Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-602-153-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-02-06
Bylos Nr.: A-602-153-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00351-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“

Administracinė byla Nr. A602-153/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00351-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui I. D.,atsakovų atstovams A. O., I. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lelija“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Lelija“), besiverčianti siuvimo veikla, nesutikdamas su atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir atsakovas; VDI) Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas; VDI Vilniaus skyrius) vyriausiojo darbo inspektoriaus darbo teisei 2010 m. gruodžio 29 d. surašytu reikalavimu pašalinti pažeidimus Nr. R1 0275-0530 (toliau – ir Reikalavimas pašalinti pažeidimus), kuriame konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 187 straipsnio 3 dalį, t. y. ne visoms bendrovėje dirbančioms siuvėjoms mokėjo ne mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą (o tuo pačiu ir – minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA)), ir reikalauta iki 2010 m. gruodžio 30 d. pažeidimus pašalinti, ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. sausio 20 d. sprendimą dėl aukščiau nurodyto VDI reikalavimo Nr. (25)SD-1378 (toliau – ir VDI Sprendimas), kuriuo pripažinta, kad VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius veikė VDI kompetencijos ribose, todėl Reikalavimas pašalinti pažeidimus yra pagrįstas ir vykdytinas, bei nuspręsta pareiškėjo skundo netenkinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, administracinę procedūrą baigti, 2011 m. vasario 9 d. (pagal gavimo teisme datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtą Reikalavimą pašalinti pažeidimus ir VDI Sprendimą panaikinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, jog bendrovės gamybiniuose cechuose darbas organizuojamas konvejerio principu: gaminio gamyba yra suskirstyta į atskirus smulkius etapus, o visiems darbuotojams yra sudarytos vienodos galimybės tinkamai vykdyti savo darbo funkciją. Jeigu kuriame nors etape dirbantis darbuotojas nevykdo išdirbio normos, dėl to stringa visas tolimesnis gamybos procesas ir kyla rizika, jog bendrovės kliento užsakymas nebus įvykdytas laiku ir bendrovė patirs nuostolių. Pažymėjo, jog pagal DK 188 straipsnio 2 dalį, konkrečius tarifinius atlygius, kitas darbo apmokėjimo formas ir sąlygas, darbo normas (išdirbio, laiko, aptarnavimo) leidžiama nustatyti kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Tarp bendrovės ir darbuotojų sudarytose darbo sutartyse šalių susitarimu bendrovės gamybiniuose sektoriuose dirbantiems darbuotojams nustatytas vienetinis atlyginimas už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą, nepažeidžiant DK normos. Apmokėjimas už darbą bendrovėje yra vykdomas vadovaujantis 2010 m. liepos 2 d. pasirašyta UAB „Lelija“ struktūrinio padalinio Rokiškio siuvimo įmonės kolektyvine sutartimi. Bendrovėje yra įdiegta tarptautinių kompanijų atestuota programa, pagal kurią, atsižvelgiant į naudojamų siuvimo mašinų ir kitų mechanizmų pajėgumus, o taip pat ir į žmogiškąjį faktorių, nustatomi atskiriems gaminiams pasiūti reikalingi laikas ir kiti parametrai, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos darbuotojų saugios ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 4 punkte. Kiekvienos darbo dienos pabaigoje darbuotojai savo darbo rezultatus perduoda bendrovės padalinio atsakingam asmeniui, kuris, sutikrinęs su paduotu darbu, perduoda bendrovei. Pamainos išdirbio norma (100%) yra 8 val. arba 480 min. Mėnesio pabaigoje yra susumuojami kiekvieno darbuotojo mėnesiniai darbo rezultatai. Darbuotojai, įvykdę išdirbio normą daugiau negu 90 procentų, gauna premijas, kurios dydis sudaro nuo 80 iki 200 litų per mėnesį, priklausomai nuo išdirbio normos įvykdymo procento. Taip pat, vadovaujantis tiesioginio vadovo (pamainos meistro) rekomendacijomis, darbuotojams yra mokami mėnesio priedai atsižvelgiant į kokybinius jų darbo rezultatus. Pagal DK 186 straipsnio 3 dalį darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės. Darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, darbo normos yra nustatomos kolektyvinėse sutartyse. Todėl, vadovaujantis kolektyvinėje sutartyje įtvirtintais įkainiais ir darbo normomis, yra skaičiuojamas kiekvieno gamyboje dirbančio bendrovės darbuotojo darbo užmokestis ir DK 186 bei 188 straipsniai nėra pažeidžiami. Teigė, jog bendrovės mokamas darbo valandinis atlygis yra didesnis už Vyriausybės patvirtintą ir sudaro 5,40 litų/val., todėl DK 187 straipsnio 3 dalis taip pat nėra pažeidžiama. Nurodė, jog DK 200 straipsnio 2 dalis suteikia bendrovei teisę išdirbio normos dėl savo kaltės neįvykdžiusiems darbuotojams mokėti už faktiškai atliktą darbą. Išdirbio normų neįvykdymo faktas ir darbuotojų kaltė yra fiksuoti aktais, kurie sudaro pagrindą taikyti DK 200 straipsnio 2 dalį. Pabrėžė, jog darbuotojų kaltės dėl išdirbio normų neįvykdymo klausimas ir darbuotojų turtinės padėties įtakojimas peržengia VDI kompetencijos ribas.

Atsiliepimas

Atsakovas VDI Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pagal DK 187 straipsnio 3 dalį darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 dalyje nustatytus minimaliuosius dydžius. Nurodė, jog Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtintas MVA siekė 4,85 litus, o MMA – 800 litų. Akcentavo, jog DK 187 straipsnio 3 dalis suteikia garantiją darbuotojams, kad jų gaunamas darbo užmokestis negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą MVA/MMA. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI įstatymas) įstatymo 4 straipsniu, VDI kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose. Kai pažeidėjas yra darbuotojas, jo kaltę privalo įrodyti darbdavys (išskyrus atvejį, kai sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis). Pažymėjo, jog Rokiškio siuvimo įmonėje surašyti aktai dėl neįvykdytų išdirbio normų, kuriais remiasi pareiškėjas, yra abstraktūs, juose neatskleista kiekvieno darbuotojo kaltė, pasireiškianti konkrečiais kaltais veiksmais ar neveikimu. Todėl pareiškėjas tuo atveju, kai siuvėjos nevykdo išdirbio normų dėl to, kad lėtai dirba, privalo vadovautis DK 200 straipsnio 1 dalimi ir mokėti (primokėti) MVA/MMA. Teigė, jog VDI darbo ginčo nesprendė, nes nenurodė sumokėti konkretiems darbuotojams konkrečių pinigų sumų, ji tik nustatė, kad yra pažeidžiama imperatyvi teisės norma – mokėti darbuotojams MVA/MMA, ir nustatė terminą, iki kada būtina pašalinti pažeidimą. Pažymėjo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra žymimas darbo laikas, atsižvelgiant į darbuotojo darbo grafiką, todėl negalima sutikti, kad, esant vienetinei darbo apmokėjimo sistemai, žymimas bendrovėje išbūtas valandų skaičius. Surašyti aktai, turintys patvirtinti darbuotojų kaltę, negali būti nuginčytini, kaip teigia pareiškėjas, nes jie yra vertinami kartu su kitais įrodymais.

Atsakovas VDI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad iš bendrovės darbuotojų darbo sutarčių bei 2010 m. liepos 2 d. kolektyvinės sutarties 5.2 punkto matyti, kad bendrovės siuvėjoms taikoma vienetinio apmokėjimo sistema už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą. Pažymėjo, jog DK 200 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normos dėl savo kaltės. Darbuotojo kaltę, dėl kurios nebuvo įvykdytos išdirbio normos, privalo įrodyti darbdavys, o surašytuose Rokiškio siuvimo įmonės aktuose dėl išdirbio normų nevykdymo nurodoma, kad darbuotojos neracionaliai panaudojo darbo laiką (dirbo lėtai, darbo metu kalbėjosi, dairėsi, nesistengė), be to, nekvalifikuotai atliko technologinę operaciją, todėl teko po keletą kartų technologinę operaciją taisyti. Akcentavo, jog šiuose aktuose neidentifikuota kiekvienos siuvėjos kaltė ir/ar jos forma (tyčia, neatsargumas), konkretūs kalti veiksmai, dėl kurių nebuvo įvykdomos išdirbio normos, todėl konkrečių darbuotojų kaltė net nebuvo nustatinėjama, nors darbdavys pagal DK 200 straipsnio 2 dalį kiekvieno darbuotojo kaltę individualizuoti privalėjo. Teigė, jog DK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi, suteikianti garantiją darbuotojams į minimalius atlygio dydžius, darbo užmokesčio, mažesnio nei minimalusis darbo užmokestis, mokėjimas laikytinas darbo įstatymų pažeidimu, todėl VDI pareigūnai, konstatavę tokio fakto buvimą, privalo vykdyti savo funkcijas VDI įstatymo suteiktų įgalinimų ribose, t. y. surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti, taigi šiuo atveju jie už savo kompetencijos ribų neišėjo. Pažymėjo, jog individualus darbo ginčas – tai nesutarimas tarp atskiro darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (DK 285 straipsnis). Tačiau šiuo atveju individualus darbo ginčas tarp darbuotojų ir įmonės net nebuvo kilęs, o VDI tik konstatavo DK 187 straipsnio 3 dalies pažeidimą, t. y. faktą, jog darbuotojams nemokamas Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lelija“ skundą patenkino ir Reikalavimą pašalinti pažeidimus bei VDI Sprendimą panaikino, taip pat priteisė pareiškėjo UAB „Lelija“ naudai iš atsakovų VDI Vilniaus skyriaus ir VDI lygiomis dalimis 2560 litų (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt litų) teismo ir atstovavimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad VDI įstatymas nesuteikia teisės spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus ir priiminėti dėl jų sprendimus, nes DK 286 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos ir teismas, taigi tai nėra priskirtina jos kompetencijai. Nustatė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjos ir jos darbuotojų kilo individualaus pobūdžio darbo ginčas: pareiškėja teigia, kad neįvykdžius išdirbio normų dėl darbuotojo kaltės, siuvėjoms mokama už faktiškai atliktą darbą, o atsakovai teigia, kad siuvėjos neįvykdo išdirbio normų ne dėl savo kaltės, todėl jų mėnesinė alga negali būti mažesnė už nustatytus minimaliuosius dydžius. Pažymėjo, jog vertinant nagrinėjamo ginčo teisinius santykius, svarbu tai, kad darbo inspektoriaus reikalavimai ir duoti nurodymai darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui yra privalomi, t. y. šiuo atveju pareiškėja, neatsižvelgdama į tai, kad nėra jokio įsiteisėjusio darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo darbo užmokesčio mokėjimo klausimu, privalo vykdyti vyriausiojo darbo inspektoriaus reikalavimą ir privalomai išmokėti tam tikrą pinigų sumą darbuotojams, nors su tuo nesutinka. Nurodė, jog atsižvelgiant į skundžiamo VDI reikalavimo turinį (piniginis reikalavimas), į tai, kad reikalavime nenurodoma, kada ir kaip konkrečiai bei dėl kieno kaltės įmonės siuvėjoms nebuvo primokėta iki MMA, pripažintina, kad toks reikalavimas prieštarauja teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 109 straipsniui, nustatančiam, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pridūrė, kad tokio reikalavimo turiniu pažeidžiamos DK normos, reglamentuojančios darbo ginčų sprendimo tvarką (DK 285 – 303 straipsniai), ir VDI įstatymas, nesuteikiantis teisės šiai inspekcijai nagrinėti ir spręsti socialinius konfliktus, kurie pagal savo teisinę prigimtį yra darbo ginčai. Akcentavo ir tai, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, akivaizdaus darbo ginčo sprendimas priskirtinas bendros kompetencijos teismo kompetencijai. Pridūrė, jog VDI, vykdydama būtent šios institucijos uždavinius ir funkcijas, galėjo išaiškinti pareiškėjo darbuotojams, kokiu būdu jie gali ginti jų manymu pažeistą teisę, tačiau negalėjo duoti privalomo nurodymo darbdaviui apmokėti iki tam tikros datos neva priklausančias išmokėti sumas. Pastebėjo, kad VDI už privalomo vykdyti VDI reikalavimo neįvykdymą gali darbdavį bausti administracine tvarka, o šiuo atveju neišnagrinėjus konflikto tarp darbuotojų ir darbdavio, neįrodžius esant visoms DK 200 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms mokėti MMA, tokia situacija, jeigu liktų galioti VDI reikalavimas, būtų neteisėta ir nepagrįsta.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2011 m. balandžio 28 d. apeliaciniu skundu (b. l. 29 – 31), prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti atsakovo – VDI skundą, konstatuojant, kad Reikalavimas pašalinti pažeidimus ir VDI Sprendimas yra teisėti, pagrįsti ir paliktini galioti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal DK 187 straipsnio 3 dalį darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už Vyriausybės nustatytą MVA ir MMA. VDI Vilniaus skyriaus atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad ne visoms siuvėjoms buvo mokamas darbo užmokestis, ne mažesnis nei Vyriausybės nustatytas MVA/MMA, (pvz., už 2010 m. spalio mėn. 93 Rokiškio siuvimo įmonės siuvėjoms nebuvo sumokėta MMA), tuo pažeidžiant DK 187 straipsnio 3 dalį ir šiam pažeidimui pašalinti surašius privalomai vykdytiną Reikalavimą pašalinti pažeidimus. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, sprendime nurodydamas, jog minimaliojo darbo užmokesčio nemokėjimas, motyvuojant tai išdirbio normų neįvykdymu dėl darbuotojų kaltės, yra individualaus pobūdžio darbo ginčas, kurio VDI pagal jai pavestą kompetenciją nėra įgaliota spręsti ir priimti dėl to sprendimus, klaidingai aiškino VDI kompetenciją ir įgaliojimus, vykdant darbo įstatymų kontrolę įmonėse, įstaigose ir organizacijose (DK 32 straipsnis, DK 36 straipsnio 5 dalis).

2. Vadovaujantis VDI įstatymo 4 straipsniu, VDI kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose. Nurodo, jog pagal VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą, VDI inspektoriai nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, VDI darbo reglamento nustatyta tvarka privalo surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti. Pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuluotą praktiką, VDI įstatymo 5 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Akcentuoja, jog paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (LVAT 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-727/2003). Priduria, jog teismas į šią LVAT suformuotą praktiką neatsižvelgė. Mano, jog DK 187 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi norma ir jos pažeidimas laikytinas darbo įstatymų pažeidimu, kurį nustatę VDI pareigūnai turi ne teisę, bet pareigą įpareigoti darbdavį šį pažeidimą pašalinti (DK 32 straipsnis).

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas klaidingai nurodo, jog VDI savo iniciatyva išsprendė tarp šalių kilusius turtinius ginčus, įpareigodama UAB „Lelija“ išmokėti darbuotojams konkrečias sumas, nes šiuo atveju, surašydamas reikalavimą pašalinti pažeidimus, VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius turtinio ginčo nesprendė, neskaičiavo darbuotojams išmokėtino darbo užmokesčio sumų, o tik konstatavo akivaizdų DK 187 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi LVAT formuojama praktika tokio pobūdžio bylose (2005 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-717-05, 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-909-06, 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-145/2007 ir kt.). Atkreipia dėmesį, kad šioje Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytoje LVAT praktikoje yra pasisakoma dėl kitokio pobūdžio VDI veiksmų, vykdant darbo įstatymų kontrolę, (pvz., dėl įpareigojimo mokėti dienpinigius, apmokėti už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis), todėl vertinant VDI kompetenciją ir įgaliojimus aptarta LVAT praktika netaikytina, nes, kaip minėta aukščiau, šiuo atveju buvo nustatytas akivaizdus darbo įstatymų pažeidimas.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius 2011 m. balandžio 28 d. apeliaciniu skundu (b. l. 35 – 36) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti apeliacinį skundą konstatuojant, kad Reikalavimas pašalinti pažeidimus ir VDI Sprendimas yra teisėti, pagrįsti ir paliktini galioti.

Apeliacinį skundą atsakovas VDI Vilniaus skyrius grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas VDI.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo VDI Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 45) atsakovas VDI su šiuo apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo VDI apeliacinį skundą (b. l. 42 – 44) pareiškėjas UAB „Lelija“ prašo 2011 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o VDI apeliacinį skundą atmesti, taip pat – priteisti jam advokato išlaidas dėl šio atsiliepimo surašymo ir padavimo, advokato išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir kitas atstovavimo išlaidas.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą atsikerta šiais pagrindiniais argumentais:

1. DK 187 straipsnis nustato, jog darbuotojo valandinis atlygis negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą MVA. Pažymi, jog byloje yra rašytiniu įrodymu nustatytas faktas, kad, vadovaujantis UAB „Lelija“ kolektyvine sutartimi, visiems bendrovės darbuotojams (tarp jų – ir nevykdantiems išdirbio normų) yra taikomas 5,40 litų/val. įkainis, kuris yra didesnis už Vyriausybės patvirtintą MVA.

2. DK 187 straipsnis nustato, jog darbuotojo mėnesinė alga negali būti mažesnė už Vyriausybės nustatytą MMA. Tai yra bendroji norma. Tačiau atsižvelgiant į darbo teisėje taikomą vienovės ir diferenciacijos principą, DK 200 straipsnio 2 dalies specialioji norma nustato išimtį iš bendrosios taisyklės: neįvykdžius išdirbio normų dėl darbuotojo kaltės, mokama už faktiškai atliktą darbą, ir šiuo atveju tokiam darbuotojui mokamas darbo užmokestis gali būti mažesnis už Vyriausybės patvirtintą MMA. Pažymi, jog byloje taip pat yra rašytiniais įrodymais nustatytas faktas, kad darbo sutartimis UAB „Lelija“ darbuotojams yra nustatytas vienetinis atlyginimas už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą, o premijavimo tvarka yra nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Teigia, jog vadovaujantis aukščiau išdėstytomis teisės normomis, UAB „Lelija“ darbuotojams, kurie dėl savo kaltės įvykdo išdirbio normą mažiau negu 90 procentų, yra mokama už faktiškai atliktą darbą. Mano, jog jei išdirbio norma kažkurį mėnesį dėl darbuotojo kaltės įvykdoma ypatingai žemu procentu, tokiam darbuotojui už per mėnesį padarytą darbą apskaičiuota pinigų suma (lygi atliktų operacijų valandų skaičiui padaugintam iš 5,40 litų) teisėtai gali būti mažesnė už Vyriausybės patvirtintą MMA.

3. VDI nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus, nes pagal DK 286 straipsnį, darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas. Pažymi, jog vadovaujantis LVAT suformuota praktika (2003 m. rugsėjo 11 d. LVAT nutartis administracinėje byloje A8-727/2003; 2005 m. vasario 10 d. LVAT nutarimas administracinėje byloje Nr. N3-229-05; 2005 m. kovo 16 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A15-317/2005; 2006 m. balandžio 20 d. LVAT nutartis administracinėje byloje A8-909-06; 2010 m. gegužės 27 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-878/2010 ir kt.), darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, neįeina į VDI kompetenciją. Teigia, jog aptariami bendrovės veiksmai laikytini teisėtais, kol teismas nenuspręs priešingai, o jeigu kyla abejonių dėl to, ar išdirbio norma yra neįvykdyta dėl darbuotojo kaltės, šis klausimas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme kiekvieno individualaus darbuotojo atžvilgiu ir turi būti nustatinėjama individuali kiekvieno atskiro darbuotojo kaltė. Mano, jog VDI išsprendė potencialų darbo ginčą tarp UAB „Lelija“ ir jos darbuotojų, tokiu būdu išeidama už savo kompetencijos ribų ir pažeisdama konstitucinį valdžių padalijimo principą.

4. Apeliaciniame skunde VDI klaidina teismą nurodydama, jog Reikalavimu pašalinti pažeidimus turtinis ginčas išspręstas nebuvo, nes nebuvo paskaičiuotos konkrečios darbo užmokesčio sumos. Teigia, jog akivaizdu, kad Reikalavimu pašalinti pažeidimus yra konstatuota, jog kai kuriems bendrovės darbuotojams 2010 m. spalio mėnesį nebuvo primokėta iki MMA ir reikalaujama tokį tariamą pažeidimą pašalinti nustatytu terminu, be to, VDI Sprendimu nedviprasmiškai įvertino UAB „Lelija“ pateiktus aktus kaip neįrodančius darbuotojų kaltės ir nuėjo dar toliau – įvertino, jog darbuotojai yra žemos kvalifikacijos (nors jokia informacija, patvirtinančia darbuotojų kvalifikaciją VDI nedisponuoja) bei konstatavo, jog „šiuo atveju nėra tyčinės ir/ar neatsargios kaltės požymių darbuotojo veiksmuose“. Pažymi, kad VDI tokiu būdu ne tik išsprendžia jos kompetencijai nepriskirtą ginčą bet ir padaro tai diletantiškai, t. y. visų UAB „Lelija“ darbuotojų atžvilgiu, nenagrinėdama kiekvieno paskiro darbuotojo kaltės ar jos nebuvimo klausimo.

Atsiliepimu į atsakovo VDI Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą pareiškėjas UAB „Lelija“ prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o šį apeliacinį skundą atmesti, taip pat – priteisti jam advokato išlaidas dėl šio atsiliepimo surašymo ir padavimo, advokato išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir kitas atstovavimo išlaidas.

Atsiliepimą į atsakovo VDI Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į atsakovo VDI apeliacinį skundą. Papildomai paaiškina, kad VDI teigia, jog reikalavimas primokėti bendrovės darbuotojams iki MMA yra nukreiptas į ateitį, tačiau tokiu atveju jis yra absoliučiai beprasmiškas, nes bendrovė (kaip iki 2010 m. gruodžio 30 d., taip ir po šios datos) moka visiems darbuotojams daugiau negu MMA, išskyrus tuos darbuotojus, kurie neįvykdo išdirbio normos dėl savo kaltės ir kuriems bendrovė moka pagal faktiškai atliktą darbą. Priduria, jog atsižvelgus į tai, kad darbuotojo kaltės klausimas išeina už VDI kompetencijos ribų, reikalauti iš bendrovės ateityje mokėti visiems darbuotojams MMA, neatsižvelgiant į tai, ar jie įvykdo išdirbio normą ir jei neįvykdo – ar dėl savo kaltės, yra neprotinga ir neteisėta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl VDI Vilniaus skyriaus 2010 m. gruodžio 29 d. surašyto Reikalavimo pašalinti pažeidimus, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė DK 187 straipsnio 3 dalį, t. y. ne visoms bendrovėje dirbančioms siuvėjoms mokėjo ne mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą (o tuo pačiu ir – minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA)) (pvz., už 2010 m. spalio mėn. 93 Rokiškio siuvimo įmonės siuvėjoms nebuvo primokėta iki MMA (K. B., Z. N., J. P. ir kt.)), ir reikalauta iki 2010 m. gruodžio 30 d. pažeidimus pašalinti. Reikalavimas surašytas įmonės vadovui.

VDI Vilniaus skyrius priėmė ginčijamą sprendimą atlikęs tyrimą. VDI Vilniaus skyrius, vykdydamas VDI Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus prašymą, 2010 m. gruodžio 6 d. atliko UAB „Lelija“ Rokiškio ir Kupiškio siuvimo įmonių patikrinimą, surašė patikrinimo aktą. Patikrinimo akte konstatuota, kad darbuotojams yra taikoma suminė darbo laiko apskaita. Pagal Rokiškio siuvimo įmonės gamybos vadovės tikrinimui pateiktus aktus nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo mėn. išdirbio normų nevykdė 116 darbuotojų, 2010 m. spalio mėn. – 93 darbuotojai, kuriems pagal pateiktus aktus nebuvo primokėta iki minimalios algos. Pagal Kupiškio siuvimo įmonės gamybos vadovės tikrinimui pateiktus aktus nustatyta, 2010 m. rugpjūčio mėn. išdirbio normų nevykdė 11 darbuotojų, 2010 m. rugsėjo mėn. – 17 darbuotojų, 2010 m. spalio mėn. – 5 darbuotojai, kuriems pagal pateiktus aktus nebuvo primokėta iki minimalios algos. VDI Vilniaus skyrius 2010 m. gruodžio 6 d. akte konstatavo minėtas faktines aplinkybes, išnagrinėjęs darbuotojų atsiskaitymo lapeliuose, mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir siuvimo įmonių surašytuose aktuose užfiksuotą informaciją. Siuvimo įmonių aktai yra surašyti ir pasirašyti trijų darbuotojų, aktuose konstatuota, kad akte išvardinti darbuotojai (keli arba keliolika) neracionaliai panaudojo darbo laiką (dirbo lėtai, darbo metu kalbėjosi, dairėsi), be to nekvalifikuotai atliko technologinę operaciją, todėl teko po keletą kartų technologinę operaciją taisyti, išdirbio normą vykdė žemu procentu. Aktuose padaryta išvada, kad siekiant užtikrinti visų dirbančiųjų suinteresuotumą dirbti kokybiškai ir racionaliai, siūloma darbuotojams už atitinkamą mėnesį mokėti vienetinį darbo apmokėjimą už faktiškai atliktą kokybišką darbą ir įvykdytą išdirbio normą, neprimokant iki MMA, nurodant aktuose mokėtinas sumas.

Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, išnagrinėjęs UAB „Lelija“ skundą ikiteismine tvarka, 2011 m. sausio 20 d. sprendimu nusprendė pripažinti, kad VDI Vilniaus skyrius veikė Inspekcijos kompetencijos ribose, todėl Reikalavimas pašalinti pažeidimus pagrįstas ir vykdytinas, ir administracinę procedūrą baigti. VDI, vykdydama administracinę procedūrą, 2011 sausio 19 d. išvadoje konstatavo, kad DK 200 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai darbuotojas neįvykdo išdirbio normos dėl savo kaltės. Darbuotojo kaltę, dėl kurios nebuvo įvykdytos išdirbio normos, privalo įrodyti darbdavys, o surašytuose Rokiškio siuvimo įmonės aktuose dėl išdirbio normų nevykdymo neidentifikuota kiekvienos siuvėjos kaltė ir/ar jos forma (tyčia, neatsargumas), konkretūs kalti veiksmai, dėl kurių nebuvo įvykdomos išdirbio normos, todėl konkrečių darbuotojų kaltė net nebuvo nustatinėjama, nors darbdavys pagal DK 200 straipsnio 2 dalį kiekvieno darbuotojo kaltę individualizuoti privalėjo. Darbuotojo nepakankama kvalifikacija sudaro pagrindą nutraukti sutartį darbdavio iniciatyva, bet nesudaro pagrindo nemokėti MMA. Darbo įstatymų reikalavimai deleguoja darbdaviui pareigą organizuoti darbus taip, kad darbuotojas turėtų tiek teisinę, tiek faktinę galimybę išdirbti nustatytas darbo normas, t. y. darbuotojas turi būti aprūpintas darbu, keliama jo kvalifikacija, rūpinamasi darbuotojų saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis. VDI pažymėjo kitą tyrimui reikšmingą aplinkybę, kad keičiant technologiją ir/ar įvedant į gamybą naujus produktus, darbdavys turėtų nustatyti tam tikrą pereinamąjį laikotarpį ir/ar sumažinti išdirbio normas, t. y. veikti taip, kaip numato Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 4 punkto dispozicija. VDI išvadoje konstatavo, kad MMA galėtų būti siejama su išdirbiu, tačiau tokiam atlyginimui gauti turėtų būti nustatytas visiems darbuotojams pasiekiamas kriterijus arba minimali bazė, ir/ar tokios išdirbio normos turėtų būti diferencijuojamos, priklausomai nuo darbuotojų kvalifikacijos ir gebėjimų, jo darbinės veiklos stažo ir kitų aplinkybių. Minimali mėnesinė alga – valstybėje nustatyta imperatyvi įstatyminė garantija, todėl MMA turi būti mokama.

VDI 2011 sausio 19 d. išvadoje konstatavo, kad VDI pareigūnai buvo kompetentingi priimti ginčijamą sprendimą. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, nuostatai ir darbo reglamentas nesuteikia VDI teisės inicijuoti ir/arba spręsti darbdavio ir darbuotojo darbo ginčo, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato vienintelį darbo ginčų nagrinėjimo atvejį deleguotą VDI – tai ginčas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbuotojo atsisakymo dirbti motyvuojant, jog negarantuota darbuotojų sauga ir sveikata, tačiau VDI vykdo darbo įstatymų laikymosi kontrolę ir pažeidimų prevenciją (DK 32 straipsnis). VDI, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo taisyklėmis suformuotomis 2003 rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003, 2008 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-590/2008, konstatavo, kad tais atvejais, kai Valstybinė darbo inspekcija pagal savo kompetenciją vykdo darbo įstatymo pažeidimų prevenciją ir kontrolę bei nustato darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, šios institucijos pareigūnai, vadovaudamiesi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu turi teisę surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą pašalinti nustatytus pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas panaikino VDI sprendimą, kuriuo institucija reikalavo iš darbdavio laikytis darbo įstatymo reikalavimų ir mokėti darbuotojams MMA, konstatavęs, jog VDI veikė ultra vires, nes ginčijamu reikalavimu sprendė individualų darbo ginčą.

DK 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos.

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 strapsnyje nustatyta, kad valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (toliau Įstatyme – darbdaviai).

Valstybinė darbo inspekcija, vykdydama DK 32 straipsnyje ir Valstybinės darbo inspekcijos 4 straipsnyje jai pavestą darbdavių kontrolę ir priimdama ginčijamus sprendimus, įgyvendino Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pareigą. Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai privalo nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.

DK 32 straipsnyje ir Valstybinės darbo inspekcijos 4 straipsnyje nustatytas reglamentavimas paveda valstybinei darbo inspekcijai vykdyti kontrolę kaip darbdaviai laikosi darbo įstatymo reikalavimų, nustatančių darbuotojų teisių užtikrinimo garantijas, kartu vykdant ir darbo įstatymų pažeidimų prevenciją, kurios poveikis, be kita ko, turėtų būti veiksmingas dėl to, kad nustačius darbo įstatymų pažeidimus darbdaviams yra taikomos poveikio priemonės, prie kurių priskirti VDI reikalavimai pašalinti pažeidimus arba kitos priemonės.

Valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad UAB „Lelija“ pažeidžia pagrindinio teisės akto, reglamentuojančio darbo teisinius santykius – DK, reikalavimus privalėjo priimti ginčijamus sprendimus. Ginčijamais sprendimais nebuvo išspręstas individualus darbo ginčas, ginčijami sprendimai yra priimti vienos galimo individualaus darbo ginčo šalies – darbdavio atžvilgiu, sprendimais nebuvo sureguliuoti privatūs darbdavio ir darbuotojo santykiai, bet buvo įgyvendinta viešosios teisės normose nustatyta viešojo administravimo subjektui suteikta kompetencija. Ši kompetencija, būtent darbo įstatymų laikymosi vykdymo kontrolė yra bendro pobūdžio, ji nukreipta į ateitį. Skundžiamais sprendimais nėra ginamos konkrečių darbuotojų teisės už tam tikrą apibrėžtą laikotarpį, nėra nusprendžiama kokias pinigines sumas privalo sumokėti darbdavys darbuotojams. Skundžiamais sprendimais konstatuoti pažeidimai ir darbdaviui yra nustatomas bendro pobūdžio reikalavimas ateityje nedaryti tokio pažeidimo.

VDI sprendimai yra teisėti, nes viešojo administravimo subjektas įgyvendino savo pareigą, nustatytą įstatyme, be to, sprendimai priimti surinkus pakankamai faktinių duomenų tokių sprendimų priėmimui ir teisingai pritaikius materialines teisės normas, būtent – pagrįstai konstatuota, kad UAB „Lelija“ pažeidžia DK 187 straipsnio reikalavimus. Tyrimo metu nustatyta, kad įmonėje darbuotojams yra taikoma suminė darbo laiko apskaita. DK 187 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius. VDI tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo įmonėje nebuvo laikomasi šios normos, bet vadovaujantis DK 200 straipsniu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis negu MMA.

DK 200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų, mokama už faktiškai atliktą darbą; šiuo atveju mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir ne mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalųjį mėnesinį darbo užmokestį. DK 200 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįvykdžius išdirbio normų dėl darbuotojo kaltės, mokama už faktiškai atliktą darbą.

DK 200 straipsnyje reguliuojamas mokėjimas už darbą neįvykdžius išdirbio normų, kurios nustatomos lokaliniais teisės aktais ir taikomos, kai už darbą mokama pagal vienetinę darbo užmokesčio sistemą. Mokėjimas už darbą neįvykdžius išdirbio normų taisyklės priklauso nuo to, ar darbuotojas kaltas dėl nustatytų darbo normų neįvykdymo, ar dėl darbo normų neįvykdymo jo kaltės nėra. UAB „Lelija“ nemokėjo darbuotojams MMA, konstatavusi, kad nustatytos išdirbio normos buvo nevykdomos dėl darbuotojų kaltės, kaip tai nustatyta DK 200 straipsnio 2 dalyje. VDI surinkti dokumentai patvirtina, kad tokia apmokėjimo už darbą praktika buvo taikoma dideliam darbuotojų skaičiui, tai buvo taikoma vienašališkai surašant aktus kelių ar keliolikos darbuotojų atžvilgiu, neindividualizuojant darbuotojų kaltės, padarius bendro pobūdžio išvadas neaišku kokių faktinių duomenų pagrindu. Pagal DK 95 straipsnio 3 dalį kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Konstatavimas, kad darbuotojas netinkamai vykdo savo pareigas, dėl to jam taikomas tam tikras apmokėjimas už darbą, yra susijęs su konkretaus asmens kalte. Minėti santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo atsiranda iš konkrečios darbo sutarties, todėl UAB „Lelija“ taikomas labai supaprastintas informacijos dėl daugelio darbuotojų kaltės konstatavimas ir atitinkamos apmokėjimo už darbą praktikos taikymas, negali būti pripažintas teisėtu. VDI teisingai įvertino dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą, kad pateikti dokumentai sudaro pagrindą konstatuoti DK 187 straipsnio reikalavimų pažeidimą, todėl teisėtai pareikalavo pažeidimą pašalinti.

VDI konstatavo pažeidimą dėl svarbios darbuotojo teisių garantijos – gauti apmokėjimą už darbą, būtent gauti ne mažesnį negu minimalus nustatytas apmokėjimas už darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-27/2003 konstatavo, kad valstybinei darbo inspekcijai priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymų pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus.

Ginčijamu atveju VDI konstatavo akivaizdų darbuotojų teisių – gauti minimalų apmokėjimą už darbą, pažeidimą, kuris konstatuotas darbdavio atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad VDI sprendė individualų darbo ginčą, kuris DK 285 straipsnyje yra apibūdinamas kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimamas naujas sprendimas – skundą atmesti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Naujas sprendimas yra priimamas dėl to, kad viešojo administravimo institucija surinko pakankamai faktinių duomenų administracinio sprendimo priėmimui, priėmė sprendimą vadovaudamasi nustatytomis procedūromis, teisingai išnagrinėjo skundą ikiteismine tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan