Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. E. R. apeliacinį skundą dėl Pakruojo r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendžio, kuriuo L. G. išteisinta pagal LR BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. išteisinta pagal LR BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., t. y. kad ji 2006-09-21 apie 10 val., sužinojusi iš nukentėjusiosios A. E. R. anūkės A. R. A. E. R. dukters S. R. mobilaus telefono numerį, paskambino S. R. Nr. (duomenys neskelbtini) ir liepė pasakyti savo motinai A. E. R., kad pastaroji nusiramintų, atsiimtų iš teismo dokumentus, nes pati liks kalta, jai kainuos daug teismo išlaidų, nes ji suklastojo protokolą, tokiu būdu L. G., melagingai nurodydama, kad nukentėjusioji suklastojo protokolą, paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią nukentėjusiąją bei pakertančią pasitikėjimą ja, ir tais pačiais veiksmais viešai žodžiu užgauliai nukentėjusiąją pažemino.

Nukentėjusioji A. E. R. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai ir interpretacijos yra visiškai neteisingos, kaip liudytoja apklausta S. R. visiškai patvirtino jos skunde nurodytas aplinkybes. Apeliantės teigimu, teismas ir anksčiau kliudė jai spręsti jos šmeižimo ir įžeidimo klausimą, nepriimdamas jos skundo, tai leidžia pirmosios instancijos teismą laikyti šališku. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. G. atsisakė teisme duoti parodymus, nepateikė jokio tariamai jos suklastoto protokolo, tuo, apeliantės nuomone, buvo siekiama, jog teisme nebūtų nustatytos bylos aplinkybės. Kaip nurodo nukentėjusioji, L. G. ją ir S. R. neteisėtai atleido iš darbo, dėl neteisėto atleidimo jos kreipėsi į teismą, todėl L. G. skambučiai gali būti vertinami kaip bauginimas, kuriuo padarytas šmeižimas ir įžeidimas. Nukentėjusioji A. E. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo r. apylinkės teismo 2007-10-16 nuosprendį ir L. G. nuteisti pagal LR BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.

Teismo posėdžio metu nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, išteisintosios gynėjas adv. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino L. G. pagal LR BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. Išteisintosios L. G. veikoje nėra LR BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. dispozicijose nustatytų šmeižimo ir įžeidimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. LR BK 154 str. 2 d. numatyta kvalifikuota šios veikos sudėtis – šmeižimas asmens, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Kadangi privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, jis įgyja privataus kaltintojo statusą, įstatymas jam suteikia tokias teises, kad jis galėtų kryptingai realizuoti kaltinimo funkciją. Baudžiamojo proceso įstatymo 34 str. įtvirtina tokias privataus kaltintojo teises, kaip kaltinimo palaikymo, įrodymų pateikimo, dalyvavimo juos tiriant ir kt. Taigi pats kaltintojo statusas suponuoja jo pareigą pateikti įrodymus, kuriais remdamasis jis grindžia savo suformuluotą ir palaikomą kaltinimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pokalbio, vykusio tarp L. G. ir nukentėjusiosios dukros, turinį, pagrįstai konstatavo, kad L. G. neapkaltino nukentėjusiosios A. E. R. padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, neapšmeižė jos per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. A. E. R., kaltindama L. G. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 2 d., padarymu, nepateikė jokių tokį kaltinimą pagrindžiančių įrodymų. Be to, iš nukentėjusiosios A. E. R. teiginio, kad L. G. paskambinusi jos dukrai S. R. pasakė, jog ji suklastojo protokolą, negalima spręsti, kad L. G. tokiu būdu paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti ją arba pakirsti pasitikėjimą ja. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. A. E. R. nenurodė, apie kokį suklastotą protokolą konkrečiai buvo kalbama, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad L. G., kalbėdama su jos dukra, paskleidė prasimanytas ar klaidingas žinias. Vertinant šmeižimo subjektyviąją pusę, atsižvelgtina į tai, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, būtent šių tikslų ir siekti, skleisdamas šmeižikišką informaciją. Išanalizavus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, jog L. G. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokios informacijos paskleidimu nukentėjusiąją paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą ja. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog L. G. veikoje nėra būtinųjų šmeižimo sudėties požymių, ir pagrįstai ją pagal LR BK 154 str. 2 d. išteisino.

Įžeidimas, numatytas LR BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Šiuo atveju apylinkės teismas taipogi padarė pagrįstą išvadą, jog išteisintosios L. G. veiksmuose nebuvo minėto nusikaltimo požymių. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas, nepadorus žmogaus vertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Taigi įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti. L. G. pokalbio su nukentėjusiosios dukra išsakyti teiginiai neturi jokių užgaulaus pažeminimo požymių. Be to, įžeidimas laikomas viešu, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje, t. y. girdint nors vienam trečiajam asmeniui. Kaip matyti iš bylos duomenų, L. G. kalbėjo su nukentėjusiosios dukra, pati nukentėjusioji A. E. R. šiame pokalbyje nedalyvavo, todėl nėra ir LR BK 155 str. 1 d. dispozicijoje numatyto viešumo požymio. Įžeidimo subjektyvioji pusė apibūdinama tiesiogine tyčia. Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, jog L. G. siekė viešai užgauliai pažeminti nukentėjusiąją. Kolegija taipogi konstatuoja, jog byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių L. G. kaltę dėl įžeidimo padarymo, ir pripažįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl L. G. išteisinimo pagal LR BK 155 str. 1 d. pagrįsta ir teisėta.

Nukentėjusiosios A. E. R. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas ir anksčiau kliudė jai spręsti jos šmeižimo ir įžeidimo klausimą, nepriimdamas jos skundo, o tai leidžia pirmosios instancijos teismą laikyti šališku, nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismas, nepriimdamas A. E. R. privataus kaltinimo tvarka paduoto skundo, kaltinant L. G. nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., padarymu, vadovavosi LR BPK 412 str., reglamentuojančiu tokio skundo turiniui taikomus reikalavimus, šiame straipsnyje įtvirtinta norma, jog nurodytų reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Tokiu būdu nebuvo užkirstas kelias A. E. R. realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Apeliantės teiginys, kad L. G. atsisakymas teisme duoti parodymus, nepateikimas jokio tariamai apeliantės suklastoto protokolo rodo siekį, jog teisme nebūtų nustatytos bylos aplinkybės, taipogi nepagrįstas. Pažymėtina, jog LR BPK 22 str. įtvirtina kaltinamojo teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, todėl L. G., kaip kaltinamoji, teismui išaiškinus jos teises, galėjo pasinaudoti įstatymo jai suteikta teise atsisakyti duoti parodymus. A. E. R., kaip palaikantis kaltinimą asmuo, turėjo teismui pateikti įrodymus, pagrindžiančius L. G. atžvilgiu pareikštą kaltinimą. Kolegija konstatuoja, jog aptartos aplinkybės neduoda pagrindo laikyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pateiktas kvitas, patvirtinantis L. G. turėtas 1000 Lt išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Vadovaujantis LR BPK 105 str. 6 d., kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo skundą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar dalį jų apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Teismas atsižvelgia į įvykio situaciją, į susiklosčiusius santykius tarp nukentėjusiosios A. E. R. ir išteisintosios L. G., į tai, kad nukentėjusioji A. E. R. yra pensijinio amžiaus, ir tuo pagrindu laiko esant teisinga iš A. E. R. priteisti L. G. ne visas, o dalį jos turėtų 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 367 str. 3 d.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios A. E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš A. E. R. priteisti L. G. 500 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis neskundžiama.