Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-87-574/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-08-20
Bylos Nr.: 1A-87-574/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43078-2015-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Audrius Cininas
Nuteistasis: J. R.
Nukentėjusysis: V. R.
Advokatai: Jūratė Matonienė, Arvydas Montrimas

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-87-574/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43078-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1.; 1.2.4.6.2.2.; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Agnei Strunkytei, Loretai Davenienei (skelbiant nuosprendį)

dalyvaujant prokurorei Rūtai Pečkaitytei,nuteistajai J. R. ir jos gynėjams advokatams Arvydui Montrimui, Silvai Mardosaitei,nukentėjusiajam V. R., jo atstovei advokatei Jūratei Matonienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. R. ir nukentėjusiojo V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL dydžio bauda, BK 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL dydžio bauda, 163 straipsnį 60 MGL dydžio bauda, BK 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL dydžio bauda, BK 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL dydžio bauda, BK 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (2636 EUR) dydžio bauda; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį J. R. išteisinta, kadangi nepadarytos veikos, turinčios minėtų nusikalstamų veikų požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. R. nuteista už tai, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje mažamečio asmens atžvilgiu, t.y. 2015 m. vasario 11 d. ryte, namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), smurtaudama prieš savo mažametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini) pritraukė ją prie savęs ir įkando į žandą, sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą.

2. Taip pat, ji, smurtavo artimoje aplinkoje mažamečio asmens atžvilgiu, t.y. 2015 m. gegužės 30 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), smurtaudama prieš savo mažametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), mušdama sudavė jai daugiau kaip penkis kartus ranka, po to uždarė palėpėje sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą.

3. Taip pat, ji, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, t,y. 2015 m. birželio 10 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, o būtent nepilnamečių vaikų G. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. R., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje imitavo smaugimąsi telefono pakrovėjo laidu, stipriai smaugėsi, dėl to paraudonavo jos veidas, sakė vaikams, kad jeigu tėtis negrįš, jos nebus, tuo savo veiksmais psichiškai gniuždė savo vaikus – G. R. ir K. R..

4. Taip pat, ji, smurtavo artimoje aplinkoje mažamečio asmens atžvilgiu, t.y. 2015 m. liepos 16 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), smurtaudama prieš savo mažametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), mušė ją per veidą, rankas, kojas, vieną kartą spyrė į sėdmenis, kelis kartus sudavė diržu, po to viena ranka užčiaupė burną, o kita ranka - nosį sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą.

5. Taip pat, ji, smurtavo artimoje aplinkoje mažamečio asmens atžvilgiu, t.y. 2015 m. lapkričio 17 d., apie 8.15 val., namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudodama fizinį smurtą prieš savo mažametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), ranka trenkė per nugarą, rankas, veidą, rankų pirštais smaugė kaklą, tampė už plaukų sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą ir padarydama įbrėžimus viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimus kakle, poodines kraujosruvas kairėje blauzdoje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

6. Taip pat, ji, smurtavo artimoje aplinkoje mažamečio asmens atžvilgiu, t.y. 2015 m. lapkričio 17 d., apie 8.15 val., namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudodama fizinį smurtą prieš savo mažametį sūnų K. R., gim. (duomenys neskelbtini), ranka trenkė per nugarą ir veidą sukeldama nukentėjusiajam mažamečiui sūnui K. R. fizinį skausmą ir padarydama odos įbrėžimus veido kairėje pusėje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

7. Taip pat J. R. buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2014 m. kovo 30 d., 17.50 val. bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus įžnybė V. R. į kairės rankos žastą, sudavė dvidešimt vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į kairį žastą, du kartus abiejų rankų kumščiais į kairį žastą, du kartus abiejų rankų kumščiais į nugarą ir pilvą, trisdešimt kartų abiejų rankų kumščiais į kairį žastą ir nugarą, vieną kartą kairės rankos kumščiu į nugarą, vieną kartą dešinės rankos delnu į veidą iš kairės pusės, vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kairę koją, spyrė keturis kartus kaire koja į kairę koją, vieną kartą dešine koja į kairę koją, tris kartus dešine koja į kairę koją, vieną kartą kaire koja į dešinę koją, sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą.

8. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2014 m. gruodžio 24 d., apie 11.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), miegančiam V. R. tyčia nagais draskė rankas sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius odos nubrozdinimus kairiame žaste su poodine kraujosruva, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimą dešiniame žaste vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

9. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2014 m. gruodžio 25 d., apie 9.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia nagais draskė V. R. rankas, žandų apatines dalis, rankomis mušė per galvą sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius odos nubrozdinimus veide, kairiame žaste su poodine kraujosruva, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimą dešiniame žaste vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

10. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2014 m. gruodžio 27 d., apie 19.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia nagais draskė V. R. veidą sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius odos nubrozdinimus veide vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

11. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2014 m. gruodžio 29 d., apie 17.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia nagais apdraskė V. R. rankas - kairįjį riešą, sužalojo dešinės rankos pirštą, nagais kabinosi į kaklą sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama odos nubrozdinimus kaklo dešinėje pusėje, kairiame rieše, dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos III-o piršto nugariniame paviršiuje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

12. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. sausio 11 d., laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 14.00 val., Visų Šventųjų bažnyčioje Vilniuje, Rūdninkų g. 20, žnaibė V. R. žastus, automobilyje „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant namo mušė jį rankomis per rankas, dešinę koją, kieme prie namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žnaibė jam rankas, mušė, liepė klauptis, įkando į dešinės rankos riešą, iš jo klūpinčio ir rankoje laikančio cigaretę, paėmė cigaretę ir užgesino ją į pastarojo dešinę ranką, namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nagais draskė jam veidą, delnais trenkė per veidą, žnaibė žandus, kojomis spyrė į kojas sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius smulkius veido abiejų pusių, abiejų dilbių ir dešinio riešo bei dešinės plaštakos, dešinės blauzdos nubrozdinimus ir daugybines smulkias poodines kraujosruvas žastuose bei nedidelį (0,9 x0,7 cm) odos paviršinį sluoksnių defektą, galintį būti nudegiminės kilmės, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

13. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. vasario 1 d., apie 21.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia mušė V. R. rankų kumščiais ir delnais per galvą, nagais draskė žandus, žnaibė abi rankas sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama odos nubrozdinimus veido dešinėje pusėje, kairės alkūnės srityje, dešiniame žaste, poodinę kraujosruvą dešinio žasto išoriniame paviršiuje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

14. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. vasario 2 d., apie 6.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia žnaibė V. R. rankas, apie 8.30 val. žnaibėsi, badė šakute į kairę ranką sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama odos nubrozdinimus kairės alkūnės srityje, dešiniame žaste, poodinę kraujosruvą dešinio žasto išoriniame paviršiuje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

15. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. vasario 4 d., laikotarpiu nuo 5.30 val. iki 6.10 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis – kumščiais kelis kartus sudavė sutuoktiniui V. R. per galvą, badė žirklėmis į ranką, tąsydama už plaukų išrovė plaukų kuokštą, apie 6.15 val. mušė jį sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą.

16. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. vasario 5 d., apie 4.22 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia žnaibė V. R. rankas ir žandus, delnais mušė per žandus sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą.

17. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. vasario 9 d., laikotarpiu nuo 6.13 val. iki 6.50 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia žnaibė, draskė V. R. rankas ir veidą, apie 19.00 val. įkando pastarajam į kairę ranką, tąsė už plaukų, liepė klauptis, trenkė kumščiais ir delnais per veidą sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama odos nubrozdinimus veido kairėje pusėje, kairiame žaste, kairio dilbio nugariniame paviršiuje, kairio riešo nugariniame paviršiuje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešiniame dilbyje, poodinę kraujosruvą su paviršiniu odos pažeidimu kairiame žaste, paviršinę žaizdą su poodine kraujosruva kairio dilbio apatinio trečdalio išoriniame paviršiuje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

18. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. kovo 12 d., apie 20.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia nagais apdraskė V. R. abi rankas sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius odos nubrozdinimus abiejuose rankose, daugybines poodines kraujosruvas abiejuose rankose vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

19. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. kovo 14 d., laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 11.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia nagais draskė V. R. rankas, delnais trankė per galvą, apie 21.00 val. važiuojant automobiliu „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gnaibė jam rankas, trankė mobiliuoju telefonu jo dešinę ranką sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius odos nubrozdinimus veide, abiejuose rankose, daugybines poodines kraujosruvas abiejuose rankose vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

20. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. kovo 15 d., nuo 9.00 val. iki 12.00 val. namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia delnais mušė V. R. per veidą, galvą sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, daugybinius odos nubrozdinimus veide vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

21. Taip pat, ji, buvo kaltinama tuo, kad ji smurtavo artimoje aplinkoje, t.y. 2015 m. kovo 16 d., laikotarpiu nuo 14.30 val. iki 15.00 val. bei nuo 16.00 val. iki 17.30 val. V. R. vairuojant automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia kelis kartus trenkė jam per rankas, kojas, vieną kartą per veidą sukeldama nukentėjusiajam vyrui V. R. fizinį skausmą ir padarydama daugybinius odos nubrozdinimus abiejuose rankose, poodines kraujosruvas kairio klubo srityje, daugybinės poodinės kraujosruvos abiejuose rankose vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

22. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį dalyje ir išteisinti ją pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 3 dalį, 163 straipsnį, BK 140 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 3 dalį, BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios minėtų nusikalstamų veikų požymių.

23. Teismas neįvertino, jog ši baudžiamoji byla vyksta santuokos nutraukimo bylos kontekste, kad iki apeliantei inkriminuojamų nusikalstamų veikų jos sutuoktinis V. R. ne kartą yra tiek psichologiškai, tiek fiziškai prieš ją smurtavęs, sulaužęs jai nosį, besilaukiančią suspardęs. V. R. žinojo, kad apeliantei labai svarbūs vaikai, todėl išsigandęs, kad dėl savo elgesio pirmas sulauks kaltinimų, suskubo imituoti nusikalstamas veikas, pasinaudodamas mažamečiais vaikais, t.y. neteisėtai daryti garso įrašus, taip planuodamas baudžiamojo proceso pradžią prieš apeliantę. Apeliantė skunde nurodo, kad ši byla yra jos vyro V. R. vykdomo susidorojimo su ja plano dalis, tai yra bandymas finansiškai, psichologiškai ir fiziškai susidoroti su apeliante, siekiant išvengti atsakomybės už savo nuolat vykdomą smurtą. Apeliantės sutuoktinis, vykstant skyrybų procesui, bando pasiekti, kad vaikų globa būtų priteista būtent jam. Šioje byloje yra pakankamai liudijimų, kad apeliantės sutuoktinis V. R. nuolat smurtavo prieš savo sutuoktinę ir prieš vaikus, ir šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame apeliantė yra pripažinta nukentėjusiąja.

24. Apeliantės sutuoktinis du metus slapta rinko medžiagą, darydamas garso bei vaizdo įrašus, siekiant susidoroti su ja ir apkaltinti ją smurtu. Tačiau įrašinėjęs visus savo pokalbius telefonu su apeliante, teismui nepateikė nė vieno įrašo, kuriame būtų bent menkiausia jo užuomina sutuoktinei apie jos smurtą prieš jį ar vaikus, o įrašų, kur atsiprašinėja pats V. R. - apstu. Apeliantės sutuoktinis taip pat sąmoningai vykdė psichologinį susidorojimą, siekdamas išgauti kaltinamosios reakcijas, su tikslu panaudoti jas prieš ją pačią, naudodamas net provokuojančius metodus tokius, kaip netikėtas dukters dingimas be jokio konflikto su dukra, paslepiant ją savo giminaičių namuose; daiktų daužymas, mėtymas į apeliantę ir mažametį sūnų K. R., ir sutuoktinės reakcijos įrašinėjimas. Tačiau apeliantė pažymi, kad teismui pateiktas tik vienas vaizdo įrašas ir iškarpyti pokalbiai su dukra G. R.. Kad pateikti pokalbiai yra iškarpyti, patvirtino pats apeliantės sutuoktinis V. R.. Taip pat apeliantės sutuoktinis, bandydamas apkaltinti apeliantę smurtu prieš vaikus, darė įtaką dukros liudijimui, formavo jos kalbėjimą, teisme pats V. R. minėjo apie savo susitarimus su dukra apie tai, ką jai kalbėti telefonu su apeliante.

25. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį, kad nei vienas liudytojas nėra matęs jokių apeliantės smurtinių veiksmų prieš vaikus. Apeliantė nuteista dėl vienintelio vadinamo smurto prieš sūnų K. atvejį, kurio niekas nematė - nei apeliantės sutuoktinis V. R., nei duktė G., kuri galėjo būti tiesioginė liudininkė, nei gyvenanti kartu S. K., kuri davė parodymus paneigiančius smurtą, nei kartu gyvenantis A. K..

26. Apeliantės sutuoktinis V. R. kreipėsi dėl psichologinės konsultacijos į VŠĮ „Bene Esse“, tačiau visiškai neįtraukė į šias konsultacijas vadinamos smurtautojos, palikdamas ją su vaikais, kas parodo ne jo norą apsaugoti nuo vadinamos smurtautojos vaikus, o naudoti klaidinančias psichologės išvadas sutuoktinės apkaltinimui. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad apeliantės sutuoktinio pasamdyta šeimos patarėja nesusisiekė nei su vaikų seneliais, nei su jų motina, nepasirodė teisme, gavusi šaukimą. Všį „Bene Esse“ klaidino teismą, pateisindama daugybę V. R. atsiprašinėjimų, esančių bylos medžiagoje, taip dangstydama jo smurtą. Taip pat VMOT rašte prokuratūrai nurodyta, kad apeliantės sutuoktinis V. R. atsisakė pagalbos, kai specialistė paprašė sutuoktinės telefono numerio, t. y. tariamos smurtautojos, esančios su vaikais. VMOT rašte V. R. veiksmai įvardijami kaip sadistiniai, o nurodyti atlikti tyrimai parodo, kad J. R. yra ne smurtautoja, o V. R. visapusiško smurto auka pagal visus parametrus. Taip pat V. R. visiškai nebijo palikti vienų mažamečių vaikų su neva smurtaujančia mama, netgi palieka šeimą ir išeina iš namų, kas tik dar kartą patvirtina, jog jis visiškai nesibaimina dėl savo vaikų likimo.

27. Vienas iš kaltinimų remiasi 2015-07-16 V. R. pokalbio išklotine su dukra, kad apeliantė neva po 50 kartų sudavė dukrai į skirtingas kūno vietas, tačiau pats, rinkdamas įrodymus dėl smurto prieš save patį, dėl šio smurto niekur nesikreipė, pasiteisindamas tuo, kad po neva įvykusio įvykio, dukra buvo linksma, nesiskundė ir ant kūno sužalojimų nesimatė. Tai tik dar kartą patvirtina apeliantės sutuoktinio siekį visais įmanomais būdais apkaltinti apeliantę, o vaikai yra tik manipuliacinė priemonė.

28. Apeliantei teisme nebuvo leista pateikti pilnų įrašų pokalbių su sūnumi D. R. ir su sutuoktiniu V. R., paaiškinant, kad nebus galimybės jų patikrinti. Tačiau V. R. tai negaliojo, nors nei vienas jo pateiktas pokalbis, įrašas ir stenogramos nebuvo patikrinti ir jais remiantis.

29. Apeliantė dėl 2015-02-11 įvykio nurodo, kad kaip nurodo V. R., jam skambino dukra ir pasakė, „kad jai kai kas įkando į žandą“, jiems susitikus nufotografavo įkandimą, tačiau tik po pusės metų parašė raštą į policiją. Apeliantės sutuoktinis V. R. taip ir nepaaiškino, kodėl delsė kreiptis į teisėsaugą, teigė, jog nepasitiki policija, nors jo brolis buvo ilgametis policijos darbuotojas. Taigi apeliantės sutuoktinis nesiėmė jokių veiksmų, kad apgintų savo dukrą nuo neva smurtinių veiksmų prieš ją. Dėl 2015-05-30 įvykio apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos nuosprendyje nurodyta, kad G. R. 2015-10-13 apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jos tėtis ir mama nėra mušę, ar 2015-05-30 buvo konfliktas tarp jos ir mamos, arba tarp jos ir tėčio, neprisimena. Tačiau G. R. parodymai pasikeitė pradėjus gyventi pas tėvą. Pirmojoje apklausoje apeliantės dukra teigė, kad tėtis duoda jai kartais diržo. Po Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo vaikai nuo 2015-11-17 d gyveno su tėvu, jis nuolat su vaikais bendravo, darė jiems įtaką, todėl visi vėliau duoti G. R. parodymai nebuvo vientisi. Parodymų pasikeitimai akivaizdžiai rodo tėvo daromą įtaką. Visur yra remiamasi V. R. pasamdytos VšĮ „Bene Esse“ psichologės L. B. išvadomis, tačiau jos kompetencija gana abejotina, nes ji specializuojasi organizacijos verslo psichologijoje ir neteisingai teismui išaiškino „trifazį smurtavimo ratą“, taip klaidindama teismą, o tik vienerių metų patirtį turinti teismo psichologijos ekspertė rėmėsi klaidingomis VšĮ „Benne Esse“ organizacijos išvadomis. Dėl 2015-06-10 įvykio apeliantė nurodo, kad nukentėjusioji G. R. 2015-10-13 apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė nežinanti, ar buvo toks atvejis, kad mama pati save smaugtų. Taip pat apeliantė atkreipia dėmesį, kad 2015-06-10 garso įraše, pagal kurį J. R. kaltinama žiauriu elgesiu su vaikais, yra daugybė iškirptų vietų, o minėtinos dienos rytą apeliantės sutuoktinis sadistiškai elgėsi su ja, o vėliau įrašinėjo jos reakcijas. Taip pat šio minėto pokalbio metu, sūnaus K. R. net nebuvo namuose, kas, apeliantės nuomone, dar labiau sustiprina kaltinimo absurdiškumą. Dėl 2015-07-16 epizodo apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pokalbio išklotinė, kuria remiamasi, peržengia sveiko proto ribas, nes esant daugiau nei 100 smūgių prieš dukrą, apeliantės sutuoktinis V. R. niekur nesikreipia dėl smurto prieš dukrą. G. R. pokalbio metu teigia, kad jai buvo suduota virš 100 smūgių, tačiau tai, kad po šitiek smūgių nukentėjusiajai neprireikė medikų pagalbos, yra keista. Dėl 2015-11-17 įvykio apeliantė nurodo, kad nukentėjusioji G. R. 2016-03-03 apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad gyvena su tėčiu, mama ją ir tėtį mušdavo, negražiai vadino. Tačiau iškviesti liudyti mokyklos darbuotojai bei šeimos draugai niekada jokių fizinio smurto žymių nei ant nukentėjusio K. R., nei ant G. R. kūno nėra pastebėję, nors G. R. teigė, kad likdavo žymės, mėlynės. Taip pat nurodė, jog smurtą prieš vaikus matė ir kaltinamosios tėvai, kurie apklausos metu tai paneigė. VŠĮ „Bene Esse“ darbuotoja L. B. nurodė, jog psichologo konsultacijų metu G. R. pasakojo, jog jos motina muša ją, brolį K. R., tačiau vėl atkreiptinas dėmesys, kad apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. R. nurodė, kad nei tėtis, nei mama nėra smurtavę prieš ją, tačiau šie parodymai pasikeitė dukrai gyvenant su tėvu. Tai, kad V. R. ne kartą nurodė dukrai kaip reikės šnekėti, patvirtino ir jis pats teismo posėdžio metu. Dėl 2015-11-17 įvykio (dėl neva smurto prieš sūnų K. R.), apeliantė nurodo, kad tą dieną prieš pamokas G. R. ir K. R. pešėsi ant lovos, 7 mokyklos darbuotojų liudijimuose nurodyta, kad ant vaikų jokių sužalojimų nepastebėjo. Apeliantės sutuoktinio slapta daromame įraše matyti, kad jis tariasi su dukra, kaip apkaltinti apeliantę smurtu prieš sūnų K. R.. Apeliantė pažymi, kad mokykloje sūnus K. R. nedavė nė vieno parodymo prieš apeliantę. Apklausa teisme parodė, kad duodant parodymus buvo remiamasi gandais. Pirmos apklausos metu K. R. keitė parodymus, iš pradžių pasakė, kad mama neva jį mušė todėl, kad ne taip apsikabino, o paklausus, kaip turėjo apsikabinti, nurodė kitą priežastį. Po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, išėjęs sūnus K. R., girdint prokurorei, esant šalia vaikų teisių atstovui, priėjo ir pasakė, kad jau galės būti su mama, nes taip sakė tėtis, jei jis ką nors sugalvos apkaltinti. Po SMS pokalbio tarp apeliantės ir sūnaus išklotinės parodymo Vaikų teisių apsaugos tarnybai, apeliantės sutuoktinis uždraudė sūnui bendrauti su mama, užblokavo jam įeinančius motinos ir senelių skambučius, kas traktuotina kaip psichologinis smurtas prieš apeliantę ir vaikus. Smurto prieš sūnų K. nematė ne tik V. R., A. K., S. K., bet ir duktė G. R., kuri tą rytą pešėsi su broliu. G. R. iš pradžių teigė, kad K. mama nemušė, o K. nė vienam pedagogui nesiskundė minėtą dieną. Skiriasi taip pat ir Bene Esse psichologės bei psichologinės teismo ekspertizės pateiktos išvados, nurodant, jog vienu atveju K. R. paraudęs buvo dešinys, kitu atveju kairys skruostas, o šeimos draugas S. B. patvirtino apeliantės parodymus, jog mėlynę sūnui K. padarė tėvas.

30. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad nesutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad apie smurto prieš vaikus atvejus liudija J. P., V. T., R. V., S. D., I. V. parodymai, kadangi tai visiškai neatitinka tikrovės ir teismo medžiagoje pateikti priešingi šių ir kitų liudytojų parodymai. Mokytoja V. T. nurodo, kad K. smurto žymių ant vaiko nepastebėjusi, akivaizdžių elgesio pokyčių, leidžiančių įtarti, jog vaikas patiria smurtą, nebuvo. Direktorė J. K. teigė, kad turbūt buvo smurtas šeimoje, kad apie smurtą girdėjo iš lietuvių kalbos mokytojos J. P.. J. P. nurodė, kad gal G. R. buvo truputį paraudęs skruostas, G. pasakė, kad ją mama mušė. G. R. auklėtoja S. D. nurodė, kad apie smurtą sužinojo tik tuomet, kai buvo pakviesta pas direktorę. Pas socialinę pedagogę G. R. paaiškino, kad susiginčijo ryte su motina, ji neminėjo, jog buvo mušama laidu nuo telefono įkroviklio. Liudytoja iki įvykio nepastebėjo, kad mergaitei būtų reikalinga psichologo pagalba, taip pat iki įvykio niekada nepastebėjusi jokių smurto žymių ar sužalojimų. I. V. nurodė, kad situacijos neprisimena, su vaikais nesikalbėjo, vaikai pas ją neverkė. Socialinė pedagogė R. V. nurodė, kad apie smurtą šeimoje sužinojo iš mokyklos vadovybės, kai į jos kabinetą buvo atvesta G. R., iki tol apie smurtą negirdėjo. Taip pat liudytoja S. L. parodė, kad vaikai yra mylimi, apie apeliantės smurtą prieš vaikus nieko nežino. Liudytoja V. S. parodė, kad su niekada nėra mačiusi, kad apeliantė smurtautų prieš sutuoktinį ar vaikus. Taip pat nurodė, jog apeliantės sutuoktinis smurtavo prieš žmoną. Liudytojas A. S. parodė, kad niekada nėra matęs apeliantės smurto prieš vaikus, ar sutuoktinį. Specialistų išvados dėl padarytų sveikatos sutrikdymų kelia abejonių, kadangi išvada daryta tik dėl vieno - 2015-11-17 epizodo, ir nė vienas iš septynių mokyklos darbuotojų, liudijusių teismui ir bendravusių su vaikais, jokių smurto žymių ant vaikų kūnų nepastebėjo.

31. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. spalio 30 d. priimtą nuosprendį dalyje, kurioje kaltinamoji J. R. buvo išteisinta pagal BK 140 str. 2 d., kaip nepagrįstą ir neteisėtą, atitinkamai priimti naują procesinį sprendimą šioje dalyje - apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. R. būtų pripažinta kalta, padariusi BK 140 str. 2 d. (15 epizodų/veikų) numatytas nusikalstamas veikas, arba byla grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas, išteisindamas J. R. pagal BK 140 str. 2 d. paviršutiniškai ir neobjektyviai ištyrė bei įvertino bylos medžiagoje esančių įrodymų visumą ir padarė klaidingas išvadas dėl kaltinamosios nekaltumo, tokios išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3p., 20 str. 4 d. ir 5 d.). Teismas neatliko įrodymų analizės, neatskleidė jų turinio, nenurodė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvuotai nepasisakė, kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

32. Nurodo, kad teismas selektyviai vadovavosi vien kaltinamosios prašymu apklaustų liudytojų, tai yra jos artimų draugų parodymais, kad neva J. R. niekada nesmurtavo prieš nukentėjusįjį V. R., neva pats V. R. smurtavo prieš J. R., taip ignoruodamas kitų asmenų (tame tarpe ir nukentėjusiojo V. R., nukentėjusiųjų nepilnamečių G. R. ir K. R., liudytojos psichologės L. B.) parodymus, bylos medžiagoje esančius rašytinius įrodymus (Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvadas, VšĮ „BENNE ESSE“ pranešimus), vaizdo ir garso įrašus, stenogramas, fotonuotraukas, liudijančius priešingai minėtų liudytojų nurodytoms aplinkybėms. Teismas išsamiai nepasisakė, dėl kokios priežasties kiti bylos medžiagoje esantys įrodymai negali būti pakankami kaltinamosios J. R. nusikalstamoms veikoms pagal BK 140 str. 2 d. konstatuoti. J. R. elgesį patvirtina nepilnamečiai vaikai, duomenys nurodyti specialisto išvadose, taip pat USB laikmenoje esanti vaizdo bei garso medžiaga. Minėtoje vaizdo medžiagoje yra matomas kuomet J. R. savivaliauja nepilnamečių vaikų ir V. R. atžvilgiu. Tikėtina, kad teismas galimai net neperžiūrėjo šios vaizdo medžiagos, nes išteisinamajame nuosprendyje apie vaizdo įrašo turinį net nekalbama. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti viso proceso metu, buvo nuoseklūs, nepilnamečių vaikų taip pat nuoseklūs parodymai juos apklausiant ikiteisminio tyrimo metu ir ekspertams tik patvirtina jų tėvo parodymų teisingumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių parodymų detaliai neanalizavo ir jais nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas J. R. prašymu apklaustų liudytojų (V. B., S. B., A. S., V. S., S. L.) parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi šie liudytojai nurodė, kad nematė, jog kaltinamoji smurtautų prieš nukentėjusįjį, tačiau nematė ir to, kad nukentėjusysis smurtautų prieš J. R.. Taip pat visos liudytojų nurodytos aplinkybės jiems yra žinomos ne dėl to, kad viename ar kitame epizode šie liudytojai būtų dalyvavę, o tik todėl, kad jiems J. R. pastoviai formavo nuomonę apie save, kaip pasiaukojančią motiną ir apie nukentėjusįjį, kaip apie nuolatinį jos skriaudėją. Visi smurto prieš nukentėjusįjį V. R. atvejai buvo padaryti namuose, kai kuriais atvejais labai anksti ryte, todėl jokie pašaliniai asmenys to negalėjo matyti. Minėtų liudytojų parodymų nepatikimumą patvirtina ir tai, kad šie liudytojai teigia, jog V. R. kaltinamajai J. R. 2006 m. vasario mėn. sulaužė nosį ir išnarino žandikaulį, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad J. R. po įvykio dienos nėra galimybės patvirtinti buvus kūno sužalojimui.

33. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nukentėjusysis į medikus kreipėsi 5 kartus, nors epizodų buvo daug daugiau. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, inkriminuoti epizodai atitinka nukentėjusiojo kreipimosi į medikus datas, taip pat aprašyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvadose. Tai, kad dėl šio įvykio nukentėjusysis į medikus nesikreipė, nereiškia, kad nebuvo naudojamas kaltinamosios J. R. fizinis smurtas prieš jį. Be to, J. R. inkriminuojamus nusikalstamos veikos epizodus patvirtina ne tik specialistų išvados, bet ir kiti įrodymai, t.y. video medžiaga, telefoniniai pokalbiai, stenogramos, nepilnamečių vaikų parodymai ir teismo paskirto ekspertizė. Šių įrodymų teismas neanalizavo ir nevertino.

34. Skunde nurodo, kad tai, kad nukentėjęs asmuo delsė kreiptis į teisėsaugos institucijas, nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės kaltinamajai netaikymo. Kreiptis į policiją bandymų buvo, bet kaip nurodė nukentėjusysis V. R., to pasekmė buvo jo paties išvežimas į areštinę, todėl nuo 2014 metų nukentėjusysis pradėjo kūno sužalojimus fiksuoti pas teismo medikus. Kadangi kaltinamosios smurtiniai veiksmai būdavo pastovūs, todėl nukentėjusysis pas specialistus vykdavo ne kasdien. V. R. kūno sužalojimai, atitinka jo paties ir nepilnamečių vaikų parodymus bei kitą byloje esančią medžiagą. G. R. apklausta psichologų nurodė, kad kai iškviesdavo policiją, visi apsimesdavo, kad viskas gerai, kad ji bijojo, kai ateidavo policija. Taip pat nurodė, kad kai tėtis išeidavo, mama kartais jį sekdavo ir mušdavo. Nurodė, kad kai policija ateidavo į kiemą, liepdavo pakelti maikutes - nieko nebūdavo, nuo purtymo ar rėkimo mėlynių nebuvo, o ir mėlynės ne iš karto atsiranda. O jei ir būdavo mėlynių, tai sakydavo, kad nukrito. G. R. taip pat nurodė, kad tėtis dažnai būdavo su mėlynėmis, kad jam ir kraujas bėgdavo.

35. Nesutinkama su pirmos instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis baudžiamąja byla siekia išspręsti civilinio pobūdžio ginčus, nes šiuo metu teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, sutuoktiniai nesutaria dėl turto padalijimo, vaikų išlaikymo klausimų. Nurodoma, kad nukentėjusiojo pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjo dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pateiktas 2015 m. liepos mėnesį, o nukentėjusiojo ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismui buvo pateiktas 2015 m. lapkričio mėnesį. Taip pat santuokos nutraukimo byla buvo inicijuota pačios J. R. tik 2016 m. spalio mėnesį. Tai, kad tarp šalių vėliau, nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje, prasidėjo civilinio pobūdžio ginčai, neeliminuoja kaltinamosios J. R. nusikalstamų veiksmų.

36. Nesutinkama teismo padarytomis išvadomis, kad „byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad besitęsiančio konflikto metu buvo atlikti kokie nors veiksmai, kurie būtų tiek pavojingi, kad siektų baudžiamąją atsakomybę“, o kaltinamosios veiksmuose nebuvo tyčios padaryti nusikalstamas veikas. Byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių kaltinamosios nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Kadangi tokie smurto veiksmai buvo atliekami daug kartų, negali būti laikoma, kad jie nėra pavojingi ir dėl jų negali kilti baudžiamoji atsakomybė. Vien fizinio smurto atvejų kiekis leidžia daryti išvadą dėl kaltinamosios tyčios sužaloti nukentėjusįjį ar padaryti jam sveikatos sutrikdymą.

Atsiliepimas

37. Atsiliepimu į nukentėjusiojo V. R. apeliacinį skundą nuteistoji J. R. prašo V. R. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, palikti nepakeistą. Nurodo, kad visi nukentėjusiojo nurodyti liudytojai, įvardinti kaip J. R. artimi draugai, su R. šeima bendrauja artimai ir jie neturėjo išankstinės nuostatos prieš V. R., jie buvo abiejų sutuoktinių draugai. Nukentėjusiojo nurodomi tokie įrodymai, kaip nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, stenogramos įrodo ne apeliantės kaltę, o atvirkščiai - V. R. bandymą susidoroti su savo sutuoktine, ją provokuojant ir bandant neteisingai apkaltinti, į savo daromą nusikaltimą įtraukiant ir nepilnamečius vaikus. Dėl to, kad nukentėjusysis į medikus kreipėsi penkis kartus, kai apeliantei inkriminuojamų epizodų yra gerokai daugiau, tai minėtu laikotarpiu V. R. jau intensyviai rinko apeliantę galimai kompromituojančią medžiagą, tačiau jam taip ir nepavyko gauti 10 smurto atvejų patvirtinančių įrašų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. R. pats prisipažino, kad yra linkęs į savęs žalojimą, jis net teisme patvirtino, kad dar iki santuokos save žalodavo dėl mokslų, kad nemiegotų, mokytųsi, ir tai parodo jo psichinį nestabilumą. Nors V. R. ir nesutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog baudžiamosios bylos pagalba jis siekia išspręsti civilinio pobūdžio ginčus, apeliantė ne tik patvirtina šį faktą, bet ir teigia, jog ši byla yra sadistinio V. R. plano dalis. Šia byla V. R. siekia sugriauti apeliantės gerą reputaciją bei pasiekti, kad santuokos nutraukimo byloje, teismas paliktų vaikų globą būtent jam. Nors yra teigiama, jog byloje yra pakankamai objektyvių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių daugybinius fizinio smurto veiksmus nukentėjusio V. R. atžvilgiu, tačiau nėra nė vieno įrodymo, kad šiuos veiksmus atliko apeliantė.

Šalies argumentai

38. Teismo posėdžio nuteistoji J. R. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo V. R. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis V. R. ir jo atstovė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiosios J. R. apeliacinis skundas netenkintinas. Nukentėjusiojo V. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

39. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistosios J. R. apeliacinio skundo

40. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. R. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje 5 epizodai) bei BK 163 straipsnyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas įrodymus visumoje įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, juos nuosprendyje išdėstė, atskleidė jų tarpusavio ryšį, taip pat nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Dėl J. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. vasario 11 d. epizodas; 2015 m. gegužės 30 d. epizodas; 2015 m. liepos 16 d. epizodas; 2015 m. lapkričio 17 d. epizodas-dukters G. atžvilgiu; 2015 m. lapkričio 17 d. epizodas-sūnaus K. atžvilgiu) bei nuteisimo pagal BK 163 straipsnį

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtų nusikalstamų veikų, sprendžia, kad apylinkės teismas šioje dalyje išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

43. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad apeliantė padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 163 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, akcentuojama, jog teismas priėmė nuosprendį nesant jokių įrodymų, kadangi suteikė prioritetą suinteresuotų, šališkų asmenų parodymams, nevertinant apeliantės pateiktų argumentų. Tiek apeliaciniame skunde, tiek teisme nuteistoji kelia versijas, kad V. R. ją apkalba, o dukra G. ir sūnus K. davė parodymus, paveiktas V. R., siekiant jai pakenkti, tačiau byloje duomenų, kad nuteistosios sūnus ir dukra dėl kokių nors priežasčių būtų linkę apkalbėti J. R., nėra, jų nėra pateikta ir su apeliaciniu skundu. Priešingai, iš G. R. bei K. R. apklausų matyti, kad vaikai kalba ne tik apie mamos smurtą, tačiau ir kaip apie gerą ir rūpestingą jų atžvilgiu.

44. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, papildomai apklausta nuteistoji J. R. parodė, kad nepripažįsta, kad padarė vaikams kokius nors sužalojimus. Niekada nėra smurtavusi, nebuvo jokių sužalojimų, niekuomet nėra kėlusi rankos prieš vaikus. Jokių sužalojimų vaikams nebuvo pagal nei vieną epizodą. Net ir dėl 2015 m. lapkričio 17 d. epizodo niekas iš 11 žmonių (mokytojai ir kt.) nematė nei vieno sužalojimo. Tai yra V. R. sąmoningas siekis ją apkaltinti. Iš fotonuotraukos T. 1, b. l. 136 matyti, kad tai nėra įkandimo žymė. Tai rodo jos dantų sąkandis, jos nelygūs dantys. Gal dukra nusibrozdino. Niekuomet jai nekando. Nepripažįsta nei vieno sužalojimo fakto. Dukros G. R. parodymai yra prieštaringi dėl visų aplinkybių (t. 6, b.l. 98-104).

45. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas J. R. kalta padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, šioje dalyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų G. R. bei K. R. parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Nors kai kurias detales nukentėjusieji nurodo ne visiškai vienodai, tačiau tai esminės įtakos nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui, nagrinėjamu atveju, neturi. Priešingai, neesminiai nukentėjusiųjų parodymų nesutapimai tik patvirtina tai, kad jie atpasakoja įvykius taip, kaip juos prisimena. Natūralu, kad praėjus po įvykių tam tikram laikui, galimi neesminiai parodymų kitimai ir tai yra logiškai paaiškinama bei suprantama.

46. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad skundo argumentai, jog byloje nėra jokių patikimų nuteistosios J. R. kaltumą padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 163 straipsnyje numatytus nusikaltimus patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas tik šališkų ir psichologiškai paveiktų asmens parodymais ir neobjektyviais įrodymais, yra nepagrįsti. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje faktiniai bylos duomenys buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, nė vienam iš įrodymų šaltinių neteikiant išskirtinės reikšmės. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria.

Žemesnės instancijos teismas

47. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta J. R. parodė, kad 2015 m. lapkričio 17 d. prieš išeinant į mokyklą, tarp G. ir K. kilo konfliktas. G. buvo neteisi K. atžvilgiu, jie pykosi. Ji sutrukdė G. konfliktuoti su K.. Tada dukra jos paprašė, kad ji dukrai duotų 50 eurų, nes tėtis sakė, kad pervedė. O iki tol vyras ištuštino visas jos sąskaitas, pasiėmė grynuosius. Ji dukrai atsakė, kad pragyvenimui pinigai reikalingi jiems trims, todėl 50 Eur neduos. G. pasakė, kad ji darys tai, ką tėtis jai liepia. Ji G. pasakė, kad gerai. Dukra ją pastūmė du kartus. Ji niekuomet taip nesielgė. Norėdama ją sulaikyti, stvėrė už kapišono, kad ji nenukristų. Ji atsisėdo ant krėslo, kur buvo jos piešinys. Jei ji dukrą būtų smaugusi, būtų likusios pirštų žymės. Dukros nei smaugė, nei mušė. Pagal pokalbių išklotines matosi jų susitarimai su tėvu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus. Teisiamajame posėdyje liudytoja V. T. parodė, jog ji mokė K. R.. Direktorė sakė, kad turbūt buvo smurtas šeimoje. Direktorė nieko labai nekomentavo, viską apie įvykį papasakojo siaurai. K. mokė 1 metus. Jis nieko apie smurtą nepasakojo. Ant K. nebuvo jokių smurto žymių. Teisiamajame posėdyje liudytoja J. P. parodė, jog dirbo (duomenys neskelbtini) lietuvių kalbos mokytoja. G. atvyko pavėlavusi į pamoką. Tuo metu aiškino naują temą. Kai rašė sakinį, G. išėjo iš klasės. Jos draugė pasakė, kad G. verkė. Tada pakvietė ją, mokytoją. Ji rado verkiančią G.. Ji paprašė, kad draugė grįžtų į klasę, nes nenorinti prie jos kalbėti. G. pasakė, kad iš ryto ją mama mušė. Kaip ir ką motina jai darė jau negali smulkiai nupasakoti, nes neprisimena. Jai atrodo, buvo mobilaus telefono kroviklis, stumdymas. Mergaitė buvo labai susijaudinusi. Nuėjo į pavaduotojos kabinetą ir viską papasakojo. Gal G. buvo truputį paraudęs skruostas. Tai buvo pirmas atvejis su G. R.. Mergaitė pasakojo tik apie smurtaujančią mamą. Teisiamajame posėdyje liudytoja R. V. parodė, jog vieną rytą, datos neatsimena, atėjus į darbą, į kabinetą buvo atvesta G. R.. Mergaitė verkė. Direktorė ar pavaduotoja pasakė, kad buvo smurtas šeimoje ir jos paprašė ją nuraminti, pakalbėti. Jos klausė, kas nutiko. Neatsimena, ką sakė mergaitė. Jokių smurto žymių ant G. nepastebėjo. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. D. parodė, jog G. rado verkiančią pas socialinę pedagogę. Po to jai atrodo buvo iškviestas jos tėtis. Jos klausė, kas ir kaip buvo. G. aiškino, kad susiginčijo ryte su motina. Ji ar tempė, ar sudavė G. Jau dabar neatsimena. G. susipyko su motina dėl brolio, gal truputį vėlavo, o mama sakė paskubėti. Ji dabar negali pasakyti, ar ją mušė, ar nemušė. Pokalbis vyko pas socialinę pedagogę. Negali pasakyti, ar G. pasakojo apie smurtą prieš brolį. Ji buvo išsigandusi ir verkė. Kalba ėjo tik apie smurtą iš motinos pusės. Teisiamajame posėdyje liudytoja I. V. parodė, jog atsimena, kad pas ją atvedė mergaitę ir berniuką. Su vaikais nesikalbėjo. Šiaip situacijos neatsimena. Vaikai buvo emociškai susijaudinę, bet pas ją neverkė. Apie verkimą sužinojo iš socialinės pedagogės. Mano, vaikai suprato, kodėl buvo nuvesti pas ją. Neatsimena, ar liepė jiems parodyti, kur buvo suduoti smūgiai. K. pas ją tikrai neverkė. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. L., V. S., A. S., S. B., V. B., S. K., A. K. parodė, jog smurto atvejų iš J. R. prieš vaikus nepastebėjo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad G. R. padaryta įbrėžimas viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimas kakle, poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, paveikus kietais bukais ir briauną turinčiais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2015-11-17). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais. Poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje galėjo būti padaryta krentant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad K. R. padarytas odos įbrėžimas veido kairėje pusėje, paveikus kietu briauną turinčiu daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2015-11-17). Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu. VšĮ „Bene Esse“ pranešime dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad susitikimų metu G. R. pokalbių metu stipriau akcentavo savo ir mamos santykius, taip pat paminėdama mamos-tėčio santykius. Mergaitė teigė, kad „šeimoje svarbiausias ir didžiausias uždavinys - neužkliūti mamai, nesukelti jos pykčio“. G. R. pasakojo, kad stengiasi tenkinti visus mamos J. R. reikalavimus, kad išvengtų jos pykčio protrūkių ir mušimo. Mergaitė teigė, kad stengiasi būti paklusni, vengti galimų konfliktų, neretai bijo išreikšti savo jausmus ir mintis, jei pastarosios nesutampa su mamos nuomone. Teigė, kad kartais mamos pykčio galima išvengti pilnai paklūstant mamai ir darant viską, ką tik ji lieps, nepriklausomai nuo savo pačios nuomonės ir poreikių. G. R. apgailestavo, kad kartais net ir darant tai, ką mama liepia, nepavyksta išvengti mušimo. Mergaitė pasakojo, kad „ne vieną kartą buvo taip, kad mama prikelia naktį, liepia imti telefoną, skambinti tėčiui ir tiksliai nurodo, ką jam sakyti; atsisakius tai padaryti - muša, nepakankamai įtikinamai pakalbėjus arba nepasakius tiksliai pažodžiui taip, kaip buvo nurodžiusi mama - vėlgi muša, pokalbio metu žnaibo, tampo už plaukų". G. R. apgailestavo, kad ji ir brolis K. yra įtraukiami į tėvų tarpusavio santykių aiškinimusi, kad mama liepia vaikams prašyti tėčio, kad pastarasis atsiprašytų mamos, nes „tik taip konfliktas šeimoje gali greičiau baigtis“. Mergaitė pasakojo, kad mama daugiausiai muša tėtį, dažniausiai liepia jam klauptis ir jos atsiprašinėti, o mama tuo metu jį daužo per veidą. Tai vyksta vaikų akivaizdoje. G. R. teigė, kad ne vieną kartą mama grasino nusižudyti ir kelis kartus realiai bandė tai padaryti. Paskutinį kartą tai buvo 2015 m. birželio 9 d., kai J. R. smaugė save kompiuterio laidu G. R. ir jos mažamečio brolio K. R., akivaizdoje. Mergaitė pasakojo: „Ji rimtai mūsų akivaizdoje smaugėsi. iš visų jėgų traukė laidus, kad smaugtų ir visa išraudonavo“. VšĮ „Bene Esse“ pranešime dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad psichologinės konsultacijos su G. R. vyko 2015 m. birželio 8 ir 11 d., 2015 m. lapkričio 11 ir 16 d. Psichologinė konsultacija su K. R. vyko 2015 m. gruodžio 4 d. Susitikimų metu abu minėti vaikai pasakojo apie pasikartojantį smurtaujantį mamos elgesį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. gruodžio 9 9 akte nurodyta, kad vyriausioji specialistė V. D. ir vyriausioji specialistė S. G. (psichologė) lankėsi nepilnamečių G. R., K. R., ir D. R. bei jų tėvo V. R. gyvenamojoje vietoje ir išklausė vaikus. Su kiekvienu iš vaikų buvo bendrauta atskirai, tėvui pokalbyje nedalyvaujant. K. sakė, kad jis gyvendamas su tėčiu jaučiasi gerai, su tėčiu žaidžia, „mėto į krepšį“, ruošia namų darbus. K. sakė, kad jis kai gyveno su mama, su tėčiu susitikdavo, kartais po futbolo treniruočių atvažiuodavo pas tėtį į šitų butą, nakvodavo. K. sakė, kad mamai apie tai nesakydavo, sakydavo, kad nakvoja pas tetą iš mamos pusės, o iš tiesų nakvodavo pas tėtį. K. sakė, kad jis bijodavo mamai sakyti, kad nori susitikti su tėčiu, nes bijojo, kad mama pyks. K. sakė, kad jis kai susirašinėdavo su tėčiu per kažkokių programą, tai mama pamačiusi pyko. K. sakė, kad dabar, kai jis gyvena su tėčiu, mama ateina į mokyklą, jo klausia, ar brolis (D.) dar atsimena mamą. K. sakė, kad šiandien (2015 m. gruodžio 8 d.) buvo susitikęs su mama, jie buvo kavinėje. K. sakė, kad jam būtų geriau susitikti mamos namuose, nes kavinėje mama gali įrašinėti pokalbius. K. sakė, kad mama jam skambina, bet jis nenori kelti, nes mama klausia adreso, kur jie gyvena. K. sakė, kad jis nenori sakyti mamai adreso, kur dabar gyvena, nes mama ateis ir pyksis su tėčiu. K. sakė, kad „praeituose namuose“ tėtis su mama mušdavosi, o šiuose namuose yra ramu, kai mama nežino adreso. K. sakė, kad jam paskambina „diedukas“ (mamos tėtis), jis su juo pasikalba, „diedukas“ neklausia adreso, kur gyvena. Paklaustas, su kuo jis norėtų gyventi, K. pasakė, kad norėtų, jog mama ir tėtis susitaikytų, o jeigu reikėtų rinktis, jis nežino, „gal su tėčiu“. Paklaustas kodėl, pasakė, kad su mama pykdavosi, o su tėčiu nesipyksta. G. pasakojo, kad jai patinka gyventi su tėčiu. Kalbantis su mergaite, kažkas jai paskambino į telefoną, ji neatsiliepė. Paklausta, kas skambina, pasakė, kad nežinomas numeris, bet turbūt mama. G. sakė, kad ji nenori atsiliepti, kai mama skambina, nes nežino, ką jai pasakyti, bijo, kad mama kaltins ją ar pyks, kad ji papasakojo, kas vyko namuose gyvenant su mama. G. sakė, kad nuo to laiko, kai ji gyvena pas tėtį, su mama nesimatė ir nesikalbėjo. G. sakė, kad ji gal ir norėtų susitikti su mama, bet kad būtų ne viena, kad būtų arba tėtis, arba kitas suaugęs asmuo. G. sakė, kad jį bijo, nes nežino, kaip mama su ja elgsis. G. sakė, kad ji norėtų su mama susitikti gal kas dvi savaites, bet jeigu susitikimai praeitų gerai. G. sakė, kad nori gyventi su tėčiu, nes su mama „nelabai įmanoma gyventi“. G. sakė, kad gyvenant su mama ji nemėgdavo būti namuose, namų darbus ruošdavo kavinėje, nes nenorėjo būti namuose. Pasak G., mama nuolat pykdavo dėl neaiškių priežasčių, ypač ant brolio K.. Pasak G. „man atrodo, kad mama serga“. G. sakė, kad mama jai liepdavo skambinti tėčiui ir kažką sakyti, o jeigu ji tuo metu negalėdavo skambinti, tada ant jos pykdavo. G. sakė, kad jeigu K. negražiai parašydavo raides, tai mama jį mušdavo, K. verkdavo. Paklausta, su kuo norėtų gyventi, G. atsakė, kad su tėčiu ir broliais. Su mažamečiu D. bendrauti buvo sudėtinga, vaikas nenoriai atsakinėjo į klausimus, buvo sunku suprasti, ką jis sako, vaikas labiau norėjo rodyti įvairius namuose esančius daiktus. Pastebėta, kad D. pokalbio su jo tėčiu V. R. metu, vis ateidavo į kambarį, prisiglausdavo prie tėčio. Nukentėjusioji mažametė G. R. 2015 m. spalio 13 d. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad ji gyvena su mama ir seneliais, tėtis gyvena atskirai nuo šios vasaros pradžios. Mama ir tėtis pykdavosi. Geriau gyventi su abiem tėvais, bet kad jie nesipyktų. G. R. parodė, kad jos tėtis ir mama nėra mušę. Ar 2015 m. liepos 16 d. tarp jos ir mamos buvo konfliktas, ar mama ją mušė, neprisimena. Ar 2014 m. kovo 30 d. įvyko konfliktas tarp jos ir mamos, ar mama naudojo prieš nukentėjusiąją smurtą, neprisimena, gal ir buvo. G. R. nežino, ar buvo toks atvejis, kad mama pati save smaugtų. Nežino, ar buvo konfliktų tarp jos, brolio ir mamos, gal buvo koks susipykimas. G. R. pykosi su broliu, mamai nepatiko. Ji susinervino ir pyko ant jų, kad jie pykstasi. 2016 m. kovo 3 d. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad J. R. yra jos mama. Ji nesutinka, kad mama dalyvautų apklausoje, tiesiog nenori. Jai 14 metų. Mama J., tėtis V.. Mama su ja neteisingai elgėsi. Dabar gyvena su tėčiu. Turi du brolius-K. ir D.. Jie taip pat gyvena su tėčiu. Gyvena su tėčiu, nes mama nelabai gražiai elgėsi su ja. Ji juos mušdavo, negražiai vadino. Taip elgėsi beveik kasdien. K. kažko nepatikdavo, iškarto mušdavo. Mušdavo labiau ranka, kartais smaugdavo ją. Tai buvo ne vieną kartą. Priežastys būdavo įvairios. Jeigu tėčiui kažko nepasako, pavyzdžiui, kad jis ateitų atsiprašytų mamos, pasakytų, kad myli, kažko telefonu nepasakydavo. Kartais įgnybdavo jai. Skaudėdavo ne dėl mušimo, o šiaip skaudu būdavo. Dažniausiai mušdavo per rankas ar užpakalį, vieną kartą įkando į žandą, kartais per veidą trankydavo. Būdavo dažnai, ne kiekvieną dieną. Anksčiau dažniausiai mušdavo tėtį, po to jis išėjo. Mama mušė ir savo tėvus. Kai tėtis išėjo, tada labiau prie K.. Jos jau nemušė, gal bijojo. Kai praėjo apklausa, vėl pradėjo ją mušti. Žino, kad mama gali sužinoti, ką sako. Jos bijo. Mama buvo uždariusi ją į palėpę. Tada primušė, kratė, jai buvo negera, plakė širdis. Tada mama ją uždarė į palėpę. Kad niekas negirdėtų, garsiai įjungė televizorių. Po to atėjo seneliai. Po to, kai mama buvo ją uždariusi į palėpę, seneliai atnešė vandens, bet negalėjo gerti, buvo kažkoks priepuolis. Prieš uždarant į palėpę, mama ją mušė, atėmė telefoną ir, atrodo, kompiuterį. Neprisimena, kaip mušė, atrodo, ranka. Tą dieną gal nesmaugė. Kiek kartų tą kartą sudavė ranka, neprisimena, atrodo, daugiau 5 kartų. Tai buvo, atrodo, vasarą, ne praeitą, anksčiau. Kai mama mušė, skaudėjo. Likdavo žymės, mėlynės. Tą kartą, kai uždarė palėpėje, neprisimena, ar liko, bet dažniausiai likdavo. Kai mušdavo rankomis, ne visada likdavo, bet kai pastumdavo, tada likdavo mėlynės. Kai kando, liko žymės. Kai ji nėjo pasivaikščioti, buvo vienas atvejis. Tada sirgo, skaudėjo galvą, gulėjo. Mama kvietė pasivaikščioti. Ji mamai pasakė, kad nenori, nes blogai jaučiasi. Iš pradžių mama prašė gražiai. Atsakė, kad negali, nes blogai jaučiasi. Tėtis sakė, kad eitų be jos. Mama supyko, vijosi ją aplink stalą. Ji bėgo nuo mamos. Atrodo, pagavo. Mama ją purtė, gnybė. Atbėgo tėtis. Jai skaudėjo. Tada jautėsi blogai, buvo liūdna, pyko. Mušimai buvo beveik kasdien, buvo jau pripratusi, bet vis tiek blogai jautėsi. Anksčiau mama tik mušdavo. Smaugti neseniai pradėjo, gal prieš metus. 2015-11-17 ryte ją primušė. Ji atsikėlė su K., ėjo į tą pačią mokyklą. Ji ragino jį greičiau, nes nenorėjo vėluoti. Ji buvo kažko supykusi ant K.. Jie pykosi. Neprisimena gerai, bet motina pradėjo ją mušti. K. sakė mamai „baik“. Ji nubėgo į antrą aukštą. Mama ją smaugė. Po to nuėjo į mokyklą, papasakojo mokytojai, kas buvo. Viskas vyko pirmame aukšte, senelių kambaryje. Seneliai matė. Jie sakydavo, kad jau užtenka. Tą rytą mama pykosi ir su K.. D. tuo metu kažkur buvo. Broliai matė, kai mama ją mušė. Kai sėdo, mama ją pastūmė ant kėdės, kad nugriūtų. Tą dieną smaugė ir mušė rankomis. Neprisimena, kur mušė. Smaugė rankomis abiem už kaklo. Tą dieną ar mušė per veidą, neprisimena. Kol tėtis nebuvo išėjęs, mama dažniausiai pradėdavo muštis, kai jis išeidavo kur nors, į kiemą mama ateidavo pas ją ir prašydavo skambinti, kad jis grįžtų. Pasakydavo dar visokių blogų dalykų. Jeigu ji nepasakydavo, pradėdavo muštis. Būdavo atvejų kai tėtis pamato, kad mama mušasi, gindavo ją. Kartais ją išsivesdavo, abu pabėgdavo. Nebūdavo, kad tėtis išeitų kai mama ją muša. Kartais, jeigu mama jį puola mušti, o kartais būdavo su peiliais ir visokiais dalykais, išeidavo. Sugrįždavo, kažką pasakydavo. Bet kad, tiesiog išeitų, to nebuvo. Vieną kartą buvo, kai tėtis prausėsi duše, mama iš viršaus kažką darė su peiliu. Tėtis liepė sakyti tiesą, niekas dėl to ant jos nepyks, mama sakė neliudyti nieko. Dabar su mama negyvena. Mama ausies jai nesuko, atrodo, niekada. Mama gal serga kažkuo, kažkas yra su nervais, tiesiog nesivaldydavo. Jai buvo ant žando įkandimas, broliui buvo įbrėžimas, buvo mėlynės ant kojos, nuo smūgio liko raudonas žandas. Su D. mama elgėsi gerai, nemušdavo. Jis viską matydavo. Kai buvo maža, mušė tėtį. Ją pradėjo gal nuo 3 ar 4 klasės. K. pradėjo mušti anksčiau, gal nuo 2-3 klasės. Buvo atvejis, kai mama save smaugė telefono pakrovėjo laidu. Tėvai buvo susipykę, tėtis išėjo. Jie verkė, rėkė. Jai atrodo, kad mama stipriai smaugėsi, nes paraudonavo, buvo mėlynės, atrodo, matėsi kraujas. Sakė, jei tėtis negrįš, jos nebus. Po to skambino jam. Jie su K. buvo kambaryje, rėkė „ne“. Labai išsigando. Žinojo, kad nepasismaugs, bet buvo baisu. Mama buvo pikta ir išsigandusi. Neprisimena, kodėl įkando. Ryte prieš mokyklą mama buvo kažko supykusi, ją pritraukė prie savęs ir įkando į žandą. Mamai nedarė nieko blogo, kad galėtų taip padaryti. Liko dantų žymės, ne visiškai iki kraujo prakando, bet vis tiek liko žaizdelė, po to atsirado mėlynė. Tai buvo gal pernai, 6-je klasėje, rudenį ar pavasarį, neprisimena. Skaudėjo nuo mamos įkandimo. Nukentėjusysis mažametis K. R. 2016 m. kovo 3 d. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad 2015 m. lapkričio 17 d. dieną jie susipyko su mama. Tiesiog mušėsi. Mama mušė jį ir sesę namuose. Ryte, kai jie atsikėlė, kažkas buvo ne taip ir mama tiesiog trenkė per nugarą ir veidą. Trenkė su ranka. Kai trenkė, skaudėjo. Apie tai, kad mama jį mušė pasakojo tėtei, savo mokyklos psichologei. Tą pačią dieną pasakojo psichologei mokyklos, kad mama jam trenkė. Kiek smūgių sudavė mama, neprisimena, gal tris. Kai trenkė per veidą mama, buvo randas ant veido (vaikas parodė dešinį žandą), mėlynių nebuvo. Mama sesę irgi mušė, stumdė, neleido prie kompiuterio. Sesė mamos nestumdė. Jis matė, kaip mama G. stumdė. G. verkė. G. norėjo į mokyklą, bet mama neleido. Mama jį mušė, nes blogai apsikabino su mama. Ankščiau mama irgi mušdavo jį, rytais. Dažnai tiesiog susipykdavo. Tiesiog suduodavo per nugarą, skaudėdavo. Mėlynių gal nebuvo. Apie tai pasakojo tėčiui ir psichologei mokykloje. G. irgi ankščiau mušdavo mama, tai sako, nes šiek tiek matė. Matė, kad neleido mama G. išeiti su draugėmis. G. su mama pykdavosi ir stumdydavosi. Pas G. nebuvo mėlynių kai mama mušė. Mama dar mušdavo, tai buvo prieš metus gal. Mama mušė, kad jis pamokų nepadarė. Taigi, kaip matyti, nepilnamečiai vaikai G. R. ir K. R. parodė apie smurtą iš mamos pusės jų atžvilgiu. Apklausiami ne kartą ir bendraudami su vaiko teisių apsaugos pareigūnais, psichologais nurodydavo tas pačias aplinkybes.

48. Tuo metu, kai gyveno su motina nukentėjusioji G. R. teigė, jog neprisimenanti, ar motina prieš ją smurtavo. Tačiau vėliau apklausta parodė ir papasakojo patirto smurto aplinkybes. Nepilnamečių K. R. ir G. R. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo V. R. parodymai, taip pat specialistų išvados, kuriose nurodyta, jog K. R. ir G. R. padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, nurodyti konkretūs sužalojimai kūne. K. R. ir G. R. nurodė, jog motina, o ne kiti asmenys prieš juos smurtavo. Nukentėjusiųjų parodymus apie smurtą iš dalies patvirtina ir liudytojų J. P., V. T., R. V., S. D., I. V. parodymai. Liudytojų V. S., A. S., S. L. parodymai apie tai, kad niekuomet nėra matę, kad J. R. būtų smurtavusi prieš vaikus ar sutuoktinį, nepaneigia kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų aplinkybių dėl fizinio smurto naudojimo vaikų atžvilgiu.

49. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje įrodyta, kad: J. R. 2015 m. vasario 11 d. ryte, namuose smurtaudama prieš savo mažametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), pritraukė ją prie savęs ir įkando į žandą sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą. Be to, J. R. 2015 m. gegužės 30 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose smurtaudama prieš mažametę dukrą G. R. mušdama sudavė jai daugiau kaip penkis kartus ranka, po to uždarė palėpėje sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą. J. R. 2015 m. liepos 16 d. namuose smurtaudama prieš savo mažametę dukrą G. R., mušė ją per veidą, rankas, kojas, vieną kartą spyrė į sėdmenis, kelis kartus sudavė diržu, po to viena ranka užčiaupė burną, o kita ranka - nosį sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą. Taip pat, J. R. 2015 m. lapkričio 17 d., namuose, panaudodama fizinį smurtą prieš savo mažametę dukrą G. R. ranka trenkė per nugarą, rankas, veidą, rankų pirštais smaugė kaklą, tampė už plaukų sukeldama nukentėjusiajai mažametei dukrai G. R. fizinį skausmą ir padarydama įbrėžimus viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimus kakle, poodines kraujosruvas kairėje blauzdoje vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat kaltinamoji J. R. 2015 m. lapkričio 17 d., namuose panaudodama fizinį smurtą prieš savo mažametį sūnų K. R. ranka trenkė per nugarą ir veidą sukeldama nukentėjusiajam mažamečiui sūnui K. R. fizinį skausmą ir padarydama odos įbrėžimus veido kairėje pusėje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ) Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga vartojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę).

50. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

51. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nustatyta, kad J. R. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, t.,y. 2015 m. birželio 10 d., namuose nepilnamečių vaikų G. R., K. R. akivaizdoje, imitavo smaugimąsi telefono pakrovėjo laidu, stipriai smaugėsi, dėl to paraudonavo jos veidas, sakė vaikams, kad jeigu tėtis negrįš, jos nebus, tuo savo veiksmais psichiškai gniuždė savo vaikus – G. R. ir K. R..

Dėl V. R. apeliacinio skundo

52. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas selektyviai vadovavosi vien kaltinamosios prašymu apklaustų liudytojų, tai yra jos artimų draugų parodymais, kad neva J. R. niekada nesmurtavo prieš nukentėjusįjį V. R., neva pats V. R. smurtavo prieš J. R., taip ignoruodamas kitų asmenų (tame tarpe ir nukentėjusiojo V. R., nukentėjusiųjų nepilnamečių G. R. ir K. R., liudytojos psichologės L. B.) parodymus, bylos medžiagoje esančius rašytinius įrodymus (Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvadas, VšĮ „BENNE ESSE“ pranešimus), vaizdo ir garso įrašus, stenogramas, fotonuotraukas, liudijančius priešingai minėtų liudytojų nurodytoms aplinkybėms. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

53. J. R. kaltę dėl V. R. sukelto fizinio skausmo bei sveikatos sutrikdymų bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai neigė, nurodydama, kad jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo, tarp jų santykiai įtempti jau seniai, priešingai, V. R. prieš ją vartoja fizinį smurtą bei ją provokuoja, nuteikinėja vaikus. Nuteistoji nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad ji kaltinime nurodytais laikais ir aplinkybėmis jokių nusikaltimų nepadarė.

54. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pagrindo išteisinti J. R. pagal BK 140 straipsnio 2 d. dėl fizinio skausmo bei nežymaus sveikatos sutrikdymo 2014 m. gruodžio 24 d., 2014 m. gruodžio 25 d., 2014 m. gruodžio 27 d., 2014 m. gruodžio 29 d., 2015 m. sausio 11 d., 2015 m. vasario 1 d., 2015 m. vasario 4 d., 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. vasario 9 d., 2015 m. vasario 11 d., 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. kovo 14 d., 2015 m. kovo 15 d., 2015 m. kovo 16 d. epizoduose. Įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20, 301 straipsniuose. Tačiau BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis sąsajumo ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

55. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama kaltininkų kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

56. Išteisindamas J. R. šioje kaltinimų dalyje, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl visos abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai, o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog kaltinamoji padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

57. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas dėl J. R. išteisinimo 2014 m. gruodžio 24 d., 2014 m. gruodžio 25 d., 2014 m. gruodžio 27 d., 2014 m. gruodžio 29 d., 2015 m. sausio 11 d., 2015 m. vasario 1 d., 2015 m. vasario 4 d., 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. vasario 9 d., 2015 m. vasario 11 d., 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. kovo 14 d., 2015 m. kovo 15 d., 2015 m. kovo 16 d. epizoduose vertino V. R. parodymus apie jo nurodomas įvykių aplinkybes, t.y. nukentėjusysis nurodė, kad 2014 m. gruodžio 24 d. J. R. tiesiog puolė draskytis, žnaibytis. Daugiausia dešine ranka žnaibė į kairį žastą. Tai truko kelias valandas. Jam buvo nubrozdinimai nuo nagų ir mėlynės nuo spaudimo. Pas ekspertus kreipėsi gruodžio 30 d. Policijos tą dieną nekvietė, nes ja nepasitiki. 2014 m. gruodžio 25 d. atsibudo nuo to, kad J. R. jam žnaibė rankas. Gruodžio 25 d. ne visą dieną buvo namuose. Kai buvo, jam žnaibė, daugiausia dilbius, žnaibė skruostus, trankė per veidą. Jam buvo sudraskytas veidas, įdrėskimai ir mėlynės. Į policiją nesikreipė. 2014 m. gruodžio 27 d. grįžus namo, buvo užpultas sutuoktinės. Ji puolė ir jį draskė, mušėsi. Sutuoktinė vartojo žodžius: ,,tu svoločius‘‘. Tai įvyko, nes jos pyktis dar nebuvo atslūgęs. Ji apdraskė veidą, kaklo sritį. 2014 m. gruodžio 29 d. išėjo į darbą ir po darbo 17 val. vėl pabandė grįžti į namus. Tik įėjus į namus, prasidėjo mušimas, draskymas. Išvažiavo kruvina ranka. Buvo plaštakos nubrozdinimas, sudraskymai veide, kakle. Daugiau tą dieną grįžti nebandė. 2015 m. sausio 11 d. sekmadienio rytą sūnus su choru dainavo bažnyčioje. Jo pareiga buvo filmuoti. Žmona pasakė, kad liptų į viršų ir filmuotų dainuojančius prie vargonų. Jis tiesiog nerado išėjimo kaip ten nueiti ir nenufilmavo. Tai įsiutino jo žmoną. Ji jau šventoriuje kibo jam į ranką ir paskui ją daužė vairuojant. Jie šiaip taip parvažiavo į namus. Tada ir namie prasidėjo konfliktas. Klaupimasis, įkandimas, cigaretės gesinimas įvyko lauke. Jam nebuvo kas daryti, klaupėsi į pažliugusį sniegą. Ji paėmė cigaretę, užgesino į ranką, įkando gal keliose vietose į kitą ranką. 2015 m. vasario 1 d. ruošėsi dukros gimtadieniui, tvarkė namus. Kaltinamoji jam trukdė eidama iš paskos, žnaibydamasi. Jį labai stipriai apdraskė pečių, veido srityse. Tai truko kelias valandas. Tas žaizdas nusifotografavo. 2015 m. vasario 2 d. ryte vėl prasidėjo pykčiai. J. R. badė jį šakute į ranką. Į specialistus tikriausiai dėl šio epizodo nesikreipė. Policija nepasitikėjo, todėl nesikreipė. 2015 m. vasario 4 d. J. R. pradėjo smurtauti: trankė, mušė, badė žirklėmis, rovė už plaukų. Buvo sužalojimai nuo žirklių, išrauti plaukai. 2015 m. vasario 5 d. žmona atsikėlė vidury nakties ir pradėjo muštis, žnaibyti dilbius, plaštakas. Tai truko kelias valandas. 2015 m. vasario 9 d. ryte žmona atsibudo ne kokios nuotaikos. Ji žnaibėsi ir draskėsi. Jam grįžus iš darbo mušė kur ir kuo papuolė: per rankas, veidą, draskė. Tai truko apie 3 val., kol tą dieną išvažiavo iš namų. Jam buvo daug nubrozdinimų, sudraskyti skruostai, apdraskyti dilbiai. J. R. smurtas prasidėjo dar prieš vestuves. Santuokoje realiai gyvena 14 metų. Smurtas vyko visu santuokos periodu. Liudytoja S. L. parodė, jog su R. apie 11 metų bendrauja šeimomis. V. R. ne kartą smurtavo tiek psichologiškai, tiek finansiškai prieš J. R.. Matė ir smurto žymes ant J. R. kūno. Jis bandė ją psichologiškai paveikti, nes buvo išvežta dukra G. be motinos žinios. J. buvo bandoma paveikti per vaikus. 2015 m. V. R. prieš išėjimą iš namų dažnai smurtaudavo prieš J.. Jis išprovokuodavo konfliktus, o paskui jai J. R. verkdama skambindavo. Žino, kad kai J. laukėsi D., pastaroji V. R. buvo išspirta iš lovos. Ji pati skambino iš ligoninės. 2015 m. gegužės mėnesį po konflikto J. R. atvažiavo pas juos į namus, matė mėlynes ant jos kūno. Ji skundėsi, kad buvo bandoma su ja susidoroti finansiškai. J. pasakojo, kad konfliktas buvo 2014 m. gruodžio 24 d. ir V. į namus grįžo tik gruodžio 31 d. Liudytoja V. S. parodė, jog niekada nėra mačiusi, kad J. R. būtų smurtavusi prieš sutuoktinį. Nematė, kad ji smurtautų ir prieš mažamečius vaikus. Tarp jų visada buvo labai gražūs santykiai. Buvo atvejis, kai R. buvo sudaužęs J. R. rankas pakrovėjo laidu. Dar buvo atvejis, kai jis daužė J. į širdį su bulvių grūstuve, kai ji neteko sąmonės. Matė ant rankų mėlynes, J. R. sakė, kad jos visas kūnas mėlynėse. J. bijojo, kad V. R. atims vaikus. Matė kaip V. R. už pečių purtė J.. Jai sušukus jis greitai ją paleido, apibėgo automobilį ir dar numetė kažkokį tai maišelį. Ten buvo visi raktai. J. per 14 metų buvo tiek įsibauginusi, kad nežinojo, kada R. gali sukelti konfliktą. V. R. šeimai neleisdavo miegoti, naktį visur įjungdavo šviesas, pastarųjų išjungti neleisdavo. Buvo tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. 2014 m. jis žmoną taip buvo sumušęs, kad net buvo išnarintas klubas, o paskui išsigandęs vežė pas gydytojus. 2015 m. sausio 17 d. matė mėlynes ant J. R. riešų, nes ji buvo su marškiniais. Liudytojas A. S. parodė, jog su R. šeimomis bendrauja 12 metų. Niekada nėra matęs J. R. smurto prie V. R., tačiau ne kartą matė J. sužalojimus ant rankų, be to ne kartą girdėjęs apie psichologinį smurtą jos atžvilgiu. Būdavo išvežami vaikai, atjungiami mobilieji telefonai. V. R. buvo visų mobiliųjų telefonų numerių savininkas todėl galėjo blokuoti visas prieigas. Dažniausiai kai būdavo koks V. R. smurto atvejis prieš J., pastarasis pasirūpindavo, kad ji negalėtų susisiekti nei su draugais, nei su policija. Kartą buvo J. R. su vaikais užrakinta namuose be raktų. 2014 m. sausio 17 d. žmona sužinojo, kad J. dieną buvo užrakinta namuose. Jie pas juos buvo užvažiavę, o vakare vėl nusprendė patikrinti jų namus ir lauke pamatė pusnuogę lakstančią J., kuri grūmėsi su vyru. Buvo žiema, sniegas, o J. buvo be batų. Vyko susistumdymas. Jis tai pamatęs sušuko, o V. staigiai atšoko nuo J. ir išmetė raktus. Priėjęs arčiau pamatė J. rankas mėlynėse. Yra girdėję ne kartą V. R. atsiprašinėjimus. 2015 m. sausio 27 d. nematė sukandžiotų V. rankų. Liudytojas S. B. parodė, jog su R. 18 metų bendrauja šeimomis. Nėra matęs J. R. smurto prieš V. R., nėra matęs ir jos smurto prieš mažamečius vaikus. Asmeniškai V. R. smurto prieš J. nematė, tačiau yra tekę matyti smurto pasekmes. Žmona vežė J. R. iš ligoninės su nosies lūžiu. Be to pas juos namuose V. R. atsiprašinėjo J. dėl smurto jos atžvilgiu. Jis ją buvo suspardęs besilaukiančią, paskui pats prisipažino dėl savo elgesio. 2006 m. vasarį buvo sumušta J., ji paskambino jo žmonai ir viską papasakojo. Žmona nuvažiavo pas J. R. ir ją nuvežė į greitosios pagalbos ligoninę. Ten buvo veido sumušimas ir įtariamas lūžimas, todėl iš ten ją nusiuntė į Žalgirio ligoninę. Jai buvo nustatytas žandikaulio panirimas ir nosies lūžimas. Jis po to ją matė kitą dieną, J. visos akys buvo mėlynos. Tai būdinga po nosies lūžimo. Gydymo įstaiga pranešė policijai, tačiau J., bijodama vyro reakcijos, pareiškimo nerašė. Po šio įvykio jo akivaizdoje V. atsiprašinėjo žmonos už žiaurų elgesį prieš ją. 2011 m. vasario pradžioje R. žmoną suspardė ir paliko gulėti ant grindų namuose. Buvo išsikviesta greitoji pagalba, kuri rado ją gulinčią ant grindų. J. R. buvo išvežta į ligoninę. Ją kamavo kryžkaulio srityje dideli skausmai, o V. net nepasiėmė žmonos iš ligoninės. Kitos dienos vakare V. R. atvažiavo pas juos į namus ir gailėjosi, atsiprašinėjo, žadėjo, kad daugiau nesmurtaus. J. J. siūlė kreiptis į policiją, tačiau pastaroji nesikreipė. J. ne kartą kalbėjo, kad nori skirtis su vyru, tačiau R. jai grasindavo, kad atims vaikus ir iškvies antstolius. 2015 m. pavasarį matęs mėlynes ant K.. K. pasakė, kad pastarajam stuktelėjo, trinktelėjo tėtis. Apie kitus sumurto atvejus nei G., nei K. nieko nepasakojo. 2014 m. spalio vidury R. atvažiavo pas juos į namus ir pradėjo pasakoti, kad J. prieš jį smurtauja, jį daužo, žemina. Jis bandė ant rankų parodyti mėlynes, tačiau nei jis, nei žmona jokių smurto žymių nematė. V. paprašė, kad to pokalbio neminėtų J., o po savaitės paskambino vėl R. ir prašė, kad J. nepasakotų jų pokalbio turinio. Jis aiškino, kad su žmona susitaikė ir pasakė, kad jis anksčiau papasakojo netiesą. V. ją sumušė ir jai yra mėlynės, sužalotas veidas. Ji išbėgo iš namų ir norėjo, kad ją nuvežtų į policiją pareiškimui dėl smurto ir skyrybų. Kol ruošėsi atvažiuoti, ji vėl jam paskambino ir pasakė, kad R. ją rado gatvėje ir įtikino nesikreipti į policiją, nerašyti pareiškimo. Jis pažadėjo, kad lankys pagalbos kursus ir žadėjo pasikeisti. Jis ne kartą siūlė J. kreiptis į policiją. Jai siūlė kreiptis į policiją ir dėl sąskaitos ištuštinimo. Mano, kad tai jis padarė sąmoningai. Matė ant K. veido mėlynę, pastarasis sakė, kad jam trenkė tėtis. Vaikai niekada neatrodė kaip motinos sužlugdyti. Prieš G. išvežimą buvo konfliktas su V.. Tai buvo išprovokuotas konfliktas, V. spyrė J. į petį. V. yra suplėšęs J. pareiškimą dėl skyrybų ir paskui išėjo iš namų. V. R. 2015 m. išėjo iš namų ir ištuštino sąskaitą, šeimą paliko visai be pinigų. Liudytoja V. B. parodė, jog su kaltinamąja draugės nuo paauglystės. Šeimomis pradėjo bendrauti nuo jų santuokos. Per visą bendravimo laikotarpį niekada nematė, kad J. R. smurtautų prieš sutuoktinį ir vaikus. J. yra minėjusi, kad V. R. prieš ją smurtauja. Sutuoktinių nesantaika prasidėjo nuo jų santuokos pradžios. 2006 m. vasario 26 d. buvo neseniai gimęs K., kai sulaukė J. R. skambučio po V. R. smurto. Vežė ją į ligoninę. Buvo atlikti tyrimai, buvo konstatuotas nosies lūžis. Tai buvo pirmas atvejis, kai J. pasakė medikams, kad tai buvo sutuoktinio smurtas prieš ją. Paskui ji buvo nusiųsta į Žalgirio ligoninę. Žino, kad tą dieną buvo atvykę policijos pareigūnai, nes ligoninė kreipėsi dėl smurto atvejo. J. pareigūnams tai paneigė, pasakė, kad susižalojo pati. Ne kartą apie tai kalbėjosi su J.. 2011 m. vasario 3 d., J. besilaukiant D., paryčiais sulaukė skambučio iš ligoninės, J. labai verkė. Atvažiavo jos iš ten pasiimti. J. pasakė, kad ją nėščią suspardė V. R. ir paliko namuose gulėti. Ji bijojo prarasti kūdikį, išsikvietė greitąją pagalbą. Po šio įvykio ją parsivežė pas save, norėjo, kad J. jaustųsi rami. Jos vaikus prižiūrėjo tėvai. Tos dienos vakarą atvažiavo V., maldavo J. grįžti į namus, atsiprašinėjo už visą savo žiaurų elgesį. J. grįžo. J. siūlė kreiptis į policiją dėl smurto. 2014 m. ištuštino jos sąskaitą. 2014 m. vasario 27 d. buvo svečiuose pas J. kartu su šeima. Atvyko apie 16 val. ir pasiliko iki vėlyvo vakaro. J. tuo metu niekur nebuvo išėjusi, visą laiką buvo kartu, be to buvo G. draugė. Tuo metu R. namuose nebuvo, pastarasis šventėje nedalyvavo. Taigi, visų liudijusių asmenų parodymai platūs, išsamiai pasakojama apie R. šeimos konfliktą. Teisme apklausti liudytojai neparodė, jog būtų matę kaip kaltinamoji J. R. smurtavo prieš nukentėjusįjį.

58. Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išteisindamas J. R., aukščiau šiame nuosprendyje paminėtuose epizoduose, pirmosios instancijos teismas nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai dėl J. R. išteisinimo nurodyti skundžiamame nuosprendyje.

59. Nukentėjusysis V. R. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad iki įvykių santuokoje pragyveno 14 metų. Dar iki santuokos būdavo apdraskytas, tačiau atleisdavo ir gyvendavo toliau. 2001 m. rudenį buvo išėjęs iš namų ir 3 mėnesius negyveno namie, kai žmona laukėsi pirmo vaiko. Tą vasarą labai daug smurto buvo, gal tas paūmėjimas dėl nėštumo. Man tai buvo didžiulis stresas. Galiausiai kažkaip, tarpininkaujant kitiems žmonėms, mes sugebėjome susieiti ir 1-2 mėn. prieš gimstant G. jau gyveno kartu. Didelis užsimiršimas žmonai buvo darbas. Ji vadovavo įmonei, jis dirbo toje pačioje įmonėje. Tuomet nebuvo konfliktų. Kai žmona nustojo dirbti, visos neigiamos emocijos vyko namie. Jis buvo nuolankus. Į ikiteisminio tyrimo įstaigą nesikreipė dėl vaikų psichologinės būklės dėl konfliktų. Ieškojo, skambino į vaikų pagalbos liniją, pas psichiatrus. Ne taip ir lengva kreiptis, kadangi darbas baigiasi 16 val., o 15 min po 16 val. žmona jau skambindavo ir klausdavo kodėl dar ne namie. Viskas labai kontroliuojama buvo. Reiktų labai išdirbto melo plano, kad galėtų vaiką nuvežti į kokį nors tyrimą. Nežinojo, kur kreiptis. Kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo, tačiau tyrėja pasakė, kad su tuo pačiu pareiškimu kreiptųsi ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kreipėsi, bet liepė rašyti pareiškimą. Atsakinėdamas į nuteistosios klausimus, nukentėjusysis nurodė, kad vaizdo įraše, kai žmona buvo nėščia, jis jos atsiprašė, nes atsiprašydavo visada dėl būtų ar nebūtų priekaištų, nes tai buvo kelias į ramybę. Pirmais metais taip būdavo. Vėliau pamatė, kad nėra jokios prasmės ginčytis, kažką įrodyti. Dėl smurto buvusi žmona kurdavo priešingą foną – kaltino, kad jis ją mušdavo, spardydavo, kitiems žmonėms girdint jį šmeiždavo. Žmonės tuo pasirodo tikėdavo. Dėl to jausdavausi dar labiau beviltiškas ir žinodavo, kad jeigu jis pasiskųs, ateis asmenys, aiškindami, kad buvo kitaip. Atėjimas ir pasakymas, kad kovo 30 d. žmona mušė dukrą ir jį bus pasmerktas absoliučiai nesėkmei, nebent turėtų vaizdo, garso įrašą, ekspertizės išvadą. Ir galų gale jis jas gavo ir įsivaizdavo, kad dabar jau kažkas bus. Žmona nežinojo apie nei vieną įrašą. Būtų žinojusi, būtų buvę dar blogiau. Žmona stengėsi dėl vaikų. Atsisakė Moterų krizių centro pagalbos, nes jie negalėjo tos pagalbos suteikti. Vienintelė pagalba, kurią jie galėjo suteikti, tai paskambinti kitai pusei ir pranešti jai. Ten žmonės nesupranta. Jis nedavė įtariamosios telefono, nes manė, kad ikiteisminio tyrimo institucija turi nuspręsti, kada apie tyrimą turi būti pranešta įtariamajai. Tai buvo tą pačią dieną, kai jis padavė pareiškimą policijai ir jam paskambino koordinatorius. Nebuvo apdraskytas, kai buvo atvykęs pagal teismo paskirtą ekspertizę. Niekada nėra savęs žalojęs. Jis visą laiką patyrė smurtą ir visą laiką atsiprašinėjo. Tokių žinučių, prašant pabūti dar kelias dienas nebuvo daug. Matyt tada buvo konfliktinė situacija. Ji kas antrą dieną sakydavo „skirkimės“ ir jei jis būtų pritaręs skyryboms, būtų konfliktinė situacija. Atsiprašė vaikų dėl žiauraus elgesio su mama, nes suteikdamas žmonai kompromituojančiuos medžiagos prieš save jis atliko ramintojo vaidmenį, kad konfliktas nurimtų. 2013 m. rugpjūčio 18 d. jokie pareigūnai jokio jo spardymo nematė. Policija buvo iškviesta į namus dėl to, kad žmona smurtauja prieš vyrą. Atvažiavo policija, pamatė vyrą ir moterį ir vyrą išsivežė - pasielgė stereotipiškai. Žmona parašė prašymą netęsti ikiteisminio tyrimo, nes tai būtų reiškę pabaigą santuokai. Jis neliepė dukrai eiti ir pasisakyti mokytojai, kad mama ją mušė. Jis dukros klausė - „gal tu norėtum mokytojai ką nors pasakyti?“ Ji atsakė: „nu gal, nežinau, nebent pradėčiau verkt, kaip reikia pasakyt gal ir negalėčiau“. Tada iš mokyklos sužinojo, kad mano vaikai pasisakė pedagogams apie smurtą. Jis pats nematė kaip žmona muša vaiką, bet matė sukandžiojimus, girdėjo rėkiantį vaiką. Dukra pabėgo iš pirmos apklausos, kuri buvo 2015 m. spalio pradžioje. Ji tuo metu gyveno su motina, motina jai sakydavo, ką reikia sakyti. Ji bijojo tos apklausos. Kita apklausa jau buvo, kai gyveno jį ir nebebijojo kalbėti. Du metus nesikreipė dėl sužalojimų, kadangi nežinojo, kad pats savarankiškai gali kreiptis dėl specialisto išvados, nepradedant ikiteisminio tyrimo. Vaikų dėl sužalojimų nustatymo nevežė, kadangi būtų sužinojusi žmona. Labai ryškių žymių, mėlynių ant vaikų niekada nebuvo, be to, reikalinga tokį vizitą suplanuoti, kad žmonai nebūtų žinoma. Pirmiau pradėjo filmuoti ir tik tada kreipėsi į policiją, nes vieną kartą jau buvau kreipęsis, kai jį patį išvežė. Kreipiausi į advokatę, ji jam pasakė fiksuoti dar daugiau smurto ir kreiptis į ekspertizę. Dar kelis kartus buvo kviesti policijos pareigūnai, bet nieko gero iš to nebuvo. Į advokatę kreipėsi, kad išgelbėtų vaikus ir save nuo šito smurto, ar ta santuoka liks ar ne. Į psichologą nesikreipė, nes nemanė, kad tai yra geras variantas. 2015 m. vasarą, išėjęs iš namų, nebuvo apsisprendęs nutraukti santuoką. Jo tikslas buvo žmoną gydyti. Jam pasakė, kad psichiatrinė ekspertizė skiriama tik baudžiamojoje byloje, todėl reiktų eiti baudžiamuoju keliu, kad būtų skirta ši ekspertizė ir gydymas. Mano, kad tai buvo teisingas kelias. Negrasino žmonai, kad jei ji nutrauks santuoką, tada padarys taip, kad vaikai gyvens su juo. Vieną kartą tik grasino, sakė, kad apsiramintų, pasakydamas, kad yra kompromituojanti medžiaga prieš ją ir jis gali viską pateikti, tačiau tai nepadėjo (t. 6, b.l. 98-104).

60. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog įtaką nukentėjusiojo įvykių vertinimui ir jo metu patirtų emocinių išgyvenimų stiprumui galėjo daryti tarp J. R. ir V. R. susidarę konfliktiški santykiai bei vykę nuolatiniai konfliktai. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, paties nukentėjusiojo pateiktų telefoninių pokalbių tiek su sutuoktine J. R., tiek ir su dukra G. R., matyti jog šeimoje buvo įtempti santykiai. Šias aplinkybes patvirtina tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis, tai taip pat matyti ir iš dukters G. bei sūnaus K. apklausų protokoluose užfiksuotų duomenų.

61. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadų matyti, kad V. R. buvo nustatyti kūno sužalojimai (t. 1, b.l. 33-34, 40-42, 43-44). Tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo, taip pat ir nuteistosios paaiškinimai, jų pokalbių turinys negali būti vertinami atsietai nuo tų aplinkybių, iš kurių sprendžiama apie šių asmenų tarpusavio santykius, jų bendravimą, elgesį, asmenines savybes, charakterio ypatumus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis su J. R. gyveno pakankamai ilgą laikotarpį, todėl nukentėjusiajam neabejotinai buvo žinomas J. R. būdas, jo charakterio ypatybės, elgesys konfliktinėse situacijose. Šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbios, kadangi būtent nukentėjusiojo elgesys leidžia spręsti apie tai, kaip jis vertino J. R. elgesį. Nukentėjusysis V. R. teigė, jog į policiją dėl J. R. smurto prieš jį nesikreipė dėl to, kad policija nepasitiki, nuo kažkurio momento kaltinamosios elgesį ėmė filmuoti, į medikus kreipėsi ne iš karto. Tokia situacija, kai asmuo nesikreipia dėl smurto šiam įvykus į teisėsaugą, delsia, stengiasi nufilmuoti kuo daugiau konflikto atvejų rodo paties nukentėjusiojo požiūrį į buvusios sutuoktinės veiksmus, iš esmės juos toleruojant.

62. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti panašaus pobūdžio kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti, baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi.

63. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus dėl J. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2014 m. kovo 30 d. epizodas), baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje dalyje priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

64. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismo išvados, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka J. R. kaltei padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (2014 m. kovo 30 d. epizodas) konstatuoti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių, įrodymų visetui. Apylinkės teismas, darydamas išvadas, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, neįvertino surinktų duomenų visumos, išteisintosios ir nukentėjusiojo parodymus vertino neatsižvelgdamas į byloje nukentėjusiojo pateiktą vaizdo įrašą, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog byloje nepakanka įrodymų pagrįsti J. R. kaltę padarius 2014 m. kovo 30 d. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

65. Apeliacinės instancijos teisme dėl 2014 m. balandžio 30 d. epizodo apklausta J. R. nurodė, kad viskas prasidėjo nuo to, kad V. R. žiauriai daužė ją keletą dienų prieš tai. Tai patvirtina ir SMS žinutės ir draugų liudijimai. Norėdamas atitraukti dėmesį nuo savęs, 5 dienos iki 30 d. jis pradangino dukrą. Balandžio 30 d. grįžo su dukra. Tą dieną jis smurtavo viršuje, virtuvėje ir pastatė kamerą, siekdamas jos reakcijų. Jokių stiprių smūgių, žalojimų nebuvo, skausmo tikrai nesukėlė. Pagarsinus vaizdo įrašo apžiūros protokolą, nuteistoji J. R. nurodė, kad vaizdo įraše nebuvo smūgių V. R. į pečius, nugarą, o vaikiški. Nepavadintų to smūgiais, tai yra reakcija į jo smurtą. Fizinės jėgos nenaudojo ir skausmo jam tikrai nesukėlė. Jei būtų padariusi sužalojimus, jis būtų kreipęsis dėl ekspertizės. Gailisi dėl to, ką pasakė dukrai, bet fiziškai prieš ją nesmurtavo. Gailisi dėl dukros atžvilgiu pasakytų žodžių, bet pergyveno dėl dukros, kai išvykusi su tėvu, neatsiliepdavo telefonu. Po patirto sadizmo, kad nuimtų įtampą, džiaugėsi, kad duktė gyva, pasiūlė eiti į Vingio parką pasivaikščioti. Nesmūgiavo R., skausmo nesukėlė. Tai buvo vaikiška reakcija (t. 6, b.l. 98-104).

66. Nukentėjusysis V. R. parodė, kad 2014 m. kovo 30 d. J. R. nutarė, kad su visa šeima eis pasivaikščioti, negalėjo duktė eiti, nes skaudėjo galvą ir tai įsiutino sutuoktinę. J. R. pradėjo muštis, spardė jį. Jis nusileido į apačią, matė, kaip sutuoktinė dukrą stumdė ir vadino necenzūriniais žodžiais. Jam trenkė kelis kartus per veidą, spardė kojomis. Iš vaizdo įrašo suskaičiavo suduotus 36 smūgius į įvairias kūno vietas. Smūgiai daugiausia buvo suduoti į jo kairės rankos dilbį ir petį, suduota ranka per veidą, spardė į jo abi kojas, žnaibė į rankų žastus, dilbius. Į rankas jam buvo suduota kumščiu, į veidą - delnu, plaštaka. Jis stovėjo šalia, ji stovėjo prieš jį ir spyrė abejomis kojomis į blauzdą. Jam po to buvo mėlynės, raumenų sumušimai ir iš to kylantys skausmai. 2014-03-30 į specialistus dėl sužalojimų nesikreipė. Tuo metu nežinojo, kad yra tokia galimybė (t. 6, b.l. 98-104).

67. Apeliacinės instancijos teisme atliekant dalinį įrodymų tyrimą, pagarsintas 2014 m. kovo 30 d. garso ir vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kurį pateikė nukentėjusysis, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą (.t. 1, b. l. 195-196). Garso ir vaizdo įrašo apžiūros protokole, be kitų užfiksuotų aplinkybių, nurodyta, kad <...> J. R. ateina į pirmą aukštą iš antro. Eidama laiptais, priekaištauja vyrui. Būdama pirmame aukšte, abiejų rankų kumščiais smūgiuoja V. R. į pečius, nugarą. Pastarasis prašo liautis. Mergaitė (tikėtina G. R.) sėdi ant kėdės ir verkia. Prie jos prieina J. R. ir sako „ patenkinta, išsigimėle tu?“ Mergaitė (tikėtina G. R.) pakelia ranką, tarsi norėdama apsiginti ir sako „Ne“. Toliau įraše J. R. priekaištauja V. R., kad per kelis paskutinius mėnesius jų šeima nebuvo išėjusi pasivaikščioti be jokių barnių, stresų, kaip normali šeima. Dėl to, kad jie nenuėjo, kaltina dukrą G. R., vadina ją išsigimėle, keikiasi. Po to J. R. nueina į antrą aukštą. V. R. nueina paskui ją, vėliau grįžta, atneša mergaitei šukas. J. R. nusileidžia į pirmą aukštą, ir, rėkdama ant V. R., vieną kartą spiria jam į kairę koją, po to dešinės rankos kumščius suduoda jam kelis smūgius į kairę ranką, priekaištaudama, kad jis jai nerodo pagarbos. <..> J. R. priekaištauja, kad jų šeima negali nuvažiuoti gražiai pasivaikščioti. <..> J. R. du kartus spyrė V. R. į koją, rėkia, po to nueina į antrą aukštą. <...> V. R. atėjus į kambarį, J. R. prieina prie jo ir sako „ačiū už pasivaikščiojimą“ ir dešine ranka trenkia jam į kairį skruostą, dešine koja spiria jam į kairę koją, kumščiuoja V. R. į rankas, pečius, nugarą (t. 1, b.l. 195-196). Nukentėjusysis V. R. parodė, kad prieš įjungiant vaizdo kamerą, vyko konfliktas. Žmona pradėjo prieš jį bei prieš dukrą smurtauti neteko savitvardos. Nutaikęs momentą, kad jos nebuvo pirmame aukšte, ten padėjo kamerą. Gal konfliktas prasidėjo antrame aukšte. Pretekstas buvo tas, kad dukra blogai jautėsi, o motina sugalvojo, kad visa šeima turi eiti pasivaikščioti. Žmona labai nemėgo, kai yra prieštaraujama. Tikroji viso priežastis - žmonos psichinė būklė (t. 6, b.l. 98-104).

68. Nors byloje nėra jokių medicininių dokumentų, tačiau, konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančia. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas. Nukentėjusysis V. R. teigia, kad jautė fizinį skausmą. Šiuos nukentėjusiojo teiginius patvirtina aukščiau minėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius, intensyvumas, jų stiprumas. Šie duomenys nekelia abejonių dėl to, kad nukentėjusysis jautė fizinį skausmą.

69. Tokiu būdu, pirmiau aptartų bylos duomenų visuma leidžia pripažinti esant įrodyta, jog J. R. sukėlė fizinį smurtą šeimos nariui V. R., t.y. 2014 m. kovo 30 d., 17.50 val. bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus įžnybė V. R. į kairės rankos žastą, sudavė dvidešimt vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į kairį žastą, du kartus abiejų rankų kumščiais į kairį žastą, du kartus abiejų rankų kumščiais į nugarą ir pilvą, trisdešimt kartų abiejų rankų kumščiais į kairį žastą ir nugarą, vieną kartą kairės rankos kumščiu į nugarą, vieną kartą dešinės rankos delnu į veidą iš kairės pusės, vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kairę koją, spyrė keturis kartus kaire koja į kairę koją, vieną kartą dešine koja į kairę koją, tris kartus dešine koja į kairę koją, vieną kartą kaire koja į dešinę koją, sukeldama nukentėjusiajam V. R. fizinį skausmą. Tokie J. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi ji sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui.

70. Skiriant bausmę J. R., tesimas atsižvelgia į tai, kad padarytas nusikaltimas yra tyčinis, baigtas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Vertinant veikos pobūdį ir pavojingumą, atsižvelgiama į tai, kad tai yra smurtinio pobūdžio nusikaltimas. J. R. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta. Atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti, J. R. skirtina bausmė – bauda, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos metu galiojusius baudų dydžius už nesunkaus nusikaltimo padarymą, paskiriant baudą, artimesnę minimaliam dydžiui. Skundžiamu nuosprendžiu J. R. paskirtos bausmės subendrintinos su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Atsižvelgiant į nuteistosios materialinę padėtį, taip pat į nukentėjusiojo V. R. apeliacinės instancijos teisme nurodytas aplinkybes, kad vaikų G., K. ir D. gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, J. R. pagal civilinėje byloje patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių privalo teikti vaikams išlaikymą, nepilnamečių vaikų interesus, nuteistajai J. R. nustatytinas savanoriško baudos sumokėjimo terminas – 2 metai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistosios J. R. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria J. R. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje (2014 m. kovo 30 d. epizodas) numatytos veikos išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių bei nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir baudos sumokėjimo termino nustatymo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

J. R. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2014 m. kovo 30 d. epizodas) ir skirti jai 20 MGL, t. y. 753,2 Eur dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžiu J. R. paskirtas bausmes subendrinti su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinę bausmę J. R. paskirti 75 MGL (2824 Eur) baudą.

Nustatyti, kad bauda turi būti sumokėta per 2 (dvejus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audrius CininasJurgita MačionytėVitalija Norkūnaitė