- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-12
- Bylos Nr.
- eI3-1536-289/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00462-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Žanas Kubeckas, Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- S. T.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriui
- Advokatai
- Arūnas Ivancius, Arūnas Ivancius Regionų
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus atstovei Redai Siautulei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyriaus 2021-03-22 sprendimą (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamame sprendime nurodyta, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020-08-20 sprendimu Nr. T11-333, sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-09-19 įsakymu Nr. D1-623 „Dėl pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo” sprendiniuose statinių statyba (tame tarpe ūkininko ūkio sodybos) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nenumatyta. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-09-19 įsakymo Nr. D1-623 26 p., numatantis naujų sodybų kūrimo galimybę, nustato, kad naujų sodybų kūrimas galimas, buvusių sodybų vietose, vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu (26.2 p., 26.3.1 p.). Argumentuoja, jog Registrų centro nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašas parodo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas yra 7,0010 ha, todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-09-19 įsakymo Nr. D1-623 26 p. šiame sklype galimas naujų sodybų kūrimas. Teigia, kad (duomenys neskelbtini). istorinių žemėlapių kopijos parodo, kad žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos, tačiau NŽT Klaipėdos rajono skyrius šių aplinkybių tai pat neįvertino. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad gretimuose sklypuose yra vykdoma urbanizacija.
Atsiliepimas
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus atsiliepime nurodoma, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, jog ginčo žemės sklypui įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl institucija kreipėsi į Pajūrio regioninio parko direkciją dėl tarnybinės pagalbos, kad būtų išaiškinta, ar yra galimybė žemės sklype parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Teigia, kad Pajūrio regioninio parko direkcija 2021-03-16 raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos” nurodė, jog ginčo žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą. Paaiškina, jog pateikė pareiškėjui motyvuotą atsisakymą nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus. Argumentuoja, kad pareiškėjas, ginčydamas priimtą institucijos sprendimą, remiasi vieninteliu argumentu. Tvirtina, jog galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas, bet naujos statybos galimos bendruosiuose planuose numatytose teritorijose. Atkreipia dėmesį, jog šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius sudaro ne tik tekstinė dalis (aiškinamojo rašto pagrindiniai teiginiai), bet ir grafinė dalis (tvarkymo plano brėžinys). Pažymi, jog išnagrinėjus Pajūrio regioninio plano sprendinius žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) statinių statybos (tame tarpe ūkininko ūkio sodybos) galimybė nenumatyta. Teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad ginčui aktualus žemės sklypas patenka į kraštovaizdžio draustinį, nenumatytas užstatymas, nevyksta urbanizacija.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2021-03-22 sprendimo „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus” teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėjas prašo įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).
Sprendimu atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Ginčijamame sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Pajūrio regioninio parko direkciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Nurodyta, jog Pajūrio regioninio parko direkcija 2021-03-21 raštu Nr. 1.7-064 „Dėl tarnybinės pagalbos” informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-08-17 nutarimu Nr. 838, ginčo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Nurodytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto ir 84 straipsnio 1 dalies nuostatos ir pažymėta, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos savivaldybės tarybos 2020-08-20 sprendimu, sprendiniuose bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-09-19 įsakymu Nr. D1-623, sprendiniuose statinių statyba (tame tarpe ūkininko ūko sodybos) ginčo žemės sklype nenumatyta.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punktas nustato, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punktas nustato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis (statomi statiniai, susiję su draustinio steigimo tikslais; statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose). Aptariamo įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui priklausantis žemės sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jų zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenka į draustinį. Šiai teritorijai galioja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinti Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai. Minėto plano 24 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorijoje palaikomas istoriškai susiformavęs užstatymas, gyvenamųjų vietovių išdėstymas, kuriama kompaktiškai užstatytų, urbanistinių teritorijų sistema, kurioje saugoma ar atkuriama pajūrio gyvenviečių urbanistinė struktūra, puoselėjama tradicinė architektūra, o 26 punkte – naujų sodybų kūrimas galimas: 26.1. gyvenamosios paskirties prioriteto funkcinių zonų sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe), sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) ir ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonose (26.1 punktas); buvusių sodybų vietose (26.2 punktas); ekologinės apsaugos prioriteto funkcinės zonos bendrojo apsauginio ūkininkavimo (ŽAb) kraštovaizdžio tvarkymo zonose: vienkieminių sodybų kūrimas galimas žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 7 ha, sodybos vietą siejant su esamu užstatymu gretimuose sklypuose ar numatomu užstatymu. Galimas žemės sklypų stambinimas keičiant gretimų sklypų ribas (26.3.1 punktas); kuriant sodybą, ne mažiau 20 % žemės sklypo ploto skiriama želdynams (26.3.2 punktas).
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Iš šios teisės normos matyti, kad yra nustatytos dvi išimtys iš nurodyto draudimo: kai statoma (numatoma statyti) esamos ar buvusios sodybos teritorijoje ir kai statoma (numatoma statyti) draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nustatytoje vietoje.
Pareiškėjo skunde akcentuojama, kad atsakovė neįvertino pateiktų istorinių žemėlapių kopijų, kuriose matyti, kad žemės sklypuose buvo įkurtos sodybos.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką aiškinant ir taikant Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr.A14-894/07) buvusios sodybos faktas gali būti įrodomas trimis būdais: 1) statinių ir (ar) sodų liekanų fiziniu buvimu; 2) tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) nustatant sodybos buvimo tam tikroje vietoje juridinį faktą, jeigu nėra išlikę nei fizinių, nei grafinių sodybos buvimo įrodymų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-300/2008 nurodoma, kad „įstatymai istorinio – archyvinio dokumento sąvokos neapibrėžia. Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą sąvoką dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Dokumentų ir archyvų įstatymas nustato, kad nacionalinį dokumentų fondą sudaro valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, valstybės įgaliotų asmenų veiklos dokumentai, Lietuvoje įvairiais istorijos laikotarpiais veikusių valstybinių įstaigų ir įmonių veiklos dokumentai, taip pat valstybės archyvuose saugomi dokumentai (DAĮ 3 straipsnio 1 dalis), o valstybinę archyvų sistemą sudaro Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės archyvai, kitos įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos archyvų departamento įsteigtos įstaigos (DAĮ 5 straipsnio 2 dalis). Remiantis minėtomis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis galima daryti išvadą, kad istoriniu – archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo (muziejaus, kt.) gautas dokumentas, kuriame užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija.
Šioje administracinėje byloje teismui pateiktos žemėlapių ir jų fragmentų kopijos. Ant teismui pateiktos žemėlapio fragmento kopijos matyti, kad ją patvirtino Klaipėdos savivaldybės Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius. Kita vertus, kai kuriuose žemėlapių fragmentuose yra pažymėti pareiškėjo žemės sklypo kontūrai, bet nėra pateiktų išsamių paaiškinimų dėl sklypo ribų pažymėjimo tikslumo.
Pažymėtina, kad aiškindamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008). Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas. Priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios. Toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Jei buvusios sodybos pastatai patenka į keletą skirtingų žemės valdų, buvusi sodyba gali būti atstatyta tik vienoje iš jų – toje kurioje buvo gyvenamasis namas ir pagrindiniai pastatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007).
Pagal įbraižytas į žemėlapius pareiškėjo žemės sklypo ribas (jei jos įbraižytos teisingai), pareiškėjo žemės sklypo ribos dalina į dvi dalis galimai buvusių (-ios) istorinių (-ės) sodybviečių (-tės) pastatus. Atsakovas neįvertino, kokius pastatus dalina į dvi dalis pareiškėjo žemės sklypas, ar tai nėra pagrindiniai buvusių sodybviečių elementai – gyvenamieji pastatai, ar galimai buvusios istorinės sodybvietės pareiškėjo žemės sklypu nesuskaidomos į atskiras dalis taip, kad jų didžiosios dalys (gyvenamasis pastatas su kitais pagrindiniais sodybų elementais) visiškai ar didžiąja dalimi atsiduria už pareiškėjo sklypo ribų, o į pareiškėjo žemės sklypą patenka tik mažosios buvusių sodybos elementų dalys ar neesminiai istorinių sodybų fragmentai; ar į pareiškėjo žemės sklypą galimai patenkančios buvusių sodybviečių dalys suteikia pagrindą taikyti Saugomų teritorijų įstatymo nuostatą, kuri leidžia statyti draustiniuose pastatus buvusiose sodybose.
Susipažinus su Sprendimo turiniu, pritartina pareiškėjo pozicijai, kad dėl pirmosios išimties (numatoma statyti buvusios sodybos teritorijoje) skundžiame Sprendime nepasisakoma. Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtinto, kad atsakovas yra susipažinęs su pareiškėjos pateiktais istoriniais žemėlapiais.
Antrosios išimties galimumą sąlygoja nuoroda į atitinkamas (statybai leistinas) vietas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai bei naudotojai turi Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises. Šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam Įstatymui. Vadinasi, vieta ūkininko sodybai turi būti parenkama, laikantis ir saugomų teritorijų statusą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Kaip jau buvo minėta skundžiamu Sprendimu buvo nutarta, jog nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, nes pareiškėjo žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Kita vertus, atsakovo Sprendime nenurodoma, pagal kuriuos Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ūkininko ūkio sodybos statyba nenumatyta, kurioje tvarkymo zonoje yra pareiškėjos žemės sklypas, t. y. nenurodytos faktinės aplinkybės ir teisės normos, pagrindžiančios atsakovo poziciją, jog ginčo sklype naujų statybų galimybė nenumatyta.
Taip pat, kaip jau buvo minėta, nevertinta aplinkybė dėl buvusios sodybos ir atkreiptinas dėmesys, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo sklypas nebūtų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose pažymėtas kaip vieta, kurioje numatyta nauja statyba, nereikštų, kad juose nustatyti griežtesni apribojimai negu numato Saugomų teritorijų įstatymas ir kad šioje vietoje statyba negalima buvusios statybos vietoje.
Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (t. y. priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 4 punktas; aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.
Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018).
VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).
Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. eA-4013-492/2019).
Pabrėžtina, kad VAĮ reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011, 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014, 2019 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-563-520/2019).
Kadangi skundžiamas aktas (Sprendimas) priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, toks aktas naikintinas.
Pareiškėjo skundo antruoju reikalavimu prašoma įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).
Pažymėtina, jog individualaus akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad papildomų teismo patvarkymų atsakovui davimas yra nepagrįstas ir neleistinai peržengiantis pareiškėjo iškeltos bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje A-1196-502/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo antrasis reikalavimas tenkintinas iš dalies ir atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyrius įpareigotinas išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2021 m. vasario 19 d. prašymą.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus.
2023 m. sausio 31 d. teisme gautas pareiškėjo atstovo prašymas priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dėl 23,00 Eur žyminio mokesčio už skundo padavimą bei pagal 2021-06-08 prašymą DOK-15801 225,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atlyginimo, 12,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą bei pagal 2021-08-13 prašymą Nr. 02-03-4234 275,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą atlyginimo ir 225,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo už dokumentų parengimą bei atstovavimą nagrinėjant bylą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose.
Iš byloje pareiškėjo atstovo pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas advokatui 2021 m. birželio 7 d. (AB Swedbank mokėjimo nurodymas) sumokėjo 225 Eur (nurodyta, kad ši pinigų suma sumokėta už atstovavimą 2021-06-08 teismo posėdyje ir 2021-04-15 skundo teismui parengimą). Pareiškėjas advokatui 2023 m. sausio 30 d. (AB Swedbank mokėjimo nurodymas) sumokėjo 225 Eur (nurodyta, kad ši pinigų suma sumokėta už teisines paslaugas, suteiktas pagal išankstinę SF Nr.00025). Taip pat 2021 m. balandžio 14 d. sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.
Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos.
Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).
Rekomendacijų 8.19 p. numatyta, kad už vieną atstovavimo teisme valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 9 p. numato, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatas Arūnas Ivancius Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 8 dienos posėdyje pareiškėją atstovavo 10 min. Teismo vertinimu užmokestis už atstovavimą tokios trukmės teismo posėdžiuose (nagrinėjamu atveju teismo posėdis truko 10 min.) turėtų būti skaičiuojamas apvalinant jį iki pusės valandos, t. y. 30 minučių, atsižvelgiant į tai, jog dalyvaudamas tokiame sąlyginai trumpame teismo posėdyje, advokatas vis tiek patiria darbo ir laiko sąnaudų, kurios turi būti atlyginamos (tokios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS 525 -503/2012). Šiuo atveju už dalyvavimą 2021 m. birželio 8 d. teismo posėdyje vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, galėtų būti priteistina iki 76,21 euro (1524,2 eurų Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2020 m. 4-ojo ketvirčio) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,1 (koeficientas) x 0,5 (valandų skaičius).
Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.2 p. (koeficientas už skundo parengimą 2,5), į tai, kad Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2020 m. 4-ojo ketvirt.) vidutinio mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) 1524,2 Eur, darytina išvada, kad už 2021 m. balandžio 15 d. skundo parengimą galėtų būti priteistina iki 3810,5 Eur. Taigi 225 Eur eurų suma neviršija maksimalios galimos sumos už atstovavimą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. birželio 8 d. teismo posėdyje ir skundo parengimą.
Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovas teismui išsamiai nenurodė, už kokių procesinių dokumentų parengimą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl atsižvelgtina tik į atstovavimą teismo posėdžiuose.
Advokatas Arūnas Ivancius Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 31 dienos posėdyje pareiškėją atstovavo 29 min. Šiuo atveju už dalyvavimą 2023 m. sausio 31 d. teismo posėdyje vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, galėtų būti priteistina iki 89,95 euro (1799,0 eurų Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2022 m. 3-ojo ketvirčio) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,1 (koeficientas) x 0,5 (valandų skaičius).
Advokatas Arūnas Ivancius Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 14 dienos posėdyje pareiškėją atstovavo 35 min. Šiuo atveju už dalyvavimą 2023 m. kovo 14 d. teismo posėdyje vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 papunkčiu ir 9 punktu, galėtų būti priteistina iki 179,9 euro (1799,0 eurų Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio (2022 m. 3-ojo ketvirčio) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,1 (koeficientas) x 1 (valandų skaičius).
Taigi 225 Eur eurų suma neviršija maksimalios galimos sumos už atstovavimą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 31 d. ir 2023 m. kovo 14 d. teismo posėdžiuose.
Iš dviejų pareiškėjo skunde keltų materialiųjų reikalavimų patenkintas pirmas reikalavimas dėl skundžiamo Sprendimo panaikinimo ir iš dalies patenkintas išvestinis reikalavimas, todėl priteistina išlaidų suma mažintina ir, atsižvelgiant į patenkintų skundo reikalavimų dalį (75 proc., t. y. patenkintas pirmas reikalavimas ir iš dalies patenkintas antras išvestinis reikalavimas), pareiškėjui priteistina 354,37 Eur (472,5 (225+225+22,50 Eur x 0,75) atstovavimo išlaidų.
Pareiškėjo atstovo prašyme prašoma priteisti proceso išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir žyminį mokestį. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS525-422/2009, AS8-83/2007, AS14-1/2007, AS11-53/2006) prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. T. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2021-03-22 sprendimą „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus”.
Įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyrių išnagrinėti iš naujo pareiškėjo S. T. 2021 m. vasario 19 d. prašymą.
Pareiškėjo S. T. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui S. T. 354,37 Eur (tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir 37 ct) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus.
Sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalį dėl 287 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.