- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-11
- Bylos Nr.
- 2-78-459/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir trečiajam asmeniui Valstybės įmonei „Šiaulių regiono keliai“
- Trečiasis asmuo
- Valstybės įmonei „Šiaulių regiono keliai“
- Advokatai
- Zigmas Burba
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovei Eglei Izokaitytei,
viešajame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą, pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir trečiajam asmeniui Valstybės įmonei „Šiaulių regiono keliai“, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė A. B. į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas, advokatas Zigmas Burba palaikė ieškovės ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovės 6300Lt dydžio patirtą žalą bei 580,80 Lt patirtas automobilio vertinimo išlaidas, iš viso 6880,80 Lt, atsiradusias dėl eismo įvykio, įvykusio 2009 m. spalio 1 d., apie 21.46 val., Kelmės rajone, kelyje A12 Ryga – Šiauliai – Tauragė - Kaliningradas, 111 kilometre, kurio metu buvo sugadinta ieškovei priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo jos sutuoktinis A. B.. Eismo įvykis atsitiko dėl to, jog transporto priemonės vairuotojas A. B. nesuspėjo išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu laukiniu gyvūnu. Į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų surinktų duomenų pagrindu 2009-12-28 Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono PK nutarimu buvo nuspręsta administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. B. transporto priemonę vairavo blaivus, teisę vairuoti turi, vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė, nes negalėjo iš anksto numatyti staiga atsiradusios kliūties bei jos išvengti. Kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, kelio ženklų įspėjančių apie laukinius gyvūnus nėra. Automobilis apgadintas ne nuo vairuotojo valios priklausančių aplinkybių, bet dėl staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusio gyvūno. Atstovas tvirtino, kad už nuostolius, atsiradusius dėl 2009 m. spalio 1 d. eismo įvykio yra atsakinga atsakovė, nes pagal CK 6.267 str. 2 d., laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi, asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala. Ta aplinkybė, kad nėra nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nereiškianti, kad valstybės pareiga atlyginti žalą dingsta ir neatsiranda tol, kol valstybė jos nenustato. Valstybė iki galo neįvykdė pareigos nustatyti žalos atlyginimo tvarką, tačiau tokios tvarkos nebuvimas neatleidžia valstybės nuo atsakomybės. Todėl, esant įstatymo ar teisės spragai, teismas turėtų taikyti įstatymo ir teisės analogiją. Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. nurodyta, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Ši įstatymo nuostata apima visą laukinę gyvūniją. Todėl laisvėje esančių laukinių žvėrių, tarp jų ir briedžių, savininkė yra valstybė, dėl ko ji turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos. Atstovas prašė atkreipti dėmes į faktą, kad pagal Lietuvos kelių policijos tarnybos 2010 m. liepos 21 d. išduotą pažymą Nr. 39-S-3035, laikotarpiu nuo 2004 iki 2010 metų Kelmės rajono, kelio A12 Ryga – Šiauliai – Tauragė – Kaliningradas, 110-111 km. ruože įvyko 55 eismo įvykiai dėl gyvūnų kaltės, juose buvo 3 eismo dalyviai sužeisti. Tačiau nepaisant įvykusių eismo įvykių skaičiaus Atsakovė iki šiol nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų išvengta žalos, nes nėra pastatyta kelio ženklų apie gyvūnų grėsmę, nėra įrengta jokių techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pasireiškė tuo, jog valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių ir neužkirto kelio gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, dėl ko ieškovė patyrė nuostolių. Atstovas teigė, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti bei pareigai atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Atstovas savo reikalavimui pagrįsti prašo teismą remtis LAT 2009-11-23 nutartimi, civ. byloje Nr. 3K-3-509/09, kurioje išaiškinta, kad įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, jog nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. LAT šioje nutartyje yra atkreipęs dėmesį į atskirų įstatymų normų reglamentuotus atvejus, kai atlyginama laukinių žvėrių padaryta žala, tai: Medžioklės įstatymo (2009 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-327 redakcija; Žin., 2009, Nr. 85-3584) 18 straipsnyje reglamentuojama dėl laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlyginimo tam tikrais atvejais; Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-638 redakcija, Žin., 2001, Nr. 110-3988) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 5, 6 dalyse nustatytais atvejais atlygina laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai arba valstybė, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios arba kitų CK 6.253 straipsnyje nustatytų veiksmų. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų gali būti nustatyti atvejai, kai valstybė ar asmenys, turintys teisę tam tikroje teritorijoje naudoti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų išteklius, yra atleidžiami nuo šių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo. LAT pažymėjo, kad nurodytuose įstatymuose nenustatyta tvarkos, pagal kurią būtų atlyginama laukinio žvėries padaryta žala, jam staiga išbėgus į kelią ir susidūrus su automobiliu; šių ir kitų įstatymų nenustatyta atvejų, dėl kurių valstybė būtų atleista nuo laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo. Vadinasi, CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir šiuo atveju yra įstatymo spraga, dėl kurios negali būti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime (b.l.33-36, 38-44) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovė Eglė Izokaitytė palaikė atsakovės poziciją išdėstytą atsiliepime ir paaiškino, kad pirmiausia ieškinyje nėra pakankamų duomenų, kad ieškovei priklausantis automobilis susidūrė su laukiniu gyvūnu, nes įvykio tyrimo medžiagoje nėra nurodyta su kokiu konkrečiu gyvūnu įvyko automobilio susidūrimas. Kita vertus, ieškovė turėtų įrodyti, kad žala padaryta dėl atsakovės kaltės, kuri pasireiškė neteisėtais veiksmais ir, kad tarp kaltų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau atstovė įsitikinusi, kad ieškovė šių aplinkybių nepagrindė, nes Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą užtikrinant tiek laukinių gyvūnų apsaugą, tiek ir saugų transporto eismą keliuose. Tai matyti iš eilės priimtų teisės aktų ir programų, būtent LR laukinės gyvūnijos įstatymas; LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymas; Lietuvos Respublikos kelių įstatymas; Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LRV 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155; Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, patvirtinta LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. Atstovė nurodė, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka. LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 str. nėra numatyta, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria transporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. To nenumato ir kiti įstatymai. Pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas numatytų, jog valstybė visais atvejais privalo atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, tai prieštarautų protingumo principams, nes laisvėje gyvena šimtai ir tūkstančiai gyvūnų rūšių, kurie vienomis ar kitomis sąlygomis gali padaryti ar daro žalą žmogaus sveikatai, jo turtui ar net kelia pavojų gyvybei. Atsakovės atstovė atkreipė dėmesį, kad automobilis pagal CK 6.270 str. yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu. Automobilio vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos transporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes suvaldyti automobilį kiekvienoje situacijoje. CK 6.270 str. preziumuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, jei jis neįrodo, kad žala padaryta dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atstovės įsitikinimu ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl nenugalimos jėgos, atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo dėl autoįvykio, todėl mano, kad dėl žalos atsiradimo yra kaltas minėto automobilio vairuotojas. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 3 d. 3 p. numato, kad transporto priemonės valdytojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui bei aplinkai. Mano, kad ieškovas šališkai preziumuoja, kad valstybės institucijos nevykdė teisės aktuose numatytų pareigų, konkrečiai pareigos paženklinti ir užtverti atitvarais autoįvykio vietą iki autoįvykio. Pažymėjo, kad valstybės institucijos savo funkcijas šioje srityje vykdė ir vykdo pagal teisės aktų reikalavimus. Atstovė tvirtino, kad LR CK 6.267 str. 2 d. numato atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, kuri yra atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Laukiniais žvėrimis yra laikomi laukiniai gyvūnai, gyvenantys laisvėje ir niekieno neprižiūrimi. Atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnis nustato, kad laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytais atvejais atlygina laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai arba valstybė, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Šis straipsnis nenumato atvejo, kad valstybė privalėtų atlyginti žalą, jeigu ji atsirado susidūrus transporto priemonei su laukiniais gyvūnais. Mano, kad ieškovė turėtų galimybę reikalauti žalos atlyginimo tik tuomet, jeigu įrodytų buvus atsakovės kaltę dėl žalos atsiradimo ir priežastinį ryšį tarp žalos ir atsakovės kaltų veiksmų.
Trečiojo asmens Valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ atstovė Danguolė Volkovienė į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai. Pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Byloje yra atsiliepimas į ieškinį (b.l.62-64), kuriame tretysis asmuo prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad sistemiškai aiškinant LR CK 6.263str. ir CK 6.267 str. nuostatas, teigtina, jog laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka. Mano, kad atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas (LR CK 6.267str., 1.8str.).
LR CK 6.267str. pasakyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270str.1d. numatytos aplinkybės. LR CK 6.267str. 2 d. pasakyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad LR CK 6.267 str. 2 d. numato atsakomybę už laukinių žvėrių padarytą žalą, kuri atlyginama tik įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šias nuostatas matyti, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai yra numatyta įstatymuose. Būtent, atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiajai teisės normai. Nagrinėjamu atveju, t.y. žalos atsiradimo metu (2009-10-01) nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Pažymėtina, kad nuo 2010-07-10 galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22str. 6d., kurioje yra pateiktas valstybės nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo reguliavimas, nenustatant griežtosios civilinės atsakomybės. Tačiau teisinio reglamentavimo srityje galiojant taisyklei lex retro non agit, t.y. teisės aktui neturint atgalinio veikimo galios (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998-03-25 nutarimą), nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2009m. spalio 1 d. padarytos žalos atlyginio (LR AT 2011-07-21 nutartis civ. Byloje Nr.3K-3-338/2011). Darytina išvada, kad LAT šioje nutartyje išaiškino teismo praktiką dėl civilinės atsakomybės taikymo eismo įvykio metu, kai automobilis susiduria su laukiniu gyvūnu. Teismas nurodė, jog teisės aktai nenumatė valstybei griežtosios civilinės atsakomybės. Todėl netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės ir todėl atsakomybė už gyvūno padarytą žalą šios bylos kontekste turėtų būti taikytina nustatant visas LR CK 6.246str., 6.249str. įtvirtintas būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti. Pagal CK nustatytas įrodinėjimo taisykles ieškovė privalo įrodyti neteisėtus valstybės veiksmus, jų pasekoje atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat ir atsakovės kaltę. AT pažymėjo, kad neteisėtus veiksmus privalo įrodyti ieškovė. Pažymėtina, kad neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta tokio pobūdžio bylose paprastai tenka ieškovui. Šioje civilinėje byloje, kai paties teisinio santykio pobūdis nulemia veiksmų neteisėtumo prezumpciją, atsakovas įrodymais siekia ją paneigti, tokiu būdu ir ieškovas įtraukiamas į aktyvaus įrodinėjimo procesą, nes turi nuginčyti atsakovo teikiamus argumentus ir įrodymus. Todėl nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų, pvz. pareigos, įtvirtintos teisės aktuose pažeidimo, neteisėtų veiksmų ar kitų deliktinės atsakomybės sąlygų, negali kilti ir atsakomybė. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimo pagrindu nurodė eismo įvykio tyrimo medžiagą. Iš byloje esančio Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono PK nutarimo (b.l.5) turinio akivaizdu, kad 2009-12-28 nuspręsta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, dėl 2009-10-01, 21.46 val. įvykusio eismo įvykio Kelmės rajone, kelio A12 Ryga – Šiauliai – Tauragė – Kaliningradas, 111 km., kur transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su laukiniu gyvūnu, nustačius, kad nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nutarime taip pat nurodyta, kad gyvūnas eismo įvykio vietoje nerastas, kelio ženklų įspėjančių apie gyvūnus, nėra. Iš Teismui pateiktos Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono PK autoįvykio medžiagos akivaizdu, jog įvykį tyręs vyr.patrulis L. R. tarnybiniame pranešime nurodė, jog automobilio vairuotojas A. B. įvykio vietoje jam paaiškino, kad partrenkė laukinį gyvūną, tačiau nenurodė kokį gyvūną konkrečiai. Tačiau susipažinus su visais šios medžiagos duomenimis akivaizdu, kad ir kituose jos dokumentuose nėra jokios informacijos apie tai, koks būtent gyvūnas buvo kliūtimi vairuotoje kelyje. Tik teismo posėdyje vairuotojas A. B. paaiškino, jog tai greičiausiai buvo briedis. Liudytoju teismo posėdyje apklaustas įvykį tyręs pareigūnas L. R. taip pat paaiškino, kad tai greičiausiai buvo briedis, nors gyvūno įvykio vietoje nematė, nerado jo pėdsakų, nerado jo lavono. Todėl teismas iš aukščiau aptarto daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad A. B. vairuojamas automobilis susidūrė būtent su laukiniu gyvūnu, nes akivaizdu, kad administracinio teisės pažeidimo byloje yra užfiksuoti nekonkretūs duomenys, nenurodyta gyvūno rūšis. Teismo posėdžio metu A. B. tvirtino, kad tai greičiausiai buvo briedis, bet pati ieškovė teigė gyvūno iš vis nemačiusi, nes susidūrimo metu miegojusi. Taigi darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad žala transporto priemonei buvo padaryta būtent laukiniam gyvūnui susidūrus su transporto priemone.
Be aptarto įvertintinas ir kitas ieškovės atstovo nurodytas aspektas. Ieškovės atstovas tvirtino, kad kelio ruožas kuriame įvyko susidūrimas su gyvūnu yra avaringas. Teiginį grindė pateikta Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2010-07-21 pažyma Nr.39-IL-674. Tais duomenimis remdamasis tvirtino, kad valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas privalėjo pastatyti užtvaras, specialius kelio ženklus, kontroliuojant gyvūnų populiaciją ir taip užkertant kelią neigiamoms pasekmėms. Tačiau teismas daro išvadą, kad iš pažymos Nr.39-IL-674 matyti tik bendra eismo įvykių statistika per 5 metus, kai jų priežastimi nurodomi gyvūnai. Iš šios statistikos negalima nustatyti su kokiais gyvūnais, t.y. ar su laukiniais, ar su naminiais yra užfiksuoti eismo įvykiai. Pažymoje nėra išskirta, jog jie kilo dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Kadangi pažymoje neatsispindi, kad būtent laukiniams gyvūnams išbėgus į kelią įvyko šie įskaitiniai eismo įvykiai, manytina, kad eismo įvykiai galėjo įvykti ir dėl naminių gyvūnų kaltės, arba dėl pačių vairuotojų kaltės. Pažymoje nėra duomenų, kad Kelmės rajono kelio A12 Ryga – Šiauliai – Tauragė – Kaliningradas, 111 kilometre anksčiau iki šio įvykio yra įvykęs bent vienas eismo įvykis, kurio kaltininku būtų laukinis gyvūnas. Kita vertus byloje nenustatyta duomenų apie kitų šio kelio ruožų avaringumą, todėl darytina išvada, kad nėra pakankamų ir neginčijamų duomenų, kad kelio A12 Ryga – Šiauliai – Tauragė – Kaliningradas, 111 km. būtų galima vertinti, kaip labiau pavojingą eismo saugumo požiūriu. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadai, jog valstybė turėjo pareigą šiame ruože įrengti atitinkamus kelio ženklus ar kitas apsaugos priemones. Teismas mano, kad sprendžiant dėl laukinio žvėries išbėgimo į kelią būtina individualiai įvertinti kiekvieną atvejį, konkretų atitinkamos rūšies gyvūną, jų populiacijos mastą, populiacijos rūšies skaičiaus nusistovėjimą, gyvūnų įpročius keliauti, jų sėslumą, sezoninės migracijos laiką. Ieškovė nė vienos iš minėtų aplinkybių neįrodinėja ir nedetalizuoja, nurodo tik bendro pobūdžio teiginį, kad valstybė visada privalo numatyti ir kontroliuoti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Tuo tarpu kaip aptarta anksčiau, iš nutarimo nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, kad joje net nėra užfiksuota koks konkrečiai laukinis gyvūnas galėjo išbėgti į kelio važiuojamąją dalį. Iš to nėra galimybės turimus duomenis apie kelio ruožą 111 kilometre vertinti kaip labiau avaringą.
Atmestinas ir ieškovės prašymas taikyti įstatymo analogija, t. y. CK 6.267 straipsnį pagal kurį valstybės kaltė preziumuojama ir valstybė atsakytų be kaltės. Darytina išvada, kad pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių teisės normų.
Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė būtinų deliktinės atsakomybės elementų: kaltės, neteisėtų atsakovės veiksmų, t.y. to, ko valstybė neatliko, nors pagal teisės aktus privalėjo, iš to atsiradusių pasekmių, t.y. žalos ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos. Kadangi civilinė atsakomybė atsiranda tik neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė atsakovei negalima.
Ieškinys atmestinas, tačiau ieškovei yra suteikta antrinė teisinė pagalba (b.l.4) apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ją atstovavo Šiaulių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas, todėl žyminis mokestis ir kitos bylinėjimosi išlaidos iš jos valstybei nepriteistinos (LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20str. ir LR CPK 88str.1d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259str., 260str., 263str., 265str., 268str., 270str., teismas
nusprendžia:
Ieškovės A. B. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą, apeliaciniu skundu.