Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-06-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-412-350-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-08
Bylos Nr.
1A-412-350-2012
Teisminio proceso Nr.
1-71-1-00350-2011-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus, Ričardas Gilys
Nuteistasis
M. J., ir E
Civilinis ieškovas
S. G.
Advokatai
Lidija Blinkevičienė
Kategorijos

Teisėja Irena Pocevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-412-350/2012

Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00350-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2012 m. birželio 8 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujant: prokurorui Vytautui Sabaliauskui,nuteistajam M. J.,gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012-03-13 nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Iš M. J. ir E. N. solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. G. 3180 litų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai 1963,19 Lt žalos atlyginimo. Taip pat iš E. N. ir M. J. priteista valstybei po 120 (vieną šimtą dvidešimt) litų nukentėjusiajam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir E. N., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad jis kartu su E. N. 2011m. lapkričio 13 d., apie 12:55 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe ir panaudodami fizinį smurtą, t.y. nukentėjusiajam S. G. rankomis suduodami ne mažiau du smūgius į galvą, bendrais veiksmais S. G. padarė muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje ir nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžį, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą, taip nesunkiai sutrikdė S. G. sveikatą, po to nukentėjusiajam nuo smūgių nukritus ant žemės, iš nukentėjusiojo rūbų kišenės pagrobė svetimą, nukentėjusiajam S. G. priklausantį, turtą – mobilaus ryšio telefoną „Nokia 1680 C-2“ 120 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia 7260“ 70 Lt vertės ir pinigus – 180 litų, padarydami jam 370 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

M. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, o jį nuteisė tik dėl neigiamai praeityje charakterizuojančių duomenų.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teisiamojo posėdžio metu teiktais įrodymais, neatsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo metu nustatytus faktus, kurie kardinaliai skiriasi ir paneigia jo kaltę įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų viseto pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto M. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, M. J. neigia bendrininkavęs su E. N. apiplėšiant nukentėjusįjį S. G. tvirtindamas, kad jis jokios nusikalstamos veikos nukentėjusiojo atžvilgiu neįvykdė, o apylinkės teismas neteisingai vertino įrodymus, neatsižvelgė, kad tarp jo ir E. N. jokio susitarimo naudoti fizinį smurtą ir pagrobti svetimą turtą nebuvo, todėl apylinkės teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, konstatuodamas jo kaltę pagal BK 180 str. 1 d.

Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotą išvadą, kad M. J. ir E. N. veikoje yra nusikaltimo numatyto BK 180 str. 1 d. sudėtis ir ši nusikalstama veika padaryta bendrais kaltininkų veiksmais.

Pagal BK 180 str. 1 d. dispoziciją laikoma, kad plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo ir su E. N. nesitarė jo apiplėšti bei jokių daiktų iš nukentėjusiojo nepagrobė.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Pripažįstama, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (t.y. pritarimu kito asmens atliekamiems veiksmams ir prisijungimu prie jų) ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog abu nuteistieji išsivedė iš alaus baro neblaivų nukentėjusįjį, jam nurodydami, kad to prašė jo motina, o teikdami paaiškinimus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jau tvirtino, kad tai buvo jų pažįstamo R. T. prašymas. Nors M. J. nuosekliai neigė savo kaltę nurodydamas, kad nežinojo kito nuteistojo E. N. ketinimų S. G. atžvilgiu, tačiau šiuos jo teiginius paneigia ne tik aplinkybė, kad nei R. T., nei S. G. motina jokių prašymų šiems asmenims nebuvo pareiškę, o vėlesni jų veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu akivaizdžiai rodo, kad M. J. su E. N. iš alaus baro nukentėjusį išviliojo turėdami tikslą jį apiplėšti.

Tai, kad M. J. veikė bendrininkų grupėje su E. N. patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, kad abu nuteistieji jam melagingai nurodė vietą kur neva laukia jo motina, t.y. už parduotuvės (duomenys neskelbtini), bet ir tai, kad abu jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, kraustė kišenes ir pagrobė turtą. Tai, kad S. G. padaryti sužalojimai veido ir galvos srityje buvo padaryti dviem trauminiais poveikiais, ką patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad S. G. nustatyta muštinės žaizdos užgijusios randais plaukuotoje galvos dalyje ir nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžis, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimas, padaryta kitais bukais daiktais (daiktu), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, (1 t., b.l. 14), visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes apie smurto naudojimą, t.y., kad E. N. jam sudavė smūgį į nosies sritį, o už nugaros stovėjęs M. J. - į galvą.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Be to, juos iš esmės patvirtino ir liudytojų R. A. parodymai, kad ji matė, kaip du vaikinai griovė nukentėjusįjį ant žemės ir kraustė jo kišenes, o taip pat L. S. parodymai, kad S. G. grįžęs iš ligoninės po šio įvykio įvardijo M. J. su R. N. kaip asmenis užpuolusius, sumušusius bei atėmusius jo pinigus. Taip pat ir liudytojai M. B. su E. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad būtent M. J. atėjęs su jiems nepažįstamu vaikinu pasiūlė pirkti mobilaus ryšio telefonus, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė nukentėjusiajam.

Pažymėtina, kad iš dalies nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir kitas nuteistasis E. N., nurodydamas, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį ir iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė 100 litų bei patvirtino, kad matė kaip M. J. iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė pinigus ir kažkokius daiktus, kaip vėliau paaiškėjo telefonus. Šie E. N. parodymai vertinant juos kitų įrodymų kontekste paneigia M. J. iškeltą versiją, kad jis jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, fizinio smurto nenaudojo ir svetimo turto nepagrobė.

Neabejotinai nustatyta, kad M. J. buvo nusikaltimo vietoje, vartojo smurtą tikslu užvaldyti S. G. priklausantį turtą, todėl jo kaltės neigimas, pateikiant visiškai nelogiškus argumentus, vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes aptartų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad nors ir nenustatyta, kad abu nuteistieji būtų detaliai aptarę S. G. apiplėšimą, pasiskirstę vaidmenis, tačiau veiksmų bendrumas bei suderinamumas, kai tiek vienas tiek kitas kaltininkas suduoda nukentėjusiajam smūgius siekdami tokiu būdu išvengti galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą, apieško pastarąjį, o po to kartu pabėga ir realizuoja pagrobtus daiktus, o pinigus išleidžia, rodo abiejų kaltininkų pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą pavartojant smurtą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, o tai visiškai atitinka BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. J. kaltu dėl nukentėjusiojo S. G. turto pagrobimo panaudojant fizinį smurtą. Pažymėtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1), todėl apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai savo daromas išvadas grindė teisiamojo posėdžio metu duotais kitų proceso dalyvių parodymais ir tai, kad jis nesutinka su apylinkės teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir byloje surinktus duomenis interpretuoja sau palankia linkme, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apelianto skundo teiginiai, jog jis nepadarė nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, yra visiškai nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde M. J. taip pat nesutinka su neturtinės žalos ir gydymo išlaidų priteisimu.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusiojo civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų solidariai priteista nukentėjusiajam S. G. 3180 litų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 str. 1 d., turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo ieškinį dėl turtinės žalos tenkino tiek, kiek padaryta žala pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog nukentėjusiajam nebuvo gražinti pinigai viso -180 Lt. Kolegijos nuomone, nepagrįstas apelianto argumentas dėl iš jo su kitu bendrininku E. N. solidariai priteistos 3000 litų neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstumo. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).

Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, šioje byloje nukentėjusiojo atžvilgiu M. J. naudojo fizinį smurtą, sužalojo S. G., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis dėl plėšimo metu patirtų sužalojimų veido ir galvos srityje gydėsi ligoninėje, patyrė dvasinius išgyvenimus, skausmą ir įvairius kitus nepatogumus, visa tai pripažįstama asmens patirta neturtine žala. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismo nustatytas 3000 Lt neturtinės žalos dydis, visiškai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei teismų praktiką.

Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad Valstybinės ligonių kasos visos civiliniame ieškinyje nurodytos gydymo paslaugos buvo suteiktos netrukus po nukentėjusiojo sužalojimo. Visos paslaugos įvertintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais (2005 m. balandžio 27 . Nr. V-304, 2008 m. gegužės 9 d. Nr. V-436, 2008 m. gegužės 16 d. Nr. 59-2244Nr.), todėl darytina išvada, jog civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išlaidas, susijusias su S. G. gydymu, Valstybinė ligonių kasa patyrė dėl M. J. ir E. N. nusikalstamų veiksmų, todėl pagrįstai Valstybinės ligonių kasos ieškinį tenkino ir priteisė iš šių asmenų solidariai.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012-03-13 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas GaputisRičardas GilysValdas Petras Meidus