Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2012-02-20 · Civilinė byla Nr. 2-346-212/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-20
Bylos Nr.
2-346-212/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Zina Mickevičiūtė
Atsakovas
Ievai A, A. A., M. J.
Civilinė byla Nr.2-346-212/2012Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00440-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 27.3.2.5;42.11.3;44.2.4.1;116.4;126.8
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 20 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,Sekretoriaujant Editai Šinkūnienei,Dalyvaujant ieškovės bankrutavusios individualios įmonės „Norgeslita“ atstovui P. P.,Atsakovams Ievai A. J., M. J. ir jo atstovui adv. K. R.,Atsakovui A. A. nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo pagal bankrutavusios individualios įmonės „Norgeslita“ ieškinį atsakovams M. J., Ievai A. J., A. A. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo M. J. 79 755,40 Lt skolos, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančiomis: 2008-11-25 dovanojimo sutartį, kuria M. J. neatlygintinai perleido Ievai A. J. žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 2009-07-17 dovanojimo sutartį, kuria Ieva A. J. neatlygintinai perleido A. A. žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 2008-12-11 dovanojimo sutartį, kuria M. J. neatlygintinai perleido Ievai A. J. žemės sklypą, du pastatus-kiaulides, pastatą-sandėlį, du kiemo statinius – mėšlides, esančius (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra, grąžinant M. J., Ievą A. J. ir A. A. į padėtį, kuri buvo iki 2008-11-25, 2008-12-11 ir 2009-07-17 dovanojimo sutarčių sudarymo, pripažįstant M. J. nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ½ dalį žemės sklypo, du pastatus-kiaulides, pastatą-sandėlį, du kiemo statinius – mėšlides, esančius (duomenys neskelbtini); priteisti iš Ievos A. J. – 53 000 Lt sumą, kurią ji gavo iš A. M., N. M. ir J. B. individualios įmonės už parduotą pastatą-kiaulidę, ½ dalį žemės sklypo, kiemo statinį-mėšlidę, pastatą-sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini), 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą 53 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo visiško įvykdymo ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad ieškovei Panevėžio apygardos teismas 2010-12-20 nutartimi iškėlė bankroto bylą, atsakovas buvęs įmonės savininkas ir vadovas. Įmonės kreditoriniai reikalavimai sudaro 105 187,10 Lt. Vykdant bankroto procedūrą, nustatė, kad atsakovas laikotarpyje nuo 2004-05-27 iki 2008-12-03 be teisėto pagrindo paėmė iš įmonės sąskaitos 79 755,40 Lt ir jų negrąžino. Be to, atsakovas visą įmonės turėtą nekilnojamąjį turtą perleido savo motinai, atsakovei I. A. J. ir taip pablogino įmonės turtinę padėtį. Mano, kad sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6. 66 straipsnio pagrindu, nes pažeidžia kreditorių teises. Šalys sudarė sandorius, kurių sudaryti neprivalėjo, atsakovas žinojo, kad šie sandoriai pažeidžia įmonės kreditorių teises ir buvo nesąžiningas.

Atsiliepimas

Atsakovė Ieva A. J. nesutinka su reikalavimais, prašo juos atmesti. Nurodo, kad 2008 metais lapkričio – gruodžio mėnesiais ir M. J. ir jo įmonė „Norgeslita“ buvo mokūs, neturėjo prisiėmę jokių įsipareigojimų ar skolų. Skolos atsirado tik 2010 metais. Nesutinka, kad M. J. skolingas savo IĮ „Norgeslita“ 79 755,40 Lt, nes individualios įmonės savininkas bet kada gali išsimokėti sau įmonės uždirbtą pelną ir bet kada pasiimti iš savo įmonės bet kokią pinigų sumą. Nesutinka, kad ginčijamų sutarčių šalys sudaryti neprivalėjo. Mano, kad privalėjo, nes 2006-07-04 ji paskolino savo sūnui M. J. 5 185 EUR iki 2008-12-31. Šiuos pinigus jis panaudojo nekilnojamojo turto įsigijimui, o kadangi laiku skolos grąžinti negalėjo, 2008-11-25 ir 2008-12-11 dovanojimo sutartimis perleido jai nekilnojamąjį turtą. Ieškovo prašymas taikyti Pauliano akto nuostatas ir naikinti visiškai teisėtas 2008 metais sudarytas sutartis nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, todėl ieškinys atmestinas.

Atsakovas M. J. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad 2006-07-04 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė I. A. J. paskolino jam 5 185 EUR nekilnojamam turtui pirkti. Atsiskaityti pagal šią sutartį jis turėjo iki 2008-12-31, tačiau pinigų neturėjo, todėl 2008 metų pabaigoje perleido atsakovei įgytą nekilnojamąjį turtą. Mano, kad nepažeidė įmonės kreditorių teisių, nes 2008 metais jų nebuvo. Nepažeidė ir UAB „Mindausta“ teisių, nes 2008-07-01 sudarytos paskolos sutarties terminas nebuvo pasibaigęs ir jokie reikalavimai jam pareikšti nebuvo. Jis nebuvo skolingas savo individualiai įmonei 79 755,40 Lt, kadangi kaip savininkas bet kada galėjo pasiimti iš įmonės pinigus, nes tai jo turtas. Įmonė vykdė veiklą iki 2009 metų, dirbo pelningai ir neketino bankrutuoti.

Atsakovas A. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvauja, apie posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai (t. 2, b. l. 35, 56, 101).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2010-12-20 nutartimi individualiai įmonei „Norgeslita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Viresita“. Atsakovas M. J. įmonės savininku ir vadovu buvo nuo 2004-05-25, t. y. nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo. Panevėžio apygardos teismas 2011-06-08 nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai 105 187,10 Lt sumai (t. 1, b. l. 16-22). Iš metinių pelno mokesčio deklaracijų matyti, kad įmonė 2006 metais turėjo 4 563 Lt nuostolio, o 2007-2008 dirbo pelningai (t. 2, b. l. 64-69).

Dėl 79 755,40 Lt skolos priteisimo.

Iš pateiktos įmonės piniginių lėšų judėjimo suvestinės už laikotarpį nuo 2004-05-27 iki 2008-12-03 ir dokumentų, pagrindžiančių šią suvestinę matyti, kad iš įmonės sąskaitos atsakovas M. J. išėmė 152 361,83 Lt, o grąžino – 72 606,43 Lt. Dokumentų, pagrindžiančių 79 755,40 Lt panaudojimą, nėra. Duomenų, kad ši pinigų suma buvo išleista įmonės reikmėms, įmonės kreditoriams ir pan., nepateikta (t. 1, b. l. 24-107).

Atmestinas atsakovo argumentas, kad jis neprivalo aiškintis dėl reikalaujamos 79 755,40 Lt sumos pinigų, kad juos turėjo teisę paimti ir panaudoti kaip norėjo. Atsakovas pinigus naudojo ne iš asmeninės sąskaitos, bet iš įmonės sąskaitos, todėl visų gautų sumų panaudojimas turi būti pateisinamas buhalteriniais ir kitais dokumentais.

Individuali įmonė yra neribotos atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Įmonės turtas yra atskirtas nuo įmonės savininko turto ir priklauso įmonei nuosavybės teise, išskyrus atvejį, kai individualiai įmonei perduodamas įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui (sutuoktinei) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Tokiu atveju turtas įmonei perduodamas patikėjimo teise, tačiau sutuoktiniams susitarus net ir šis turtas gali būti įmonei perduotas nuosavybės teise (Individualių įmonių įstatymo, toliau IĮĮ, 2, 6, 8 straipsniai). Individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymas, individualios įmonės nuostatai bei kiti įstatymai (IĮĮ 6 str. 4 d.).

Įstatymas numato, kad individualios įmonės savininkas turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams ir pan., tačiau perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Visos šios operacijos įforminamos teisės aktų nustatyta tvarka, o surašyti dokumentai turi turėti įstatymo nustatytus privalomus rekvizitus (IĮĮ 6 str. 6 d., 8 str. 3 d.).

Pagal įstatymą individualios įmonės vardu vienvaldiškai veikia įmonės vadovas ir atsako už įmonės dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą. O įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (IĮĮ 7 str. 5 d., 9 str.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas naudojosi pinigais, esančiais individualios įmonės sąskaitoje, todėl finansinius dokumentus, visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu privalėjo tvarkyti pagal Individualių įmonių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų reikalavimus.

Įmonės vadovui įstatymas nustato pareigą juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, o šių pareigų nevykdant arba jas vykdant netinkamai, visiškai atlyginti juridiniam asmeniui dėl tokių veiksmų padarytą žalą. Atsakovas dokumentų, patvirtinančių 79 755,40 Lt panaudojimą, nepateikė, todėl laikytina, kad įmonei padarė žalos, pasisavindamas pinigus ir todėl privalo šią žalą atlyginti.

Ieškovės reikalavimas dėl 79 755,40 Lt priteisimo pagrįstas byloje esančiais dokumentais ir tenkintinas visiškai.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Ieškovė reikalavimus pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis grindžia CK 6. 66 straipsniu (Actio Pauliana).

Pagal CK 6. 66 straipsnio nuostatas kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Vertinant ar konkrečiais skolininko sudarytais sandoriais buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šių sandorių skolininkas tampa nemokus arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai arba iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-07-03 apžvalgoje „Dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo“ ir formuojamojoje teisės taikymo praktikoje išaiškino, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių ne tik nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, bet ir nuo kitokių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės, o actio Pauliana taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2006-12-01 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-619/2006; 2008-12-09 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2010-11-30 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.).

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju šių sąlygų nėra. Iš atsakovų pateiktų dokumentų matyti, kad 2006-07-04 banko SNORAS Utenos filiale Ievai A. J. išmokėta 5 185 EUR suma ir tą pačią dieną atsakovė šią pinigų sumą paskolino M. J.. Sutarties šalys nurodė, kad pinigai skolinami iki 2008-12-31 nekilnojamojo turto įgijimui (t. 2, b. l. 50-51). Ieškovė ginčija atsakovų M. J. ir Ievos A. J. dovanojimo sutartis sudarytas 2008-11-25 ir 2008-12-11 pagal kurias buvo perleistas nekilnojamasis turtas, įgytas 2005-2007 metais (t. 1, b. l. 141-152). Atsakovas M. J. teigia, kad turtą perleido už gautą paskolą, nes negalėjo grąžinti pinigų. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovė I. A. J.. Nėra pagrindo netikėti tokiais atsakovų paaiškinimais, nes jie nenuneigti. Be to, duomenų, kad 2008 metų pabaigoje, t. y. sudarant dovanojimo sutartis, įmonė turėjo galiojančių kreditorinių reikalavimų, nėra. Atsakovas pateikė VSDFV Utenos skyriaus pažymą apie tai, kad įmonė 2008 metais buvo skolinga biudžetui 629,76 Lt (t. 2, b. l. 113). Tačiau 2008 metais įmonė vykdė veiklą ir buvo pelninga, todėl šią skolą galėjo sumokėti. Negalima laikyti galiojančiu kreditoriniu reikalavimu ir UAB „Mindausta“ 70 000 Lt paskolos, nes jos grąžinimo terminas numatytas 2013-12-31, t. y. sandorių sudarymo metu dar nebuvo suėjęs (t. 1, b. l. 23). Nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad ginčijami sandoriai pažeisti kreditorių teises, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis kreditorių teises; kreditorių turinčių neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę nebuvo.

Nesant pagrindo pripažinti M. J. ir Ievos A. J. 2008-11-25 ir 2008-12-11 sudarytas dovanojimo sutartis negaliojančiomis, ieškinys dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir 53 000 Lt priteisimo iš atsakovės Ievos A. J., atmestinas.

Ieškinį patenkinus dalyje, iš atsakovo M. J. priteistinos bylinėjimosi išlaidos, 2 392,66 Lt žyminio mokesčio ir 73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes ieškovė nuo šių išlaidų atleista (CPK 79, 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 8 p., 88, 92 str.).

Teismo sprendimui įsiteisėjus, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Panevėžio apygardos teismo 2011-08-09 ir 2011-08-18 nutartimis, dalyje dėl A. A. nekilnojamojo turto ir Ievos A. J. kilnojamojo, nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų bendrai 54 000 Lt sumai arešto, panaikinamos (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš M. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 79 755,40 Lt (septyniasdešimt devynis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt penkis litus 40 centų) skolos, 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bankrutavusiai individualiai įmonei „Norgeslita“, JAK 1436844, 2 392,66 Lt (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt du litus 66 centų) žyminio mokesčio ir 73 Lt (septyniasdešimt tris litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti šias laikinasias apsaugos priemones:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi areštuotam Ievos A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruotam nekilnojamajam turtui (duomenys neskelbtini): pastatui – kiaulidei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 1 076,75 kv. m. ploto; kiemo statiniui – mėšlidei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 3 ha ir piniginėms lėšoms bendrai 54 000 Lt sumai;

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi areštuotam A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruotam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimą per 30 dienų galima skųsti apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduoti Panevėžio apygardos teisme.

Teisėja Zina Mickevičiūtė