- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-315-267/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė, Petras Rimantas Brazys, Danutė Burbulienė (pran.)
- Ieškovas
- J. N., S. T., G. S. N.
- Atsakovas
- V. E., Šiaulių apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- J. E., H. T.
- Advokatai
- Virginija Pluščiauskienė, Jūratė Bieliauskienė
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Burbulienės,
dalyvaujant ieškovams J. N., S. T., G. S. N., ieškovų atstovei advokatei Jūratei Bieliauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. E. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovų J. N., G. S. N., S. T. ieškinį atsakovams V. E., Šiaulių apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims H. T., J. E. dėl nuosavybės teisės, įgytos sandorio metu, pripažinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą, patikslintu ieškiniu prašydami pripažinti šulinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jų nuosavybe, įgyta 1962 m. spalio 10 d. sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, registro Nr. 3510, ir nuperkant šulinį iš B. J.. Ieškovas J. N. nurodė, kad jis su seserimi S. T. (tuo metu S. N.) 1962 m. nusipirko iš B. J. sodybą vienkiemyje, pirkimo pardavimo sutartyje buvo įvardintas namas, tvartas ir daržinės bei visi kiti kiemo įrengimai ir kas priklauso prie šių trobesių. Gretimais jokio kito gyvenamojo namo ar sodybos nebuvo. Be gyvenamojo namo, lauko virtuvės, ūkinių pastatų, jie nusipirkę ir šulinius, priklausančius B. J. sodybai. Vienas šulinys buvo kieme, kitas – už kiemo ribų, ant tvenkinio kranto. Vykstant privatizacijai ir grąžinant žemės sklypus piliečiams, (duomenys neskelbtini) kaime buvo tikslinamos sklypų ribos. 2000-03-03 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 429 buvo patvirtinti Akmenių kadastrinės vietovės žemės plotai, tame tarpe J. ir G. N. bei S. ir H. T. privačių namų valdų žemės sklypai, kurie ribojasi su kaimo parko zona ir buvusios pradinės mokyklos valdomis. To pasėkoje, ginčo šulinys atsidūrė kaimo parko zonoje. Šiuo metu šulinys yra žemės sklype, kurio savininkas yra Lietuvos Respublika, o patikėjimo teise valdo Šiaulių apskrities viršininko administracija. Kieme esančiame šulinyje vasaros metu nebūdavo vandens, todėl jų šeimos naudojosi šuliniu, esančiu prie tvenkinio, jis buvo patogus pasisemti vandens gyvulių girdymui, be to, jame žymiai švaresnis vanduo nei kieme esančiame šulinyje. Sodybos įsigijimo metu šulinys buvo medinis, vėliau jie medį pakeitė gelžbetoniniais žiedais. 1974-1975 metais, vykdant Pakėvio pradinės mokyklos statybą, buvo stumdomos žemės, susidarė pylimas, vienas tvenkinio krantas buvo labai iškeltas. Ieškovas J. N. teigė, kad jis asmeniškai kreipėsi į tuometinį tarybinio ūkio direktorių J. M., jog neužverstų žemėmis jų šulinio, esančio ant tvenkinio kranto. Ūkis davė gelžbetoninių žiedų, kurie buvo uždėti ant jau buvusio šulinio žiedų, tokiu būdu iškėlė šulinį ir jį išsaugojo. Ieškovų šeimos nuo sodybos įsigijimo iki šių dienų naudojasi šuliniu, tik pastaraisiais metais naudojimasis juo tapo apsunkintas dėl atsakovo V. E. įvairių trukdymų – takelio, vedančio nuo jų sodybos iki šulinio, uždėjimu šakomis, priėjimo prie šulinio užvertimu akmeniu.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino bei priteisė iš atsakovo V. E. 599 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo J. N. naudai ir 132,99 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas konstatavo, kad 1962 m. spalio 10 d. pirkimo būdu J. N. ir S. N. iš B. J. įsigijo trobesius, susidedančius iš vieno aukšto gyvenamojo namo, tvarto ir daržinės po vienu stogu bei visus kitus kiemo įrengimus ir kas priklauso prie šių trobesių, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog tuo metu galiojančių įstatymų ir nuo 1964 m. įsigaliojusio Lietuvos civilinio kodekso normos nenumatė gyvenamųjų namų priklausinių, kiemo statinių registracijos, nes pagal civilinių kodeksų normas priklausinį ištikdavo pagrindinio daikto likimas, kito savininko žemėje pastatyti pastatai nebuvo laikomi tos žemės priklausiniu. Todėl teismas pažymėjo, kad galiojant tokiems įstatymams, pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo išvardinti konkretūs sodybai priklausantys statiniai ir kiemo įrenginiai. Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad ginčo šulinys buvo iškastas dar prieš ieškovams sudarant pirkimo sandorį, B. J. sodyboje. Apie šulinio egzistavimą sandorio metu patvirtino liudytojai, šių aplinkybių neginčijo atsakovas. Be to, teismas laikė nustatytu, kad statant pradinę mokyklą 1974-1975 metais, siekiant apsaugoti šulinį nuo užvertimo žemėmis, kurios atsirado statybos darbų vykdymo metu, buvo sudėti papildomi gelžbetoniniai žiedai ir šulinys pakeltas. Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto sandorio sudarymo metu 1962 metais, žemės ir turto nacionalizacija buvo pasibaigusi, visa žemė ir vandenys buvo valstybinė nuosavybė. Tiek pastatai ir statiniai, esantys gyvenamojo namo kieme, tiek esantys už jo ribų buvo valstybinėje žemėje, o kaime gyvenantiems asmenims namų ūkio poreikių tenkinimui buvo suteikiama daugiau valstybinės žemės nei jų gyvenamojo namo kiemas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kelmės rajono Pakėvio pradinės mokyklos statyba buvo vykdoma iš valstybės lėšų, atsakovo V. E. šeimai suteiktas butas priklausė valstybiniam butų fondui. Konstatavo, jog įrodymų, kad ieškovų šeimoms būtų apribota naudojimosi teisė buvusių savininkų daiktu, duomenų apie tai, kad šulinys, esantis prie tvenkinio (duomenys neskelbtini), būtų paimtas visuomenės reikmėms iš teisėtų valdytojų ar apribotas naudojimasis valstybine žeme aplink ginčo šulinį, byloje nepateikta. Pažymėjo, kad liudytojas J. M., atsakovas V. E. ir jo sutuoktinė, tretysis asmuo J. E. patvirtino, kad šulinys niekada nebuvo mokyklos ar atsakovo buto priklausiniu, į mokyklos pastatą vanduo buvo tiekiamas vandentiekiu iš vandens bokšto. Remdamasis ieškovų, trečiojo asmens H. T. paaiškinimais, liudytojų J. M., S. N. parodymais, teismas konstatavo, kad ieškovai nuo 1962 metų iki šiol naudojasi ginčo šuliniu. Tai patvirtino ir įvykio vietos apžiūros metu aiškiai matomas pievoje išmintas takelis, vedantis nuo ieškovų namų valdos iki ginčo šulinio. Todėl teismas padarė išvadą, kad viena sandorio šalis – pardavėja B. J. – parduodama sodybą įstatymo nustatyta tvarka patvirtintu sandoriu, išreiškė valią, kad kita šalis - pirkėjai - kartu su pagrindiniu daiktu, t.y. gyvenamuoju namu, įgytų ir kitus sodyboje esančius nekilnojamuosius daiktus, statinius, o realus abiejų savininkų tolesnis naudojimasis įsigytu šuliniu patvirtino tokios valios išraišką. Padaręs tokią išvadą, teismas konstatavo, kad ieškovai teisėtai pirkimo būdu kartu su gyvenamuoju namu įsigijo ir ginčo šulinį. Patenkinęs ieškovų ieškinį teismas priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ieškovo J. N. ir valstybės naudai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. E. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį atmesti.
1. Byloje yra objektyvūs duomenys apie tai, kad ginčo šulinys iškastas valstybei priklausančiame žemės sklype, kuris nuo 1975 m. yra priskirtas mokyklos teritorijai, kurią faktiškai nuo 1992 m. valdo du valdytojai, t.y. atsakovo V. E. šeima ir mokykla (savivaldybė). Patys ieškovai pripažino, kad teritorija prie ginčo šulinio nuosavybės teisėmis niekada nepriklausė B. J.. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų aiškiai matyti, kad visi ieškovai faktiškai valdė jau senais medžiais apaugusį 80 arų dydžio namų valdos žemės sklypą, kuriame yra iškastas vienas šulinys ir jis jau yra inventorizuotas bei teisiškai įregistruotas ieškovų vardu.
2. 1962 m. Lietuvoje galiojo Tarybų Sąjungos įstatymai. Tuo metu kiekviena šeima turėjo teisę savo nuosavybėje turėti tik vieną gyvenamąjį namą su priklausiniais ir jei norėjo pirkti namą kolūkio (tarybinio ūkio) teritorijoje pirmiausiai turėjo gauti leidimą naudotis namų valdos žemės sklypu, kuris negalėjo būti didesnis nei 50 arų šeimai. Todėl sekant kompleksiškai galiojusius įstatymus, gyvenamojo namo priklausiniai turėjo stovėti išskirtame žemės sklype. Be to, ieškovams išskirtame žemės sklype stovi jų šulinys, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui.
3. Jokie įstatymai nenumato ir teismui nesuteikia teisės atlikinėti nekilnojamojo turto sandorius ar nustatyti juridinius faktus, kad fiziniai asmenys papildomai nusipirko nekilnojamuosius daiktus prieš 45 metus kartu su pagrindiniais daiktais – gyvenamuoju namu ir dar ne savo valdomoje žemėje. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos akivaizdu, kad ieškovai niekada nevaldė žemės prie ginčo šulinio, todėl net įstatymiškai negalėjo reikšti pretenzijų kaip savininkai į šulinį.
Prisidėjimu prie apeliacinio skundo tretysis asmuo J. E. prašo tenkinti atsakovo V. E. apeliacinį skundą jame išdėstytu argumentų pagrindu.
Prisidėjimas prie apeliacinio skundo grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas turėjo objektyviai įvertinti neginčijamai nustatytą aplinkybę, kad daugybę metų ginčo šuliniu naudojosi visi, kam reikėjo vandens, nes jis buvo iškastas valstybės žemėje. Ieškovai ginčą pradėjo kelti tik tuomet, kai panoro iš atsakovo atimti valdytą namų valdos žemės sklypą prie šulinio ir gretimais esančio valstybinio parko bei prūdo tam, kad galėtų lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti iš valstybės papildomai dar vieną žemės sklypą.
Atsiliepimas
Ieškovai J. N., S. T. ir G. S. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ginčo šulinys visada buvo J., o jį pardavus kartu su sodyba – N. bei T. nuosavybė. Šulinys niekada nepriklausė nei valstybei, nei seniūnijai, nei mokyklai, nei apeliantui ar jo sutuoktinei. Apie tai civilinėje byloje nėra nei vieno įrodymo.
2. Apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, kad ginčo šulinys priklausė valstybei, mokyklai ar kam nors kitam. Visi apelianto argumentai yra susiję su svarstymais, ar žemės sklypas priklausė mokyklai, ar ne. Tačiau žemės sklypas bei jo priklausomybė nėra ir niekada nebuvo ieškinio dalyku šioje byloje. Neaišku apie kokią „šulinio teritoriją“ pasisako apeliantas, nes šulinys niekada neturėjo tik jam priskirtos teritorijos, priešingai, ginčo šulinys buvo privačioje žemėje ir buvo neatsiejama J. sodybos dalis (sodybos priklausinys).
3. Pirmosios instancijos teismas teisingai, sąžiningai ir protingai, atsižvelgdamas į tikruosius pirkimo pardavimo sandorio šalių ketinimus, aiškino 1962-10-10 sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Pirkimo pardavimo sutartimi buvo pirkta sodyba su joje esančiais 2 šuliniais, tame tarpe ir ginčo šuliniu, o ne žemės sklypas.
4. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatinėjo juridinio fakto, neatlikinėjo jokio sandorio. Apeliantas išeina už ieškinio ribų ir ginčija žemės sklypo, kurio savininkas yra Lietuvos Respublika, o patikėjimo teise valdo Šiaulių apskrities viršininko administracija, priklausomybę, įrodinėja, kad jis turi teisę į žemės sklypą, tačiau nevaldo jo nuosavybės teisėmis, nedisponuoja žemės sklypu. Kai tuo tarpu ieškovų ieškinio dalykas yra ginčo šulinys, kurį jie nupirko.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas, jo atstovė ir tretysis asmuo palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti skunde nurodytais pagrindais, ieškovai ir jų atstovė prašė apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1 d.1 p.).
Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra nekilnojamas daiktas, t. y. 1928 metų statybos šulinys, esantis (duomenys neskelbtini), kurio kadastro duomenys viešajame registre užfiksuoti 2006-09-21 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šuliniu naudojasi ieškovai ir atsakovo V. E. šeima. Daiktinės teisės į šį objektą viešajame registre neįregistruotos, o ginčo šalys nesutaria dėl teisių į šį objektą. Ieškovai įrodinėja, kad šulinį nuosavybės teise įsigijo 1962 m. spalio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 119 t.1), o atsakovas savo atsikirtimuose į pareikštą ieškinį nurodo, kad ginčo šulinys visada stovėjo valstybiniame žemės sklype ir buvo niekieno. Ieškovai niekada nevaldė žemės prie ginčo šulinio ir negalėjo nusipirkti nekilnojamojo daikto ne savo valdomoje žemėj
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių kilusio ginčo sprendimą, ir, tenkindamas pareikštą ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ( CPK 185 str., 263 str.).
Kolegija, sutikdama su apylinkės teismo sprendime išdėstytais argumentais, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų:
Asmens nuosavybės teisei į tam tikrą daiktą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnis). Ieškovai pareikštą ieškinį dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą – šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) grindė CK 4.47 straipsnio1 p., nurodydami, kad nuosavybės teisės į šį turtą įgytos 1962 m. spalio 10 d. sudarytos ir notariškai patvirtintos nekilnojamojo turto, t. y. trobesių bei visų kitų kiemo įrengimų ir kas priklauso prie šių trobesių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 119 t.1). Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu Lietuvos teritorijoje taikyto 1922 metų RTFSR civilinio kodekso 66 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į daiktus pereina remiantis sutartimi. Šio kodekso 180 – 185 straipsniai reglamentavo trobesių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nuosavybės teisės galėjo atsirasti tik esant atitinkamam turto įgijimo pagrindui. Tai, kad nuosavybės teisė į daiktą įgyjama esant atitinkamam įstatymo nustatytam pagrindui, buvo nustatyta ir vėliau įsigaliojusiame 1964 m. Lietuvos Respublikos CK penkioliktajame skirsnyje (1964 m. CK 149 straipsnio 1 dalis), taip pat yra nustatyta ir 2000 m. CK 4.47 straipsnyje.
Bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 1962-10-10 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavėja B. J. pardavė, o pirkėjai J. N. ir S. N. įsigijo nuosavybėn trobesius, susidedančius iš medinio vieno aukšto gyvenamojo namo, tvarto ir daržinės po vienu stogu, bei visus kitus kiemo įrengimus ir kas priklauso prie šių trobesių, esančių (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje nurodyta, kad trobesių statybos metai yra 1928 metai (b. l. 5). Teismui pateikti nekilnojamojo turto registre užfiksuoti ginčo šulinį apibūdinantys kadastro duomenys patvirtina, kad šulinio statybos metai yra 1928 metai (b. l. 9, 10 t.1). Liudytojas V. J. (pardavėjos B. J. sūnus) patvirtino teisme, kad jo mama 1962 metais parduodama sodybą pardavė ir ginčo šulinį, kuris įėjo į sodybos teritoriją (b. l. 172 t. 1). Liudytojas J. M. patvirtino, kad mokyklos statybos metais šulinys priklausė N., įėjo į jų sodybos teritoriją. Tuomet šuliniu naudojosi tik ieškovai, nes kiti žmonės gyveno daug toliau( b. l. 171, 172 t.1).
LR CK 4. 48 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog perdavimo būdu naujasis turto savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas.
Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad ginčo šulinys niekada nepriklausė B. J. ir negalėjo būti perleistas ieškovams.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti, jog ginčo šulinys 1962 metais, sudarant ieškovams trobesių pirkimo – pardavimo sutartį, buvo šiame sandoryje įvardintas kaip parduodamiems trobesiams priklausantis kiemo įrengimas. Sodybos statybos metais (1928 m) iškastas šulinys buvo skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui (trobesiams), pagal savo paskirtį turėjo užtikrinti tinkamą sodybos eksploataciją. Todėl jis visiškai atitinka antraeilio daikto (priklausinio), kurį ištinka pagrindinio daikto (nagrinėjamu atveju - trobesių) likimas, sąvoką (CK 4.13 str., 4.14 str., 4.19 str.). Aiškumo dėlei teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojęs RTFSR CK 25 straipsnis reglamentavo, jog priklausiniu laikomas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas jeigu sutartyje neaptarta ko priešinga. Taisyklė, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas buvo įtvirtinta ir 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 153 straipsnyje. Taigi, 1962-10-10 sutartyje nesant kitokio susitarimo tarp pirkimo – pardavimo sutarties šalių, ginčo šulinys, buvęs B. J. priklausančių trobesių priklausiniu, negalėjo tapti savarankišku nuosavybės teisės objektu ir ji ištiko pagrindinių daiktų likimas, t. y. šulinys buvo parduotas kartu su trobesiais.
Kolegijos vertinimu nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad šulinys turi būti laikomas žemės ant kurios jis yra priklausiniu, nes pats nekilnojamojo turto buvimo žemės sklype faktas nedaro turto žemės priklausiniu, kaip ir nedaro žemės to turto priklausiniu. Be to, žemės sklypas, kuriame yra šulinys, šiuo metu nepriklauso nei atsakovui V. E., nei ieškovams. Patikėjimo teise šį valstybinės žemės sklypą valdo Šiaulių apskrities viršininko administracija, kuri patraukta dalyvauti byloje atsakovu ir jokių pretenzijų į ginčo šulinį nereiškia. Atsiliepime į ieškinį Šiaulių apskrities viršininko administracija nurodė negalinti suformuoti žemės sklypo prie ginčo šulinio ir parduoti šio sklypo valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi iki teismo keliu nebus įrodyta kiemo statinio (šulinio) teisinė priklausomybė (b. l. 114,115 t. 1).
Tuo remdamasi teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, susijusius su ginčo šulinio priklausomybe mokyklos teritorijai ir daro išvadą, kad V. E. atlikti veiksmai nuo 1975 metų naudojantis svetimu daiktu (šuliniu) nuosavybės teisės santykių nesukuria, nepanaikina ir nepakeičia.
Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įstatymu reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais ir mano esant netikslingu pakartotinai analizuoti byloje surinktus įrodymus, o su įrodymų vertinimu susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas CK 6.193 str. nuostatų, teisingai išaiškino 1962 m. spalio 10 dienos pirkimo - pardavimo sutartį ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo šulinys yra J. N., G. S. N. ir S. T. nuosavybė įgyta šio sandorio pagrindu.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-06-19 sprendimą palikti nepakeistą.