Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-15 · Byla Nr. ATP-552-648/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-15
Bylos Nr.
ATP-552-648/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-13318-2013-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Pažarskis
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-552-648/2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-13318-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.4.; 45.4.5., 79.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal H. K. atstovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarimo, kuriuo H. K. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt dydžio bauda; pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., pritaikius ATPK 30¹ str., 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., paskiriant H. K. galutines administracines nuobaudas - 3000 Lt dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. K. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. už tai, kad ji 2013-10-22 apie 19.45 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį „Volkswagen Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino abu automobilius bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdama Kelių eismo taisyklių reikalavimus

Šalies argumentai

H. K. atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal H. K. atžvilgiu nutraukti arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nutarimą, panaikinant jo dalį, kurioje H. K. pripažinta kalta padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą ir jai paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams; kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliantas, nesutikdamas su H. K. nubaudimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., nurodo, kad šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykyje dalyvavo būtent H. K. ir jai priklausantis automobilis OPEL ASTRA. Teismas neištyrė visų svarbių bylai įrodymų, jų nevertino, todėl visiškai nepagrįstai konstatavo faktą, jog eismo įvykyje dalyvavo H. K.. Tokiu būdu teismas neįrodė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo objektyviųjų požymių visumos. Be to, byloje neįrodyti ir subjektyvieji pasitraukimo iš eismo įvykio vietos požymiai, o būtent tai, kad pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia. Teismas taip pat pagal bylos medžiagą nenustatė kaltės turinio, nevertino ir nesiaiškino pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo bei tikslo. Byloje pateikti įrodymai ir kita bylos medžiaga patvirtina, kad H. K., jei ir galėjo dalyvauti eismo įvykyje, nesuvokė, jog yra susijusi su juo ir pasišalino iš jo, nesuvokdama padaryto teisės pažeidimo. Iš byloje esančios filmuotos vaizdo medžiagos matyti, kad po automobilių kontakto eismo įvykyje dalyvavęs vairuotojas net nebuvo išlipęs iš automobilio apžiūrėti eismo įvykio vietos ir apsisukęs išvažiavo iš aikštelės. Ši aplinkybė patvirtina, kad automobilio vairuotojas kontakto su kitu automobiliu nesuvokė ir nepajuto. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu neapšviestoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Byloje esančios pažymos apie H. K. nusilpusią klausą ir prastėjantį regėjimą patvirtina tai, kad jei ji ir galėjo dalyvauti eismo įvykyje, dėl šių objektyvių priežasčių galėjo nepastebėti ir neišgirsti nedidelio automobilio kontakto su kitu eismo įvykyje dalyvavusiu automobiliu. Faktą, kad automobilių kontaktas galėjo būti menkas ir dėl to nejuntamas bei nepastebimas, patvirtina tai, jog ant pastarosios automobilio nėra jokių akivaizdžių apgadinimo žymių, o fotolentelėje prie bylos užfiksuoti įbrėžimai ant jos automobilio galinio bamperio jau buvo prieš jai įsigyjant automobilį bei atsirado po 2013-08-30 eismo įvykio, kuriame dalyvavo automobilis OPEL ASTRA. H. K. priklausantis automobilis yra apynaujis (2008 m. gamybos), jame yra gera garso izoliacija, dėl ko nedidelis kontaktas galėjo būti visiškai negirdimas ir nejuntamas. Kitą dieną po eismo įvykio tuo pačiu automobiliu H. K. grįžo į eismo įvykio vietą, nesislapstė bei nesistengė paslėpti eismo įvykyje galimai dalyvavusio automobilio, sutiko susitikti su eismo įvykyje nukentėjusio automobilio savininku, tačiau savo kaltės dėl eismo įvykio ar juo labiau dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos niekada nepripažino. Pastaroji pasišalinti iš eismo įvykio neturėjo jokio tikslo ir motyvo, kadangi buvo blaivi, automobilis OPEL ASTRA yra apdraustas galiojančiu civilinės atsakomybės KASKO draudimu, todėl jai buvo naudingiau užfiksuoti eismo įvykį tam, kad draudimas eismo įvykio metu padarytą žalą atlygintų tiek nukentėjusiam, tiek ir jai pačiai. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens H. K. parodymus kaip nepagrįstus, priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavę automobiliai kontaktavo bamperiais, t. y. plastikinėmis automobilio dalimis, todėl akivaizdu, kad liudytojo V. D. parodymai nėra tikslūs ir teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Teismas nepagrįstai vadovavosi spėjimais, subjektyviomis liudytojų, kurie nematė paties eismo įvykio, nuomonėmis. Liudytoja B. M. – M. taip pat matė tik filmuotą eismo įvykio medžiagą, iš kurios dėl blogos vaizdo įrašo kokybės nėra galimybės nustatyti (pamatyti), kokie automobiliai dalyvavo eismo įvykyje, kas juos vairavo, todėl jos nuomonė apie matytą vaizdo įrašą (įrodymą) neturi būti traktuojama kaip nenuginčijamas H. K. kaltės įrodymas. Pirmosios instancijos teismas nevertino teismo posėdžio metu peržiūrėtos vaizdo medžiagos (įrodymo) ir dėl jos skundžiamame nutarime nepasisakė, tačiau rėmėsi tik liudytojų parodymų metu išreikštomis prielaidomis, pamąstymais ir nuomone apie matytą vaizdo medžiagą.

Apeliantas, ginčydamas H. K. kaltę padarius Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nurodo, kad, kaip minėta, vienintelis eismo įvykio įrodymas yra vaizdo įrašas, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino ir iš jo nenustatė, kokie automobiliai ar asmenys dalyvavo eismo įvykyje. Iš filmuotos medžiagos nėra jokios galimybės identifikuoti eismo įvykyje dalyvavusių automobilių modelių ar jų valstybinių numerių, kadangi filmuota tamsiu paros metu ir pats vaizdo įrašas yra labai blogos kokybės. Dėl tų pačių priežasčių iš filmuotos medžiagos juo labiau nėra galimybės identifikuoti asmenų tapatybės. Be to, byloje pateikti du vaizdo įrašai (iškarpos): vienas nuo 15.30 val. iki 16 val., kitas nuo 19.30 val. iki 20 val. Tai reiškia, kad automobilių stovėjimo aikštelė užfiksuota tik konkrečiai tuo laiku. Aikštelėje nuolat vyksta automobilių kaita, todėl negalima teigti, jog tarp 15.30 val. - 16 val. į aikštelę atvažiavęs automobilis stovėjo joje iki 19.30 val. - 20 val., kai buvo padarytas eismo įvykis. Byloje nėra duomenų (filmuotos medžiagos) nuo 16 val. iki 19.30 val., todėl nepaneigta versija, kad 15.30 val. - 16 val. atvažiavęs automobilis galėjo išvažiuoti anksčiau nei 19.30 val. - 20 val. Jokių tiesioginių eismo įvykio liudytojų, aiškiai mačiusių eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, nėra. Liudytojo S. B. parodymai patvirtina, kad niekas iš liudytojų nematė, koks tiksliai automobilis dalyvavo eismo įvykyje, o tik spėliojo, jog tai galėtų būti vienas ar kitas automobilis. Kito liudytojo P. B., kuris giminystės ryšiais susijęs su S. B. (jo sūnus) ir yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, parodymai patvirtina, kad pati budėtoja B. M. – M. nebuvo užtikrinta savo duotų parodymų tikslumu. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad ,,<. .. > eismo įvykį matė vaizdo įraše, kuriame matyti, kad į jo automobilį atsitrenkė automobilis, panašus į H. K. automobilį, valstybinio numerio nesimato“, o tai reiškia, kad tiksliai kito įvykyje dalyvavusio automobilio nurodyti negalėjo. Abu minėti liudytojai melagingai nurodo, jog H. K. susitikimo metu pripažino, kad atsitrenkė į S. B. automobilį, kadangi yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, klaidina teismą, nurodydami, jog paaiškinimuose raštu pažymėjo, kad jokių įvykio liudytojų nėra, nes neva ,,< ... > pareigūnai sakė rašyti, kad liudytojų nebuvo“. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir jas tinkamai įvertinti. Apklaustas teisme liudytojas policijos pareigūnas R. M. parodė, kad jokių eismo įvykio liudytojų nebuvo, niekas nematė, kokie automobiliai dalyvavo eismo įvykyje, negalėjo pasakyti jų valstybinių numerių ar juos vairavusių asmenų duomenų. Tarnybiniame pranešime taip pat pažymėjo, kad jokių įvykio liudytojų nėra. Liudytojas V. D. taip pat nepatvirtino, kad matė, jog eismo įvykyje dalyvavo būtent automobilis OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir H. K.. Jis parodė, kad nematė nei automobilio markės, nei valstybinio numerio, matė, kaip automobilis pradėjo važiuoti, patvirtino, kad po smūgio vairuotojas nebuvo išlipęs. Iš patrulės A. S. parodymų matyti, kad iš vaizdo medžiagos nėra galimybės tiksliai identifikuoti įvykyje dalyvavusių automobilių, juo labiau asmenų. Po įvykio nebuvo atlikta nuo VOLKSWAGEN TRANSPORTER nuimtų dažų likučių ekspertizė ir nenustatyta, kokiam objektui šie dažai priklauso. Automobilio sugretinimo būdu priimta išvada negali būti vertinama kaip tiksli ir neginčijama, kadangi į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys tai, kad automobilis buvo pirktas su apibraižymais, be to, dar prieš 2013-10-22 automobilis OPEL ASTRA dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu jo galinis bamperis buvo subraižytas. Pirmosios instancijos teismas pastarąsias aplinkybes patvirtinančių įrodymų visiškai nevertino ir neanalizavo. Patrulė 2013-10-28 Transporto priemonės techninės apžiūros akte neaprašė ir teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokiais metodais ir kokiu būdu buvo gauta išvada, kad su nukentėjusio asmens automobiliu kontaktavo būtent H. K. automobilis. Iš patrulės darytų nuotraukų aiškiai matyti, kad nesutampa automobilių apgadinimų lokalizacijos aukštis (automobilio OPEL ASTRA numeris yra žemiau ir bamperis yra žemiau nei VW TRANSPORTER priekinio bamperio apgadinimai), fotonuotraukuose matosi pašaliniai objektai (žmogaus rankos), kurie uždengia fotografuojamo automobilio OPEL ASTRĄ galinio bamperio vaizdą, tik dalis nuotraukų yra aprašyta, nevisose nuotraukose matuojamas aukštis. Anot apelianto, patrulė byloje yra suinteresuotas asmuo, kadangi nagrinėjamoje byloje surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jos pareiga yra įrodyti H. K. kaltę. Pirmosios instancijos teismas nevertino visų aukščiau išvardintų aplinkybių, byloje esančių nuotraukų, nenustatė ir nenurodė, kokiame aukštyje yra padaryti fotografuotų automobilių apgadinimai, tik deklaratyviai nurodė, kad apgadinimų lokalizacijos aukštis sutampa. B. M. teisme duoti parodymai yra prieštaringi ir teismo nebuvo vertinami kritiškai. Ši liudytoja eismo įvykio dieną dirbo iki 16.00 val. ir patvirtino, kad paties eismo įvykio nematė. Matė tik filmuotas medžiagos iškarpas (dvi dalis), kurios yra blogos kokybės ir iš jų objektyviai negalima identifikuoti jokių objektų (nei žmonių veidų, nei automobilių valstybinių numerių ar markės). Teismo posėdžio metu ji negalėjo paaiškinti, iš ko nustatė, kad abejuose vaizdo įrašuose užfiksuotas tas pats automobilis, ir teigė, kad automobilių neidentifikavo. Nurodo, kad vaizdo medžiagoje atpažino asmenį neva pagal siluetą ir veidą, tačiau teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti, kaip tas asmuo buvo apsirengęs, ar nurodyti daugiau jo skiriamųjų detalių, be to, abejojo savo duodamų parodymų tikslumu. Apelianto nuomone, ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos ir H. K. darbiniai santykiai yra konfliktiški, tai ji nuslėpė teisme duodama paaiškinimus. Anot apelianto, visos bylos aplinkybės sukelia abejonių dėl H. K. dalyvavimo eismo įvykyje, ir šiuo atveju būtina remtis teismų praktikoje suformuotu principu, kad visos abejonės aiškintinos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo principu nesivadovavo ir visas abejotinas aplinkybes vertino išimtinai H. K. nenaudai.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

H. K. atstovo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog H. K. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs.

Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, yra pats jį sukėlęs ir iš įvykio vietos pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, bei nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, pasišalina iš įvykio vietos siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ar kitokių jam galimų neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymiai, atmeta kaip nepagrįstus. Aplinkybę, kad pažeidimą padarė būtent H. K., patvirtina vaizdo įrašas bei liudytojos B. M. – M. parodymai. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji pateiktame vaizdo įraše, kuriame užfiksuota, kaip moteris įsėdo į automobilį ir galine jo dalimi trenkėsi į kitą automobilį, atpažino darbo kolegę H. K.. Nors iš vaizdo įrašo dėl blogos jo kokybės negalima nustatyti įvykyje dalyvavusių automobilių modelių, valstybinių numerių, teismui netikėti liudytojos parodymais dėl H. K. kaip eismo įvykį sukėlusio asmens atpažinimo nėra jokio pagrindo, kadangi ji vaizdo įraše užtikrintai atpažino H. K. iš veido, eisenos, šukuosenos. Kaip matyti iš H. K. pirminio paaiškinimo (b.l. 15), ji įvykio dieną, tai yra 2013-10-22, apie 15.00 - 16.00 val. savo automobilį paliko automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) mokyklos ir iš ten išvažiavo 20.00 val. Šios aplinkybės patvirtina, kad H. K. darbo laiko pabaiga sutampa su vaizdo įraše užfiksuotu eismo įvykio momentu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad H. K. pripažino, jog ji automobiliu OPEL ASTRA galėjo sukelti eismo įvykį. Tai iš esmės neginčijama ir apeliaciniame skunde, kuriame akcentuojama, jog H. K., jei ir galėjo dalyvauti eismo įvykyje, nesuvokė, jog yra susijusi su juo ir pasišalino iš jo, nesuvokdama padaryto pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens H. K. teisme duotus parodymus, kad ji jokio kontakto su kitu automobiliu nepajuto, jei būtų pajutusi smūgį, nebūtų išvažiavusi iš eismo įvykio vietos, ir kad nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, teisingai vertino kaip jos gynybinę versiją ir jais nesivadovavo. Tokia išvada darytina, įvertinus byloje peržiūrėtą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas stiprus smūgis tarp automobilių, nuo kurio abu automobiliai akivaizdžiai sudrebėjo, suveikė kito automobilio garsinė signalizacija, mirksėjo šviesos, bei liudytojo V. D. parodymus. Šio asmens parodymai patvirtina, kad jis, rūkydamas prie lango, išgirdo automobilių susidūrimo ir įsijungusios automobilio signalizacijos garsus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent ta aplinkybė, kad po automobilių kontakto eismo įvykyje dalyvavusi vairuotoja (H. K.) net nebuvo išlipusi iš automobilio apžiūrėti eismo įvykio vietos ir apsisukusi išvažiavo iš aikštelės, patvirtina tai, jog ji iš eismo įvykio vietos pasišalino, žinodama, kad sukėlė eismo įvykį. Esant tokioms aplinkybėms, jos pasišalinimas pagrįstai įvertintas kaip tyčinis veikimas pažeidžiant kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu neapšviestoje automobilių stovėjimo aikštelėje, byloje esančios pažymos patvirtina H. K. nusilpusią klausą ir prastėjantį regėjimą, automobilyje yra gera garso izoliacija, dėl ko pastaroji dėl šių objektyvių priežasčių galėjo nepastebėti ir neišgirsti automobilių kontakto, tačiau esmine aplinkybe šiuo atveju laikytina tai, kad, kaip minėta, smūgis automobilių kontakto metu buvo toks stiprus, jog abu automobiliai akivaizdžiai sudrebėjo. Net ir pripažinus, kad H. K. dėl klausos sutrikimų galėjo negirdėti dėl automobilių kontakto sklidusių garsų, nėra pagrindo laikyti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pastaroji dėl blogo automobilių aikštelės apšvietimo ir blogėjančios regos galėjo nepastebėti automobilių kontakto. Visų pirma, byloje esantys akinių receptai (b.l. 19) patvirtina, jog H. K. akiniai išrašyti artumui (dėl toliaregystės), antra, nelogiška, kad ji, pravažiuodama pro automobilį mirksinčiomis šviesomis, tamsiu paros metu neapšviestoje automobilių stovėjimo aikštelėje jų visiškai nematė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtąsias aplinkybes, esminę reikšmę turinčia aplinkybe šiuo atveju laiko smūgio stiprumą, kurio automobilį vairavusi H. K. negalėjo nejusti, kaip minėta, vien dėl to, kad nuo jo abu automobiliai akivaizdžiai sudrebėjo. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išvadą dėl smūgio stiprumo grindė tiek vaizdo įrašu, kuris buvo peržiūrėtas 2014-01-17 vykusiame teismo posėdyje (b. l. 64) (skundžiamame nutarime aiškiai nurodyta, jog „Tai, kad smūgis buvo stiprus matyti ir iš vaizdo įrašo“ (b. l. 83)), tiek ir liudytojų V. D., S. B., B. M. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad faktą, jog automobilių kontaktas galėjo būti nežymus (menkas) ir dėl to nejuntamas bei nepastebimas, patvirtina tai, jog ant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens H. K. automobilio nėra jokių akivaizdžių apgadinimo žymių, o fotolentėlėje prie bylos užfiksuoti įbrėžimai ant jos automobilio galinio bamperio buvo prieš automobilio įsigijimą ir atsirado po 2013-08-30 eismo įvykio. Liudytoja A. S. parodė, kad įbrėžimai ant automobilio OPEL ASTRA galinio bamperio atitiko ant kito automobilio esančius įbrėžimus, automobiliai buvo sugretinti ir tuo metu buvo fiksuojami apgadinimai. Ši liudytoja patvirtino, kad išvada, jog apgadinimai ant automobilio VOLKSWAGEN TRANSPORTER atsirado po kontakto su automobiliu OPEL ASTRA, buvo padaryta automobilių sugretinimo metu. Eismo įvykio vietos plane užfiksuota, jog automobiliui VOLKSWAGEN TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadintas priekinis bamperis, priekinis kairės pusės sparnas (b. l. 6, 7). Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, kad automobiliui OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) brėžtas galinis bamperis, lenktas galinis valstybinio numerio ženklas (b.l. 25). Šie apgadinimai užfiksuoti fotolentelėse (b. l. 30). Šie įrodymai patvirtina, jog automobilio VOLKSWAGEN TRANSPORTER apgadinimai atitinka įvykyje dalyvavusio automobilio OPEL ASTRA apgadinimo lokalizaciją. Nors ant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens H. K. automobilio nėra akivaizdžių apgadinimo žymių, tai nepaneigia šio automobilio dalyvavimo nagrinėjamame eismo įvykyje fakto ir smūgio didelio stiprumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, daro išvadą, kad H. K. negalėjo nepajusti, jog kliudė kitą automobilį, suprato sukėlusi eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai tokius pažeidėjos veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas įvykio aplinkybes H. K. negalėjo nesuprasti savo veiksmų priešingumo KET reikalavimams, negalėjo nesuvokti savo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, priešingai, šią pareigą sąmoningai ignoravo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Taigi, jos kaltė bei dalyvavimas padarant ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą įrodytas bei kvalifikuotas tinkamai.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su H. K. veiksmų neva neteisingu kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., pastebima, kad apeliantas skunde suformulavo du alternatyvius prašymus, tai yra, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal H. K. atžvilgiu nutraukti arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nutarimą, panaikinant jo dalį, kurioje H. K. pripažinta kalta padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą ir jai paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams; kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą. Taigi, apeliantas iš esmės neneigia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens H. K. kaltės padarius Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šią aplinkybę bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai H. K. pripažino kalta pagal ATPK 127 str. 2 d.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kaip minėta ir anksčiau, pirmosios instancijos teismas vertino byloje esantį vaizdo įrašą, iš kurio buvo nustatyta, kad nutarime nurodytu laiku ir vietoje būtent H. K., vairuodama automobilį OPEL ASTRA, apgadino svetimą turtą. Nors iš minėto vaizdo įrašo nėra galimybės identifikuoti eismo įvykyje dalyvavusių automobilių modelių ar jų valstybinių numerių, tačiau šio vaizdo įrašo kokybė buvo pakankama nustatyti eismo įvykį sukėlusios pažeidėjos tapatybę. Apeliacinės instancijos teismas aukščiau išdėstytais motyvais argumentavo, kokie įrodymai patvirtina faktą, jog eismo įvykyje dalyvavo būtent H. K. ir jos vairuotas automobilis OPEL ASTRA, todėl šioje dalyje jų neatkartoja. Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje pateikti du vaizdo įrašai patvirtina tai, jog automobilių aikštelė užfiksuota tik konkrečiu laiku nuo 15.30 val. iki 16 val. ir nuo 19.30 val. iki 20 val., o byloje nėra filmuotos medžiagos nuo 16 val. iki 19.30 val., dėl ko nepaneigta versija, kad 15.30 val. – 16.00 val. atvažiavęs automobilis galėjo išvažiuoti anksčiau nei 19.30 val. – 20 val., laikytinas deklaratyvaus pobūdžio ir atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad H. K. įvykio metu buvo blaivi, jos automobilis yra apdraustas KASKO draudimu, nepaneigia šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad žinojo, jog ji savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, dėl ko buvo padaryta žala svetimam turtui. Bylos medžiaga patvirtina, kad tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų nenustatyta, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą tinkamai grindė liudytojų S. B., P. B., V. D., A. S., B. M. – M. parodymais, vaizdo įrašu, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismui netikėti minėtų liudytojų parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių liudytojų A. S. ir/ar B. M. – M. suinteresuotumą bylos baigtimi, o tai patvirtina, kad šių asmenų parodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįstai. Pabrėžtina, kad apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu savaime neleidžia teigti, kad H. K. nepagrįstai nubausta už minėtų teisės pažeidimų padarymą.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarimą nepakeistą ir H. K. atstovo A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Pažarskis