Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-28 · Administracinė byla Nr. eI-6380-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-28
Bylos Nr.
eI-6380-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01240-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-6380-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01240-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 28 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant D. L.,dalyvaujant pareiškėjo S. S. atstovei advokato padėjai R. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė ir paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-11-21 iki 2019-05-14 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų būriuose Nr. 16 ir Nr. 8, taip pat kamerų tipo patalpose Nr. 20, Nr. 2, Nr. 22, Nr. 10, Nr. 14 netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjas buvo laikomas ankštose 12 kv. m patalpose su 3-4 asmenimis, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktinės situacijos. Bendrabučio tipo patalpose nebuvo vėdinimo sistemos, kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas, buvo tarakonų, nes patalpos nebuvo dezinfekuojamos. Vasaros metu elektriniai ventiliatoriai neišduodami, todėl patalpose buvo karšta, žiemą – šalta. Patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai dengti perteklinėmis grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa. Dėl šviesos trūkumo pablogėjo regėjimas. Kamerų tipo patalpose taip pat nebuvo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis, nemalonus kvapas, nuo sienų byrėjo tinkas, ploto tarakonai. Sanitariniuose mazguose buvo nešvaru, sanitariniai įrenginiai techniškai netvarkingi (sulūžę), neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes bendro naudojimo tualetuose nėra durų. Tualetas tupimas be atramų dėl to patyrė daug nepatogumų. Sanitarinio mazgo patalpos apleistos, plytelės vietomis iškritusios, įrenginiai surūdiję. Patalpose nebuvo džiovyklų, todėl asmeninius drabužius džiovino miegamosiose patalpose. Gyvenamojoje patalpoje lova dviejų aukštų be kopėtėlių, dėl to kilo nepatogumų. Patalpose neįrengti iškvietimo mygtukai, dėl to negalėjo išsikviesti pareigūnų. Patalynė keičiama tik kartą per savaitę, čiužinys nevalomas, antras pagalvės užvalkalas ir antra paklodė nebuvo išduoti. 6 būrio pasivaikščiojimo kiemelio sienos skardinės, todėl vasaros metu buvo labai karšta. Kiemelio plotas mažas, o pasivaikščioti leidžiama tik 1 val. per parą, kas prilygsta kankinimui. Valgykloje su maistu dirbantys asmenys neturi leidimų dirbti su maistu, nepasitikrinę sveikatos. Maistas yra nekokybiškas ir nehigieniškas, pateikiamas netinkamos temperatūros. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2018-11-28 iki 2019-04-29 pareiškėjas bausmę turėjo atlikti 16 būryje, nuo 2019-04-30 iki 2019-06-16 – 8 būryje, tačiau šiuose būriuose laisvės atėmimo bausmės faktiškai neatliko, nes atsisakė persikelti į šiuos būrius ir jam buvo skirtos drausminės nuobaudos, kurias atliko kamerų tipo patalpose. Patalpų atitikimas higienos normoms – temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir šiais patikrinimais pažeidimų nebuvo nustatyta. Higienos normas atitiko tiek oro temperatūra, tiek vėdinimas, tiek drėgmė ir apšvieta. Jei pareiškėjas pastebėjo kokius nors pažeidimus dėl kalinimo sąlygų, jis turėjo kreiptis į atitinkamą instituciją, tačiau to nedarė. Patalpos Marijampolės PN vėdinamos per atveriamus langus. Baudos izoliatoriaus kamerose esantys sanitariniai įrenginiai vėdinami per oro ištraukimo sistemą. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri teikia kenkėjų dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Kamerų tipo patalpose yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji šią sistemą nuolat piktybiškai gadina. Visas minkštas inventorius ir užvalkalai yra nuolat skalbiami ir naujai atvykusiems asmenims išduodami švarūs. Skalbyklos paslaugomis nuteistieji naudojasi kartą per savaitę, sekmadieniais. Skalbiniai kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti. Tvarkant maistą Marijampolės pataisos namuose vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis. Pažymėjo, kad nuteistieji privalo patys valyti patalpas, kuriose gyvena, taip pat sanitarinius mazgus. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenustato privalomo kiemelių dydžio, ploto ar vienam nuteistajam privalomai tenkančio ploto juose. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos ir užtikrintas tinkamas gydymas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018-11-21 iki 2019-05-14.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018-11-21 iki 2019-05-14, pareiškėjas Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymais (2018-11-28 įsakymas Nr. 7/07-1206, 2019-04-30 įsakymas Nr. 7/07-424) buvo paskirtas į būrius Nr. 16 ir Nr. 8, tačiau faktiškai šiuose būriuose negyveno, nes buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas arba išvykęs etapu iš Marijampolės pataisos namų.

Bylos duomenys, t. y. Marijampolės pataisos namų 1-jo resocializacijos skyriaus 2019-07-30 pažyma Nr. 14/07-4243 bei patalpų schemos patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias kamerų tipo patalpas: laikotarpiais nuo 2018-11-21 iki 2019-01-02 ir nuo 2019-01-07 iki 2019-02-11 – į kamerą Nr. 2, kurios plotas 14,42 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 4 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3,6 kv. m ploto; nuo 2019-04-24 iki 2019-04-30 – į kamerą Nr. 22, kurios plotas 20,39 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui teko nuo 4,07 kv. m ploto; nuo 2019-04-30 iki 2019-05-02 – į kamerą Nr. 10, kurios plotas 4,35 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2019-05-02 iki 2019-05-14 – į kamerą Nr. 14, kurios plotas 20,45 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui teko nuo 4,09 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo ankšta, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktai. Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būriuose Nr. 16 ir Nr. 8 faktiškai negyveno, pareiškėjo skundo argumentai dėl kalinimo sąlygų šiuose būriuose plačiau neanalizuojami ir neaptariami.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi nebuvo ventiliacijos, kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas. Dėl netinkamos ventiliacijos nuolat trūko oro, skaudėjo galvą.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju– 0,05–0,15 m/s (HN 134:2015 16 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 p.)

Iš atsakovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-11-15 patikrinimo akto matyti, kad kamerose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 valandas, sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad baudos izoliatoriaus kameros ir sanitariniai mazgai papildomai vėdinami per ventiliacines angas (įrengta oro šalinimo sistema). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kameroje su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės, nemalonaus kvapo ar pelėsio.

Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo aktas). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovas nurodo, jog kamerų tipo patalpų būklė tikrinama nuolat, o esant reikalui, atliekami einamieji remonto darbai. Minėtas aplinkybes patvirtina atsakovo į bylą pateikti 2016-07-04, 2016-09-05, 2016-10-20, 2019-02-13 Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai, iš kurių matyti, kad remonto metu buvo perdažomos kamerų lubos ir sienos, perdarytos durys, sutvarkyti sanitariniai mazgai ir kt. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetami. Be to, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.9 punktą, kamerų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų grotų ir natūralaus apšvietimo trūkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl tarakonų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Dezinfa“ pagal 2018-03-20 sutartį Nr. 27/10-28 pataisos namuose teikė dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Iš atsakovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-11-15 patikrinimo akto matyti, kad UAB „Dezinfa“ kenksmingumo šalinimą atliko 2018-08-23, 2018-09-21, 2018-10-05, 2018-10-12. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovo atstovas nurodo, kad iškvietimo sistema kamerose įrengta, tačiau patys nuteistieji ją nuolat gadina. Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentai grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo norma), nurodyta, kad drausmės izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge tualetas gali būti tupimas (Aprūpinimo normos 10.4 p.). Taigi, unitazo įrengimas sanitariniame mazge neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja, jog nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų. Pagal Aprūpinimo normos 10.1 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui. Jei pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta, jis galėjo kreiptis į pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas, antra paklodė.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017-01-07) 3 punktą, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal minėtą normą, nuteistiesiems išduodamas tik vienas patalynės komplektas, o kitas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti po du komplektus patalynės.

Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog čiužinys buvo nešvarus, teismas pažymi, kad remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-11-15 patikrinimo aktu, minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekavimo kameroje. Pataisos namai taip pat pildo dezinfekavimo žurnalą, kuriame nurodo datą, laiką dezinfekavimo trukmę ir kt. Iš pareiškėjo asmens kortelės matyti, kad čiužinys ir antklodė pareiškėjui buvo išduoti 2016-10-31, o, pareiškėjo prašymu, pakeisti – 2019-06-06. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas netinkamu (nedezinfekuotu, nešvariu) minkštu inventoriumi, byloje nėra.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo maitinimo, mažų porcijų šalto ir nehigieniškai pateikiamo maisto.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad maistas atitinka kaloringumą, energetinę vertę, svorį ir išduodamas laikantis higienos normų reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į pataisos įstaigą, kokybę. Remiantis 2017-02-15, 2017-05-18 maisto tyrimų protokolais, pažeidimų dėl maisto kokybės nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl mažų kiemelių atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, depresija ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 42 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atvejus pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 42 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis