Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus dalį neatliktos laisvės atėmimo bausmės, nustatytos Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi subendrinus Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes, galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. P. priteista 9231,46 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. P. 2012 m. liepos 20 d., laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 20.00 val., žalioje vejoje, esančioje priešais (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, konflikto su R. R. metu dėl chuliganiškų paskatų, tuo metu, kai nenustatyti asmenys, sudavę ne mažiau vienuolikos smūgių rankomis ir kojomis R. R. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam muštinę žaizdą bei nubrozdinimą viršugalvio srityje, kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, nubrozdinimą kairio peties srityje, nugaroje ir juosmenyje kairėje pusėje, kraujosruvą pilvo sienos dešinėje pusėje, paviršines žaizdas pilvo kairėje pusėje ir dešinėje šlaunyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdydami nukentėjusiajam sveikatą, pastarąjį pargriovė ant žemės, jis (R. P.) tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, tyčia šovė gulinčiam R. R. į pilvą, padarydamas pilvo sienos pakrūtinio srities šautinę žaizdą su klubinės žarnos ir pasaito pažeidimais, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Nuosprendyje rašoma, kad „teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojos parodymais, nes jie iš esmės visą laiką buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti įrodymai“. Tie teismo „kiti įrodymai“ yra: asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, kuriuose liudytojos A. A. ir K. J. – G. atpažino jį (R. P.), taip pat parodymų patikrinimai vietoje. Tačiau įrodinėjant kaltinamojo kaltę būtina remtis tokiais duomenimis, kurie neginčijamai patvirtina vieną ar kitą aplinkybę. Tuo tarpu paminėti duomenys, kuriais teismas rėmėsi, tik papildo tiesioginius duomenis, kurių nepakanka daryti kategoriškas išvadas apie jo kaltę. Pavyzdžiui, policijos pareigūno S. S. parodymai yra netiesioginiai įrodymai. Šis liudytojas nurodė aplinkybes, papasakotas pašalinių asmenų, kurie nėra proceso dalyviai.

Taigi teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių, nes ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, taip pat neįvertinta ir įrodymų visuma. Teismo motyvai nuosprendyje išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija iki galo neatskleista ir yra neaiški.

Skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį. Kadangi jis nusikalstamų veiksmų, dėl kurių buvo sužalotas žmogus, nepadarė, civilinį ieškinį taip pat prašo atmesti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės nepaneigia. Teismas nuosprendį grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad ji atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies nurodytus reikalavimus. Šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat ir liudytojo R. R. bei paties nuteistojo parodymus ir jo keliamas versijas. Kad R. P. padarė skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina A. A., K. J. – G., E. K. ir kitų liudytojų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, specialisto išvada bei kiti bylos duomenys. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustų liudytojų A. A., K. J.-G. bei pirmą kartą teisme apklausto liudytojo E. S. parodymai tik patvirtino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nenustatytų asmenų grupės buvo sumuštas R. R.. Šį sumušimo momentą matė ir triukšmą kieme girdėjo, o po to ir gulintį sumuštą žmogų matė ne tik apelianto skunde minimos liudytojos A. A. ir K. J. – G., bet ir E. K. bei S. U.. Pats R. R. irgi patvirtino, kad jį sumušė grupė jaunuolių, o po to dar ir šaudė į jį guminėmis kulkomis. Pastarosios dvi liudytojos, nors ir nematė šaudžiusio asmens, tačiau girdėjo šūvių garsus. Tuo tarpu liudytojos A. A. ir K. J. – G. teisme parodė, kad matė ne tik tai, kaip grupė jaunuolių į Naugarduko gatvės 55 namo kiemą atsivijo ir sumušė vyriškį, bet ir kaip po to į jį šaudė pro šalį prabėgdamas R. P..

Pirmiausia pažymėtina, kad pats apeliantas tik savo skunde ėmė akcentuoti nesantaiką bei nuolatinius konfliktus su šia liudytoja. Teisme nuteistasis nurodė tik tiek, kad A. A. galėjo būti suinteresuota jį apkalbėti, nes „ji ant visų rašo“. Apie savo ir liudytojos nesantaiką ar A. A. akivaizdų priešiškumą jis daugiau nieko nenurodė. Tuo tarpu nuteistojo versija, kad ir įvykio dieną jiedu galėjo konfliktuoti, visiškai niekuo nepagrįsta. Iš skundo matosi, kad ir pats nuteistasis tik daro prielaidą apie galimai buvusį konfliktą įvykio dieną. Jeigu toks konfliktas tarp judviejų būtų buvęs, nuteistasis tai būtų nurodęs savo apklausose. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apie tai nieko neparodė ne tik nuteistasis, bet ir liudytoja A. A.. Teisme buvo perskaityti ir šios liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (1 t., 90-91 b. l.), kuriuos ji patvirtino. Tada liudytoja teigė, kad nors tikslių nuteistojo duomenų ir nežino, tačiau žino, kur jis gyvena, iš matymo jį pažįsta apie 10 metų. Pažįsta jį tiek iš bendros išvaizdos, tiek ir iš balso.

Nuteistojo prašymu liudytoja A. A. papildomai buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ji davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Tvirtino, kad tikrai matė, kaip R. P. rankose turėjo ginklą su pailgintu vamzdžiu ir bėgdamas palei namo sieną šaudė į gulintį kitų asmenų ką tik sumuštą vyriškį. Ji yra įsitikinusi, kad šaudė būtent R. P.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą buvo perskaityti ir liudytojos A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme (1 t., 90-91 b. l.; 2 t., 119-120 b. l.), kuriuos ji patvirtino. Papildomai ji nurodė, kad įvykio metu matė ir nuteistojo šunį. Anksčiau to ji nenurodė, nes jos apie tai niekas neklausė. Teigė, kad nuteistasis prie jos kabinėjasi, nes ji yra mokytoja ir nemėgsta, kai kieme naktimis triukšmaujama, vyksta „orgijos“.

Iš visų šios liudytojos parodymų matosi, kad ji tikrai R. P. vertina ne itin palankiai. Kita vertus, liudytoja nurodė labai konkrečias savo požiūrio į nuteistąjį priežastis, kurios yra suprantamos ir logiškai paaiškinamos. Tačiau net ir įvertinus liudytojos A. A. parodymus apie tai, kaip ji apibūdino nuteistąjį (nemalonus žmogus, kieme girtauja, žaidžia kortomis ir konfliktuoja su aplinkiniais), daryti išvadą, kad dėl šių priežasčių ji galėjo nuteistąjį apkalbėti ir melagingai apkaltinti sunkaus nusikaltimo padarymu, pagrindo nėra. R. P. liudytoja apibūdino taip, kaip jį pažinojo, o įvertinus, kad ji nuteistąjį iš matymo žino apie 10 metų, nekyla abejonių, kad ji jį tikrai atpažino įvykio metu. Liudytojos A. A. parodymų patikimumu abejoti neleidžia ir tas faktas, kad pati liudytoja, norėdama užfiksuoti įvykį, kuomet buvo mušamas žmogus, jį filmavo savo telefonu. Tas vaizdo įrašas buvo pridėtas prie bylos ir ištirtas teisiamajame posėdyje. Pakartotinai tas vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Vaizdo įrašo kokybė yra prasta, iš jo apskritai sunku nustatyti, kas mušė nukentėjusįjį ar šaudė į jį. Todėl apelianto argumentai, kad vaizdo įrašas patvirtina jo nekaltumą (anot apelianto, vaizdo įraše matomi asmenys visiškai nepanašūs į jį), jo kaltę nei patvirtina, nei paneigia. Tačiau pats filmavimo faktas duoda pagrindą manyti, kad liudytoja tikėjosi, jog jos padarytas vaizdo įrašas padės atskleisti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, o taip pat ir neleidžia abejoti jos parodymais. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti liudytojos A. A. parodymais.

Nuteistojo prašymu apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas E. S., kuris, anot apelianto, turėjo nurodyti aplinkybes, leidžiančias padaryti išvadą, kad A. A. galėjo jį apkalbėti. Šis liudytojas parodė, kad yra nuteistojo kaimynas, jų santykiai draugiški. Žino, kad liudytoja A. A. yra mokytoja, ji kabinėjasi prie visų kaimynų, rėkia ant vaikų, gąsdina policija, reikia - nereikia filmuoja mobiliuoju telefonu. Jis nėra girdėjęs, kad A. A. pyktų dėl šuns ekskrementų nerinkimo.

Išdėstyti liudytojo E. S. parodymai iš esmės atitinka nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie A. A.. Be to, kai kurios jo parodymų detalės („reikia - nereikia filmuoja“) atitinka šios bylos situaciją. Tai reiškia, kad kai kurias aplinkybes liudytojas E. S. galėjo sužinoti iš kitų asmenų ar iš paties nuteistojo, nes liudytojas apie konkretaus byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes nieko neparodė. Kita vertus, jo parodymai neprieštarauja ir pačios A. A. parodymams apie tai, kad jai nepatinka triukšmadariai ir kieme daroma betvarkė. Bet kuriuo atveju E. S. parodymai tikrai neleidžia daryti išvados apie tai, kad A. A. galėjo būti suinteresuota apkalbėti R. P.. E. S. nenurodė ir apie tai, kad A. A. būtų priešiškai nusiteikusi būtent prieš nuteistąjį. Jo parodymai (A. A. kabinėjasi prie visų kaimynų, gąsdina policija) tik patvirtina, kad liudytoja neturėjo jokio suinteresuotumo nurodyti, jog šaudė būtent R. P..

Be to, faktą, kad kieme šaudė R. P., patvirtino ir kita liudytoja K. J.-G.. Ji teigė, kad išgirdusi triukšmą, pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kaip grupė jaunuolių vijosi vieną vyriškį, kuris vėliau gulėjo kieme. Po to ji išgirdo šūvį, šovė aukštesnis vyriškis, kuris vienoje rankoje laikė ginklą, kitoje šunį. Vėliau ji jį atpažino iš nuotraukų.

Kodėl teismas negalėjo remtis šios liudytojos parodymais, nuteistasis savo skunde aiškiai neįvardija. Jo nuomone, šios liudytojos parodymai prieštarauja bylos duomenims, tačiau kokiems, ir pats skunde nenurodo. Tik teigia, kad ši liudytoja nenurodė šuns veislės, o byloje iš viso nenustatyta, kad įvykio vietoje buvo šuo. Visi su tuo susiję apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmiausia pažymėtina, kad liudytojos K. J. – G. parodymai visiškai sutampa su liudytojos A. A. parodymais. Tai, kad K. J. – G. nenurodė šuns veislės, neturi esminės reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir atsakomybės klausimus, ar teigti, jog liudytojos parodymai prieštarauja bylos aplinkybėms. Ji teisme parodė, kad matė didelį rudą šunį, o tai visiškai atitinka nuteistojo parodymus, kad jis turi vilkšunį. Be to, ši liudytoja, papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kategoriškai patvirtino, kad šaudė nuteistasis. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose buvo perskaityti ir šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 110-111 b. l.). Tuomet liudytoja buvo labai detaliai nurodžiusi jos matytas įvykio aplinkybes. Ji tvirtino ir tai, kad šaudžiusį vaikiną galėtų atpažinti, nes jis dažnai kieme vedžiodavo savo šunį. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole (1 t., 112-113 b. l.) užfiksuota, kad liudytoja K. J. – G. R. P. atpažino kaip muštynių metu šaudžiusį asmenį.

Įvertinus aptartas aplinkybes, jokių abejonių dėl liudytojų A. A. bei K. J. – G. parodymų patikimumo, o taip pat ir dėl teismo nustatytų aplinkybių, kad į R. R. šaudė būtent R. P., nėra.

Tai, kad liudytojas R. R. teisme nurodė, jog į jį šaudė ne R. P., nuteistojo kaltės nepaneigia. Šio liudytojo parodymus teismas atmetė ir nuosprendyje išdėstė konkrečius tokio sprendimo motyvus. Jau vien tai, kad be jokios priežasties užpultas, sumuštas, peršautas ir patyręs sunkų kūno sužalojimą R. R. niekam nereiškė jokių pretenzijų ir atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju, rodo, kad jis nebuvo visiškai atviras ir turėjo priežasčių nutylėti kai kurias svarbias įvykio aplinkybes. Be to, teismas įvertino ir jo parodymų prieštaringumą. Iš teisme BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka perskaitytų šio liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų (1 t., 40 b. l.) matyti, kad tuomet jis buvo nurodęs, jog eidamas namo kiemu jis pastebėjo jaunuolių būrį. Praėjus juos ir kiek toliau nuėjus, jis pastebėjo su ginklu rankoje prieš jį iššokusį asmenį, kuris šovė į jį 2 ar 3 kartus. To asmens požymių jis neįsidėmėjo ir jo atpažinti negalėtų. Vėliau jis pajuto smūgius į nugarą, nukrito ant žemės ir buvo spardomas. Teisme liudytojas R. R. jau davė nuteistajam palankesnius parodymus ir jau apibūdino šaudžiusį asmenį (šaudė jaunas neaukšto ūgio vaikinas). Taip pat jis parodė, kad iš už kampo iššokęs vaikinas iš karto pradėjo šaudyti. Pirmą kartą iššovė iš pusantro metro atstumo, o po to – iš visai arti, šovė ginklą įrėmęs jam į pilvą. Be to, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, R. R., skirtingai nei nurodė ikiteisminio tyrimo metu, jau parodė, kad pareigūnams jis sakė, jog į jį šaudžiusį asmenį jis atpažintų.

Atsižvelgiant į R. R. parodymus, kad į jį nepažįstamas asmuo šovė iš labai artimo atstumo, bei į specialisto išvadoje konstatuoto šautinio sužalojimo lokalizaciją (pilvo sienos pakrūtinio sritis), akivaizdu, kad šūvio metu liudytojas buvo veidu atsisukęs į šaudžiusį asmenį ir jį gerai matė. Ikiteisminio tyrimo metu aiškinęs, kad to asmens požymių neįsidėmėjo, teisme šis liudytojas jau tvirtino, kad į jį šovė jaunas žemo ūgio vaikinas, bet tai buvo ne nuteistasis. Tačiau tokie R. R. parodymai visiškai nesutampa su liudytojų A. A. bei K. J. – G. parodymais. Jie skiriasi ne tik dėl šaudžiusio asmens išvaizdos apibūdinimo, bet ir dėl jam padarytų sužalojimų eiliškumo (liudytojos teigė, kad pirma jis buvo sumuštas būrio vaikinų, o tik po to į jį buvo šaudoma).

Įvertinus išdėstytas aplinkybes dėl liudytojo R. R. parodymų prieštaringumo bei tai, kad vėliau ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiamas jis atsisakė duoti bet kokius parodymus ir parodyti vietą, kurioje jis buvo sužalotas, teismo sprendimas nesivadovauti jo parodymų dalimi dėl į jį šaudžiusio asmens išvaizdos yra visiškai pagrįstas. Liudytojo R. R. parodymus vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, ar juo labiau juos laikyti R. P. kaltę paneigiančiu įrodymu, kolegija neturi pagrindo.

Kiti apelianto skundo argumentai dėl jo aprangos ir galimybės jam būti įvykio vietoje kaltinime nurodytu laiku nuteistojo kaltės irgi nepaneigia. Net ir esant objektyviems duomenims apie R. P. aprangą (šviesiais marškinėliais ir tamsiomis kelnėmis su dryžiais šonuose), užfiksuotą iki įvykio degalinės vaizdo kameromis, daryti išvadą, kad įvykio metu Naugarduko g. 55 namo kieme į R. R. šaudė ne nuteistasis, pagrindo nėra. Kad šaudė R. P., patvirtino dvi liudytojos, kurių parodymai bei jų patikimumas šioje nutartyje jau buvo aptarti. Liudytoja A. A. iš tikrųjų parodė, kad R. P. įvykio metu vilkėjo kamufliažiniais drabužiais. Tačiau įvertinęs laiko tarpą, kada nuteistasis užfiksuotas apsirengęs kitaip nei įvykio vietoje šaudęs asmuo, pirmos instancijos teismas padarė abejonių nekeliančią išvadą, jog iki šaudymo į nukentėjusįjį jis turėjo galimybę ir laiko pakeisti rūbus. Nuteistasis skunde labai detaliai analizuoja, kada ir kiek laiko jis buvo užfiksuotas degalinėje bei kada užfiksuotas pirmasis skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, tačiau ir pats nenurodo, kad net per jo minimas 21 min. jis negalėjo sugrįžti iš degalinės į savo butą, persirengti ir kaltinime nurodytu laiku būti įvykio vietoje. R. P. degalinės vaizdo kamerų buvo fiksuojamas nuo 19 iki 19.09 val. (1 t., 23-24 b. l.), o pirmasis skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą – 19.38 val. (1 t., 14 b. l.). Taigi iš tikrųjų nuteistasis turėjo ne mažiau kaip 29 min. laiko, per kurį turėjo galimybę persirengti ir būti įvykio vietoje. Tai, kad nuosprendyje nurodytas ilgesnis laikotarpis (40-45 min.), šiuo atveju neturi esminės reikšmės ir teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės nepaneigia.

Iš tiesų, nei nuteistojo, nei jo motinos bute atliktos kratos metu nebuvo surasta jokių bylai reikšmingų daiktų ar kad įvykio vietoje nerastos gilzės, kitų nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų irgi nepaneigia. Iš bylos matyti, kad krata nuteistojo bute buvo atlikta tik 2012 m. rugpjūčio 14 d., o jo motinos bute 2012 m. rugpjūčio 20 d. (1 t., 174-177 b. l.), t. y. po nusikaltimo įvykio praėjus apie 1 mėnesiui laiko. Toks laiko tarpas yra daugiau nei pakankamas paslėpti visus įkalčius. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir ginklo ar šovinių nesuradimas. Būtent dėl to, kad nebuvo surastas ginklas, įvertinus liudytojų parodymus bei specialisto išvadą apie R. R. padarytą šautinį sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, ir buvo konstatuota, kad R. P. šovė nenustatytu šaunamuoju ginklu.

Apeliantas skunde nurodo, kad įrodinėjant kaltinamojo kaltę būtina remtis tokiais duomenimis, kurie neginčijamai patvirtina vieną ar kitą aplinkybę. Tuo tarpu duomenys, kuriais teismas rėmėsi, tik papildo tiesioginius duomenis, kurių nepakanka daryti kategoriškas išvadas apie jo kaltę. Nuteistasis R. P. netiesioginiais įrodymais laiko policijos pareigūno S. S. parodymus, kadangi šis liudytojas nurodė aplinkybes, papasakotas pašalinių asmenų, kurie nėra proceso dalyviai.

Iš tikrųjų liudytojas S. S. teisme parodė tik tai, ką jis matė ir girdėjo atvykęs į įvykio vietą. Jis parodė, kad sužalotas ant žemės gulintis žmogus (R. R.) su policijos pareigūnais nenorėjo bendrauti, sakė, kad nepažįsta, kas ir dėl ko jį užpuolė. Taip pat jis parodė ir apie tai, kad bendravo su namo gyventojais, kurie pasakojo, kad grupė jaunuolių spardė vyrą girdėjo kelis šūvius, nurodė ir požymius asmens, kuris šovė bei davė nurodymus vyriškį mušusiems jaunuoliams. Nors šio liudytojo parodymai iš dalies ir yra duoti pagal kitų asmenų pasakojimus, tačiau tie prisistatyti nepanorusių žmonių pasakojimai visiškai sutampa su teisme apklaustų betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų parodymais.

Išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje į R. R. iš nenustatyto ginklo šaudė ir sunkų sveikatos sutrikdymą jam padarė R. P.. Kadangi nei nuteistasis R. P., nei liudytojas R. R. nenurodė, kad tarp judviejų buvo kokių nors nesutarimų, konflikto priežastys liko nenustatytos. Nuteistojo veiksmai (šaudymas į žmogų viešoje vietoje šviesiu paros metu nesant priežasties) teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip chuliganiški. Tokiais veiksmais R. R. neabejotinai metė atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams bei demonstruodamas niekinantį požiūrį į juos. Todėl nuteistojo veiksmai sunkiai sutrikdant R. R. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Kadangi R. P. sunkiai sutrikdė R. R. sveikatą, jis Valstybinei ligonių kasai privalo atlyginti R. R. gydymo išlaidas (BPK 109, 113, 115 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.