Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-03-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-202/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-08
Bylos Nr.
1A-204-202/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-59140-2015-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys, Algimantas Valantinas
Nuteistasis
L. S.
Advokatai
Stanislovas Nalivaika
Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-202/2018Proceso Nr. 1-01-1-59140-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.1; 2.4.6.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam L. S.,nuteistojo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d.

Iš L. S. priteista V. D. 3467,80 Eur turtinei žalai atlyginti ir 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.L. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-10-24 apie 21 val. iki 2015-10-25 apie 2 val., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, S. D. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė S. D. ne mažiau dvy­lika smūgių rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas, tuo pa­da­ry­da­mas jai stip­rų galvos ir krūtinės sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis veide bei lūpų glei­vi­nė­je, kairio peties, krūtinės priekinio paviršiaus kairės pusės bei dešinio šono, dešinio žasto ir kairės al­kū­nės sri­ty­je, krū­tinkaulio lūžimu tarp kūno ir rankenos, stuburo krūtininės dalies lūžimu tarp VII-VIII slanks­­te­lių, šonkaulių lūžimais kairės priekinės pažastinės linijos projekcijoje II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, dešinės priekinės pažastinės linijos projekcijoje I, II, III, IV (dvigubas-antras lūžimas de­ši­nės vidurinės pažastinės linijos projekcijoje), V, VI, VII, VIII, IX, X kairės, priestuburinės linijos pro­jek­cijoje I, IX, X, tarpe tarp dešiniųjų priestuburinės ir mentinės linijų IV, V, VI, VII, VIII, IX, X su krau­josruvomis tarp­šonkauliniuose raumenyse bei jų sužalojimu, kraujosruvą kaktos dešinės pusės minkš­tuosiuose au­di­niuose, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų pus­ru­tu­lių sferiniuose pa­viršiuose, kas komplikavosi trauminiu šoku ir nukentėjusioji nuo patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė, tokiu būdu nužudė S. D.. Šiais veiksmais L. S. padarė nusikals­ta­mą veiką, nu­matytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis L. S. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi šios nusikalstamos veikos jis nepadarė.

2.1. Apeliantas skunde tvirtina, jog jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, ši baudžiamoji byla buvo prieš jį sufabrikuota, nebuvo tinkamai surinkti ir ištirti įrodymai, nebuvo surasti tikrieji nusikaltimo kaltininkai. Apelianto nuomone, S. D. nužudė šioje byloje liudytojais apklausti T. B. ir D. M..

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad L. S. kaltė dėl tyčinio S. D. nužudymo yra neginčijamai įrodyta. Šios teismo išvados nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

6. Nuteistojo L. S. apeliaciniame skunde be deklaratyvių teiginių apie bylos ,,fabrikavimą“ nėra jokių duomenų apie bylos tyrimo eigoje padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant ir vertinant pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė nepalankų nuteistajam sprendimą, t. y. ne tokį, kokio tikėjosi L. S., savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

7. Pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu), įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie bylos duomenys atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, ar tų duomenų pakanka priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismo pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas ir nepriekaištingas, o išvados pagrįstos surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis 2K-P-89/2014).

Žemesnės instancijos teismas

8. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, kurio metu L. S. sudavė daugybę smūgių nukentėjusiajai S. D., nuo kurių nukentėjusioji įvykio vietoje mirė, byloje nėra, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su L. S. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimais, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė. L. S. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nužudžius S. D., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

9. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nukentėjusiojo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės atėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar praėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinkamai diagno­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti.

10. Šioje byloje nustatyta, kad nuo 2015 m. spalio 24 d., 21 val. iki 2015 m. spalio 25 d., 2 val. L. S. sudavė S. D. ne mažiau dvylika smūgių rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas S. D. daugybinius sužalojimus, nuo kurių S. D. po kelių valandų 2015 m. spalio 25 d. naktį mirė. Nuteistasis L. S. viso proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde neigia 2015 m. spalio 24 d. vartojęs smurtą prieš S. D., nurodo, jog nužudyti nukentėjusiąją galėjo asmenys, kurie įvykio naktį buvo atėję į jos sodybą. Tačiau šiuos nuteistojo L. S. teiginius paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Liudytojais apklausti nukentėjusiosios dukra V. D. ir anūkas D. D., kurie įvykio dieną kartu su nukentėjusiąja S. D. ir L. S. šventė S. D. gimtadienį, nurodė, kad jiems išvykus iš S. D. namų, juose pasiliko tik nuteistasis L. S. ir nukentėjusioji, jokių konfliktų tarp jų nebuvo, jokių kitų asmenų S. D. namuose taip pat nebuvo. Kaip minėta asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį, kurio metu L. S. nužudė S. D., byloje nėra, tačiau šiuo atveju labai svarbūs yra iš karto po įvykio prie S. D. sodybos buvusių ir įvykio vietoje iš karto po padaryto nusikaltimo L. S. mačiusių liudytojų T. B. ir D. M. parodymai. Liudytojas T. B. parodė, kad įvykio naktį iš draugo D. M. namų eidamas pro S. D. namus, išgirdo, kad name kažkas stipriai trankosi, kieme degė šviesos. Priėjęs arčiau, išgirdo vyrišką balsą, riksmą, stiprų daužymą, lyg baldų laužymą, durų trankymą. Tada jis sugrįžo pas draugą D. M. ir pasiūlė šiam eiti kartu. Abu nuėję prie S. D. namų, girdėjo, kaip kažkas parėkavo ir išėjo į lauką. Pro kitą pusę įėjęs į sodą, jis pamatė po kiemą vaikštantį L. S.. Netrukus jis su draugu pamatė ant žemės gulinčios ir nejudančios moters kūną, pažiūrėjęs, ar moteris kvėpuoja, išėjo iš kiemo. Paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu pranešė, kad kieme guli moteris, o viduje viską daužo ir laužo vyriškis. Atvažiavus policijai, jis kartu su pareigūnais įvažiavo į kiemą, iš namo išėjo L. S., kuris visiškai nesiorientavo aplinkoje, vaikščiojo rankoje laikydamas telefoną, pasakė: ,,kiek aš jums galiu skambinti, ko jūs čia neatvažiuojat?“. Liudytojas D. M. iš esmės analogiškai nurodė, jog kartu su T. B. nuėjo prie S. D. sodybos, ten girdėjosi didelis triukšmas, daužymas, girdėjosi vieno vyro balsas, prie verandos matė išdaužytą sieną, taip pat ant žemės gulintį žmogaus kūną. Liudytoja apklausta į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2015 m. spalio 25 d., apie 2:30 val. gavus iškvietimą apie ,,A kategorijos“ įvykį, ji su kolega T. S. vyko į įvykio vietą. Prie Kybartų mokyklos stadiono sutiko greitosios pagalbos automobilį, prie kurio stovėjo du jaunuoliai, iš kurių vienas – T. B. priėjęs paaiškino, jog netoliese sodyboje vyksta konfliktas ir kieme guli moteris. Jaunuoliai sėdo į tarnybinį automobilį ir rodė, kur važiuoti, pakeliui T. B. papasakojo, kad toje sodyboje gyvena senyvo amžiaus moteris ir, kad eidamas namo girdėjo triukšmą sodyboje, girdėjo rėkaujantį vyriškį. Tarnybinį automobilį palikę prie įvažiavimo ir eidami į sodybą, matė name įjungtas šviesas, išgirdo rėkaujantį vyriškį, kuris netrukus išėjo iš namo rankoje laikydamas telefoną ir lyg su kažkuo kalbėdamas. Tuomet ji pamatė lauke gulinčią senyvo amžiaus moterį, ant moters veido matėsi mėlynės, patinimai, abi rankos buvo kraujuotos. Ant sulaikyto vyro kaktos matėsi paviršinis sužalojimas. Liudytojos teigimu, įvykio vietoje apklausti T. B. ir D. M. buvo tvarkingi, ant jų nesimatė sužalojimų, kraujo dėmių, šių jaunuolių parodymai buvo rišlūs ir logiški. Tuo tarpu L. S. buvo nusiteikęs agresyviai, jo kalba buvo nerišli, jis mosavo rankoje turimu telefonu, tarsi kalbėjo pats su savimi, atrodė, kad jis nepažino, jog atvyko policija, nors pareigūnai buvo su uniformomis. Šioje baudžiamojoje byloje liudytoju buvo apklaustas ir kartu su L. S. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjęs Ž. M.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno Ž. M. parodė, kad L. S. pažįsta jau pora metų, nes kartu su juo atlikinėjo bausmę Kybartų pataisos namuose. 2016 m. balandžio viduryje jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, jį kartu su L. S. uždarė į vieną kamerą, o ten L. S. jam papasakojo apie įvykį, dėl kurio buvo ,,uždarytas“. L. S. jam papasakojo, kad uždarbiavo pas tokią senutę, vardu Salomėja. Kartą nuėjęs pas Salomėją, pamatė, kad ten vyksta balius, atvažiavę vaikai, anūkai. L. S. teigė, kad pradėjo su jais gerti, pasigėrė ir užmigo pas senutę namuose. Sakė, kad pabudęs naktį, pakėlė senutę ir paprašė pinigų už atliktus darbus, nes norėjo dar išgerti. L. S. sakė, kad senutei nedavus pinigų, ,,susisuko jam ir davė jai iš kūlokų“, sakė, kad davė jai į veidą kambaryje ir lauke. Taip pat L. S. jam sakė, jog senutė buvo skūpi, pinigus laikė pas dukrą, po jos sumušimo daug pinigų jos namuose nerado, rado ir pasiėmė tik kelis ar keliolika eurų ir žiedą, kurį vėliau lauke pametė. Taip pat L. S. pasakojo, kad naktį pro tą sodybą ėjo žmogus, kuris ir iškvietė policiją. L. S. sakė, kad policijoje neprisipažįsta mušęs senutę ir teigė, kad neprisipažins (t. 2, b. l. 43-45). Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas Ž. M. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu gėrė raminamuosius vaistus ir negali pasakyti ką prikalbėjo duodamas parodymus, sakė tai, ką jam liepė pareigūnai. Savo apklausos protokolo jis neskaitė, jam davė tik pasirašyti. L. S. jam nesakė, kad nužudė S. D., sakė, kad buvo girtas ir miegojo. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojo Ž. M. apklausą atlikęs tyrėjas D. Z., kuris parodė, kad kolega jam pasakė, jog Ž. M., kuris buvo suimtas kitoje byloje, užsiminė apie L. S., nurodė, kad šis kažką pasakoja. Tuomet jis nuėjo į Marijampolės areštinę pasikalbėti su Ž. M.. Ž. M. pasakė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime sėdėjo vienoje kameroje su L. S., kuris jam papasakojo padaryto nusikaltimo aplinkybes. Ž. M. nurodė, jog L. S. jam pasakojo, kad viskas įvyko moters sodyboje, jog ten buvo balius, jis pasiliko, ieškojo pinigų, nukentėjusiajai sudavė smūgius kumščiais ar su lazda. Liudytojo D. Z. teigimu, apklausos metu Ž. M. neatrodė liguistas ar mieguistas, buvo orientuotas laike ir erdvėje, Ž. M. perskaitė ir pasirašė protokolą. Liudytojas nurodė, kad Ž. M. atsirado atsitiktinai, specialiai toks žmogus nebuvo ieškomas, už parodymus Ž. M. jokių lengvatų nebuvo siūloma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojo Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino tinkamais įrodymais ir, vertindamas juos kartu su kitais byloje surinktais įrodomais, padarė išvadą, kad L. S. kaltė dėl tyčinio S. D. nužudymo yra įrodyta.

11. Iš byloje esančio Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK KP tyrėjos E. P. tar­ny­bi­nio pranešimo matyti, kad 2015 m. spalio 25 d., apie 2.30 val. buvo gautas T. B. telefoninis pranešimas, jog eidamas (duomenys neskelbtini) gatve, išgirdo įtartiną triukš­mą, sklindantį iš namo Nr. 11 kiemo, ir užėję į kiemą rado be sąmonės gulinčią moterį, kaip vėliau paaiškėjo, S. D.. Ant moters kūno buvo smur­tinės žymės veido srityje bei įvairiose kūno vietose. Įvykio vietoje buvo sulaikytas L. S. (t. 1, b. l. 1). Iš UAB „Bitė Lietuva“ pateiktos pažymos apie telefono nu­me­rio (duomenys neskelbtini),kuriuo naudojosi T. B., teleko­muni­ka­ci­nius sujungimus ir pažymos apie celes (t. 1, b. l. 138-144) ir Marijampolės apskrities VPK KP Nusi­kal­ti­mų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos A. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad iš­ana­lizavus T. B. naudojamo telefono numerio išklotines, nustatyta, jog tos dienos vakarą, kai buvo rastas S. D. lavonas, T. B. naudojamas telefono numeris jungėsi prie bokšto, esan­čio Vilkaviškio r. sav., Kybartų mies­telyje, ir prie bokšto, esančio tame pačiame miestelyje, Viš­ty­čio gatvėje, kuri yra netoli Daugirdo gatvės, kurioje gyvena pats T. B., ir prie Brigados gatvės, ku­rioje gyvena D. M.. Pagal T. B. parodymus, minėtos dienos vakarą, jis su D. M. buvo pas T. B. na­muo­se, o vėliau nuėjo pas D. M. į namus. 2015 m. spalio 25 d., 02:25:23 val. iš T. B. telefono numerio buvo pirmą kartą skambinta bendruoju pagalbos numeriu 112. Tuo metu jo telefonas jungėsi prie to paties bokšto, kaip ir visą vakarą, antrą kartą iš jo telefono numerio buvo skambinta numeriu 112 2015 m. spalio 25 d., 02:31:02 val., telefonas jungėsi prie to paties bokšto. Iš išklotinės ma­ty­ti, kad kaip ir nurodė savo apklausoje, T. B. visą vakarą bendravo trumposiomis žinutėmis su te­lefono numeriu, kuris priklauso jo draugei bei su telefono numeriu, kuris priklauso D. M., dau­giau su jokiais telefono numeriais tą vakarą iš T. B. telefono numerio nebuvo bendrauta (t. 1, b. l. 145). Iš UAB „TELE2“ pateiktos telefono nu­me­rio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi L. S., įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės (t. 1, b. l. 128-130) ir Marijampolės apskrities VPK KP Nusikaltimų tyrimo skyriaus vy­riau­siosios tyrėjos R. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad išanalizavus L. S. telefono nu­me­rio įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines nustatyta, kad jo telefono nu­merio SIM kortelė buvo įdėta į mobiliojo ryšio telefono aparatą, kurio IMEI 35933204969444. Nuo 2015 m. spalio 24 d.11:08 val. iki 15:46 val. L. S. naudojamas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ben­dra­vo su telefono Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. spalio 25 d. 01:51 val. iki 02:05 val. skam­bi­no į atsitiktinius trumpuosius numerius: 110, 11425, 4125, 2015 m. spalio 25 d., 02:06 val. skambino į te­le­fono Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau niekas neatsiliepė, 02:09 val., 02:10 val., 02:13 val., 02:17 val., 02:23 val. skambino į pagalbos numerį (duomenys neskelbtini) ir bendravo 11 s, 16 s, 20 s, 10 s, 13 s, 14 s, 48 s. Vėliau L. S. naudojamo telefono numerio SIM kortelė nuo 2015 m. spalio 25 d., 02:39 val. iki 16:31 val. buvo įdėta į mobiliojo ryšio telefono aparatą, kurio IMEI 25862504481525 ir vėl buvo skambinta į at­si­tiktinius trumpuosius numerius, bei pagalbos numerį (duomenys neskelbtini). Paskutinį kartą 02:42 val. skam­bin­ta į pagalbos numerį (duomenys neskelbtini) ir kalbėta 160 s (t. 1, b. l. 131).

12. Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 256/2016(01) konstatuota, jog pavyzdžiuose iš įvykio vietos – šluostelės su raudonos spalvos skysčiu, rastu svetainėje ant įėjimo į namą durų išorinės pusės, ant virtuvės durų rėmo krašto ir ant svetainės durų išorinės pusės – į virtuvę viršutinėje dalyje - rastas kraujas; atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su L. S. DNR profiliu su 99,9999999999999997% tikimybe. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad ant medinio pagalio dalies (nuoplova nuo 100 cm ilgio medinio pagalio, rasto kai­rė­je namo dalyje, svetainėje), L. S. kelnių, bliuzono rastas žmo­­gaus kraujas; atlikus DNR tyrimą, gautas dominuojantis DNR profilis, kuris sutampa su L. S. DNR profiliu su 99,9999999999999997% tikimybe, su DNR priemaiša, kuri sutampa su S. D. DNR profiliu su 99,9999999999999996% tikimybe (t. 1, b. l. 102-115).

13. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų analizė paneigia nuteistojo L. S. teiginius apie tai, jog įvykio naktį jis miegojo ir nematė, kas nužudė S. D., taip pat nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusiąją galėjo nužudyti T. B. ar D. M. bei leidžia daryti išvadą, kad S. D. 2015 m. spalio 25 d. nužudė, būtent, L. S.. Byloje nėra duomenų, kad išvykus nukentėjusiosios dukrai ir anūkui, įvykio vakare ir vėliau naktį nukentėjusiosios S. D. namuose, be L. S., būtų lankęsi dar kokie nors asmenys, juo labiau nėra duomenų, kad kokie nors kiti asmenys, o ne L. S., būtų vartoję smurtą prieš nukentėjusiąją. Nėra pagrindo netikėti liudytojų T. B. ir D. M. parodymais apie įvykio aplinkybes, kadangi šių asmenų parodymai atitinka liudytoja apklaustos policijos pareigūnės, kuri su kolega pagal T. B. telefoninį pranešimą atvyko į įvykio vietą, parodymus, taip pat UAB „Bitė Lietuva“ pateiktoje pažymoje apie T. B. naudoto telefono teleko­muni­ka­ci­nius sujungimus bei Marijampolės apskrities VPK KP Nusi­kal­ti­mų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos A. M. tarnybiniame pranešime užfiksuotus faktinius duomenis. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiosios S. D. namo svetainėje ant įėjimo į namą durų išorinės pusės, ant virtuvės durų rėmo krašto ir ant svetainės durų išorinės pusės buvo rastas L. S. kraujas, L. S. kraujo buvo rasta ir ant medinio pagalio, rasto svetainėje, ant L. S. kelnių ir bliuzono buvo rasta nukentėjusiosios S. D. kraujo. Šios aplinkybės patvirtina, jog L. S., sužalojęs S. D., intensyviai judėjo nukentėjusiosios namo viduje, niokojo name buvusius daiktus, tokiu būdu ir pats susižalojo. Šios faktinės aplinkybės atitinka liudytojų T. B., D. M. parodymus apie tai, kad jie girdėjo, kaip L. S. S. D. namuose garsiai šūkavo, trankėsi, daužėsi, laužė daiktus, o taip pat liudytojo Ž. M. parodymus, jog L. S. jam pasakojo, kad sudavęs smūgius nukentėjusiajai, jos namuose intensyviai ieškojo pinigų. UAB „TELE2“ pateiktoje telefono, kuriuo naudojosi L. S., įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinėje ir Marijampolės apskrities VPK KP Nusikaltimų tyrimo skyriaus vy­riau­siosios tyrėjos R. K. tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija apie L. S. elgesį po nusikaltimo padarymo, t. y. intensyvų skambinimą įvairiais numeriais, penkis kartus iš eilės kas kelios minutės skambinimą pagalbos numeriu, tačiau apie nusikaltimą nepranešant, taip pat atitinka liudytojų T. B. ir Ž. P. parodymus apie neadekvatų nuteistojo elgesį jiems atvykus į įvykio vietą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. S. yra diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, kuris galėjo nulemti netikėtus, dėl neaiškios priežasties kilusius neadekvačius smurtinius L. S. veiksmus prieš nukentėjusiąją S. D.. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad smurtą prieš nukentėjusiąją S. D., sukėlusį nukentėjusiosios mirtį, įvykio naktį vartojo ne kas kitas, o būtent nuteistasis L. S.. Nuteistasis L. S., suduodamas daugybę smūgių nukentėjusiajai rankomis ir kojomis į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas, suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į S. D. gyvybę, numatė, kad gali atimti jai gyvybę ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti t. y. L. S. nužudė S. D. veikdamas netiesiogine tyčia. L. S. veika buvo būtinoji padarinių – S. D. mirties – kilimo sąlyga, L. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

14. Byloje nustatyta, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą nukentėjusiosios gyvenamajame name be nuteistojo ir S. D. lankėsi ir kiti asmenys (D. D., V. D., A. S.), kurie įvykio vietoje galėjo palikti tyrimo metu neidentifikuotus pirštų pėdsakus. Byloje nėra jokių duomenų (to netvirtina ir apeliantas), kad liudytojai T. B. ir D. M. naktį iš 2015 m. spalio 24 d. į spalio 25 d. būtų lankęsi S. D. gyvenamajame name. Todėl atlikti paminėtų liudytojų pirštų pėdsakų tyrimą lyginant juos su įvykio vietoje rastais pėdsakais, nėra reikalo.

15. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. S., nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (L. S. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (L. S. nužudė S. D. veikdamas netiesiogine tyčia), į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, L. S. atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, į L. S. asmenybę charakterizuojančius požymius (L. S. anksčiau buvo teistas, bet teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, dirbo) bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, L. S. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

16. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasViktoras KažysAlgimantas Valantinas