , pirkimo – pardavimo sandorį, sudarytą 1999 m. rugsėjo mėnesį tarp ieškovų D. P. ir J. P. bei atsakovų R. F. ir P. F., priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad 1999 metais iš atsakovų nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais bei kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad parduodamo turto kaina yra 16000,00 Lt, iš kurių dalį sumos – 13000,00 Lt ieškovai sumokėjo turto perdavimo metu 1999 m. rugsėjo mėnesį, o likusią dalį – 3000,00 Lt, po mėnesio, jiems buvo perduoti namo dokumentai, tačiau dėl finansinių sunkumų, neturint pakankamai lėšų, nebuvo atlikti nekilnojamo turto geodeziniai matavimai dėl ko sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka. Vėliau ieškovai keletą kartų ragino atsakovus įforminti sandorį notarine tvarka, tačiau dėl atsakovų nesutarimų to padaryti nepavyko. 2011-03-01 tarp ieškovų ir atsakovės R. F. buvo pasirašyta preliminari sutartis dėl to paties namo bei priklausinių pirkimo – pardavimo, pagal kurią šalys susitarė, kad ne vėliau kaip iki 2011-03-08 šalys kartu nuvyks pas notarą ir sudarys pagrindinę sutartį, tačiau atsakovė R. F. to nepadarė. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-09-29 sprendimu santuoka tarp atsakovų P. F. ir R. F. buvo nutraukta (ieškovai byloje buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis), o ginčo nekilnojamas turtas, dėl kurio prašoma pripažinti sandorį galiojančiu, pripažintas R. F. asmenine nuosavybe.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (22–23 b. l.) atsakovas P. F. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad santuoka tarp jo ir atsakovės R. F. nutraukta 2011-09-29, turtas padalintas, o papildomą ieškovės ir trečiųjų asmenų ieškinį, kuriuo jie jau prašė to paties, ko prašo šioje byloje, teismas atmetė. Teigė, kad jokios pirkimo – pardavimo sutarties su ieškovais nesudarinėjo, ginčo nekilnojamas turtas po santuokos nutraukimo priteistas atsakovei R. F., teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir jis jokių teisių į minėtą turtą neturi.

Atsakovė R. F. atsiliepimu į ieškinį (24 – 27 b. l.) prašė ieškovų reikalavimams taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 1999 metais dėl ginčo nekilnojamo turto nebuvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, nes nebuvo sutvarkytas žemės sklypas (neprivatizuotas), ieškovai neturėjo pakankamai pinigų gyvenamajam namui su priklausiniais įsigyti, todėl šalys susitarė, jog pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta vėliau, esant palankesnei ieškovų finansinei situacijai ir įvykdžius privatizaciją. Ir tik praėjus 12 metų, 2011-03-01 preliminarus šalių susitarimas buvo įformintas raštu. Ginčas tarp šalių buvo išspręstas Radviliškio rajono civilinėje byloje Nr. 2-71-132-11, nes ieškovai pateikė teismui tokį pat reikalavimą, kaip ir šioje byloje, tačiau teismas jų reikalavimą atmetė. Įsiteisėjusiu 2011-09-27 Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo pripažinta, kad gyvenamasis namas su priklausiniais yra atsakovės R. F. asmeninė nuosavybė. Ieškovų argumentas, kad atsakovai vengė įforminti sutartį notarine tvarka, laikytini nepagrįstu. Be to, ieškovai yra praleidę 10 metų ieškinio senaties terminą, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 14 d. sprendimu (90–93 b. l.) ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad tuo metu galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnis numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino, o minėtame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Iš to seka, kad jokiais kitais įrodymais – nei liudytojų parodymais, nei aplinkybių, jog ieškovai ginčo nekilnojamą turtą prižiūri, juo naudojasi nustatymu, sandorio sudarymo fakto patvirtinti negalima. Įsiteisėjusiu 2011-09-29 Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, kuris 2012-01-25 Šiaulių apygardos teismo sprendimu nepakeistas, ieškovų reikalavimas buvo atmestas, ir pripažinta, kad ginčo nekilnojamas namas ir jo priklausiniai yra R. F. asmeninė nuosavybė. Tai yra, byloje egzistuoja nustatytas prejudicinis faktas, ko šalys ir kiti byloje dalyvaujantis asmenys ginčyti nebegali.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai D. P. ir J. P. apeliaciniu skundu (96–98 b. l.) prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Radviliškio rajono apylinkės teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 255 str., kadangi iš esmės neatsižvelgė į to paties 1964 m. CK 58 str. 5 d. numatytą CK 255 straipsnio išimtį, pagal kurią nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Tokiu būdu, teismas neatsižvelgė ir nevertino 1964 m CK 58 str. 5 d. (naujojo LR CK 1.93 str. 4 d.) taikymo sąlygų egzistavimo nagrinėjamo ginčo atveju, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

2. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad yra visos sąlygos apeliantų ir atsakovų sudarytam sandoriui pripažinti galiojančiu. Už ginčo nekilnojamąjį turtą 1999 metais D. P. ir J. P. atsakovams sumokėjo 16000 Lt, kuriuos atsakovai priėmė bei perdavė ieškovams namų knygą, t. y. akivaizdžiai išreiškė savo valią dėl turto pardavimo. Per visą laiką nė vienas iš atsakovų jokių pretenzijų ieškovams nereiškė, t. y. laikė juos teisėtais turto savininkais iki kol nebuvo iškelta civilinė byla dėl atsakovų santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo. Faktiškai pirkimo - pardavimo sandorį įvykdė ne tik ieškovai, kurie sumokėjo visą turto kainą ir priėmė daiktą, bet ir atsakovai, kurie priėmė pinigus už parduodamą turtą ir šį turtą perdavė ieškovams. Tuo tarpu notariškai įforminti sandorį dėl įvairių priežasčių atsakovai vengė, kol galiausiai apskritai pradėjo ginčyti pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą.

3. Aplinkybė, kad yra įsiteisėjęs Radviliškio rajono apylinkės 2011-09-29 teismo sprendimas atsakovų santuokos nutraukimo byloje, kuriuo ieškovų reikalavimas atmestas ir ginčo turtas pripažintas R. F. asmenine nuosavybe, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą šioje civilinėje byloje. Santuokos nutraukimo byloje apeliantų reikalavimo dalykas bei jo faktinis pagrindas ir šios bylos ginčo dalykas ir faktinis pagrindas nėra tapatūs, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad šis ieškovų reikalavimas buvo išspręstas santuokos nutraukimo byloje Radviliškio apylinkės teismo 2011-09-29 sprendimu. Ta aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas šiai dienai yra pripažintas asmenine R. F. nuosavybe, nėra teisinė kliūtis tenkinti ieškovų ieškinį šioje civilinėje byloje.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis (duomenys neskelbtini) str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus (duomenys neskelbtini) str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų D. P. ir J. P. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.).

Ieškovai prašė pripažinti galiojančiu nekilnojamo turto sandorį, kurį nurodo sudarę 1999 metų rugsėjo mėnesį, kas reiškia, kad ieškovai prašė patvirtinti sandorį, sudarytą 1999 metais. Reikšdami ieškinį, ieškovai grindė CK 1.93 straipsnio 4 dalies norma. Sutiktina su pirmuoju apeliacinio skundo argumentu, kad teismas ginčo atveju netinkamai vertino iki 2001m.liepos mėn.01 d. galiojusio Civilinio kodekso normas. Pagal sutarčių laisvės principą, šalys pačios gali nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. Tiek galiojusio CK 255 straipsnis, tiek galiojančio CK 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, priešingu atveju ši sutartis negalioja, nes toks negaliojimas yra įsakmiai nurodytas įstatymuose. Tiek galiojusio CK 58 straipsnio penktoji dalis, tiek galiojančio CK 1.93 straipsnio ketvirtoji dalis nustatė, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Nurodoma, jog šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

Taigi šiose normose nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti šių trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

Ieškovai teigia, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas su atsakovais dėl nekilnojamo turto pardavimo už 16 000 Lt, ir kad šią sumą 1999 metais atsakovams yra perdavę, įvykdę visas susitarimo sąlygas. Abu atsakovai neigė vengę sudaryti notarinę sutartį, o atsakovas neigė ir atsiskaitymo faktą. Ieškovai neteikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymą. Atsakovė šią aplinkybę pripažino, tačiau šią aplinkybę patvirtino tik vykstant santuokos nutraukimo byloje, patvirtindama, kad didžiąją dalį pinigų-13 000 Lt gavo jos sutuoktinis.

Sutarčiai sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Šalys nesudarė jokios rašytinės sutarties. Atsakovė procesiniame dokumente atsiliepime į ieškinį (24-27 b. l. )nurodė, kad šis susitarimas dėl nekilnojamo turto pardavimo buvo tik preliminarus, t. y. tarp šalių buvo sutarta turtą parduoti ateityje, nes nebuvo sutvarkytas žemės sklypo privatizavimas, be to patys ieškovai neturėjo pakankamai lėšų turtui įgyti. Iš dalies šias aplinkybes patvirtina ir pačių ieškovų ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad jie neturėjo lėšų atlikti nekilnojamo turto geodeziniams matavimams, tuo patvirtindami buvus ketinimą ateityje sudaryti nekilnojamo turto sandorį, kai bus atlikti žemės sklypo matavimai. Be to patvirtina ir ieškovo paaiškinimai byloje (81 b.l.) bei ieškovės J. P. paaiškinimai (civ. byla. Nr.2-71-132-2011,1 t., 198 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vertintina, kad šalys tokiu susitarimu siekė tik susitarti dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje, todėl tokio susitarimo nėra pagrindo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti ją natūra, pripažinti pagrindine pirkimo pardavimo sutartimi. Toks patvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą.

Be to, preliminaraus susitarimo dėl turto pardavimo fakto buvimą patvirtina ir tolimesni ieškovų veiksmai, t.y. 2011 kovo 01 d. rašytinės preliminarios sutarties dėl to paties nekilnojamojo turto pardavimo ateityje sudarymas su atsakove. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad tai prieštarautų logikai, t.y. būtų nelogiška, jog pirmiausia sudaroma pagrindinė sutartis, o vėliau sudaroma preliminarioji sutartis dėl to paties turto. Preliminariosios sutarties sudarymas patvirtina ir tą aplinkybę, kad atsakovai nevengė įforminti sandorį, o buvo tik susitarimas, įvykdžius tam tikras sąlygas, ateityje sudaryti sandorį. Įvertinus tai, kad notarinę sutartį turi sudaryti abi sandorio šalys, teigti, jog tik atsakovai vengė ją sudaryti dvylika metų nėra pagrindo, o duomenų, kad ieškovas ir jo sutuoktinė siekė sudaryti notarinę sutartį, byloje nėra.

Ieškovai dėl to paties nekilnojamojo turto sandorio sudarymo, šio turto pardavimo sandorio patvirtinimo kreipėsi ieškiniu ir civilinėje byloje Nr.2-71-132-2011, kurioje buvo nagrinėjamas atsakovų santuokos nutraukimas, santuokinio turto padalijimas (civ. byla. Nr.2-71-132-2011,1 t., 121-122 b. l.).Šioje byloje ieškovai prašė pripažinti galiojančią 2011-03-01 d. Preliminariąją sutartį tarp ieškovų ir atsakovės J. P. dėl ginčo turto pardavimo, nes yra pilnai įvykdę sandorį, sumokėję pinigus. Ieškovai ieškinį reiškė tuo pačiu faktiniu pagrindu, prašydami pripažinti preliminariąją sutartį galiojančia pagal CK 1.93 str. 4 d., nurodydami aplinkybes apie sutarties įvykdymą. Byloje buvo tirtos aplinkybės dėl šio sandorio įvykdymo, apklausti liudytojai apie sandorio vykdymo aplinkybes (civ. byla. Nr.2-71-132-2011,1 t.,185-186,197-198 b. l.) Ieškinys buvo atmestas ir pripažinta, kad ieškovai turi teisę į nuostolių atlyginimą (civ.bylaNr.2-71-132-2011, 2 t., 4-13 b. l.).Apeliaciniame skunde minėtoje byloje ieškovai, prašydami pripažinti galiojančia preliminariąją sutartį, irgi grindė ta aplinkybe, kad jie yra pilnai įvykdę sutartį, yra pilnai sumokėję už turtą ir šis turtas jiems buvo perduotas nuo 1999 metų, todėl sandoris turėtų būti pripažintas galiojančia pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi (CK 1.93 str.4 d., 6.309 str.3 d.) (civ. byla. Nr.2-71-132-2011,2 t.,24-25 b. l.).Šią bylą peržiūrint apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismas 2012-01-25 nutartimi paliko nepakeistą teismo sprendimą, be kita ko konstatavo, kad preliminari sutartis nepatvirtina ir tos aplinkybės, jog atsakovas yra gavęs iš ieškovų 13 000 Lt (civ. byla. Nr.2-71-132-2011, 2 t. 92-93 b. l.).Taigi apeliacinės instancijos teismas jau šioje byloje konstatavo, kad nėra įrodymų, jog sutartis buvo įvykdyta tinkamai. Be to pažymėtina, kad ieškovai iš šio gyvenamojo namo išsikėlė 2009 metais (civ. byla. Nr.2-71-132-2011,1 t. 198 b. l.).Todėl toks faktinis ilgą laiką naudojimasis turtu, jo neįforminant notarine tvarka, rodo, kad sutarties šalys nebuvo įvykdžiusios visų sąlygų, dėl ko sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka. Taip pat pats preliminarios sutarties sudarymo faktas, joje numatyta pagrindinės sutarties sudarymo datos nustatymas patvirtina ieškovų valią pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ateityje. Pats nekilnojamo turto perdavimo faktas būtų teisiškai reikšmingas, jei šalys nebūtų sutarę iki kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, o turto perdavimas būtų atliktas šalims vykdant pagrindinę pirkimo –pardavimo sutartį.

Ieškovai išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl atsakovų santuokos nutraukimo buvo dalyvaujantys byloje asmenys ir turėjo galimybę procesinėmis priemonėmis ginčyti teismo sprendimą, ieškovai neteikė kasacinio skundo. Tiek anksčiau išnagrinėtoje byloje , tiek šioje byloje apeliantai siekia patvirtinti sandorį (pripažinti nuosavybės teisę) į tą patį nekilnojamą turtą. Kaip minėta faktinis ieškinio pagrindas abiejose bylose yra tas pats (aplinkybės , kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas).Iš dalies sutampa ir ieškinio dalykas–ieškovų reikalavimas, kurį reiškia abiejose bylose, nes reikalavimai pareikšti dėl to paties nekilnojamo turto pardavimo sandorio patvirtinimo (pripažinimo galiojančiu).

Sutiktina su teismo sprendime nurodytu argumentu, kad priimtas sprendimas išnagrinėtoje byloje ieškovams turi prejudicinę galią. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje byloje nustatyti šiai bylai reikšmingi faktai, kad iki 2011 kovo 01 d. nebuvo sudaryta gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartis, 2011-03-01 d. sudaryta preliminarioji sutartis, kurios priversti įvykdyti natūra nėra galima, turtas buvo priteistas asmeninės nuosavybės teise atsakovei R. F.. Šalis, dalyvavusi išnagrinėtoje byloje, netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių. Išnagrinėjus civilinę bylą, ieškovai tuo pačiu pagrindu kuria naujus teisinius santykius.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Laisvė AleknavičienėTeisėjai Danutė BurbulienėDanutė Matiukienė