Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-344-595/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-19
Bylos Nr.: eI3-344-595/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00427-2019-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Gitana Butrimaitė
Pareiškėjas: akcinės bendrovės „Vilniaus lytagra“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai „Pakuočių tvarkymo organizacija“

Kategorijos

14.6pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eI3-344-595/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00427-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos:14.6; 55.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Vilniaus lytagra“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Pakuočių tvarkymo organizacija“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vilniaus lytagra“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019-01-10 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 481. Prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėja užsiima prekybos veikla ir importuoja / parduoda prekes supakuotas inter alia metalinėse pakuotėse. Todėl, pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą yra laikoma gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjai Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą.

Pareiškėja, vykdydama minėtas įstatymines pareigas, sudarė sutartį su VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacija" (toliau - ir PTO) ir jai pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitais teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams ir importuotojams vykdymą 2014 - 2015 metais. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą bei vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė pareiškejai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414Vl0001-5513-0015 už 2014 metus ir patvirtinantį dokumentą Nr. 1514Vl0001-5513-0015 už 2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai). Kaip matyti iš patvirtinančio dokumento Nr. 1414Vl0001-5513-0015 duomenų, jis išduotas įrodančio dokumento Nr. 1414V0001-6027-5513 pagrindu. Pagal Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymu Nr. D1-359 (redakcija galiojusi patvirtinimo išdavimo metu, t. y. 2015 m.) 1 priedą, įrodančio dokumento numerio 12-15 ženklai yra atliekų naudotojui (perdirbejui) ir (ar eksportuotojui, išrašiusiam dokumentą, Juridinių asmenų registre suteikto kodo paskutiniai keturi skaitmenys. Kaip žinia, UAB ,,Metrail" kodas yra 302304994, todėl akivaizdu, kad bendrovės iš PTO už 2014 metus gautas patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-0015 yra išduotas kito atliekų tvarkytojo, o ne UAB “Metrail" įrodančio dokumento pagrindu.

Pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėja sutvarkė 54 proc. pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1546 patvirtintoje Pakuotės atliekų sutvarkymo perdirbimo užduotyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja buvo atleista nuo mokesčio mokėjimo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau - Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, 2017-12-18 sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau - ir RAAD sprendimas) panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013 -2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015-05-12, 2015-09-16 ir 2016-08-22 sprendimais panaikino UAB ,,Metrail" išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Vilniaus RAAD 2017-12-19 raštu Nr. (38-19)-VR-1 1-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir, atsižvelgiant į tai, nurodė, kad pareiškėja privalo atitinkamai patikslinti savo 2014 - 2015 m. deklaracijas ir sumokėti papildomą mokestį. Pareiškėja, laikydamasi pozicijos, kad yra įvykdžiusi visus teisės aktų reikalavimus mokesčio lengvatai taikyti bei tai, kad dėl Patvirtinimų panaikinimo vis dar vyksta teisminis ginčas, deklaracijų netikslino ir papildomo mokesčio nemokėjo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą, pareiškėjai nebegali būti taikoma mokesčio lengvata. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką 2014-2015 m. išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį. Pareiškėja pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto atsakovui, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo. Atsakovas skundžiamu sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti papildomai apskaičiuotą 17 245,43 Eur mokestį už 2014 - 2015 metus.

Šalies argumentai

Pareiškėjos nuomone, nurodyti faktiniai ir teisiniai skundžiamo sprendimo pagrindai nėra pakankami apskaičiuoti pareiškėjai papildomai mokėtiną mokestį. Pareiškėja elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Pareiškėja negali būti įpareigota sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėja negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėja nežinojo. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o Patvirtinimai panaikinti nesant tam teisinio pagrindo. Vien pats Patvirtinimų panaikinimo faktas negali būti pagrindu mokesčiui skaičiuoti. Mokestis pareiškėjai apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjos pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB “Metrail" įrodantys dokumentai, ,,loterijos" būdu susieti su pareiškėjai išduotais Patvirtinimais. Be to, mokesčio skaičiavimas grindžiamas Patvirtinimo (už 2014 m.), panaikinimu, nors šis Patvirtinimas buvo išduotas ne UAB ,,Metrail" įrodančio dokumento pagrindu ir negalėjo būti panaikintas. Tokia situacija pažeidžia viešojo administravimo reikalavimus, nes tampa neaiškus skundžiamo sprendimo faktinis pagrindas, Moksčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes vienodai lengvatos sąlygas išpildžiusios įmonės, mokesčių tikslais vertinamos skirtingai, bei LVAT praktiką, draudžiančią ,,loterijos" principo taikymą. Skundžiamame sprendime nurodytos tik abstrakčios (bendrosios) taikytinos teisės aktų nuostatos dėl to, kad gamintojai ir importuotojai turi pareigą mokėti mokestį nustatyta tvarka, nenurodant jokios konkrečios šios tvarkos nuostatos, kurią pareiškėja būtų pažeidusi.

PTO pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugas įsigijo iš atliekų tvarkytojo UAB ,,Metrail", kuris paslaugų teikimo metu buvo įtrauktas į atliekų tvarkytojų sąrašą. Be to, papildomą užtikrintumą dėl atliekų tinkamo sutvarkymo pareiškėja turėjo dėl to, kad Aplinkos apsaugos agentūra kiekvienais metais tikrindavo PTO metines ataskaitas apie sutvarkytas metalines pakuotes. Aplinkos apsaugos agentūra nei vienais metais nenustatė jokių PTO veiklos pažeidimų, patvirtino šias ataskaitas kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus. Aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė PTO ar jos pavedimo davėjų, tarp jų ir pareiškėjos, veikloje jokių pažeidimų. Taigi, pareiškėja nėra padariusi nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2014-2015 metais, ir savo, kaip gamintojo-importuotojo pareigas, nustatytas pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, vykdė ir tebevykdo nepažeisdama įstatymų nuostatų.

Nurodo, kad kaip matyti iš viešų duomenų Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje skelbiamo Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo, UAB ,,Metrail" Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2013-06-11 įsakymu Nr. AV-131 buvo įspėta apie galimą išbraukimą iš sąrašo, tačiau jau 2013-07-01 įsakymu Nr. AV-150 įspėjimas buvo panaikintas. 2015-06-03 UAB ,,Metrail" buvo pakartotinai įspėta apie galimą išbraukimą iš sąrašo ir tik 2015-07-21 Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus įsakymu Nr. AV-184 išbraukta iš sąrašo. Be to, Vilniaus RAAD 2013 m. ir vėliau savo vykdomų įmonių patikrinimų planuose buvo numatęs UAB ,,Metrail" kontrolę. Tačiau, kaip rodo susiklosčiusi situacija, UAB ,,Metrail" veikloje pažeidimai iki 2015 m. vidurio nebuvo nustatyti ir (ar) apie juos nebuvo laiku informuota PTO. Tai lėmė, kad PTO 2013 -2015 metais įsigijo metalinių pakuočių sutvarkymo paslaugas iš UAB ,,Metrail", t. y. atliekų tvarkytojo, kurio išduoti įrodantys dokumentai bei jų pagrindu išduoti Patvirtinimai vėliau buvo panaikinti Vilniaus RAAD, kuris pats laiku nesustabdė, neapribojo galimai neteisėtų UAB,,Metrail" veiksmų, sprendimu.

Nurodo, kad mokestinę lengvatą suteikiantys Patvirtinimai panaikinti nesant įstatyminio pagrindo. Nei vienas įstatymas nesuteikia teisės aplinkos apsaugos pareigūnams panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tvarkos aprašo dėl įrodančių dokumentų 55 punkto redakcija, pagal kurią RAAD neva gali panaikinti Patvirtinimus (pareiškejos nuomone, Patvirtinimo panaikinimas nesant įstatyminio pagrindo prieštarauja konstituciniam principams), atsirado praėjus keliems metams po Patvirtinimų išdavimo, t. y. 2017-02-15, kai įsigaliojo aplinkos ministro 2016-11-07 įsakymas Nr. D1-736 ir minėtame tvarkos apraše buvo įtvirtinta nuostata dėl pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų panaikinimo. Tik priėmus Tvarkos aprašo dėl įrodančių dokumentų pakeitimus, įsigaliojusius 2017-02-15, bei praėjus daugiau nei pusmečiui nuo šio pakeitimo įsigaliojimo, valstybės institucijos ėmėsi ,,atgalinio" teisės akto nuostatų taikymo ir atliko veiksmus, skirtus panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, kurie buvo išduoti už 2013 -2015 metų laikotarpį. Tokia situacija, pareiškėjos nuomone, yra nesuderinama su konstituciniais teisėtų lūkesčių apsaugos teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais ir jos rezultate Patvirtinimų panaikinimas, kaip faktinis skundžiamo sprendimo pagrindas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Nurodo, kad neaiškus faktinis skundžiamo sprendimo priemimo pagrindas, jis neatitinka Viešojo administravimo istatymo 8 straipsnio reikalavimų. Toks ,,loterijos" principas ir buvo pritaikytas pareiškėjos atveju, sukėlė pareiškėjai neigiamas teisines pasekmes, kas prieštarauja LVAT praktikai. Toks ,,loterijos" principo taikymas nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju įmonės, vienodai įvykdžiusios mokesčio lengvatos taikymo sąlygas (per PTO finansavusios atliekų sutvarkymą ir pateikusios VMI atitinkamus Patvirtinimus), atsidūrė iš esmės skirtingose situacijose.

Be to, teigia, kad pareiškėja neturėjo pareigos tikslinti deklaracijų. Remiantis Deklaracijos pildymo taisyklių 12 punktu deklaracija gali būti tikslinama mokesčio mokėtojo iniciatyva arba pagal mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus). Mokesčių mokėtojas savo iniciatyva deklaraciją gali tikslinti per MAĮ nustatytą terminą. Patikslintoje deklaracijoje pateikiami visi (ne vien tik tikslinamieji) deklaracijoje nurodytini duomenys. Patikslinta deklaracija turi būti užpildyta šiose taisyklėse nustatyta tvarka. Šia teisės norma nustatyta mokesčių mokėtojo teisė, bet ne pareiga taisyti mokesčio deklaraciją. Todėl vien pareiškėjos informavimas apie neva egzistuojančius deklaracijos trūkumus yra tik mokesčių administratoriaus nuomonės išreiškimas ir pasiūlymo patikslinti deklaraciją pateikimas. Jokių pareigų pareiškėjai šis veiksmas nesukuria. Taigi, pranešimo apie galimus deklaracijos trūkumus ir prieštaravimus įteikimas pareiškėjai ir tai, kad pareiškėja į jį neatsižvelgė, galėjo būti pagrindu pradėti pareiškėjos mokestinį patikrinimą, tačiau ne pagrindu skaičiuoti mokesčius apskritai.

Atsiliepimas

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad nesutinka su skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atlikęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ patikrinimą ir vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ str. 2 d. 1, 2 ir 7 p., 3 d„ Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54 p. ir 55 p. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas priėmė 2017-12-18 sprendimą Nr. VR-17.5-82, kurio pasekoje Organizacijai išrašyti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Į šį 2017-12-18 sprendimą Nr. VR-17.5-82 pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjai išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2014-2015 m. mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2017-12-19 raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018-02-15 apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.). Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimu buvo vadovautasi kaip oficialiu, galiojančiu, kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes.

Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalis numato, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d. tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais. Tai ir buvo padaryta.

Kadangi pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (IKS) duomenis buvo matyti, kad pareiškėja iki nustatyto termino Vilniaus RAAD 2017-12-19 raginimo (38-19)-VR- 1.7-9547 neįvykdė - mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijos už 2014-2015 metus pati nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio pareigūnai 2018-04-27 išsiuntė pareiškėjai pranešimą Nr.(38-17)-VR-1.7-3392 apie planinį patikrinimą. Atlikus pareiškėjos patikrinimą 2018-11-14 buvo surašytas aplinkos ministro įsakymu nustatytos formos patikrinimo aktas Nr. V-81 ir, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d., Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nurodyta formule paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis, kuris sudaro 17 245,43 Eur. Patikrinimo aktas pareiškėjai įteiktas, užtikrinta jos teisė teikti pastabas ir pan.

Nurodo, kad mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. imperatyviai nustatytas mokėtinas mokestis, kuris apskaičiuojamas, kai patikrinus mokesčio mokėtoją ir (ar) atliekų tvarkytojus ir (ar) organizacijas, nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 34²² str., pripažįstami negaliojančiais (dėl viso ar dalies juose nurodyto atliekų kiekio) mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, nurodyti tvarkos aprašo 14 p., ir mokesčių mokėtojas netikslino deklaracijos. Atliekų tvarkymo įstatymo 34²¹ str. 2 d. ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. nustato gamintojų/importuotojų (GI) teises, pareigas ir atsakomybės principą. GI atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 1 d. 2 p., 4 p. pareiškėjai galioja teisė ir pareiga organizuoti pakuočių atliekų, kurios susidaro tiekiant vidaus rinkai supakuotus gaminius, surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti ir finansuoti jų tvarkymo išlaidas. Pagal to paties įstatymo 7 str. 3 d., 4 d. ir 5 d. nuostatas pareiškėjai suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai arba kolektyviai. Pareiškėja pasirinko pakuočių GI nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas PTO, tačiau, pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėja gerai žinojo apie būtent jai, kaip GI, išliekančią pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (7 str. 3 d.). Visos pakuočių atliekos privalo būti sutvarkytos faktiškai ir pagal Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus, o ne išrašinėjami sutvarkymą liudijantys dokumentai, neįsitikinant ir neužtikrinant faktinio 2006-11-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduoties įvykdymo. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d. taip pat nustato, kad GI atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis tik už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas faktiškai įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai ir, norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, GI Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi turėti dokumentus, realiai patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Taigi, mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 7 d.), tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėja grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad pareiškėjos tiektos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Pareiškėjos tiektos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, tik neteisėtai išrašomų dokumentų lygmeniu buvo mėginama įrodyti priešingai. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Be to, jei pareiškėja laiko, kad trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai atliko su pareiškėja pasirašytos paslaugų sutarties sąlygas, pareiškėja turi teisę kreiptis regreso tvarka dėl išlaidų (kai sumokėtų Departamento nurodytąjį mokestį) išsiieškojimo iš trečiojo asmens.

Nurodo, kad skundžiamas Sprendimas nėra jokia sankcija pareiškėjai, pareiškėjai netaikytas, pavyzdžiui, mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę - sumokėti mokestinę prievolę už 2014-2015 m. laikotarpį. Todėl pareiškėja neteisi teikdama, kad tai sankcija, o juo labiau antrą kartą reikalaujamas mokėti tas pats mokestis.

Pažymi, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tačiau tokio pagrindimo pareiškėja nepateikė. Nepateikė jokio duomens, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis. Todėl laiko, kad pareiškėja yra Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d. adresatas ir jai galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį už 2014-2015 metus. Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. nustato - mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šis principas nepažeistas.

Nurodo, kad Departamento direktorius skundžiamą Sprendimą priėmė laikydamasis Mokesčių administravimo įstatymo nustatytų terminų ir tvarkos, sprendimas priimtas vadovaujantis teisės normomis, faktiniais turimais duomenimis ir sprendimo priėmimo metu galiojusiais kitais administraciniais aktais. Pareiškėjos veiklos patikrinimą atliko kvalifikuoti, besispecializuojantys mokesčio už aplinkos teršimą tikrinimų ir skaičiavimo srityje pareigūnai.

Šalies argumentai

Pareiškėja iš esmės pateiktą skundą argumentuoja PTO priimto 2017-12-18 sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ analize. Kitaip tariant, pareiškėja iš esmės savo pateiktame skunde labiau ginčija Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimą Nr. VR-17.5-82, priimtą PTO atžvilgiu. Tačiau šie pareiškėjos nurodomi argumentai ir motyvai dėl Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimo Nr. VR-17.5-82 yra išnagrinėti kitoje administracinėje byloje.

Pareiškėja 2019-05-08 pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovas atliko pakartotinį PTO neplaninį teminį patikrinimą dėl tų pačių 2013-2015 m. išrašytų Patvirtinimų, dėl kurių buvo priimtas Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimas Nr. VR-17.5-82 ir surašytas Patikrinimo aktas Nr. VR-19.2-54 ir 2018-12-20 surašė papildomą Patikrinimo aktą Nr. ATKS-41. Iš 2018-12-20 Patikrinimo akto 2.2.4 punkte pateiktos informacijos aiškiai suprantama, kad šio akto 5 priede nurodytos 264 įmonės, tarp jų ir pareiškėja AB „Vilniaus lytagra“ nukentėjo nuo atsakovo veiksmų, susijusių su atliktu mokestiniu patikrinimu, absoliučiai be jokio pagrindo, nes joms buvo išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą pagrindžiantys dokumentai (Patvirtinimai) pagrįsti ne UAB „Metrail“, bet kitų atliekų tvarkytojų išduotais įrodančiais dokumentais. Būtent dėl šios priežasties yra nesutapimai tarp dokumentų, kuriuos turi ir mokesčių deklaracijoje nurodė pareiškėja, ir dokumentų, kurių panaikinimu remiasi atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Pats atsakovas savo 2018-12-20 Patikrinimo akto 2.2.4 punkte paaiškino ir šio akto 5 priedo 43 eilutėje nurodė, kad pareiškėja yra gavusi patvirtinimą už 0,479 tonas metalinės pakuotės atliekų 2014 m. sutvarkymą, kuris išduotas ne UAB „Metrail“, bet kito atliekų tvarkytojo išrašyto įrodančio dokumento pagrindu, t. y. bendrovės turimas Patvirtinimas yra galiojantis ir nepanaikintas, taip pat, kaip ir pareiškėjos įgyta mokesčio lengvata už 2014 metus. Todėl atsakovas skundžiamu sprendimu absoliučiai be jokio pagrindo apskaičiavo pareiškėjai mokestį už 2014 metus ir savo tokių veiksmų neteisėtumą bei nepagrįstumą atsakovas pasitvirtinto pats 2018-12-20 Patikrinimo aktu.

2023-01-31 atsakovė pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad VŠĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškėjai už 2014 metus išrašė sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-0015 už 0,479 t metalinės pakuotės. Dokumentas išrašytas ne UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1414VI0001-6027-5513 pagrindu. Už 2015 m. VŠĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškėjai išdavė sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1514VI0001-5513-0015 už 8,525 t metalinės pakuotės. Dokumentas išrašytas UAB „Metrail“ įrodančio dokumento Nr. 1514VI0002-4994-5513 pagrindu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2017-11-08 atliko VŠĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ neplaninį patikrinimą, 2017-11-08 surašė patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kurį patvirtino Vilniaus RAAD direktorius 2017-12-18 sprendimu Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Minėtame sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymo Nr. D1-239 „Dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 55 punktu, atsižvelgiant į patikrinimo akto 2.1 punktą, patvirtinimai, nurodyti Patikrinimo akto 1 priede (už 2015 metus), vadovaujantis Aprašo 55 punktu, atsižvelgiant į patikrinimo akto 2.2 punktą patvirtinimai, nurodyti Patikrinimo akto 2 priede (už 2014 metus), laikomi išrašyti neteisėtai. Departamento Atliekų tvarkymo kontrolės skyrius 2018-12-20 dar kartą atliko VŠĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ neplaninį patikrinimą, kurio tikslas buvo palyginti ir įvertinti popierinius bei IKS sistemoje nurodytus Patvirtinimus, 2018-12-20 surašė patikrinimo aktą Nr. ATKS-41. Pagal Vilniaus RAAD 2018-12-20 patikrinimo akto Nr. ATKS-41 2.2.4 papunktį nustatyta, kad kai kurioms įmonėms 2017-12-18 sprendimu Nr. VR-17.5-82 3 panaikinti patvirtinimai, kurie pagal patikrinimo metu gautus popierinius patvirtinimus buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu. Nustatytas neatitikimas tarp PTO pateiktų duomenų IKS sistemoje ir neplaninio patikrinimo metu pateiktų duomenų už 2014 metų ataskaitinį laikotarpį (sąrašas pateiktas patikrinimo akto 5 priede). Iš 5 priedo matyti, kad dėl IKS sistemoje pateiktų duomenų ir PTO pateiktų popierinių dokumentų nesutapimo, pareiškėjai buvo panaikinti patvirtinantys dokumentai už 0,479 t atliekų kiekį, kurie buvo išduoti ne UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu, dėl ko neteisingai buvo paskaičiuotas mokestis už 2014 metus. Minėtame patikrinimo akte Nr. ATKS-41, dėl šioje administracinėje byloje aktualaus laikotarpio už 2015 metus, 2.3 punkte nurodyta, kad 2017-12-18 sprendimu Nr. VR17.5-82 panaikinti patvirtinimai sutampa su PTO pateiktais duomenimis ir su PTO pateikta informacija IKS sistemoje, kuria buvo remtasi 2017-11-08 atliekant PTO patikrinimą (2017-11-08 patikrinimo aktas Nr. VR-19.2-54) (patikrinimo akto Nr. ATKS41 6 priedas). Susipažinus su 2022-11-23 LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, minėto sprendimo turinį vertinant kartu su Vilniaus RAAD 2017-11-08 patikrinimo akto Nr. VR-19.2-54, Vilniaus RAAD direktoriaus 2017-12-18 sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei Departamento Atliekų tvarkymo kontrolės skyriaus 2018-12-20 patikrinimo akto Nr. ATKS-41 turiniu, matyti, jog LVAT nutartimi panaikino 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kuriuo patvirtinančio dokumento, tame tarpe ir pareiškėjai už 0,479 t metalinės pakuotės sutvarkymą už 2014 metus Nr. 1414VI0001-5513-0015 įrodančio dokumento Nr. 1414VI0001-6027-5513 (patikslintas numeris, 2018-12-20 patikrinimo akto Nr. ATKS-41 5 priedas) pagrindu, gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti patvirtinimai ne uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu. Informacija už 2015 m. panaikintus patvirtinimus (patvirtinimą gavęs gamintojas ir (ar) importuotojas, sutvarkytas pakuočių kiekis ir įrodančio dokumento numeris) sutampa su PTO pateiktais duomenimis ir su PTO pateikta informacija IKS sistemoje. LVAT nutartyje atskirai nebuvo pasisakyta dėl 2015 m. patvirtinimų, todėl jie nėra laikytini galiojančiais. Atsižvelgiant į LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129.1 papunktį, mokesčio perskaičiavimas atliekamas tik už 2014 metus. Už 2015 metus 2018-11-14 patikrinimo aktu Nr. V-81 ir 2019-01-10 sprendimu Nr. 481 patvirtinti paskaičiuoti mokesčiai įmonei nekeičiami. Atlikus perskaičiavimą, pareiškėjai išlieka pareiga sumokėti 17 034,95 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2014-2015 metų mokestinius laikotarpius. Informacija apie atliktus perskaičiavimus pateikiama išvadoje. Pažymi, kad su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutinka, išskyrus dėl mokesčio paskaičiavimo už 2014 metus, ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teismo prašo sprendimu patvirtintą 17 245,43 eurų nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 17 034,95 eurų sumos.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2023-03-21 pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022-11-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje buvo nagrinėtas VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundas atsakovui dėl 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.VR-17.5-82, nurodė, kad tokiose bylose kaip kad ši (dėl mokesčio už aplinkos teršimą) turi būti sprendžiami dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir / ar importuotojams (ne)taikymo proporcingumo klausimai. Be to, LVAT minėtoje nutartyje nurodė, kad tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą turi būti analizuojama visa turima informacija, bei vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas.

Skundžiamu sprendimu pareiškėjai nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, kas prieštarauja Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktikai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) nuostatoms. Iš esmės analogiškoje byloje (adm. bylos Nr. eI-1468-484/2019) teismas pripažino, kad gamintojui ir / ar importuotojui mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai, o teismas privalo vadovautis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose priimtais teismų sprendimais. Pareiškėjos mokestinės lengvatos paneigimas po keleto metų nesiderina su pareiškėjos teisėtų lūkesčių principu, neužtikrina teisinio tikrumo ir yra socialiai neteisingas. Remiantis ABTĮ 57 str. 1 d., visuotinai žinomas faktas, kad metalinė pakuotė (įskaitant ir gamintojų ir/ ar importuotojų išleista į rinką) nesimėto aplinkoje ir yra faktiškai sutvarkyta. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareiškėjai apskaičiuotas mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjos kaltės. Net ir pripažinus priešingai – vadovaujantis aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir privalo būti iš esmės sumažintinas.

Šalies argumentai

Pareiškėja teikia prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje. Nurodo, kad ji elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu (MUATĮ 5 str. 6 d.) susijusius reikalavimus. Pareiškėja taip pat iš savo pusės atliko visas jai Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (PPATĮ) numatytas įstatymines pareigas. Jokie aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė pareiškėjos veiklos jokių pažeidimų su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2013-2015 metais. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkcija įstatymais pavesta vykdyti Aplinkos ministerijai. Pažymi, kad pakuočių atliekų tvarkymas Lietuvoje įgyvendinamas remiantis PPATĮ ir ATĮ nuostatomis. Šiomis nuostatomis, be kita ko, įgyvendinama 2008-11-19 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (Direktyva). Lietuvoje gamintojų ir importuotojų atsakomybė yra leidžiama dalintis ir gamintojų / importuotojų atsakomybė už pakuočių atliekas pasibaigia jų sutvarkymo organizavimą perdavus gamintojų ir importuotojų organizacijai, o šiai atitinkamai jų sutvarkymą perdavus atliekų tvarkytojui, įrašytam į Atliekų tvarkytojų sąrašą. Būtent valstybė prisiėmė pareigą ne tik į šį sąrašą įrašyti tik tuos atliekų tvarkytojus, kurių veikla atitinka įstatymų reikalavimus, bet ir kontroliuoti į šį sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklą. Tai yra, Lietuva ginčo laikotarpiu buvo pasirinkusi konkrečią Direktyvos 15 str. 1 d. numatytą galimybę, todėl turėjo pareigą užtikrinti, kad pasirinkta mechanizmas būtų visiškai ir efektyviai įgyvendintas, tačiau to nepadarė. EŽTT sprendime Gashi v. Croatia nurodyta, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Be to, EŽTT yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita (žr. EŽTT sprendimus Stretch v. United Kingdom; Moskal v. Poland). EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr., pvz. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Tuo tarpu, AAVKĮ įtvirtintas minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principas niekaip negali pateisinti institucijų, privalėjusių vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, neveikimo.

Pareiškėjos vertinimu, toks BUAB „Metrail“ kontrolę laiku turėjusių atlikti institucijų neveikimas nesuderinamas su Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d. direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (Direktyva) tikslais, todėl valstybinės kontrolės pareigos neatlikimo pasekmė negali būti perkeliama ūkio subjektams, sąžiningai įvykdžiusiems savo pareigas. Atitinkamai, minėta EŽTT praktika turėtų būti remiamasi ir šioje byloje pripažįstant, kad pareiškėjai negali būti taikoma atsakomybė už trečiųjų asmenų, tarp jų ir valstybės institucijų, neteisėtus veiksmus ar neveikimą.

Pareiškėja vieną kartą jau finansavo atliekų, už kurias apskaičiuotas skundžiamas mokestis, sutvarkymą. Be to, skundžiamu sprendimu nurodytas sumokėti mokesčio dydis yra keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai. Taigi, pagal savo pobūdį bei sukeliamas pasekmes skundžiamame sprendime numatyta poveikio priemonė, t. y. mokesčio lengvatos (įgytos teisės) panaikinimas ir mokesčio už aplinkos teršimą skyrimas – laikytinas sankcija. Teigia, kad atitinkamai, net jeigu būtų pripažinta, kad Patikrinimo aktu mokestis pareiškėjai buvo priskaičiuotas teisėtai, papildomai priskaičiuotas mokestis turėtų būtų mažinamas taip tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo padalinant valstybės institucijų padarytų klaidų mokestines pasekmes.

Dėl prašymo teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nurodo, kad aiškindamas Direktyvoje 9 įtvirtintą principą „teršėjas moka“ ESTT yra išaiškinęs, kad pareiga padengti atliekų šalinimo išlaidas gamintojui kyla tuo atveju, jei gamintojas savo veiksmais prisidėjo prie taršos atsiradimo grėsmės, ir ypač jeigu nesiėmė priemonių, kad neigiamų pasekmių aplinkai būtų išvengta. Be to, aiškindamas 2004-04-21 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) ESTT taip pat yra pažymėjęs ypatingą priežastinio ryšio tarp subjekto veiklos ir žalos aplinkai svarbą ir nurodęs, kad subjektas neprivalo padengti žalos ištaisymo veiksmų, kurių imtasi taikant šią direktyvą, išlaidų, kai gali įrodyti, kad žala aplinkai kilo dėl trečiųjų asmenų, nepaisant tinkamų apsaugos priemonių, arba dėl viešosios valdžios institucijos įsakymo ar nurodymo. Skundžiamą sprendimą atsakovas grindė tuo, kad pareiškėja neįvertino panaikintų Patvirtinimų, nepatikslino ginčo laikotarpio Mokesčio deklaracijų. Atsakovas rėmėsi PPATĮ 7 str. 3 d., nustatančiu pareigą mokėti mokestį tuo atveju, jeigu neįvykdoma Vyriausybės nustatyta užduotis, o taip pat Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2009-04-23 įsakymu Nr. D1-213 (toliau – Kontrolės tarkos aprašas) 17 p., nustatančiu pranešimo apie įrodančių dokumentų panaikinimą turinį. Patikrinimo akte taip pat nurodoma, kad Patvirtinimai panaikinti po to, kai RAAD pripažino negaliojančiais BUAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ginčo laikotarpiu (2013-2015 m.). Šiuo metu galiojančios Direktyvos 15 str. taip pat įtvirtina, kad valstybės narės gali nustatyti konkrečias atsakomybės sąlygas ir nuspręsti, kuriais atvejais pirminis gamintojas atsako už visą apdorojimo grandinę arba kuriais atvejais gamintojas ir turėtojas gali dalintis atsakomybe ar ji gali būti deleguojama apdorojimo grandinės dalyviams. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuva pasirinko, kad gamintojai ir importuotojai Lietuvoje atliekų tvarkyme gali dalyvauti tik kolektyviai – steigdami gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas arba organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais (PPATĮ 7 str. 5 d. 2 p.). Jos atliekų tvarkymą organizuoja sudarydamos sutartis su atliekų tvarkytojais, kurie yra įgiję teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir valstybės institucijų yra įrašyti į Atliekų tvarkytojų sąrašą (remiantis Įrašymo į Tvarkytojų sąrašą tvarkos aprašu). Atliekų tvarkytojų veikla yra nuolat kontroliuojama ir prižiūrima valstybės. Taigi, Lietuva ne tik detaliai reglamentuoja pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą, bet ir nustato griežtus reikalavimus pakuočių atliekų tvarkytojams, turintiems teisę išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus bei šių tvarkytų vykdomos veiklos kontrolei, kurią vykdo pati valstybė. Taigi Lietuvai pasirinkusi Direktyvos 15 str. 1 d. numatytą galimybę, t. y. savo teisės aktuose nustačiusi, kad atliekų apdorojimas perduodamas atliekų tvarkytojams, kurių veiklą kontroliuoja pati valstybė – turi pareigą užtikrinti, kad pasirinktas mechanizmas būtų visiškai ir efektyviai įgyvendintas. Tokia pareiga kyla iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 288 str. trečios pastraipos, numatančios valstybių narių pareigą imtis visų būtinų priemonių siekiant direktyvoje numatyto rezultato. ESTT praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai valstybės narės perkeldamos direktyvą į nacionalinę teisę turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, šios valstybės privalo užtikrinti visišką šios direktyvos veiksmingumą.

Pareiškėjos įsitikinimu, sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems ES teisės principams dar ir dėl to, kad valstybė siekia įgyti naudą dėl to, jog pati nesilaikė Direktyvos nuostatų ir nesukūrė atgrasančio mechanizmo, leidžiančio taikyti adekvačias sankcijas. Tokia situacija, taip pat kelia abejonių ir dėl suderinamumo su ES teisės dalimi pripažįstamais teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principais, iš kurių kyla pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios bei saugoti, kad teisiniai santykiai būtų nuspėjami. Proporcingumo principas, kuris yra esminis ES teisėje nustatant tiek ES institucijų, tiek ir valstybės institucijų veiksmų teisėtumą, pareiškėjos nuomone, yra pažeidžiamas gamintojams ir importuotojams perkeliant absoliučiai visą atsakomybę už pakuotės atliekų sutvarkymą bei yra taikant jiems didžiulės finansines sankcijas (mokestis už aplinkos taršą), tačiau jokia apimtimi neatsižvelgiant į gamintojo ar importuotojo kaltę, bei tuo pačiu neleidžiant jiems patiems pasirinkti tinkamiausio pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo būdo, priemonių, atliekų tvarkytojo ir kt. ESTT savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad tiek ES, tiek ir valstybių narių institucijų patvirtintos priemonės gali būti laikomos proporcingomis tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, kiek jos (i) yra tinkamos siekiamam tikslui ir (ii) neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra tenkinama nė vienas iš šių ESTT praktikoje įtvirtintų kriterijų – galiojantis nacionalinis reguliavimas ir šioje byloje nagrinėjama reguliavimo praktika, nėra tinkama priemonė Direktyvos tikslui (t. y. aplinkos apsaugai) pasiekti ir, bet kuriuo atveju, šis principas galėtų būti pasiektas ir mažiau ribojančiomis priemonėmis (finansinę atsakomybę tinkamai paskirstant prie pažeidimo prisidėjusiems subjektams). Tokia situacija šiurkščiai pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą, kadangi valstybės institucijos gali bet kuriuo metu, praėjus keleriems metams, nuspręsti, kad atliekų tvarkytojas pakuočių atliekas visgi sutvarkė netinkamai bei pareikalauti, kad gamintojai ir importuotojai sumokėtų mokestį už aplinkos taršą. Lietuvos Respublika kaip ES valstybė narė turi pareigą užtikrinti, kad nacionaliniai teisės aktai ir praktika neprieštarautų ES teisei. Ši pareiga saisto tiek valstybines institucijas, tiek ir nacionalinius teismus, kurie privalo užtikrinti ES teisės nuostatų veiksmingumą ir iš ES teisinės sistemos kylančių teisių apsaugą. Šioje byloje neabejotinai kilę ES teisės aiškinimo klausimas, nuo kurių tiesiogiai priklauso kilusio ginčo išsprendimas. Todėl aukščiau minėtą pareigą tinkamai taikyti ES teisę ir užtikrinti ES teisės pareiškėjai garantuojamų laisvų tinkamą gynybą turi ir teismas. Tokio kreipimosi į ESTT teisinis pagrindas – SESV 267 str. – įtvirtinantis nacionalinių teismų ir ESTT bendradarbiavimu grįstą prejudicinio sprendimo procedūrą, kurios tikslas – užtikrinti, kad būtų išvengta nacionalinių teismų sprendimų, prieštaraujančių ES teisės nuostatoms. Šiuo institutu siekiama užtikrinti, kad nacionaliniai teismai tinkamai vykdys savo pareigą užtikrinti vienodą ES teisės aiškinimą ir taikymą. T. y. kiekvienas nacionalinis teismas turi teisę remdamasis SESV 267 str. pateikti ESTT prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl ES teisės normos išaiškinimo, jei mano, kad toks išaiškinimas yra reikalingas jo nagrinėjamai bylai išspręsti. Tokia Lietuvos teismų teisė yra įtvirtinta ir ABTĮ 4 str. 3 d., nustatant, kad taikydamas ES teisės normas, nacionalinis teismas taip pat vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nei SESV, nei ABTĮ nenumato jokių kreipimosi į ESTT ribojimų, taikytinų ne paskutinės instancijos teismams. Kiekvienas nacionalinis teismas turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl ES teisės normos išaiškinimo, jei mano, kad tai būtina jo nagrinėjamai bylai išspręsti. Taigi, yra tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Kreipimasis būtent šioje proceso stadijoje užtikrintų, kad pareiškėjų skundas būtų teisingai išnagrinėtas jau pirmoje instancijoje. Siūlo teismui kreipiantis į ESTT pateikti šiuos prejudicinius klausimus: „Ar Direktyvos 36 str. 2 d. ir 13 str. bei 14 str. nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir / ar importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir / ar importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir / ar importuotojo kaltų veiksmų“?

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, atsiliepimo nepateikė, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019-01-10 sprendimo Nr. 481 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja AB „Vilniaus Lytagra“ teikė Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra laikoma gamintoja (importuotoja), kuriai kyla pareiga apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas.

Vykdydama Atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ), Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir PPATĮ) ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2014-2015 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydama sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.

2014 - 2015 m. mokestiniais laikotarpiais, PTO pareiškėjai išrašė patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą: Nr. 1414VI0001-5513-0015 už 0,479 t metalinės pakuotės 2014 m., Nr. 1514VI0001-5513-0015 už 8,525 t metalinės pakuotės už 2015 m. Remdamasi šiais patvirtinimais pareiškėja pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2014 m.–2015 m. ir pasinaudojo teise į mokestinę lengvatą.

Vilniaus RAAD 2017-12-19 raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją, kad 2017-12-18 sprendimu Nr. VR-17.5-82 buvo panaikinti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ AB „Vilniaus Lytagra“ išrašyti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2014-2015 m. ir nurodė, kad pareiškėja turi patikslinti 2014-2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 -2015 metus iki 2018-02-15.

Departamento 2018-04-27 pranešimu Nr. (38-17)-VR-1.7-3392 įmonė buvo informuota apie planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 – 2015 m. mokestinius laikotarpius.

2018-11-14 buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. V-81, kuriame konstatuota, kad AB „Viniaus Lytagra“ iki patikrinimo pradžios nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2014 - 2015 metus, nors VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išduoti Patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimu Nr. VR-17.5-82, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, pareiškėjai apskaičiavo 17 245,43 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus.

Departamentas 2019-01-10 Sprendimu Nr. 481 patvirtino 2018-11-14 Patikrinimo aktą Nr. V-81.

Pareiškėja nesutinka su Departamento Sprendimu, pateikė skundą teismui. Pareiškėja teigia, kad ji elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Atsakovas pareiškėjos veikloje dėl atliekų tvarkymo pažeidimų nefiksavo, nėra jos kaltės, atsakovas netinkamai vykdė jam teisės aktų nustatyta tvarka pavestą kontrolę. Atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų. Patvirtinimai panaikinti nesant įstatyminio pagrindo. 2014 m. Patvirtinimas buvo išduotas ne UAB ,,Metrail" įrodančio dokumento pagrindu ir negalėjo būti panaikintas. Tokia situacija pažeidžia viešojo administravimo reikalavimus, MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, LVAT praktiką. Teigia, kad pareiškėja neturėjo pareigos tikslinti deklaracijų.

Atsakovė 2023-01-31 rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsižvelgiant į 2022-11-23 LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 argumentus, ji iš dalies sutinka su skundu, kadangi LVAT nutartimi panaikino 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kuriuo patvirtinančio dokumento, tame tarpe ir pareiškėjai už 0,479 t metalinės pakuotės sutvarkymą už 2014 metus Nr. 1414VI0001-5513-0015 įrodančio dokumento Nr. 1414VI0001-6027-5513 (patikslintas numeris, 2018-12-20 patikrinimo akto Nr. ATKS-41 5 priedas) pagrindu, gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti patvirtinimai ne uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu. Atsižvelgiant į LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129.1 papunktį, mokesčio perskaičiavimą atliko už 2014 metus. Už 2015 metus 2018-11-14 patikrinimo aktu Nr. V-81 ir 2019-01-10 sprendimu Nr. 481 patvirtinto mokesčio nekeitė. Nurodė, kad mokėtina mokesčio suma yra 17 034,95 Eur. Pateikė išvadą Nr. BDR-387. Taigi, prašo skundžiamu Sprendimu patvirtintą 17 245,43 eurų mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 17 034,95 eurų sumos.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad šios bylos išsprendimas didele dalimi yra susijęs su kitais atsakovo sprendimais, kurie yra (buvo) ginčijami administraciniuose teismuose.

Kaip matyti iš bylos duomenų, taip pat teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 (administracinė byla Nr. eI-142-789/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2018-8).

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2019-06-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2018-8) patenkino VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundą ir panaikino Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022-11-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Departamento apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017-01-30 įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017-12-18 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti, 2022-11-23 LVAT nutartimi panaikinta Vilniaus RAAD 2017-12-18 PTO atžvilgiu priimto sprendimo dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018-12-20 patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5), tarp jų ir pareiškėjai PTO išrašyto patvirtinimo Nr. 1414VI0001-6027-5513, kuris nurodytas Departamento 2018-12-20 patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priedo Nr. 5 eilutėje Nr. 43, dėl 0,479 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo.

2023-01-30 Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius parengė išvadą Nr. BDR-387 dėl AB „Vilniaus Lytagra“ 2019-01-10 sprendimu Nr. 481 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (toliau – ir Išvada), kurioje, vadovaujantis 2022-11-23 LVAT nutartimi, atliktas Sprendimu pareiškėjai paskaičiuotos 17 245,43 Eur mokesčio sumos perskaičiavimas, nustatant perskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius – 17 034,95 Eur (0 Eur už 2014 m., 17 034,95 Eur už 2015 m.).

Ginčo teisinius santykius reguliuoja skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir ATĮ), Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir PPATĮ) ir Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir MUATĮ), Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), taip pat kiti minėtų įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 str. 2 d.). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 str. 1 ir 2 d.). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad pareiškėjos argumentai, jog ji neturėjo pareigos nagrinėjamu atveju tikslinti deklaracijų yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Remiantis ATĮ 32 str. 1 d. ir 38 d., PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p., 3 d., MUATĮ 4 str. 3 d., gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 d. 1 p. nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 str. 5 d. numato, jog gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

PPATĮ 7 str. 3 d. nustato, jog gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Aktualios ginčui MUATĮ redakcijos 5 straipsnio 6 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už visą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, jei įvykdo Vyriausybės nustatytas gaminių bei pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikia dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų pakartotinai panaudotą arba perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotys patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (ginčui aktualios redakcijos nutarimu patvirtintose užduotyse numatytas 54 proc. (atsižvelgiant į tiektų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių kiekį) metalinės pakuotės atliekų perdirbimas.

ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-35956 (toliau – Dokumentų aprašas) 56 punkte numatyta, kad sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 55 punktu, priima regiono aplinkos apsaugos departamentas.

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ginčytas atsakovo 2017-12-18 sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Dokumentų aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Dokumentų aprašo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017-02-15) 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Tvarkos aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD) (56 punktas). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (57 punktas) (2022 m. LVAT nutarties 106 punktas).

LVAT 2019-04-03 sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 padarė išvadą, kad įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Teismas vertino, kad minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Sprendime konstatuota, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme. Licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Neteisėtais pripažinti PTO gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti 2014 m. ir 2015 m. Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Dokumentų aprašo 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Dokumentų aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasis LVAT 2019-04-03 sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, LVAT padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017-02-15 įsigaliojant Dokumentų aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (VRAAD sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas (2022 m. LVAT nutarties 114 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022-11-23 nutartyje nurodė, kad VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 str. 4 d.), tačiau pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-04-03 sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 nurodė, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, atsakovas tokių pažeidimų nenustatė, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, taip pat argumentai, kad Patvirtinimai yra panaikinti nesant įstatyminio pagrindo atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

Teismas pažymi, kad Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, todėl pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Teismas taip pat pažymi, kad analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui/importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023-03-01 sprendimu nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022-11-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (ABTĮ 56 str. 5 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad įvertinus pirmiau minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog PTO pareiškėjai išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 m. paliekamas galioti, o PTO pareiškėjai išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2015 m. paliekamas panaikintas. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėja turi mokėti 17 034,95 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2014-2015 metus (0 Eur už 2014 m., 17 034,95 Eur už 2015 m.). Mokestis už 2015 metus apskaičiuotas remiantis pareiškėjos deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (15,787), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už pakuotė tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (753), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,433). Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėja pastabų nepateikė.

Pareiškėja teigia, kad pareiškėjos mokestinės lengvatos paneigimas po keleto metų nesiderina su pareiškėjos teisėtų lūkesčių principu, neužtikrina teisinio tikrumo ir yra socialiai neteisingas. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos tinkamai nevykdė į Atliekų tvarkytojų sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklos priežiūros ir kontrolės, tokiu būdu pareiškėjai negali būti perkelta atsakomybė dėl valstybinių institucijų neveikimo. Teigia, kad atitinkamai, net jeigu būtų pripažinta, kad Patikrinimo aktu mokestis pareiškėjai buvo priskaičiuotas teisėtai, papildomai priskaičiuotas mokestis turėtų būtų mažinamas tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo padalinant valstybės institucijų padarytų klaidų mokestines pasekmes.

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjos išsakytais argumentais nesutinka. Visų pirma, minėta, tai nėra sankcija, o yra mokestis. Antra, kaip matyti iš LVAT 2022-11-23 nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, teismas pasisakė dėl 2013 metais išduotų įrodančių dokumentų. O šioje byloje yra aktualūs ne 2013 m., o 2015 m. išduoti atitinkami dokumentai. Tad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad, vadovaujantis minėta LVAT nutartimi, pareiškėjai atitinkamai turėtų būti sumažintas priskaičiuotas mokestis. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra aktuali pareiškėjos cituojama ESTT praktika.

Pareiškėjos argumentai, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi VAAT 2019-04-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1439-484/2019, nes jis buvo priimtas esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą akivaizdu, kad to paties teismo priimti sprendimai niekaip nesaisto teisėjų kolegijos šioje byloje priimant sprendimą. Tad teisėjų kolegija priimdama sprendimą nesivadovauja pareiškėjos nurodytu VAAT sprendimu. Šiai bylai aktualūs tik anksčiau minėti LVAT nutartyse pateikti išaiškinimai, kuriais ir yra vadovaujamasi šioje byloje priimant sprendimą.

Pareiškėja dar akcentuoja, kad atsakovas nevykdė pareigos užkirsti kelią pažeidimams, laiku nenustatė UAB „Metrail“ pažeidimų, nesiėmė reikiamų priemonių ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjos teiginiai labiau yra deklaratyvūs, nei turintys realų pagrindą. Visų pirma, pabrėžtina, kad nepagrįsta būtų reikalauti iš atsakovo visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Akivaizdu, kad pažeidimai nustatomi atliekant atitinkamus patikrinimus, tuomet ir imamasi atitinkamų priemonių. Kaip matyti iš bylos, dėl UAB „Metrail“ 2013 m. išrašytų dokumentų patikrinimas buvo atliktas 2015 m., atitinkamai buvo priimti sprendimai, kurie buvo skundžiami teismui. Tad nepagrįsti pareiškėjos atstovo teiginiai, kad atsakovas tuo metu jau turėjo stabdyti įmonės veiklą. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovas kitais metais, t. y. 2016 m., vėl atliko UAB „Metrail“ 2015 m. patikrinimą. Atlikus patikrinimą paaiškėjo minėtos įmonės padaryti pažeidimai, kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjos mokėtiniems mokesčiams. Teisėjų kolegija nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio.

Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad skundžiamas sprendimas neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimų, nes skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjai nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjos mokėtiną mokestį. Vien tai, kad pareiškėjos netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Ginčijamo sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

Teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tik tuo, kad ji perdavė PTO metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas už 2015 m. yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus patvirtinta 17 245,43 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 17 034,95 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja prašo teismo kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo, prašydama išaiškinti, ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB (toliau – ir Direktyva) 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir / ar importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir / ar importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir / ar importuotojo kaltų veiksmų“?

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktą teismas sustabdo bylą, kai kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Teismui nusprendus kreiptis į ESTT, nagrinėjama administracinė byla sustabdoma, kol bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas.

Pagal ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos dėl prejudicinio sprendimo. ESTT yra nurodęs, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 267 straipsnis nėra nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims suteikiama kreipimosi į ESTT priemonė, ir dėl to vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį klausimą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų laikyti, jog iškilo klausimas SESV 267 straipsnio prasme (ESTT 2006 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Nr. C-344/04 International Air Transport Association ir kt., p. 28). Tik pats bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas gali nuspręsti, ar ESTT pateiktas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas yra svarbus bylai, t. y. galėtų turėti reikšmės ginčo baigčiai. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2969-1062/2019).

Teismo vertinimu byloje aktualus teisinis reglamentavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo klausimų, todėl pareiškėjos prašymas dėl Direktyvos nuostatų išaiškinimo kreiptis į ESTT yra nepagrįstas ir netenkintinas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, sumažinant mokesčio sumą, tačiau ginčijamas sprendimas nėra panaikintas, todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjos AB „Vilnius Lytagra“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019-01-10 sprendimą Nr. 481 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus patvirtintą 17 245,43 Eur mokesčio sumą iki 17 034,95 Eur sumos.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė