Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1141/2011

Teisėjas Almantas Lisauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00274-2010-1

2011 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. yra nuteistas už tai, kad jis 2010 m. kovo 1 d., pas J. G., gyvenantį adresu Aušros g. 18-3, Kaune, apgaule - žadėdamas už 13 000,00 Lt pirkti iš nukentėjusiojo automobilį „Toyota Celica“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įsipareigodamas nuvažiuoti patikrinti automobilio techninę būklę ir jį grąžinti tos pačios dienos vakare, bei, nesant kliūčių užbaigti sandorį, nei automobilio nei pinigų negrąžino ir tokiu būdu, savo naudai įgijo svetimą - J. G. turtą - nurodytą automobilį „Toyota Celica“.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis pinigus skolinosi ir neturėjo tikslo jų negrąžinti, tokį teiginį patvirtina J. G. pareiškimas. Be to, tokius paaiškinimus galėjo patvirtinti ir Ž. G., kuris paskutinis naudojosi J. G. priklausančiu automobiliu. Visgi, šis liudytojas teisme nebuvo apklaustas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo sutrinkta objektyvių duomenų apie tai, kad nuteistasis apgaule, savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę. Apeliantas nurodo, kad jis nukentėjusiajam mokėjo palūkanas ir bandė grąžinti skolą, neketino jo apgauti. Automobilio nukentėjusiajam negrąžino, kadangi jis buvo apgadintas ir tokios būklės automobilio nuteistasis, paprasčiausiai, nenorėjo grąžinti. Nuteistasis siekė nukentėjusiajam grąžinti pinigus, o ne automobilį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, t. y. tiksliai nenustatė visų faktinių bylos aplinkybių, taip pat nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas tik prielaidomis, subjektyviais liudytojų J. G., A. B., Ž. G. parodymais.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei J. G. pareiškimas, nei liudytojo Ž. G. parodymai nepaneigia nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

J. G. pareiškime, kuris buvo surašytas 2011 m. liepos 12 d., t. y. praėjus nemažam laiko tarpui nuo skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nuteistojo atžvilgiu, yra nurodyta, jog nukentėjusysis neturi A. Š. materialinių pretenzijų bei, kad pastarasis nukentėjusiajam 9000 litų žalą yra atlyginęs (b. l. 153). Taigi, tokio turinio pareiškimas nei patvirtina, nei paneigia A. Š. kaltės, o tik patvirtina faktą, jog žala nukentėjusiajam buvo padaryta ir vėliau ji buvo atlyginta. Vertinant Ž. G. parodymus, teigtina, jog jie taip pat nepatvirtina apelianto kaltės. Šis liudytojas negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, susijusių su automobilio paėmimu iš J. G., o tik paaiškino, jog jis naudojosi automobiliu iki to laiko, kol A. Š. jo neatsiėmė, taip pat teigė, kad šiuo automobiliu buvo pakliuvęs į autoįvykį, kurio metu automobilis buvo apgadintas.

A. Š. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., patvirtina nukentėjusiojo J. G., liudytojo A. B. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai.

Iš J. G. parodymų matyti, jog A. Š. ketino pirkti iš jo automobilį. Nukentėjusysis sutiko jį parduoti už 13 000,00 Lt. A. Š. sutiko su automobilio pardavimo kaina, tačiau pageidavo prieš pirkdamas automobilį, patikrinti jo techninę būklę. Dėl šios priežasties buvo surašytas raštelis, kuriame be kitos informacijos buvo nurodoma, kad automobilis bus grąžintas tos pačios dienos, kurią jis buvo paimtas, vakare. Paėmęs automobilį, A. Š. šio automobilio negrąžino nukentėjusiajam (savininkui), taip pat nesumokėjo jokių pinigų. Nukentėjusysis su nuteistuoju susirašinėjo SMS žinutėmis dėl automobilio grąžinimo arba pinigų sumokėjimo, tačiau vėliau nuteistasis tokį bendravimą nutraukė. Nukentėjusysis internete pamatė, jog jo automobilis yra pardavinėjamas kito asmens (b. l. 116-117). Byloje yra dokumentas, kuriame A. Š. nurodo, jog jis paėmė iš J. G. jam priklausantį automobilį „Toyota Celina“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) techninio stovio patikrinimui autoservise, kadangi ketina šį automobilį pirkti. Nuteistasis taip pat dokumente nurodo, jog automobilį J. G. grąžins iki 2010 m. kovo 1 d. vakaro (b. l. 20). Taigi, iš J. G. parodymų ir aptarto dokumento turinio darytina išvada, jog automobilis buvo perduotas nuteistajam, o jis buvo įsipareigojęs patikrinti automobilio techninę būklę ir tą pačią dieną jį grąžinti savininkui, t. y. J. G..

Liudytojas A. B. parodė, kad jis įsigijo automobilį „Toyota Celina“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilį pardavęs asmuo aiškino, jog būtent jis yra realus automobilio savininkas (b. l. 117-118). Asmens parodymo atžinti pagal nuotrauką metu, liudytojas A. B. iš nuotraukų atpažino A. Š. kaip asmenį, labai panašų į tą, iš kurio pirko automobilį „Toyota Celina“ (b. l. 42-43). Liudytojas Ž. G. yra paaiškinęs, jog A. Š. 2010 metų pavasarį jam davė pasinaudoti automobiliu „Toyota Celina“, kadangi buvo jam skolingas. Liudytojas nuteistajam leido naudotis savo automobiliu, susitarė, kad automobiliais atsikeis, kai nuteistasis liudytojui grąžins skolą (b. l. 44-45). Iš aptartų įrodymų matyti, jog A. Š. neketino pirkti iš J. G. automobilio, o turėjo tikslą jį naudoti savais tikslais, ką ir darė šį automobilį perduodamas liudytojui Ž. G., o vėliau pasiimdamas automobilį ir jį parduodamas kaip savą liudytojui A. B.. Akivaizdu ir tai, kad nuteistasis neketino atsiskaityti su nukentėjusiuoju, kadangi net pardavęs automobilį, pastarajam neperdavė jokių pinigų. Tuo pačiu pastebėtina, jog nuteistojo kaltę patvirtina ir tarp nuteistojo bei nukentėjusiojo vykęs susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, iš kurio matyti, jog J. G. buvo žadama sumokėti pinigus arba grąžinti automobilį (b. l. 22-23). Trumpųjų žinučių turinio ir autorystės nuteistasis neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde.

Iš aptartų įrodymų darytina išvada, kad A. Š. apgavo J. G. žadėdamas pirkti iš jo automobilį bei teigdamas, jog, prieš pirkdamas automobilį, jis nori patikrinti jo techninę būklę. Taigi, A. Š. apgaulės būdu įgijo iš nukentėjusiojo automobilį, kurį davė naudotis kitam asmeniui, o galiausiai, šį automobilį pardavė, tačiau su nukentėjusiuoju neatsiskaitė, nors žadėjo tą padaryti. Konstatuotina, jog A. Š. buvo pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Byla ištirta pilnai, visapusiškai ir objektyviai, todėl teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

Nepagrįstas nuteistojo aiškinimas, jog jis ketino nukentėjusiajam grąžinti ne automobilį, o pinigus. Šią nuteistojo versiją paneigia jo paties veiksmai, t. y. net ir pardavęs automobilį bei gavęs už jį pinigus, nukentėjusiajam šių pinigų neperdavė.

Visgi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas A. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., netinkamai paskyrė jam bausmę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skiriant nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad A. Š. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą nuosavybei, jis anksčiau buvo baustas administracine tvarka. Visgi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, visiškai neįvertino to, jog jis dirba, anksčiau nebuvo teistas (nusikalstama veika, už kurią A. Š. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu buvo padaryta iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo ir net iki veikų, už kurias jis buvo nuteistas tuo nuosprendžiu, padarymo). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir pastarasis jam jokių pretenzijų neturi. Šios aplinkybės yra itin svarbios bausmės individualizavimui.

Taigi, įvertinus A. Š. nusikalstamą veiką bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat tai, kad veika, už kurią jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu yra jo pirmoji nusikalstama veika, teigtina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir nuteistajam skiriant švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas, tuo labiau, kad kitos bausmės (nesusijusios su laisvės atėmimu) paskyrimas atitiktų ir Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatas. Dėl šių priežasčių A. Š. skirtina laisvės apribojimo bausmė, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Esant tokioms aplinkybėms, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti ir A. Š. paskirti laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams, įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 07.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Į bausmės laiką įskaičiuoti suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 9 d., (vieną šimtą trisdešimt dvi dienas), kas atitinka du šimtus šešiasdešimt keturias laisvės apribojimo dienas ir šia dalimi sumažinti nuteistajam paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką.

A. Š. iš suėmimo paleisti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.