- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-19/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.), Aloyzas Kruopys
- Kaltinamasis
- A. C.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. (A. C. ) išteisintas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d., 199 str. 2 d. (dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino gabenimo Lietuvoje ir per Lietuvos valstybės sieną) nenustačius, kad jis dalyvavo šių jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme;
pagal BK 260 str. 3 d. (dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo) nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. gegužės 19 d., apie 11.50 val., Vilniaus m. autobusų stotyje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo du 0,5 litro talpos butelius, pripildytus baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis, t. y. 137,546 g, metamfetamino, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga, ir vykdamas keleiviniu autobusu ,,Neoplan“, valst. Nr. SVV 406, turėdamas tikslą platinti, juos neteisėtai gabeno nuo Vilniaus m. autobusų stoties iki Lazdijų pasienio kontrolės posto, esančio Lazdijų r., Akmenių k., kur 2005 m. gegužės 19 d., apie 15.30 val., buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų;
be to, A. C. buvo kaltinamas tuo, kad tais pačiais veiksmais 2005 m. gegužės 19 d., apie 15.30 val., važiuodamas per Lenkijos ir Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lazdijų pasienio kontrolės postą, esantį Lazdijų r., Akmenių k., keleiviniu autobusu ,,Neoplan“, valst. Nr. SVV 406, vykstančiu iš Lietuvos į Lenkiją maršrutu Panevėžys-Londonas, neturėdamas leidimo, paslėpęs dviejuose 0,5 litro talpos buteliuose, gabeno baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje buvo 137,546 g metamfetamino, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu A. C. išteisintas pagal BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d. (dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino gabenimo Lietuvoje ir per Lietuvos valstybės sieną) nenustačius, kad jis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme, o pagal BK 260 str. 3 d. (dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo) – jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad A. C. veikoje nėra jam inkriminuojamų nusikaltimų subjektyviosios pusės, t. y. tiesioginės tyčios. Bylos duomenys nepaneigia A. C. parodymų, jog nepažįstamo asmens paduotus molinius alkoholinių gėrimų butelius, kuriuose vietoje alkoholio buvo rasta psichotropinė medžiaga, jis vežė kaip lauktuves į Amsterdamą perduoti jo lauksiančiam to asmens pažįstamam. Psichotropinės medžiagos atsiradimo pas A. C. kitokio būdo ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatė. Jokie bylos duomenys nepaneigia A. C. parodymų, kad jis nesuprato, jam nebuvo žinoma, jis net nenumanė, koks yra tikrasis jam įduotų nuvežti ,,lauktuvių“ turinys. Teismas padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, siekdamas iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos neteisėtai nugabenti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, tiesiog pasinaudojo nieko apie tai nenutuokiančiu kaltinamuoju. Be to, nežinodamas, kad jam įduotuose buteliuose yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos, A. C. negalėjo ir neturėjo galimybės suvokti ją neteisėtai gabenąs per valstybės sieną. Nenustatęs, jog A. C. suvokė ar galėjo suvokti neteisėtai per valstybės sieną gabenąs kito asmens jam įduotą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, teismas padarė analogišką išvadą, kad nenustatytas asmuo, siekdamas labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos neteisėtai pergabenti per valstybės sieną, pasinaudojo kaltinamuoju kaip nieko neįtariančiu tarpininku. Nenustatęs nusikaltimų subjektyviosios pusės, teismas konstatavo, jog A. C. kaltinimai inkriminuoti, remiantis vien psichotropinių medžiagų jo bagaže radimo faktu, šių medžiagų įgijimą ir gabenimą per valstybės sieną tiesiog prezumuojant.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. C. pripažinti kaltu pagal BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d. ir nubausti laisvės atėmimu: pagal BK 260 str. 3 d. – 13 m.; pagal BK 199 str. 2 d. – 7 m. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 m., ją atliekant pataisos namuose.
Prokuroras nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, nes neatitinka bylos aplinkybių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. C. veikoje nėra nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės, t. y. nenustatyti faktiniai duomenys, kad A. C. veikoje yra tiesioginė tyčia. Teismas A. C. tyčios įrodinėjimo ribas padarant visus nusikalstamus veiksmus nepagrįstai susiejo iš esmės tik su jam inkriminuojamo psichotropinės medžiagos įgijimo įrodytumu. Iš tiesų nenustatyta, kaip ši medžiaga atsirado A. C. žinioje, tačiau tai nėra pagrindas jo parodymus dėl šios aplinkybės vertinti kaip besąlygiškai atitinkančius tikrovę. Teismas neatsižvelgė, jog A. C. psichotropines medžiagas galėjo tiek įgyti, tiek jas gabenti bendrininkavimo sąlygomis jų neįgydamas. Teismas nepagrįstai susiaurino A. C. tyčios gabenant psichotropines medžiagas įrodinėjimo ribas, neišsamiai įvertino įrodymų visumą, neatsižvelgė į visas aplinkybes, susijusias su jo vykimu autobusu, sulaikymu, į šių aplinkybių ryšį, loginę seką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, aptardamas liudytojų N. S., A. I., M. D., Ž. K. ir V. D. parodymus dėl A. C. elgesio muitinio tikrinimo metu, neišsamiai išanalizavo jų turinį, neobjektyviai vertino aprašytas aplinkybes, nepagrįstai akcentavo tik A. C. elgesio išraišką, susijusią su kalbos defektu, t. y. mikčiojimu, ir šį defektą įvertino kaip vienintelę pateisinamą priežastį visiems kitiems neadekvatiems situacijai kaltinamojo veiksmams, atmesdamas kaltinamojo psichinio ryšio su žinojimu, kad gabena psichotropines medžiagas, galimybę. Iš liudytojų parodymų matyti, jog A. C. mikčiojimas nebuvo išskirtinė jo elgesio, į kurį pareigūnai atkreipė dėmesį, priežastis. Jo elgesys buvo neadekvatus elementaraus dokumentų patikrinimo suvokimui, juo labiau kad dokumentai buvo tvarkingi. Todėl teismo išvadą, jog elgesio išskirtinumo priežastis buvo tik kalbos defektas, paneigia liudytojų parodymai, elgesio konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje variantų logiškas suvokimas ir paaiškinimas. Šiuos parodymus, neneigdamas jų teisingumo, teismas vertino atskirai nuo kitų įrodymų ir logiškai paaiškinamų aplinkybių kaitos bei sekos. Aptariamoje situacijoje vienintelė priežastis jaudintis buvo susijusi tik su gabenamų daiktų turiniu ir galimu jo patikrinimu, kadangi kitų priežasčių nuogąstauti A. C. neturėjo. Tačiau jo išskirtinis tikrinimas nebuvo atliekamas tol, kol jam pačiam nebuvo parodyta, kad atkreiptas dėmesys į jo krepšį.
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamasis paklaustas, ar rasti buteliai yra jo, iš karto atsakė juos vežąs paprašytas perduoti kaip lauktuves. Minėti liudytojai parodė A. C. pasakius, kad jam buteliai įduoti, tik tada, kai jie buvo atidarinėjami ir užduodamas klausimas, kas juose yra. Čia teismas nevertino aplinkybės, jog A. C. net po to, kai buvo atkreiptas dėmesys į jo krepšį, neigė gabenantis ką nors nelegalaus, nors jo žinojimas apie gabenamų butelių turinį buvo tas pats. Ši aplinkybė sąlygoja išvadą, kad jis iki paskutinio momento tikėjosi, jog bus patikėta jų užkimšimo originalumu ir jie nebus atidarinėjami. Teismas kaip A. C. teisinančią aplinkybę nepagrįstai nurodė tai, kad butelių išvaizdos pareigūnams nepakako įtarimui dėl jų turinio, o šis įtarimas atsiradęs tik po to, kai jie pakratė butelį. Teismas konstatavo, jog ši aplinkybė patvirtina A. C. parodymus, kad paimdamas ir įsidėdamas juos į krepšį jis negalėjo nei suprasti, nei numanyti, jog juose gali būti psichotropinė medžiaga. Iš pareigūnų parodymų matyti, kad įtarimas dėl butelių turinio atsirado būtent pagal vizualius požymius, o tai, jog vėliau buteliai buvo kratomi, parodo tik tolesnius veiksmus, kuriais buvo siekta įsitikinti dėl įtarimo pagrįstumo. Pats A. C. teigia, kad paimdamas butelius juos apžiūrėjo bei apibūdino tik tuos požymius, kuriais grindžia savo versiją dėl atsitiktinio jų patekimo savo žinion. Vertinimui pakanka vien fakto, jog jis butelius įsidėjo ne atsainiai, o analizavo. Jo paties apibūdintos analizės pagrindas logiškai galėjo būti susijęs tik su požiūriu į jo galimą turinį, todėl tie patys butelių išoriniai požymiai normalioje gyvenimiškoje situacijoje negalėjo nesukelti įtarimo ir jam.
Vertindamas, kad nepakanka įrodymų, jog A. C. pats įgijo psichotropines medžiagas, teismas neįvertino ir kitų aplinkybių, kurios kartu su kitais įrodymais sudaro kaltinamojo elgesio bendrą grandinę bei suformuoja įrodymų visumą. Teismas kaip reikšmingos aplinkybės neįvertino fakto, kad labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos buvo surastas būtent pas A. C. Tokia aplinkybė rodo, jog šią medžiagą jam perdavę asmenys neišvengiamai turėjo užsitikrinti jos gabenimo kontrolę dėl labai didelės jos vertės. Atsitiktinio tokio kiekio medžiagos perdavimo kaltinamajam galimybė turi būti atmesta ir dėl rizikos būti patiems išaiškintiems, jeigu A. C. sulaikytas sąžiningai duotų parodymus apie siuntinį jam perdavusius asmenis. Negali neturėti reikšmės ir ta aplinkybė, kad kaltinamasis nenurodo jokių duomenų apie asmenis, kurie perdavė jam butelius, kurie juos turėjo pasiimti, nenurodo jokio susižinojimo būdo, jei iškiltų nenumatytų aplinkybių. Sklandus psichotropinės medžiagos perdavimas įmanomas tik esant išankstiniam susitarimui ir kaltinamojo veiksmų žinojimui, atsižvelgiant į turinį bei galimą riziką. Be to, A. C. parodymus dėl vykimo į Amsterdamą įsidarbinti paneigia aplinkybės, jog jis nenurodė buvus net galimų įsidarbinimo sąlygų, kurios leistų tikėtis realiai įsidarbinti, iš anksto buvo įsigijęs bilietą atgal.
Būtinumas vertinti visus įrodymus nepriklausomai nuo to, ar yra tiesioginių kaltę patvirtinančių įrodymų, ar jų nėra, aptartas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartyje (byla Nr. 2K-597/2005), iš kurios matyti, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Atsižvelgiant į įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, seką, nuoseklumą, pakanka duomenų išvadai, jog A. C. labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos Lietuvos Respublikoje ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno žinodamas, kad tokias medžiagas gabena, t. y nusikaltimus, numatytus BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d., padarė tiesiogine tyčia.
Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. C. išteisinimas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pagrįstas neteisingu įrodymų vertinimu, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės. Dėl to teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl A. C. kaltės
Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
A. C. 2005 m. gegužės 19 d., apie 11.50 val., Vilniaus m. autobusų stotyje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo, turėdamas tikslą platinti, du 0,5 litro talpos butelius, pripildytus baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis, t. y. 137,546 g, metamfetamino, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga, ir vykdamas keleiviniu autobusu ,,Neoplan“, valst. Nr. SVV 406, turėdamas tikslą platinti, juos neteisėtai gabeno nuo Vilniaus m. autobusų stoties iki Lazdijų pasienio kontrolės posto, esančio Lazdijų r., Akmenių k., kur 2005 m. gegužės 19 d., apie 15.30 val., jį sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai;
be to, A. C. tais pačiais veiksmais 2005 m. gegužės 19 d., apie 15.30 val., važiuodamas per Lenkijos ir Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lazdijų pasienio kontrolės postą, esantį Lazdijų r., Akmenių k., keleiviniu autobusu ,,Neoplan“, valst. Nr. SVV 406, vykstančiu maršrutu Panevėžys-Londonas, neturėdamas leidimo, gabeno paslėptus dviejuose 0,5 litro talpos buteliuose baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje buvo 137,546 g metamfetamino, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 yra psichotropinė medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas A. C. išteisino nuosprendyje nurodęs, kad jo veikoje nėra jam inkriminuojamų nusikaltimų subjektyviosios pusės, t. y. tiesioginės tyčios. Dėl to teismas padarė išvadą, jog nenustatyta kaltinamajam inkriminuojamų nusikaltimų sudėtis. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, siekdamas iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir per valstybės sieną neteisėtai gabenti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, tiesiog pasinaudojo nieko apie tai nenutuokiančiu kaltinamuoju. Teismas taip pat nurodė, jog A. C. kaltinimai inkriminuoti, remiantis vien psichotropinių medžiagų radimo jo bagaže faktu, šių medžiagų įgijimą ir gabenimą per valstybės sieną tiesiog prezumuojant.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl A. C. nekaltumo pagrįstos netinkamu byloje esančių įrodymų viseto įvertinimu. Išteisintasis savo parodymų esminius momentus (Vilniaus autobusų stotyje gavo du butelius alkoholinių gėrimų iš nepažįstamo asmens, juos Amsterdamo autobusų stotyje turėjo perduoti taip pat nepažįstamam asmeniui) dėstė vienodai, tačiau visa įvykio situacija ir jo parodymuose esantys nesutapimai, įvertinus parodymus ne atsietai vieną nuo kito, kaip tai padarė teismas, o kompleksiškai su kitais byloje esančiais, nors ir netiesioginiais, įrodymais, rodo, jog A. C. suprato įgijęs ir gabenęs ne nepažįstamo asmens atsitiktinai įduotas lauktuves draugui, bet draudžiamas gabenti medžiagas.
Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas samprotavimais ir prielaidomis vien dėl to, kad turimi įrodymai byloje nėra tiesioginiai.
Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais.
Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.
Prokuroras savo apeliaciniame skunde pagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagrįsta baudžiamojo proceso teorija, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste.
BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tai, jog apeliacinės instancijos teismas toliau šiame nuosprendyje dėsto ir vadovaujasi tokiais netiesiogiai A. C. kaltę įrodančiais duomenimis (paties išteisintojo, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.
Iš išteisintojo A. C. parodymų matyti, kad 2005 m. gegužės mėn. (tiesa, pirmoje apklausoje, vykusioje vos po kelių dienų nuo aptariamų įvykių, ir vėliau (t. 1, b. l. 127-130, 132-136) jis negalėjo nurodyti susitikimo datos ir ją – gegužės 16 d. – prisiminė tik pirmosios instancijos teisme) Vilniuje jis atsitiktinai sutiko Olandijoje gyvenančios savo pažįstamos O. L. draugę, kurios duomenų nežinojo. Reikia atkreipti dėmesį, jog šios Vilniuje sutiktos merginos duomenis A. C. abstrakčiai įvardijo tik pirmosios instancijos teisme – Olia, anksčiau gyvenusi Žvėryne. Aptariamo susitikimo metu vėlgi atsitiktinai jis Olios telefonu kalbėjo su Amsterdame gyvenančia O. L. (tiesa, 2005 m. gegužės 19 d. savo ranka rašytame pasiaiškinime (t. 1, b. l. 121) nurodė, kad ji gyvena Roterdame), kuri jį pakvietė į Olandiją, prižadėjo padėti įsidarbinti.
Išteisintasis buvo nenuoseklus parodydamas, kas kam skambino: O. L. savo draugei ar atvirkščiai. Pirmos apklausos metu (t. 1, b. l. 127-130) jis to nenurodė, antroje apklausoje (t. 1, b. l. 132-136) teigė, jog minėta vilnietė skambino draugei į Olandiją, o pirmosios instancijos teisme jau parodė, kad O. L. pati paskambino savo draugei į Vilnių.
Vertinant atskirai, ši aplinkybė nėra labai svarbi, tačiau įvertinus situacijos kontekstą ji rodo, jog išteisintasis painiojasi, neprisimena savo ankstesnių parodymų. Taip nebūtų, jei jis dėstytų tikrąsias įvykio aplinkybes, turėjusias jam labai didelės reikšmės (pagal jo versiją, šis skambutis lėmė, kad jis vyko į Olandiją, kur tikėjosi įsidarbinti).
A. C. su O. L. susitarė, jog į Olandiją jis atvyks jau 2005 m. gegužės 19 d. Kitą dieną po pokalbio telefonu, t. y. gegužės 17 d., jis nusipirko į Amsterdamą bilietą autobusu, kuris iš Vilniaus išvyksta 2005 m. gegužės 19 d. (t. 1, b. l. 36-38).
Iš šių parodymų vėlgi neaišku, kaip A. C. galėjo susitarti atvykti į Amsterdamą (būtent atvykti, o ne išvykti iš Vilniaus) 2005 m. gegužės 19 d., jeigu tą dieną autobusas tik išvyko. Tiesa, apeliacinės instancijos teisme jis jau teigė su O. L. susitaręs susitikti Amsterdame po 1,5 paros nuo autobuso išvykimo iš Vilniaus.
Vėlgi negalima neatkreipti dėmesio, kad pagal tarptautinio reguliaraus susisiekimo autobusu tvarkaraštį autobusas turėjo atvykti į Amsterdamą po paros nuo išvykimo (t. 1, b. l. 50).
Išteisintasis niekada neminėjo, jog atvykęs į Amsterdamą jis O. L. turėjo laukti pusę paros. Priešingai, jis sakė, kad O. L. žinojo autobusų tvarkaraštį ir jį turėjo pasitikti stotyje.
Antra vertus, A. C. sakė, jog jei su O. L. nebūtų susitikęs, jis būtų grįžęs atgal į Lietuvą.
Taigi iš tokių parodymų neaišku, kaip jis su O. L. būtų susitikęs Amsterdame, jei ši žinojo tvarkaraštį, tačiau tarėsi susitikti su A. C. puse paros vėliau, negu atvyksta autobusas, jo apie tai neįspėjusi.
Beje, išteisintasis niekaip nepaaiškino, kaip jis būtų jai pranešęs, jei nebūtų gavęs autobuso bilieto.
Būtina atkreipti dėmesį, kad, pasak A. C., jis nežinojo nei O. L. telefono numerio, nei jos adreso.
Visi šie neatitikimai rodo, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje A. C. dar nebuvo pasirinkęs gynybos taktikos, duodamas vėlesnius parodymus neprisiminė ankstesnių parodymų detalių ir pan. Tai rodo išteisintojo nenuoširdumą, nes čia aptarti neatitikimai pakankamai reikšmingi, o jų negalėtų būti, jei jis iš tiesų vyktų į Amsterdamą draugės pakviestas ir ši atvyktų pasitikti autobuso logiškai paaiškinamu laiku.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme perskaityti į užsienį išvykusios liudytojos A. A., autobusu vykusios kaip kelionių vadybininkė, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 58-59). Iš jų matyti, kad Amsterdamo stotyje jos niekas nesiteiravo, ar autobusu atvyko A. C.
Analogiškai parodė teisme apklaustas liudytojas V. Z., dirbęs autobuso vairuotoju. Ikiteisminio tyrimo metu jis geriau prisiminė įvykius, todėl jie išsamesni (t. 1, b. l. 60).
Kitas autobuso vairuotojas G. S., kurio parodymai irgi perskaityti (t. 1, b. l. 65-66), taip pat kategoriškai parodė, jog niekas iš pašalinių asmenų jo neklausinėjo apie jokį autobusu vykusį keleivį.
Būtent šių trijų asmenų galėjo teirautis O. L. arba lauktuvių iš Lietuvos laukęs asmuo, tarp autobuso keleivių nepamatę A. C. . Tai taip pat įrodo, kad išteisintojo vykimas pas jį tariamai pakvietusią draugę ir lauktuvių vežimas atsitiktinai sutikto autobusų stotyje asmens draugui tebuvo priedanga, o tikrasis kelionės tikslas buvo narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimas.
Negalima neatkreipti dėmesio į išteisintojo parodymus, jog tėvai nieko nežinojo apie jo išvykimą į užsienį (t. 1, b. l. 132-136).
Įvertinus aplinkybę, kad pagal A. C. versiją jis vyko į Amsterdamą, tikėdamasis įsidarbinti (nors jau antroje apklausoje jis yra parodęs, jog planavo grįžti namo artimiausiu metu), nerealu ir neįtikinama apie išvykimą į užsienį tokiu tikslu nepranešti tėvams, su kuriais kartu gyveno ir kurie jį išlaikė.
Tiesa, apeliacinės instancijos teisme A. C. jau teigė, kad motina žinojo apie būsimą kelionę, tik nežinojo jos laiko.
Tai vėlgi neįtikinama, nes O. L. kvietimą atvažiuoti jis gavo gegužės 16 d. ir jau kitą dieną nusipirko bilietą su konkrečia išvykimo data. Taigi nerealu, jog jis motinai pasakė tik abstraktų ketinimą vykti į užsienį žinodamas, kad realiai tai įvyks jau po 2-3 dienų.
Išteisintojo tėvai šios aplinkybės nepaaiškino, kadangi apeliacinės instancijos teisme pasinaudojo savo teise neduoti parodymų.
Tikslinga atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog A. C. kelioninio krepšio turinys, nustatytas pagal jo paties parodymus, savo apimtimi nesiderina su ketinančio įsidarbinti užsienyje, t. y. vykstančio ilgesniam laikui, asmens bagažu (megztinis, kelnės, apatiniai drabužiai, higienos reikmenys, maistas, saldainiai).
Negalima neįvertinti to, kad jis išvyko, su savimi turėdamas tik 19,30 litų ir 25 JAV centus (t. 1, b. l. 120). Tai taip pat negali rodyti išteisintojo realaus ketinimo pasilikti užsienyje, juo labiau neturint jokių kontaktinių ryšių su pakvietusiu asmeniu.
Beje, išteisintasis nebuvo nuoseklus dėl noro įsidarbinti užsienyje. Anksčiau aptarti parodymai rodo tyrėjui jį deklaravus tokius ketinimus, tačiau teisme svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo jis teigė norėjęs tik trumpam išvykti (t. 1, b. l. 155).
Skirtingi aiškinimai skirtingų institucijų pareigūnams, atsižvelgus į anksčiau išdėstytus motyvus, irgi patvirtina, jog tikrasis jo kelionės į Amsterdamą tikslas nebuvo tas, kurį jis nurodė tyrėjui.
Žemesnės instancijos teismas
A. C. parodymai dėl įvykių Vilniaus autobusų stotyje, gaunant du butelius tariamų alkoholinių gėrimų, taip pat rodo išteisintojo nenuoširdumą ir tikrųjų aplinkybių slėpimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniuje į autobusą įsėdo dešimt keleivių, iš kurių devyni vyko į Londoną ir vienintelis A. C. – į Amsterdamą (t. 1, b. l. 50). Nežiūrint į pakankamai didelį keleivių skaičių, nepažįstamas asmuo, norėjęs perduoti lauktuves savo draugams Amsterdame, priėjo tiesiai prie A. C. nusprendęs, jog būtent jis ten vyksta. Tiesa, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme išteisintasis teigė, kad autobusų stotyje prie jo priėjęs nepažįstamas asmuo paklausė, kur šis vykstąs.
Toks sutapimas vėlgi yra nerealus ir neįtikinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Išteisintasis skirtingai aiškino, kur ir kaip buteliai jam buvo perduoti.
Pirmoje apklausoje (t. 1, b. l. 127-130) jis teigė, jog nuėjus prie autobusų, t. y. į peroną po stoginėmis, jo autobusui stovint perono gale, ties kažkokia stotele prie jo priėjo nepažįstamas asmuo ir paklausė, ar jis važiuoja į Amsterdamą. Gavęs teigiamą atsakymą, nepažįstamasis paprašė nuvežti jo draugui du butelius lietuviškų alkoholinių gėrimų. A. C. paėmė du rudos spalvos nepermatomus indus ir įsidėjo į savo krepšį. Jis neprisiminė, ar pajuto skysčio teliuškavimą, tačiau nei butelių svoris, nei jų kamščiai, nei juose buvusi medžiaga nesukėlė įtarimo, kad ten galėtų būti kas nors kitas, o ne alkoholinis gėrimas. Butelius padavęs asmuo neprisistatė, nepasakė savo telefono numerio. Kam reikės perduoti butelius, tas asmuo taip pat nepasakė paaiškinęs, jog Amsterdame prie jo prieis siuntėjo pažįstamas šviesiais plaukais ir jį pažins iš krepšio su žalios bei geltonos spalvos juostomis.
Po penkių savaičių apklausiamas antrą kartą (t. 1, b. l. 132-136) A. C. pakartojo savo parodymus papildęs, kad nepažįstamasis jam nepasakė savo draugo Amsterdame telefono numerio. Taip pat jie neaptarė, ką išteisintasis turėtų daryti, jei niekas nebūtų atėjęs paimti butelių arba autobusas vėluotų.
Tą patį išteisintasis pakartojo ir pirmosios instancijos teisme.
Ši situacija yra visiškai neįtikinama, nes nerealu prašyti atsitiktinio žmogaus nuvežti į užsienį lauktuves draugui ir su juo neaptarti, ką daryti įvykus nenumatytam atvejui.
Tiek iš aptartų, tiek iš papildomos apklausos protokolų duomenų (t. 1, b. l. 145-146) matyti, jog nepažįstamas asmuo stotyje prie A. C. priėjo, jam būnant ne prie autobuso, bet nuošaliau nuo jo (,,ties kokia stotele, neprisimenu”, ,,tiksliau nurodyti vietos negaliu, nes nepamenu”). Tai daro neįtikėtiną jo versiją, kad ne autobuso aikštelėje esančio asmens kas nors galėtų atsitiktinai teirautis, ar jis vyksta būtent į Amsterdamą.
Tiesa, teisme svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo (t. 1, b. l. 161-163) A. C. paaiškino, jog nepažįstamas asmuo priėjo, jam stovint prie autobuso galo ir rūkant.
Šis aiškinimas būtų logiškesnis, tačiau kelių skirtingų versijų buvimas, įvertinus aplinkybių visumą, vėlgi yra neįtikinamas ir rodo išteisintojo norą nuslėpti tikrąsias aplinkybes, kaip jis įgijo alkoholio buteliuose slepiamą medžiagą.
Žemesnės instancijos teismas
Beje, išteisintojo parodymai dėl to, kas turėjo paimti butelius Amsterdame, taip pat keitėsi.
Vos sulaikytas savo pasiaiškinime A. C. nurodė, kad tai bus šviesiaplaukis vaikinas (t. 1, b. l. 121). Taip teigė ir tyrėjui apklausų metu. Artėjant prie pabaigos ikiteisminiam tyrimui, teisme nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo, ikiteisminio tyrimo teisėjai išteisintasis jau vienareikšmiškai teigė, jog Amsterdame prie jo turėjo prieiti moteris (t. 1, b. l. 161-163). Teisiamajame posėdyje jis pasirinko neutralų variantą – galėjo prieiti vaikinas, bet galėjo ir moteris (t. 2, b. l. 110).
Ši aplinkybė reikšminga, nes A. C. turėjo žinoti, kas prie jo prieis, kad netyčia lauktuvių neatiduotų atsitiktiniam žmogui. Tačiau išdėstytų jo parodymų kaita rodo, jog pasirinkdamas gynybos poziciją jis tokiai detalei neteikė reikšmės, vėliau neprisiminė, ką buvo sakęs anksčiau, o galiausiai, susipažinęs su bylos medžiaga, šį neatitikimą siekė pašalinti, pasirinkęs jau minėtą neutralų variantą.
Pirmosios instancijos teismas neanalizavo išteisintojo parodymų turinio, jo nesiejo su bylos kontekstu ir tik formaliai nurodė, kad bylos faktiniai duomenys nepaneigia išteisintojo aiškinimo apie butelių gavimo iš nepažįstamo asmens ir jų vežimo į užsienį kaip lauktuvių aplinkybes.
Iš tiesų nenustatyta, iš ko A. C. įgijo du butelius su jų neoriginaliu turiniu. Tačiau apibendrinant išteisintojo versijos (kelionės į Amsterdamą netikėta priežastis, jos staigumas, dviejų alkoholinių gėrimų butelių atsitiktinio gavimo Vilniaus autobusų stotyje aplinkybės) nerealumą, absoliučiai jokių kontaktinių ryšių neatskleidimą (iš esmės nieko konkretaus nepasakė nė apie vieną merginą, nieko nežino apie butelius davusį ir atsiimsiantį asmenis, nežino, kaip su jais susisiekti, nors pagal elementarią logiką šioje situacijoje tai būtina), galima teigti, jog A. C. elgesys rodo psichotropinės medžiagos tikrųjų įgijimo aplinkybių žinojimą ir vykimo į Amsterdamą tikslo suvokimą.
Tai įrodo, kad išteisintasis veikė tiesiogine tyčia.
Tas pat pasakytina apie jo elgesį pasienio kontrolės poste autobuse bei muitinio tikrinimo metu.
Liudytojas N. S., dirbantis Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, pirmas iš visų pareigūnų bendravo su į Londoną vykstančio autobuso keleiviais ir atkreipė dėmesį į vienintelį A. C., kadangi jo reakcija į įprastinį formalumą kertant valstybės sieną buvo nenormali, iš akių matėsi, jog jaudinosi, atsakydamas į klausimus pradėjo mėtytis, drebėjo balsas ir rankos. Pagal keleivio reakciją pareigūnas suabejojo, ar tvarkingi jo dokumentai, todėl ne tik juos atidžiai patikrino, bet ir apie savo įtarimus pasakė muitininkams.
Išteisintasis teisme tvirtino, kad jis nuo vaikystės mikčioja, dėl to jaudinasi, tai ir sukėlė pareigūno įtarimą.
Toks išteisintojo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi liudytojas N. S. pirmiausia atkreipė dėmesį ne į kalbos defektą, bet akcentavo nenormalią reakciją, didelį jaudinimąsi, rankų ir balso drebėjimą. A. C. dokumentai buvo tvarkingi, todėl prokuroras savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog važiuojant per valstybės sieną jam nebuvo jokio kito pagrindo nerimauti, išskyrus tai, kad gali būti rasti nelegaliai vežami daiktai.
Žemesnės instancijos teismas
Išteisintojo didelį nerimą nurodė ir kiti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai, kai keleiviai su savo bagažu buvo paprašyti išlipti iš autobuso ir eiti į salę muitiniam patikrinimui.
Liudytojai M. D. ir A. I. parodė, jog jie A. C. pamatė tik tada, kai tarnybinis šuo nurodė į jo krepšį. A. C. visą laiką jaudinosi, iškrausčius krepšį ir suradus butelius pasakė, kad jie ne jo.
Liudytojas Ž. K. taip pat parodė, jog tikrinant krepšį A. C. buvo sutrikęs, jaudinosi, sukinėjosi, paklaustas mėtėsi.
Liudytojas V. D. teisme parodė analogiškai. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė detalesnius parodymus (t. 1, b. l. 100-101), kad iš pasiruošusių muitiniam patikrinimui keleivių išsiskyrė vienas, kuris atkreipė dėmesį savo nuolatiniu trypčiojimu. Iš tikrinamo krepšio ištraukus du butelius ir vyr. inspektoriui M. D. paklausus, kodėl juose neteliuškuoja joks skystis, A. C. negalėjo nieko paaiškinti, pradėjo dažniau mikčioti.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti kaip liudytojai apklaustų Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų N. S., M. D., A. I., Ž. K., V. D. nuosekliais ir vieni kitus atitinkančiais parodymais, kadangi nė vienas iš jų nepažinojo A. C., visi jie dirbo įprastą darbą, o išteisintasis savo elgesiu pats atkreipė į save dėmesį. Dėl to, tarnybiniam šuniui sureagavus į A. C. krepšį, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnams teliko patikrinti įtarimą dėl turėtos operatyvinės informacijos pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas aptartų liudytojų parodymus vertino iš išteisintojo pozicijos, visiškai nesigilindamas į įvykių muitinėje priešistorę. Toks vertinimas neatitinka BPK 20 str. nuostatų bei prasmės.
Atkreiptinas dėmesys, jog išteisintojo ir jo gynėjos pozicija dėl pareigūnų nurodyto jo didelio jaudinimosi yra dvejopa.
Viena vertus, A. C. teisme teigė daiktų patikrinimo metu nesijaudinęs, elgęsis kaip įprasta, nors šią aplinkybę paneigia jau aptarti liudytojų parodymai.
Antra vertus, išteisintojo gynėja akcentavo, kad jo jaudinimąsi sąlygojo kalbos defektas.
Pastaroji aplinkybė labai plačiai aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir įvertinta iš esmės kaip vienintelė A. C. jaudinimosi priežastis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, jog kalbos defektas, pasireiškiantis mikčiojimu, viešame bendravime gali turėti ir neretai turi įtakos žmogaus elgsenai. Tačiau aptariamoje situacijoje išteisintajam vykstant į užsienį su tvarkingais dokumentais ir laikantis jo versijos, kad jis nevežė nieko neleistino, nebuvo jokio pagrindo dideliam jaudinimuisi.
Negalima neįvertinti aplinkybės, jog pareigūnai dėl savo darbo specifikos ir įgūdžių sugeba atskirti keleivio, retai susiduriančio su pasienio ir muitinės formalumais, natūralų nerimą neįprastoje situacijoje nuo akivaizdaus perdėto jaudinimosi, leidžiančio įtarti galimą teisės pažeidimą.
Išteisintojo jaudinimasis aiškinamas būtent tuo, kad jis žinojo arba bent bendrais bruožais suvokė buteliuose vežąs ne alkoholį, bet narkotines ar psichotropines medžiagas. Šis jaudinimasis buvo ryškus laukiant, kol tarnybinis šuo apuostys visų keleivių bagažą (,,iš keleivių išsiskyrė vienas, kuris atkreipė dėmesį savo nuolatiniu trypčiojimu”), ir supratus, jog išvengti krepšio patikrinimo nepavyks.
Dėl to atmetami pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais teismas išteisintojo didelį jaudinimąsi, jo nerišlią kalbą atsakinėjant į paprastus klausimus susiejo tik su jo kalbos defektu.
A. C. teigia nesuabejojęs, kad gautuose moliniuose buteliuose buvo alkoholiniai gėrimai, nors neatkreipė dėmesio, ar skystis juose teliuškavosi. Jis matė banderoles, buteliai buvo užkimšti, ir tai jam leido jaustis saugiai, jog nepažįstamo asmens įduotos nuvežti lauktuvės bus gabenamos per valstybės sieną legaliai.
Išteisintojo versiją dėl banderolių išvaizdos patikimumo palaikė ir pirmosios instancijos teismas.
Tačiau liudytojai M. D. bei A. I. , tikrinę išteisintojo krepšį muitinio patikrinimo metu, teisme parodė, kad butelių banderolės buvo nelygiai užklijuotos, sulamdytos, nenaujos, etiketės apsinešiojusios, buteliai neatrodė kaip iš parduotuvės.
Neabejotina, jog A. C. iš gyvenimo patirties žinojo ir matė iki tol, kaip atrodo parduotuvėje pirkto alkoholinio gėrimo banderolė. Todėl sulamdyta, nenauja banderolė, apsitrynusi etiketė negalėjo nesukelti įtarimo, kad butelio turinys neoriginalus.
Neįtikėtina ir tai, jog paėmęs į rankas butelius bei juos guldydamas į krepšį A. C. galėjo nepajusti, kad juose ne skystis, jų turinys nesiteliuškuoja. Gėrimu yra užpildomas ne visas butelio tūris ir guldant butelį į krepšį, t. y. jį pavertus, dėl skysčio tūrio persiskirstymo butelyje tai jaučiasi. Ši aplinkybė visuotinai žinoma ir tam, kad tuo įsitikintum, nereikia atlikti eksperimento.
Išteisintasis motyvuoja, jog buteliuose nesant skysčio nepajuto ir muitininkai, kol jų nepakratė.
Būtent tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas.
Tačiau liudytojai M. D. , A. I. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai parodė, kad paėmę butelius į rankas iš karto suprato, jog jie neoriginalūs, juose yra ne skystis. Taigi butelių pakratymas tebuvo papildomas veiksmas, o įtarimas kilo iki to.
Pirmosios instancijos teismas kaip A. C. teisinantį motyvą nurodė tai, kad pareigūnams suradus butelius jis iš karto pasakė, jog jie ne jo, o skirti perduoti nepažįstamam asmeniui kaip lauktuvės.
Toks teismo teiginys neatitinka bylos aplinkybių.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuosprendyje nurodyti kaip liudytojai apklausti pareigūnai (M. D., Ž. K., A. I. ) parodė A. C. pasakius, jog veža svetimus butelius, ne iš karto, o tada, kai juos suradę pareigūnai paklausė, kas yra tuose buteliuose, ar net juos atidarant. Tai rodo, kad išteisintasis, žinojęs arba bent bendrais bruožais suvokęs apie tikrąjį butelių turinį, vis dar tikėjosi, jog jie nebus atidaryti. Taigi jo ankstesnis neigiamas atsakymas į muitininkų klausimą, ar neveža nieko draudžiamo, neatitiko tikrovės ir buvo siekis nuslėpti neturint leidimo vežamas draudžiamas disponuoti medžiagas.
Visa tai įrodo A. C. veiksmuose buvus subjektyvųjį nusikaltimo požymį, nes jis apie turimus butelius pasakė ne savo iniciatyva deklaruodamas vežamus daiktus, bet muitinio tikrinimo metu.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iškraipė liudytojų M. D. ir A. I., Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, parodymus, kad jie, gavę operatyvinę informaciją, jog kažkas iš Vilniaus autobusų stoties išvykstančiu autobusu per Lazdijų pasienio kontrolės postą gabens narkotikus, tą dieną tikrino visus valstybės sieną autobusais kertančius keleivius.
Priešingai, šie liudytojai parodė, kad tą dieną jie tikrino tik šį autobusą, kadangi žinojo, kuriuo autobusu narkotikai bus vežami, nors nežinojo, kas tai darys. Liudytojas N. S., dirbantis Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, parodė nieko nežinojęs apie Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų įtarimus, tačiau būtent jis pirmasis atkreipė dėmesį į A. C. nenatūralų elgesį autobuse ir apie tai jiems pranešė.
Tai taip pat netiesiogiai rodo, jog išteisintojo kelionė į Amsterdamą nebuvo atsitiktinė ir ji nesusijusi su A. C. netikėtai atsiradusia galimybe aplankyti draugę Olandijoje bei ten pabandyti įsidarbinti.
Beje, negalima neatkreipti dėmesio į 2005-06-09 specialisto išvadą Nr. 4447, iš kurios matyti, kad ant A. C. dešinės rankos ir abiejų rankų nagų rasta narkotinės medžiagos – kanapių bei jų dalių – pėdsakų (t. 1, b. l. 31).
Išteisintasis skirtingu laiku pateikė įvairių versijų, kaip tos medžiagos atsirado ant rankos ir nagų.
Ikiteisminio tyrimo pradžioje jis teigė nežinąs, kaip tos medžiagos galėjo atsirasti, ir svarstė, jog gal neseniai rūkė ,,žolę”, t. y. cigaretes su ,,žole”, tik neprisiminė, iš ko, kada ir kokiomis aplinkybėmis jų gavo (t. 1, b. l. 132-136).
Praėjus keletui mėnesių teisme jis jau prisiminė, kad dieną prieš išvykimą į Amsterdamą parduotuvėje sutiko pažįstamus, jie pasiūlė parūkyti narkotikų, tačiau A. C. apžiūrėjo cigaretes ir jas grąžino. Tiesa, atsakydamas į prokuroro klausimą jis pateikė skirtingą variantą, jog cigaretę vis tik vieną kartą užtraukė nežinodamas, kad ten narkotikai, ir grąžino.
Ši aplinkybė kartu su jau išdėstytais įrodymais sudaro vieningą visumą, patvirtinančią išteisintojo ryšius su narkotinėmis medžiagomis disponuojančiais asmenimis ir rodančią, jog toje aplinkoje jis nėra atsitiktinis asmuo.
Absoliučiai nerealu ir neįtikėtina, kad siuntėjai tokį didelį kiekį psichotropinės medžiagos būtų patikėję atsitiktiniam žmogui, su kuriuo nei davusioji, nei priimančioji pusė neturi jokių kontaktinių ryšių susižinojimui nenumatytu atveju. A. C. buvo vienintelis, iš Vilniaus vykęs į Amsterdamą, todėl negalėjo būti ir nebuvo atsitiktinis žmogus, įvertinus kontrabandos būdu vežamos psichotropinės medžiagos vertę. Turint galvoje visą nusikaltimo padarymo kontekstą, sklandus psichotropinės medžiagos pergabenimas iš vienos valstybės į kitą įmanomas, tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus. Tai irgi leidžia teigti išteisintąjį žinojus bei suvokus savo vaidmenį daromuose nusikaltimuose.
Visa tai, atsižvelgus į šiame nuosprendyje išdėstytus motyvus, sudaro išteisintojo A. C. nusikalstamų veikų subjektyviąją pusę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia. Jis žinojo savo kelionės į Amsterdamą tikrąjį tikslą, žinojo dviejuose buteliuose vežąs ne alkoholį ir pagal visas bylos aplinkybes, savo išsilavinimą bei gyvenimo patirtį žinojo arba bent bendrais bruožais suvokė, jog tokiu būdu paslėptas veža narkotines ar psichotropines medžiagas, nors konkrečiai kokias, galėjo ir nežinoti. Atsižvelgus į panaudotos taros tūrį bei svorį, bent bendrais bruožais jis suvokė ir šalies viduje bei per valstybės sieną gabenamos neturint leidimo medžiagos kiekį.
Šios išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas” 17 punkto išaiškinimą, kad nusikaltimai, nurodyti BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ straipsniuose – psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimas, šių medžiagų ar pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas, padaromi esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Už šių veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis, ir kt.
A. C. teigia, kad Vilniaus autobusų stotyje gautus du butelius turėjo perduoti Amsterdame kitam asmeniui. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Dėl to, atsižvelgus į šiame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl butelių turinio, įvertinus medžiagos kiekį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jo tikslas buvo platinti vežamas psichotropines medžiagas.
A. C. veika dėl psichotropinės medžiagos įgijimo ir gabenimo nuo Vilniaus m. autobusų stoties iki valstybės sienos kvalifikuojama pagal BK 260 str. 3 d. Kvalifikavimą apsprendžia jau išdėstyti ir toliau dėstomi motyvai bei įrodymai.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 9-16) matyti, kad 2005-05-19, 15.40 val., Lazdijų pasienio kontrolės posto, esančio Lazdijų r., Akmenių k., keleivių bagažo tikrinimo salėje patikrinus keleivinio autobuso ,,Neoplan”, valst. Nr. SVV 406, vykusio maršrutu Panevėžys-Londonas, keleivio A. C. krepšį, jame rasti du 0,5 litro talpos buteliai su užrašais ,,Midus” ir ,,Valdovų rūmai”, pripildyti šviesios spalvos miltelių. Juos išbandžius testu ,,Narko-2” nustatyta, jog milteliuose yra psichotropinių medžiagų.
2005-05-20 specialisto išvados Nr. 4445 duomenys (t. 1, b. l. 21-22) įrodo, kad baltos spalvos miltelių iš dviejų keramikinių butelių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurios bendra masė yra 137,546 g.
Ši medžiaga įtraukta į ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus”, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5.
Pagal nuo 2003-05-01 galiojantį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymą Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų”, daugiau kaip 100 g metamfetamino laikoma labai dideliu šios psichotropinės medžiagos kiekiu.
Išteisintasis parodė, jog du butelius su užrašais ,,Midus” ir ,,Valdovų rūmai” jam nepažįstamas asmuo davė Vilniaus autobusų stotyje. Jo bagažas patikrintas Lazdijų pasienio kontrolės poste. Tai reiškia, kad A. C. šiuos butelius su juose buvusiu labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos metamfetamino įgijo Vilniuje ir neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos teritorija iki Lazdijų r., Akmenių k.
Tolesnė A. C. veika kvalifikuojama pagal BK 199 str. 2 d., kadangi jis ne tik neturėjo leidimo šiai medžiagai gabenti iš Lietuvos Respublikos ir vyko į Amsterdamą, t. y. psichotropinę medžiagą gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bet ir nepateikė šios medžiagos muitinės kontrolei.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-29 nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose” 2.2 punkto išaiškinimu, daiktų nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai kontrabandos dalykas gabenamas ne per muitinę arba per muitinę, tačiau jo nedeklaruojant, nerodant muitinio tikrinimo metu.
To paties senato nutarimo 5.3 punkte teismams išaiškinta, jog, kai privalomi pateikti muitinei daiktai gabenami iš Lietuvos Respublikos teritorijos per muitines, nusikaltimas yra baigtas nuo nepateikimo jų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento.
Išdėstyti motyvai apsprendžia, kad naikinamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Dėl bausmės
Skiriant bausmę atsižvelgiama, jog A. C. tiesiogine tyčia padarė sunkų ir labai sunkų (BK 11 str. 5, 6 d.) nusikaltimus, kurių pasekmės paliečia daugybę žmonių, ypač jaunimą, ir kelia didelį pavojų visuomenei.
Jis anksčiau teistas už plėšimą, tačiau teistumas išnykęs. Administracinėmis nuobaudomis nebaustas.
Paskutinėje darbovietėje A. C. charakterizuojamas gerai, bet iš darbo atleistas pačiam prašant (t. 1, b. l. 192) ir keletą mėnesių iki nusikaltimo nedirbo.
Teisėjų kolegija nenustatė nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.
Atsižvelgus į išdėstytus motyvus, nusikaltimų padarymo aplinkybes, rastos psichotropinės medžiagos kiekį (kvalifikavimo prasme labai didelį, tačiau pagal teismų praktiką neišskirtinį), A. C. asmenybę, už abu nusikaltimus skiriamos minimalios bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus sankcijų griežtumą, skiriamos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.
Dėl kardomosios priemonės
Pirmosios instancijos teismas iki išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo A. C. pakeitė kardomąją priemonę suėmimą į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Toks teismo sprendimas prieštarauja BPK 121 str. 2 d. nuostatoms, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Išteisintam asmeniui kardomoji priemonė negali būti paskirta. Beje, paties rašytinio pasižadėjimo neišvykti byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jo vykdymui užtikrinti A. C. skiriama kardomoji priemonė. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nuteistojo asmenybę, jį charakterizuojančią bylos medžiagą, pakanka paskirti ne pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Dėl to remiantis BPK 119-121 str. A. C. skiriamas dokumento (paso) paėmimas.
Dėl daiktų
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
du keramikiniai buteliai su baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurio apyvarta uždrausta, saugomi Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje, remiantis BPK 94 str. 1 d. 2 p., sunaikintini;
vokas su A. C. rankų nuoplovomis ir nagais, saugomas Kauno apygardos teisme, remiantis BPK 94 str. 1 d. 4 p., sunaikintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. C. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d., ir nubausti laisvės atėmimu:
pagal BK 260 str. 3 d. – dešimčiai (10) metų;
pagal BK 199 str. 2 d. – trejiems (3) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dešimčiai (10) metų, ją atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo dienos.
Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d.
Iki bausmės vykdymo paskirti kardomąją priemonę dokumento (paso) paėmimą.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
du keramikinius butelius su baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurio apyvarta uždrausta, saugomus Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje, sunaikinti;
voką su A. C. rankų nuoplovomis ir nagais, saugomą Kauno apygardos teisme, sunaikinti.