- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-09
- Bylos Nr.
- I-10006-821/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03601-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, dalyvaujant pareiškėjui A. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l. 1), kuriuo teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 9720 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-01-19 iki 2015-05-26 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės sulaikymo kamerose. Kameros ilgis 4 m x 2,5 m., langas dėl iš vidaus esančių grotų neatsidaro. Kameroje būdavo nuo 4 iki 15 rūkančių asmenų, joje praleisdavo po 3 valandas. Kreipėsi į pareigūnus (2015-05-19) su prašymu perkelti į vienutę, kadangi yra nerūkantis, tačiau pareigūnas iš jo išsityčiojo. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-05-15 iki 2015-01-27. Šių kamerų plotis 1,5 m. x 1,5 m arba 2 m x 2,5 m., langų ir ventiliacijos nebuvo. Kamerose būdavo nuo 7 iki 20 asmenų. Atvykstant iš Kauno TI jose praleisdavo apie 5 valandas, per tą laiką rūkantys asmenys surūkydavo nuo 6 iki 12 cigarečių. Paprašius perkelti pas nerūkančius, buvo pasakyta, kad prieš skiriant į kamerą duos užpildyti blanką, kur galės nurodyti su kuo būti. Išvykstant laikino sulaikymo kameroje su rūkančiais asmenimis praleisdavo apie 3 valandas. Šiais veiksmais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė pažeidžia Konvencijos 3 str. ir LR tabako kontrolės įstatymo 3 str. 1 d. bei 19 str. 1 d. 3 p., taip pat higienos normos HN76:2010 6 ir 14 p., o pareigūnai nėra tinkami dirbti tokį darbą. Pažymi, jog šios laikymo sąlygos sukėlė stiprų kosulį, dusulį, sveikatai padaryta didelė ir nepataisoma žala, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, todėl pagal CK 6.271 str. prasmę jam turi būti atlyginta neturtinė žala, kurią vertina 9720 Eur.
Pareiškėjas į teismo posėdyje palaikė skundo argumentus. Papildomai paaiškino, kad pabuvus sulaikymo kameroje jausdavosi apsvaigęs, buvo bloga savijauta, kosulys, sportuojant uždusdavo. Mano, kad atsakovas nesudarė saugios sveikatai aplinkos. Patyrė žalą, kurią vertina po 30 – 40 Eur už kiekvieną sulaikymo kameroje praleistą valandą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (I t. b. l. 7-12) ir jo papildyme (II t. b.l. 29) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-05-15 išvyko 2014-05-16, 2014-05-30 atvyko ir išvyko 2014-06-02, 2014-06-12 vėl atvyko ir išvyko 2014-06-13, 2014-11-07 atvyko ir išvyko 2014-11-10, 2014-11-13 atvyko ir išvyko 2014-11-14, 2014-11-28 atvyko ir išvyko 2014-12-01, 2014-12-04 atvyko ir 2014-12-05 išvyko, 2015-01-23 atvyko ir 2015-01-27 išvyko. Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172, 11 p. trumpalaikio laikymo kamerose asmenys yra laikomi ne ilgiau nei dvi valandas, tiek juos konvojuojant į Lukiškių TI-K, tiek – iš Lukiškių TI-K. Kokiose konkrečiai laikino laikymo kamerose buvo laikomas A. L. nustatyti nėra galimybės, kadangi tokia apskaita Lukiškių TI-K nėra vedama, nefiksuojamas ir tikslus laikas nuo asmens uždarymo į kamerą iki konvojavimo iš Lukiškių TI-K arba paskyrimo į gyvenamąją kamerą. Pažymi, kad į šias kameras asmenys nėra patalpinami ilgam, kadangi jos nėra pritaikytos ilgam asmenų laikymui. Lukiškių TI-K laikino sulaikymo kameros atitinka Lietuvos higienos normos HN 76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 54 p. reikalavimą, kuriame nurodyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Talpinant asmenis į gyvenamąsias kameras yra atsižvelgiama į asmens išreikštą pageidavimą būti laikomam kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Lukiškių TI-K draudžiama rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Laikino sulaikymo kameroje rūkyti yra draudžiama. Prie minėtų kamerų yra iškabinti rūkyti draudžiantys ženklai.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (I t. b. l. 95-98) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ligoninėje buvo gydomas nuo 2012-01-19 iki 2012-01-26, nuo 2013-01-31 iki 2013-02-07, nuo 2014-01-16 iki 2014-01-22, nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26. Ligoninė neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ arba suimtųjų. Ligoninėje yra teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų teikimas yra nepertraukiamas procesas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, o jų remontas atliekamas pagal poreikį. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą – Higienos pasą Nr.(12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Lietuvos higienos normos HN 76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 p. numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Tokio pobūdžio informacija yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo praėjus trims ir mažiau metų nuo tariamai atsiradusios žalos. Kadangi pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2015-07-08, todėl yra suėjęs ieškinio senaties terminas 1 laikotarpiui. Vadovaujantis CK 1.125 str., 1.127 str. 1 d., CK 1.131 str. 1 d. prašo minėto laikotarpio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovės atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas
Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo A. L. teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, Ligoninės) laikino buvimo kamerose atvykstant į tardymo izoliatorių ir Ligoninę bei išvykstant iš jų.
Šalių paaiškinimais ir bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvykęs laikotarpiais nuo 2014-05-15 iki 2014-05-16, nuo 2014-05-30 iki 2014-06-02, nuo 2014-06-12 iki 2014-06-13, nuo 2014-11-07 iki 2014-11-10, nuo 2014-11-13 iki 2014-11-14, nuo 2014-11-28 iki 2014-12-01, nuo 2014-12-04 iki 2014-12-05 ir nuo 2015-01-23 iki 2015-01-27, o Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais nuo 2012-01-19 iki 2012-01-26, nuo 2013-01-31 iki 2013-02-07, nuo 2014-01-16 iki 2014-01-22 ir nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26. Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų sąlygų laikino buvimo kamerose atvykstant į Lukiškių TI-K ir Ligoninę bei išvykstant iš jų, būnant kartu su rūkančiais asmenimis jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, dėl ko ženkliai pablogėjo jo sveikata, nepatenkinus prašymo (2015-05-19) perkelti jį į kitą patalpą, kurioje nėra rūkoma.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pareiškėjo hospitalizavimo dienos, prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. L. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-07-03, taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo už buvimą Ligoninės laikino sulaikymo kameroje 2012-01-19 ir 2012-01-26 pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
CK1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartisadministracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog į teismą anksčiau negalėjo kreiptis, nes Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad trumpalaikio sulaikymo kamerose jam nebuvo sudarytos saugios sveikatai sąlygos, teigdamas, jog dėl to jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, o sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala. Pareiškėjas į LAVL vyko ir trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo ne vieną kartą. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą buvimo trumpalaikio sulaikymo kamerose laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-07-03, t.y. praleidęs nagrinėjamu atveju taikytiną trejų metų senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo už buvimą laikino sulaikymo kameroje 2012-01-19 ir 2012-01-26.
Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Pareiškėjas teigia, kad apie galimus savo teisių pažeidimus sužinojo tik dabar, neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT formuojama praktika. Pareiškėjo nurodytos aplinkybes nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų jautė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, laikiną sveikatos pablogėjimą, todėl turėjo ir galėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenurodė, jų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos priteisimo už buvimą laikino sulaikymo kameroje 2012-01-19 ir 2012-01-26.
Teismas, atsižvelgęs į Ligoninės atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam už buvimą laikino sulaikymo kameroje 2012-01-19 ir 2012-01-26 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už buvimą laikino buvimo kamerose laikotarpiu nuo 2013-01-31 iki 2015-05-26
Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-01-31 iki 2015-05-26 į Lukiškių TI-K buvo atvykęs aštuonis kartus, o į LAVL - tris kartus, taigi trumpalaikio buvimo kameroje buvo laikomas dvidešimt du kartus (šešiolika kartų Lukiškių TI-K ir šešis kartus LAVL) (I t .b.l. 7,8,20,95).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas teigia, kad atvykstant į Lukiškių TI-K ir Ligoninę ir išvykstant iš jų laikino sulaikymo kamerose praleisdavo nuo 3 iki 5 valandų, šiose kamerose buvo rūkoma, paprašius buvo atsisakyta jį perkelti pas nerūkančius, kamerų langai neatsidaro, jos nėra vėdinamos.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia tuo, kad per ilgai buvo laikomas trumpalaikio laikymo kamerose.
LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės) reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme nustatytos kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kalinimo) (toliau – suėmimas) vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šios Taisyklės yra privalomos tardymo izoliatoriams, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėms teikiant sveikatos priežiūros paslaugas suimtiesiems. Atsižvelgiant į minėto punkto nuostatas Lukiškių TI-K ir LAVL trumpalaikio laikymo kamerose suimtieji ir nuteistieji laikomi ne ilgiau nei dvi valandas, tiek jiems atvykstant į atitinkamą įstaigą, tiek išvykstant iš jos.
Atsakovo atstovai nurodo, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL nėra fiksuojama kokiose laikino laikymo kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Taip pat nėra fiksuojamas tikslus laikas nuo asmens uždarymo į trumpalaikio laikymo kamerą iki jo konvojavimo arba paskyrimo į gyvenamąją kamerą (palatą). Pažymėtina, jog nors įrodinėjimo našta dėl buvimo trumpalaikio sulaikymo kamerose trukmės tenka atsakovės atstovams, tačiau būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti kokiais konkrečiais atsakovų veiksmais jam buvo padaryta žala. Tačiau pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė kokiu konkrečiai laiku jis buvo atvestas į trumpalaikio sulaikymo kameras ir kada iš jų buvo išvestas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nei Lukiškių TI-K, nei Ligoninės administracijai nepateikė jokių prašymų ar skundų dėl pernelyg ilgo buvimo trumpalaikio sulaikymo kamerose. Kadangi dėl nurodytų sąlygų jų egzistavimo laikotarpiu jokie skundai ir prašymai nebuvo teikiami, neužfiksuoti jokie galimi pažeidimai, pareiškėjas turėtų suprati, kad nustatyti daugelį faktinių aplinkybių ir surinkti tai pagrindžiančius įrodymus neįmanoma. Atsižvelgiant į tai konstatuoti, kad Lukiškių TI-K ir LAVL pareigūnai pažeidė Taisyklių 11 punktą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai dėl per ilgo laikymo trumpalaikio laikymo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, trumpalaikio laikymo kamerose buvo rūkoma, nors pats yra nerūkantis, į prašymus pervesti į kitą patalpą nebuvo reaguojama. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lukiškių TI-K nurodė, jog laikino laikymo kamerose rūkyti draudžiama. Laisvės atėmimo vietų ligoninė taip pat nurodė, jog ligoninėje rūkyti draudžiama, o informacija apie draudimą rūkyti ligoninėje yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose. Atsakovų pateikti įrodymai patvirtina, jog informacija apie draudimą rūkyti ir draudžiantieji ženklai yra iškabinti įskaigų bendro naudojimo patalpose (I t. b.l. 120,121,122,123,127,131). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-01-27 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-46 užfiksuota, jog Lukiškių TI-K laikino sulaikymo kamerų Nr.1 ir Nr.8 patalpoje yra draudimo rūkyti ženklai (I t. b.l. 57-58). Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovės atstovė nurodė, kad nebuvo gauti ir (arba) užregistruoti jokie pareiškėjo prašymai ar skundai dėl perkėlimo į patalpą su nerūkančiais asmenimis (II t. b.l. 29). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad trumpalaikio laikymo kamerose buvo rūkoma, o pareiškėjas būtų reiškęs prašymus dėl jo perkėlimo ar skundus, pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina neįrodyta.
Pareiškėjo teigimu, trumpalaikio laikymo kamerų langai neatsidaro, jos nėra vėdinamos. Pažymėtina, kad LR sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr.V-241 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 p. numato, jog per langus turi būti vėdinamos gyvenamosios patalpos (išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema). Trumpalaikio laikymo kameros nėra pritaikytos gyvenimui ir nelaikytinos gyvenamosiomis patalpomis. Be to, atsakovės atstovas Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-02-05 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-71, iš kurio matyti, kad VVSC atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, patikrino administraciniame pastate esančias laikino laikymo kameras ir nustatė, kad jos vėdinamos per langus (I t. b.l. 21-22). Vilniaus visuomenės sveikatos centrui patikrinus LAVL laikino sulaikymo kameras buvo nustatyta, kad jose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nėra nustatyta (I t. b.l. 153-154).
Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad dėl buvimo trumpalaikio buvimo kamerose jo sveikatai padaryta didelė ir nepataisoma žala, atsirado kosulys, svaigimas, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog pasekmes jusdavo kurį laiką. Iš atsakovės atstovo pateiktos pareiškėjo gydymo stacionare istorijos (I t. b.l. 100-102) matyti, kad pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į odontologą (I t. b.l. 170-180), dėl gydymo nuo (duomenys neskelbtini) (II t .b.l. 9), pablogėjusio regėjimo (II t. b.l. 8), dietinio maitinimo (II t .b.l. 18), tačiau nėra duomenų, jog ginčui aktualiais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis dėl stipraus kosulio ar dusulio. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas rūko, vartoja narkotines medžiagas (I t. b. l. 181,183,199-200).
Taigi, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimus lėmė jo laikymas Lukiškių TI-K ir LAVL trumpalaikio buvimo kamerose nėra pagrindo, taigi konstatuotina, kad pareiškėjas nepatyrė žalos dėl Lukiškių TI-K ir LAVL veiksmų, todėl pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrindamas visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų Lukiškių TI-K ir LAVL pareigūnų veiksmų. Be to, teismas sutinka su atsakovės atstovų pozicija, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jam buvo sukelti depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tik formaliai nurodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau, kaip ir kuo konkrečiai ji pasireiškė nenurodė. Reiškiant reikalavimą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 ir 6.270 straipsnių prasme. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma priteisti neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K ir LAVL neteisėtų veiksmų atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu ir Civilinio kodekso1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.