Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-175/2011

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam M. I., jo įstatyminei atstovei A. I., gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., mokytis arba pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis per 5 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš R. M., D. I. (o jiems neišgalint iki jiems sueis pilnametystė iš jų įstatyminių atstovų R. G. ir A. M.) bei M. I. solidariai priteista 690 Lt A. V..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. I. ir R. M., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. I. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su D. I., 2007 m. gruodžio 7 d. apie 10 val. būdami nepilnamečiais, mieste, šalia garažų masyvų, D. I. prie garažų saugant, kad nusikalstamos veikos nematytų pašaliniai asmenys, kai tuo metu M. I. pastūmęs pargriovė S. Ž., dėl ko jai lūžo dešinio žastikaulio gumburėlis ir pagrobė 60 litų vertės moterišką rankinę su joje buvusiais daiktais: piniginę 20 litų vertės, 40 litų pinigų, skėtį 22 litų vertės, mėnesinį pravažiavimo bilietą 24 litų vertės, prekybos centro „Maxima" nuolaidų kortelę 15 litų vertės, užrašų knygelę 20 litų vertės, buto raktus 150 litų vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3100" 300 litų vertės, pensininko ir tremtinio pažymėjimus neturinčius materialinės vertės, viso turto už 651 Lt padarymo.

Be to, M. I. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su D. I., R. M., 2007 m. gruodžio 10 d. 19.20 val. būdami nepilnamečiais, R. M. ir D. I. saugant, kad nusikalstamos veikos nematytų pašaliniai asmenys, kai tuo metu M. I. mieste, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, prie (duomenys neskelbtini) buto atvirai griebdamas už rankinės, pagrobė nukentėjusios A. V. rankinę 50 Lt vertės su joje buvusiais daiktais - 30 Lt vertės pinigine, 150 litų įvairiomis kupiūromis, mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 2610" 240 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 1112" 190 Lt vertės, skėčiu 30 Lt vertės, 4 vnt. raktų, neturinčių materialinės vertės.

Anot apelianto, nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, padarant aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nukrypstant nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio nusikalstamose veikose. Pasak nuteistojo, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nuteistasis tvirtina, kad teismas nemotyvuotai, neobjektyviai atmetė jo kaltę paneigiančius įrodymus, ir taip pažeidė jo teisę į teisingą teismą.

Nuteistasis neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir teigia, kad kiti kaltinamieji jį apkalbėjo dėl blogų tarpusavio santykių, o daugiau įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra. Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu abu kaltinamieji patvirtino, kad jų santykiai buvo konfliktiški. Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Petrašiūnų policijos nuovados 2009-03-03 pažyma Nr. 20-23-3-S-36 paneigė aplinkybę, kurią nurodė kiti kaltinamieji, kad 2007-12-10 jis buvo pabėgęs iš namų. Kaltinamasis R. M. savo rašytame paaiškinime ir pirminiuose parodymuose (2008-02-22) net negalėjo nurodyti, kada padaryta nusikalstama veika, tačiau 2008-02-27 jau pamena ir nusikalstamos veikos padarymo datą ir aplinkybes, ir kt. Šie parodymai, anot nuteistojo, turėjo kelti teismui abejones.

Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Liudytojo T. M. parodymai, anot apelianto, neinformatyvūs, keliantys abejones. Liudytojo parodymai apie tai, kad jis turėjo telefoną Nokia, nepatvirtina, jo kaltės. Be to, šis liudytojas galėjo klysti dėl datos, kada matė jį bendrabutyje. Jis nebuvo apklaustas iškart po veikos padarymo, nenurodė, kodėl jam įsimintina 2007-12-10. Liudytojas Š. G. teisme pakeitė parodymus, o teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių tai buvo padaryta. Teisme buvo pagarsinti šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojos B. K. parodymais, tačiau neįvertino mokyklos direktorės pateiktos 2009-02-27 pažymos Nr. l.l-SR-168, kurioje nurodyta, kad 2007 m. gruodžio mėn. ir 2008 m. sausio mėn. jis į mokyklą ateidavo su mama atsiskaityti už atliktas pamokas, nes buvo rengiami dokumentai namų mokymui. Teismas nesivadovavo liudytojų G. K., S.G. B. parodymais dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, tačiau nevertino to, kad prašymas dėl šių liudytojų apklausimo ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateiktas 2008-03-27, tačiau šis veiksmas laiku nebuvo atliktas.

Nuteistasis teigia, kad teismas dėl plėšimo iš S. Ž. turėjo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 93 str. bei Lietuvos Respublikos BK 82 str. tvarka skirti auklėjamojo pobūdžio priemones, nes jis savo kaltę dėl šios veikos pripažino, padėjo išaiškinti veikos padarymo aplinkybes, kaltus asmenis, atlygino padarytą žalą. Be to, jis šiuo metu mokosi, charakterizuojamas teigiamai, nusikaltimų nedaro, nebuvo baustas administracine tvarka. Teismas žalos atlyginimo nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir skirdamas pačią griežčiausią bausmę - laisvės atėmimą (nors ir atidedant nuosprendžio vykdymą) bei visą eilę apribojimų, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d.

Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis, jo įstatyminė atstovė ir gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. I. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 str. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinis skundas nagrinėjamas tik jo ribose (LR BPK 320 str. 3 d.)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. I. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išanalizuotais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Nuteistojo teiginiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. nuostatų pažeidimo deklaratyvūs, neargumentuoti. O tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip norėtų pats nuteistasis, nėra ta aplinkybė, kuri leistų konstatuoti, kad teismas buvo šališkas.

Nors kaltinamasis neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, t.y. atvirai pagrobęs A. V. rankinę su joje buvusiais daiktais, tačiau jo kaltę patvirtina kaltinamųjų D. I. ir R. M., su kuriais bendrai veikdamas M. I. padarė nusikaltimą, liudytojo T. M. parodymai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Kaltinamieji D. I. ir R. M. buvo apklausti eilę kartų ikiteisminio tyrimo metu, buvo atliktos jų akistatos su M. I.. Nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji D. I. ir R. M. nuosekliai dėstė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu esminėse detalėse visada sutapo. R. M. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Kaltinamieji parodė, kad 2007-12-10 buvo prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, kad pamatę einančią moteriškę sugalvojo paimti jos rankinuką. Jie nusekė paskui moteriškę, R. M. liko prie garažų, D. I. prie laiptinės durų, o M. I. įėjo į laiptinę paskui moteriškę. Po to M. I. ir D. I. atbėgo prie R. M. ir jie visi nubėgo. M. I. turėjo rankinę, kurią jie iškraustė. M. I. paėmė piniginę ir vieną mobiliojo ryšio telefoną ir numetė rankinę. R. M., papildomai apieškojęs rankinę, rado dar vieną mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurį paėmė. Vėliau tą telefoną jis davė T. M.. Po vagystės jie grįžo pas D. I.. Teisėjų kolegija kritiškai vertina M. I. teiginius apie tai, kad kaltinamieji R. M. ir D. I. jį apkalba, atsižvelgdama į šių kaltinamųjų parodymų nuoseklumą, juolab, kad liudytojo T. M. parodymai patvirtino kaltinamųjų R. M. ir D. I. parodymus ir paneigė M. I. teiginius, kad jis 2007-12-10 nebuvo susitikęs su R. M. ir D. I., ir kad buvo su tėvu darbe. Liudytojas T. M. teismo posėdžio metu parodė, kad jis pirko iš R. M. telefoną „Nokia 2610“, ar 2007-12-10 matė bendrabutyje M. I., teigė neprisimenantis. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, T. M. patvirtino, kad jie teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad 2007-12-10 vakare bendrabučio vestibiulyje sutiko R. M. ir M. I.. R. M. jį pasivedė į šoną ir siūlė pirkti mobilaus ryšio telefoną „Nokia 2610“. Į šį mobiliojo ryšio telefoną jis buvo įdėjęs tėvo SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). (t. 1, b.l. 137, 138). Kad į nukentėjusiosios A. V. mobilaus ryšio telefoną 2007-12-10 vakare buvo įdėta T. M. nurodyta SIM kortelė, patvirtina Kauno miesto VPK Kriminalinės policijos Operatyvinės veiklos tarnybos pateikta informacija apie SIM korteles, įdėtas į A. V. priklausantį mobiliojo ryčio telefoną, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 135). Jokio rimto pagrindo netikėti liudytojo T. M. parodymais byloje nėra. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. numato, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Todėl tai, kad teismas rėmėsi liudytojo T. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nelaikoma įstatymo pažeidimu, kadangi pagarsinus T. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, buvo patikrintas būtent kaltinamųjų R. M. ir D. I. parodymų teisingumas. Tad paminėti įrodymai patvirtina, jog M. I. 2007-12-10 tikrai buvo kartu su D. I. ir R. M., o ne su savo tėvu darbe. Visi šie aptarti įrodymai paneigia liudytojo S. I., kuris neabejotinai yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi M. I. yra jo sūnus, ir jo bendradarbių G. K., S.G. B. parodymus.

Nors teismas rėmėsi liudytojų Š. G. ir B. K. parodymais, tačiau šių liudytojų parodymai iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ištyrimui nenurodė. Liudytojas Š. G. tik patvirtino faktą, kad M. I. būdavo bendrabutyje ir, kad yra atnešęs mobilaus ryšio telefoną. Liudytoja B. K. tik nurodė, kad M. I. 2007-12-10 nebuvo pamokose. Tačiau iš Petrašiūnų vidurinės mokyklos pateiktos informacijos matyti, kad M. I. 2007 m. gruodžio ir 2008 m. sausio mėnesį į mokyklą ateidavo kartu su mama pas dalykų mokytojus atsiskaityti už pasirengtas pamokas. Tuo metu buvo tvarkomi dokumentai dėl namų mokymo skyrimo. Namų mokymas paskirtas nuo 2008-02-01. (t. 2, b.l. 175). Iš to tik seka, kad pamokų jis nusikaltimo padarymo metu nelankydavo.

Nuteistasis M. I. teigia, kad Petrašiūnų policijos nuovados pažyma patvirtina, jog jis 2007-12-10 nebuvo pabėgęs iš namų. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad M. I. 2007-12-10 vakare visgi nebuvo namuose. Tuo tarpu policijai apie tai, kad M. I. išėjęs iš namų, galėjo būti ir nepranešta.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos pagrįstai pripažino M. I. kaltu pagrobus A. V. rankinę su joje buvusiais daiktais.

Nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino įvykdęs plėšimą S. Ž. atžvilgiu ir labai gailisi, atlygino žalą ir prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-P-85/2008) išaiškinta, kad pagal BK 93 str. asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Kadangi M. I. padarė du nusikaltimus – plėšimą ir vagystę, kurie sudaro realią sutaptį, Lietuvos Respublikos BK 93 str. taikymas M. I. atžvilgiu yra negalimas. Tuo tarpu iš nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas M. I. bausmę, į aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs vieną nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino padarytą žalą, atsižvelgė, nors prieš tai ir konstatavo, kad kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl tai nepripažįstama netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. I. apeliacinį skundą atmesti.