- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- 2K-154/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- A. L.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio byloje, kurioje:
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktąja dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams vienuolikai mėnesių. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinant Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta A. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad jis nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. A. L., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dvejų metų šešių mėnesių dvidešimt septynių dienų dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 16 d. apie 23.30 val. Lukiškių skg. 6 Vilniuje esančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kameroje Nr. 379 asmeninio konflikto metu universaliu peiliuku tyčia dūrė ne mažiau kaip penkis kartus A. K. į įvairias kūno vietas, padarydamas daugybines durtines–pjautines žaizdas galvos kairėje pusėje, krūtinės ląstos nugariniame ir priekiniame paviršiuose, iš jų mažiausiai vieną kiauryminę krūtinės ląstos kairėje pusėje, taip pat žaizdą pilvo sienos priekiniame paviršiuje ir pjautinę žaizdą kairiame dilbyje, t. y. sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad fizinę prievartą pirmasis panaudojo būtent nukentėjusysis A. K., todėl A. L. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Nenustatęs atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas atsižvelgė į minėtas lengvinančias aplinkybes ir A. L. paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus, konstatavo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė klaidingą išvadą, jog A. L. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. K. sveikatą peržengęs būtinosios ginties ribas, todėl paskyrė nepagrįstai švelnią bausmę, neatitinkančią padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio ir atsiradusių sunkių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. L. padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, praeityje tris kartus teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, padarė išvadą apie didesnį jo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį. Individualizuojant bausmę įvertinta ir tai, kad nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, elgėsi provokuojamai, pretenzijų kaltininkui neturi, su juo susitaikė. Todėl bausmė skirtina griežtesnė, tačiau žemesnė už BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vidurkį.
Kasaciniu skundu nuteistasis, nurodydamas į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 ir 6 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalies, 22 straipsnio 4 dalies, 368, 369, 376 straipsnių, 382 straipsnio 4 punkto, BK 28 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, 109 straipsnio 3 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad jo padaryta veika turėjo būti vertinama pagal BK 28 straipsnio 2 dalį kaip padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas ir dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio įtakos, pripažįstant tai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose. Į šias aplinkybes pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 3 ir 7 punktų reikalavimus atsižvelgiama skiriant bausmę. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK nustatytas bylų nagrinėjimo taisykles ir 20 straipsnio 3 bei 5 dalių reikalavimus dėl įrodymų vertinimo. Įrodymus teisėjai turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiosios teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį atsiranda tik susidūrus su pavojingu kėsinimusi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendimą panaikinti nuosprendžiu nustatytą kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, lėmė teismo nepagrįsti, abejotini, nepatikimi motyvai. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis buvo įvykusio konflikto iniciatorius, konfliktas įvyko dėl senų nesutarimų, konfliktuojantieji abu stumdėsi, sudavė smūgius vienas kitam, o A. L. turėtu universaliu peiliuku smūgiavo nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas. Žodinis konfliktas, kilęs dėl asmeninių priežasčių, peraugo į abipuses muštynes, kurių metu abiejų asmenų veiksmai buvo agresyvūs, puolamojo pobūdžio. Teismas nusprendė, kad kasatoriaus aiškinimas, jog jį užpuolęs nukentėjusysis buvo žymiai stipresnis, prieštarauja jų abiejų fiziniams duomenims. Nuteistasis nė kiek ne mažiau fiziškai išsivystęs ar pasirengęs, nei nukentėjusysis.
Kasatorius šias teismo išvadas laiko nepagrįstomis, nes tai yra tik prielaidos ir manymas, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Jis nurodo, kad jo ir nukentėjusiojo fiziniai duomenys, nepaisant panašaus sudėjimo, yra labai skirtingi. Kasatorius turi antsvorį, serga širdies ligomis, nuo 1997 iki 2002 metų turėjo invalidumą ir yra fiziškai silpnas, o A. K. fiziškai stiprus, nuo mažens lankė kultūrizmą. Dėl svarių fizinių duomenų skirtumų kasatoriaus nenaudai, konflikto metu teisė į būtinąją gintį atsirado jam susidūrus su pavojingu kėsinimusi į jo sveikatą, kai A. K. suduodamas smūgį pradėjo grumtynes. Jos truko apie 20 minučių ir per šį laiką, bylos duomenimis bei pagal A. K. parodymus, žirklutės gynybos tikslais nebuvo panaudotos. Kai A. K. kumščių smūgiais pargriovė kasatorių ant grindų, jam iškilo realus pavojus ir gąsdinanti situacija, atremti puolimą kitaip jis neturėjo galimybės, buvo priverstas panaudoti žirklutes. Teismas neteisingai nustatė jo tyčios turinį, įvertinęs jo veiksmus kaip puolimą. Kaip nustatyta teismų sprendimais, konfliktą pradėjo nukentėjusysis, savo elgesiu išprovokavęs nusikaltimą, tačiau ši kasatoriaus atsakomybę lengvinanti aplinkybė nevertinta, nes apeliaciniame nuosprendyje nėra duomenų, kad į ją būtų atsižvelgta skiriant bausmę. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pakeitus ir sugriežtinus bausmę, pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, kuris garantuoja, kad asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo tik pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo A. L. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo šį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir dėl būtinosios ginties, patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvadomis. Teismas nepažeidė įstatymo nuostatos vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymai įvertinti ne atsietai vienas nuo kito, o kaip visuma. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamasis kokiais įrodymais padarė išvadą, kad byloje nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija bei nenustatytos būtinosios ginties sąlygos. BK 28 straipsnyje numatytas teisės institutas nustato asmens teisę į būtinąją gintį ir nustato jos teisėtumo sąlygas. Byloje nustatyta, kad nors žodinio konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis ir jo elgesys buvo provokuojantis, tačiau konflikto metu stumdėsi ir smūgius sudavė abu jo dalyviai. Žodinis konfliktas peraugo į abipuses muštynes, kurių metu tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo veiksmai buvo agresyvaus, puolamojo pobūdžio. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis nenaudojo jokių įrankių, nuteistajam nustatyta tik pjautinė žaizda dešinės rankos piršte bei poodinės kraujosruvos dešinio peties srityje. Pagal specialisto išvadą, taip įsipjauti galėjo ir pats nuteistasis. Sužalojimai jam padaryti dviem nedidelės jėgos trauminiais poveikiais. Tuo tarpu nukentėjusiajam konstatuotos daugybinės durtinės–pjautinės žaizdos galvos kairėje pusėje, krūtinės ląstos priekiniame ir nugariniame paviršiuose, pilvo sienos priekiniame paviršiuje, kairiajame dilbyje. Šie sužalojimai padaryti duriančiai–pjaunančiu įrankiu, mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais. Prokuroro manymu, nurodytos aplinkybės bei nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis, lokalizacija ir kiekis paneigia nuteistojo teiginius apie jam grėsusį realų pavojų ir susidariusių būtinosios ginties sąlygų buvimą. Teismas teisingai konfliktą įvertino ne kaip pavojingą kėsinimąsi, bet kaip abipuses muštynes. Muštynių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Abi šalys smurtą vartoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Logiška yra teismo išvada, kad nesant būtinosios ginties situacijos ir sąlygų, nėra jokio pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą ir taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas.
Prokuroras taip pat pažymi, kad byloje nepažeistos BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto bei 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas skyrė bausmę atsižvelgęs į pirmosios instancijos teismo nustatytą ir apeliacinės instancijos teisme neginčytą aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl skunde aprašomos faktinės bylos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo ir nukentėjusiojo fizinį sudėjimą, jėgų santykį, kilusio konflikto priežastis, eigą ir kt., taip pat kasatoriaus teikiamas šių aplinkybių vertinimas nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Be to, skundo teiginiai apie pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, BK ir BPK kai kurias nuostatas yra akivaizdžiai deklaratyvūs, išdėstyti nesukonkretinant, kaip teismas yra pažeidęs šių teisės šaltinių atitinkamų straipsnių reikalavimus. Tokie atsietai nuo skundžiamo nuosprendžio formuluojami teiginiai nesudaro galimybės dėl jų pasisakyti iš esmės, remiantis bylos dokumentais. Todėl skundo argumentai, orientuoti į faktų peržiūrą ar apsiribojantys vien abstrakčiomis nuorodomis į teisės pažeidimus, paliktini nenagrinėti.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Kasatorius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ginčija nuorodomis į pažeidimus, jo manymu, padarytus šioje baudžiamojoje byloje taikant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Jis teigia, kad kolegijos išvados dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo, priešingai toms, kurios išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, paremtos vien prielaidomis ir abejonėmis.
Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrindžiamų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo išimtinė teisė ir pareiga. Nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti išsamūs ir rišlūs įrodymų vertinimo motyvai. Šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įgyvendintos tinkamai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atliktas įrodymų tyrimas, jų visetas įvertintas išsamiau. Tai atlikus, padarytos logiškos išvados, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau šiame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog A. L. veikė būtinosios ginties situacijoje, nors ir peržengdamas būtinosios ginties ribas. Pripažinimas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, šiuo konkrečiu atveju yra BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo klaida, kurią apeliacinės instancijos teismas ištaisė.
Dėl bausmės individualizavimo
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir klaidingai nustačius nuteistojo A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe veikos padarymą peržengiant būtinosios ginties ribas, buvo paskirta nepagrįstai švelni bausmė, neatitinkanti padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio ir atsiradusių sunkių pasekmių.
Skirdamas naują bausmę, apygardos teismas laikėsi BK 54 straipsnio reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. L. padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, teistas tris kartus, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, todėl jo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnis didesnis. Teismas taip pat įvertino pirmosios instancijos teismo pripažintą ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neginčytą A. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio. Apygardos teismas konstatavo, kad A. L. susitaikė su nukentėjusiuoju, kuris pretenzijų dėl atsiradusių pasekmių nereiškia. Vadovaudamasis šiais argumentais, teismas A. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, bet mažesnę nei jos vidurkis.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo sprendime bausmės griežtumo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti.