- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-15
- Bylos Nr.
- 1A-54-810/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-67360-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- R. J.
- Nukentėjusysis
- O. A. L.
- Advokatai
- Marius Kuzminovas, Gintaras Platūkis
- Kategorijos
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedriaus Endriukaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios O. A. L. ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 metų laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, R. J. įpareigotas per 1 metų laisvės apribojimo bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
R. J. paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nukentėjusiosios O. A. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. J. jos naudai priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 46,49 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur advokato paslaugoms apmokėti.
Visiškai tenkinti Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai ir iš R. J. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 151,54 Eur O. A. L. gydymo išlaidoms atlyginti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai priteista 1 315,84 Eur O. A. L. ligos pašalpos išlaidoms atlyginti.
R. J. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Skundžiamu nuosprendžiu R. J. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 26 d. apie 02.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia ranka pastūmė O. A. L., kuri griuvo nuo antrojo aukšto namo laiptų, ir tuo jai padarė nubrozdinimą dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvas dešiniame žaste, kraujosruvą dešinėje alkūnėje, dešiniojo stipinkaulio lūžį, kraujosruvą kairio peties srityje, kraujosruvą dešinėje šlaunyje ir dėl dešiniojo stipinkaulio lūžio O. A. L. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji O. A. L. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 17 d. nuosprendį pakeisti – padidinti iš R. J. jos naudai priteistos neturtinės žalos dydį, priteisiant ne mažiau 2 500 Eur, taip pat priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Apeliantė teigia, jog įvertinus visas bylos aplinkybes, R. J. poziciją dėl padaryto nusikaltimo, jo elgesį po jo padarymo – R. J. nusikaltimą padarė tyčia, kaltę neigė, jos nepripažįsta ir šiuo metu, O. A. L. neatsiprašė ir neketina to padaryti, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, kad kompensuotų nusikaltimu padarytą moralinę žalą. O. A. L. tvirtina dėl padaryto sužalojimo – dešinės rankos riešo lūžimo, patyrusi didelį šoką, skausmą, nervinę įtampą, stresą. Šis sužalojimas sukėlė ir iki šiol sukelia jai didelius buitinius nepatogumus, kadangi dėl jo ilgą laiką negalėjo atlikti namų ruošos darbų. Be to, net ir šiuo metu dešinė ranka per riešą blogai lankstosi, o prisilietus prie lūžusio stipinkaulio jaučiamas skausmas, dėl ko reikalinga vartoti vaistus. Dėl rankos skausmo, riešo uždegimo vis dar tęsiamas fizioterapinis gydymas, taip pat paskirti masažai bei mankštos. Apeliantė taip pat pažymi, jog dėl patirto sužalojimo darbovietėje jai buvo paskirtas lengvesnis darbas, kas lėmė darbo užmokesčio koeficiento sumažinimą nuo 2,49 iki 2.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, civilinius ieškinius atmesti.
3.1. Skunde nuteistasis teigia, jog byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad O. A. L. patyrė jai konstatuotus sužalojimus dėl jo veiksmų, nuosprendis grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, kurie vienas kitą papildo tik iš dalies ir nesudaro vientiso įvykio vaizdo. Be to, teismas suteikė prioritetą nukentėjusiosios parodymams, vertino byloje surinktus įrodymus tik iš kaltinimui palankios pusės, o nuteistojo versiją patvirtinančius parodymus atmetė. Patvirtinti nuteistojo keliamą versiją galėjo A. V., kuris matė ir kalbėjosi su L. gatvėje po to, kai šie išėjo iš nuteistojo namų, jis galėjo apibūdinti jų būklę, paliudyti, kad matė nukentėjusiąją gulinčią gatvėje. Šį asmenį nuteistasis prašė apklausti teisme, tačiau tokio prašymo teismas netenkino. Tai yra akivaizdus nekaltumo ir nešališkumo principų pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnyje. Tokiu būdu buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą.
3.2. Anot R. J., specialisto išvadoje O. A. L. konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ne tik nukritus nuo laiptų. Nuteistasis pabrėžia, kad O. A. L. jam matant nuo laiptų nekrito, bet krito prie stalo. Siekiant nustatyti tikslų padarytų sužalojimų mechanizmą byloje buvo būtina apklausti išvadą pateikusį specialistą, tačiau šio apelianto prašymo pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino, nors specialistas su R. J. parodymais supažindintas nebuvo, taigi negalėjo įvertinti jų sprendžiant klausimą dėl padarytų sužalojimų mechanizmo. Nesudaręs galimybių R. J. užduoti klausimų ekspertui, teismas pažeidė jo teises, numatytas BPK 22 straipsnyje.
3.3. Pagrįstų abejonių, anot apelianto, kelia ir liudytojo R. L. parodymai, kadangi jis yra nukentėjusiosios sutuoktinis ir turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, be to, svečiuodamasis pas apeliantą, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio tiek, kad neprisimena kaip buvo sužalota L. P., tačiau prisimena visas aplinkybes, susijusias su O. A. L. sužalojimu. Šis liudytojas taip pat negalėjo patvirtinti nukentėjusiosios parodymų dėl kritimo nuo laiptų ir R. J. veiksmų ją nustumiant. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus, apeliantas pažymi, jog ji taip pat buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, kas leidžia abejoti jos galimybe adekvačiai suprasti įvykių eigą. Be to, visos viešnagės pas nuteistąjį metu nukentėjusioji elgėsi neadekvačiai, provokavo konfliktus, reiškė R. L. ir nuteistajam pretenzijas dėl L. P. sužalojimų.
3.4. Skunde taip pat teigiama, jog jokių bylai reikšmingų aplinkybių nepatvirtina ir nepaneigia ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti nuteistojo name esantys mediniai laiptai neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusioji nuo jų krito, juo labiau buvo nustumta. O Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas tik patvirtina kreipimosi į Bendrąjį pagalbos centrą faktą. Be to, šis įrašas buvo padarytas praėjus maždaug dvylikai valandų po įvykio.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, jo gynėjas advokatas M. Kuzminovas prašė tenkinti R. J. skundą, o nukentėjusiosios skundą atmesti. Prokuroras prašė atmesti tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
5. Nukentėjusiosios O. A. L. ir nuteistojo R. J. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu nukentėjusioji prašo kitaip išspręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą – padidinti priteistos neturtinės žalos dydį, priteisiant ne mažiau kaip 2 500 Eur.
Dėl nuteistojo apeliacinio skundo
7. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją, daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių nepažeidė. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, atmetama nuteistojo pateikta įvykių versija. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.
9. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nuteistojo teisės į gynybą apribojimo. Iš skundo argumentų matyti, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su jo prašymų apklausti A. V. bei specialistą G. A. C., pateikusį Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), atmetimu.
9.1. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. proceso metu turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Tačiau taip pat pažymėtina, jog teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016). Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-303/2017, 2K-253-693/2017, 2K-25-699/2018).
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Apygardos teismo vertinimu, R. J. teisė į teisingą ir nešališką teismą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista. Nors skunde apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą apklausti ne tik A. V., tačiau ir specialistą, byloje pateikusį išvadą apie nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, jų padarymo mechanizmą, laiką, sutrikdymo mąstą, tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdžių, vykusių apylinkės teisme, protokolais, daro išvadą, jog nei apeliantas, nei jo gynėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašymo apklausti specialistą G. A. C. neteikė. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog BPK nuostatos visais atvejais apklausti specialistą ar ekspertą, pateikusį specialisto išvadą ar ekspertizės aktą, bylą nagrinėjančio teismo neįpareigoja. Priešingai, pagal BPK 284 ir 285 straipsniuose įvirtintą teisinį reglamentavimą specialistas ar ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai ar ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Kadangi proceso dalyviai apylinkės teisme nekėlė abejonių dėl pateiktos specialisto išvados aiškumo ar išsamumo, teigti, jog apylinkės teismas savo iniciatyva nešaukęs į teismo posėdį specialisto ir neatlikęs jo apklausos, pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytą apelianto teisę nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, ar kitas šiame straipsnyje nurodytas kaltinamojo teises, nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu sprendimą atmesti R. J. prašymą apklausti liudytoju A. V. teismas motyvavo tuo, jog A. V. kaltinime nurodytų R. J. veiksmų atlikimo ar neatlikimo fakto nei patvirtinti, nei paneigti negali, kadangi jis R. J. namuose, tuomet, kai nuo laiptų galimai buvo nustumta nukentėjusioji, nebuvo, t. y. sprendė, jog minėto liudytojo parodymai esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui neturi. Taigi teismas R. J. prašymą apklausti liudytoju A. V. atmetė pateikdamas aiškų tokio sprendimo motyvą, o vien apelianto ir/ar apeliacinės instancijos teismo nesutikimas su juo, byloje nesant jokių kitų faktų, liudijančių Kauno apylinkės teismo suinteresuotumą priimti sprendimą (ne)palankų vienai kuriai nors proceso šaliai ar tendencingą proceso organizavimą, nesuteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, tuo pačiu buvo pažeisti rungimosi bei lygiateisiškumo principai.
10. Nors savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. J. nepripažino, ją neigia ir apeliaciniu skundu, tačiau abejoti apelianto neteisėtų veiksmų atlikimu O. A. L. atžvilgiu ir manyti, jog jos sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis – jai pačiai nuteistojo namuose vykusių išgertuvių metu dėl neblaivumo kritus prie stalo ar jau pasišalinus iš nuteistojo namų lauke, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijose teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, taip pat ir duomenis, gautus atliekant dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.
11. Pažymėtina, jog nukentėjusioji O. A. L. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad 2017 m. gruodžio 25 d. vakare atvyko į svečius pas savo draugę L. P., gyvenančią kartu su R. J.. Po to, kai L. P. buvo išvežta į ligoninę, nuteistasis atrodė įpykęs bei pareikalavo, jog ji ir jos vyras R. L. išeitų iš jo namų. Jai (nukentėjusiajai) pasiėmus iš kambariuko striukę, nuteistasis griebė jai už rankos, pastūmė, po ko ji krito nuo laiptų. Kadangi jos (nukentėjusiosios) vyras pasiimti striukės nuėjo kiek vėliau, jis paties pastūmimo bei kritimo nematė, tačiau išgirdo triukšmą. Po to, ji (nukentėjusioji) ir R. L. taksi automobiliu išvyko namo, rankos skausmas pradėjo stiprėti, ranka pradėjo tinti. Nukentėjusioji taip pat tvirtino, jog ji tiek prie stalo, tiek lauke ant žemės nekrito. Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji detaliau išdėstė analizuojamo įvykio aplinkybes, nurodydama, jog nuo laiptų ji griuvo ant nugaros, tuo tarpu apklausiama pirmosios instancijos teisme negalėjo tiksliai atsakyti, kaip ji krito nuo laiptų, nurodė, jog nepamena, ar laiptais nučiuožė (ant nugaros) ar jais vertėsi, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė negali būti traktuojama kaip esminis parodymų neatitikimas, suteikiantis pagrindą daryti išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, nepatikimi, todėl jais neturėjo būti vadovaujamasi priimant R. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Juo labiau, kad būtent tokias konflikto aplinkybes, taigi ir faktą, jog nuo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), antrojo namo aukšto laiptų ji griuvo dėl apelianto tyčinių veiksmų, nukentėjusioji taip pat nurodė pareikšdama apie jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką (b. t. 1, b. l. 4-5) bei patvirtino suvesta akistaton su R. J. (b. t. 1, b. l. 86-87). Be to, nukentėjusiosios poziciją, išreikštą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, atitinka ir tuojau po įvykio jos nurodytos aplinkybės tretiesiems asmenimis – nukentėjusiąją praėjus maždaug 2-3 valandoms nuo patirto sužalojimo apžiūrėjusiam medicinos darbuotojui (-ams), kadangi iš Policijos registruojamų įvykio registro atspausdintoje įvykio kortelėje (BIRT ataskaitų žiūryklė) pateiktų duomenų matyti, jog Greitosios medicinos pagalbos tarnyba 2017 m. gruodžio 26 d. 04.43 val. informavo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiąjį komisariatą apie tai, kad pilietė O. L., patyrusi rankos sužalojimą, pristatyta į traumatologijos punktą, ją būnant svečiuose (duomenys neskelbtini), nuo laiptų nustūmė pažįstamas asmuo (b. t. 1, b. l. 14). Teismas nemano, jog nukentėjusioji ar jos vyras, būdami neblaivūs, laikotarpyje nuo patirto sužalojimo iki kreipimosi į gydymo įstaigą, galėjo sugalvoti versiją, jog O. A. L. nuo laiptų nustūmė R. J., nors to iš tiesų nebuvo, siekdami pasipelnyti iš nuteistojo ar neprarasti ligos pašalpos, kuri pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį nemokama, jeigu nustatoma, kad apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis, ką apeliacinės instancijos teisme vykusių baigiamųjų kalbų metu akcentavo R. J. gynėjas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nors nukentėjusioji neneigia įvykio metu buvusi apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama abejoti jos galimybe adekvačiai suprasti įvykio eigą ir dėl to teigti, kad O. A. L. galėjo duoti neteisingus parodymus, ką apeliaciniu skundu bando įrodyti nuteistasis. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys, jog R. J. viso proceso metu, apskritai, neigė, jog O. A. L. krito nuo jo namuose esančių laiptų, tvirtino, jog laiptais ji nulipo, versijos, kad nukentėjusioji nuo laiptų galėjo nukristi ne jam ją pastūmus, o dėl prarastos koordinacijos, ką įtakojo jos neblaivumas, ar kitų priežasčių, nekėlė. Jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiosios girtumo laipsnį įvykio metu byloje nėra, tačiau tiek iš paties apelianto duotų paaiškinimų, taip pat nukentėjusiosios ir liudytojo R. L. parodymų, kad O. A. L. pagalbos apsivilkti striukę, išeiti iš namų nereikėjo, taip pat fakto, jog nukentėjusioji dėl stipinkaulio lūžio jautė skausmą, kurį alkoholis įprastai slopina, galima spręsti, kad ji nebuvo tokia neblaivi, jog būtų klaidingai maniusi, kad nuo laiptų krito, nors to, apskritai, nebuvo. Be to, patį kritimo nuo laiptų faktą patvirtina ir R. L. parodymai. Nors šis liudytojas tuo metu, kai O. A. L. krito nuo laiptų, rengėsi striukę kitoje patalpoje, iš kurios nei nukentėjusiosios, nei apelianto matyti negalėjo, taigi negalėjo kategoriškai patvirtinti ar paneigti, kad būtent R. J. pastūmė O. A. L., dėl ko pastaroji krito nuo laiptų ir susižalojo, tačiau apklausiamas teisme jis nurodė girdėjęs riksmą ir garsą (ikiteisminio tyrimo metu nurodė išgirdęs žmonos šauksmą ir dundėjimą laiptais), taip pat tvirtino, kad nukentėjusioji paklausė R. J., kodėl pastarasis ją nustūmė.
13. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia abejones R. L. parodymų patikimumu, kadangi jis yra nukentėjusiosios vyras, be to, įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko negalėjo prisiminti kaip buvo sužalota L. P.. Apygardos teismas su tokiu šio liudytojų parodymų vertinimu sutikti negali. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, jog, priešingai nei įtariamasis/kaltinamasis, liudytojas, kaip, beje, ir nukentėjusysis, yra apklausiamas įspėjant jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl vien tai, kad R. L. yra šeiminiais ryšiais susijęs su nukentėjusiąja, kuri yra asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi (beje, akivaizdu, kad tokį patį suinteresuotumą sau palankia linkme turi ir R. J.), savaime nesudaro pagrindo jo parodymus vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Tuo tarpu bandydamas įrodyti, jog R. J. įvykio metu buvo stipriai neblaivus, apeliantas nurodo, kad R. L., duodamas parodymus, negalėjo prisiminti L. P. sužalojimo aplinkybių, tačiau tokiu būdu nuteistasis savaip interpretuoja šią R. L. parodymų dalį, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog L. P. griuvimo ir su tuo susijusių aplinkybių liudytojas nurodė nematęs, o ne negalintis prisiminti. Šio liudytojo parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip ir nukentėjusiosios, iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, tai, kad R. J. stūmė nukentėjusiąją nuo namo antrojo aukšto laiptų ir sulaužė jai ranką, R. L. nurodė ir 2017 m. gruodžio 26 d. 13.31 val. Bendrojo pagalbos centro darbuotojui (b. t. 1, b. l. 62-63). Apibendrinant aukščiau aptartą, darytina išvada, jog apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės R. L. parodymų teisingumo nepaneigia, abejoti jo parodymų objektyvumu pagrindo nesuteikia, tokių aplinkybių savarankiškai nenustatė ir apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas, todėl šis R. J. skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
14. Kadangi apeliacinės instancijos teismas privalo apeliacinius skundus išnagrinėti išsamiai ir visapusiškai bei motyvuotai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus, apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė tenkinti R. J. gynėjo prašymą iškviesti ir apklausti liudytoju A. V., taip pat apklausai šaukti specialisto išvadą byloje pateikusį specialistą G. A. C..
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklausiamas A. V. parodė, jog 2017 m. pirmą Kalėdų dieną buvo draugo R. J. namuose. Pas R. J. atėjo apie 22.00 val., tačiau po kurio laiko išėjo, kadangi pas R. J. atvažiavo svečiai – moteris su balta striuke ir aukštas vyras. Šiuos svečius jis matė pirmą kartą, jų veidų neįsidėmėjo ir negali pasakyti, ar moteris (liudytojas parodė į O. A. L.) atvyko pas R. J. į svečius. Apie 3.00 val. nakties jam (A. V.) paskambino R. J. ir pasakė, kad tarp svečių įvyko konfliktas ir jo (R. J.) draugė L. sužeista. Nuo jo (A. V.) iki R. J. namų yra apie 5 minutės kelio. Jis (A. V.) ėjo pro autobusų stotelę ir matė, kaip ant važiuojamosios dalies, maždaug 100 metrų atstumu nuo R. J. namų, kniūbsčia guli moteris balta striuke, o šalia jos stovi aukštas vyras. Jis (A. V.) sprendė, kad tai tie patys asmenys, kurie atvyko pas R. J. į svečius. Šalia moters stovėjęs aukštas vyras grubiai paklausė, kaip gali išsikviesti taksi. Moteris gulėjo tol, kol jis (A. V.) praėjo pro juos, jam atrodo, kad moteris nejudėjo. Atėjęs pas R. J. paklausė, ar pas jį buvo moteris balta striuke, jis atsakė, jog taip. Taip pat matė, kad antrame namo aukšte ant žemės buvo numesta staltiesė su indais. R. J. teigė, kad daiktų numetimas ant žemės yra susijęs su konfliktu. R. J. pasakė, kad jis išprašė svečius, nors detaliai to nepasakojo, L. (P.) išvežė greitoji medicinos pagalba. Jis (A. V.) pas R. J. namuose laukė kol grįš L.. Ji irgi pasakė, kad įvyko konfliktas, kad ją pastūmė ir ji susitrenkė galvą. Konkrečiai jam (A. V.) niekas nieko nepasakojo. Yra matęs laiptus, kurie yra pas R. J. namuose, jie statoki. Jis (A. V.) nežino, ar jis (R. J.) O. A. L. nustūmė, nes įvykio nematė, bet mano, kad jis negalėjo moters nustumti nuo laiptų. Jis (A. V.) R. J. pažįsta seniai, jis ramus, nėra agresyvus ir išgėręs (b. t. 2, b. l. 47-49).
14.2. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas G. A. C. iš esmės patvirtino savo pateiktą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria konstatuota: 1. O. A. L. nustatyta nubrozdinimas dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvos dešiniame žaste, kraujosruva dešinėje alkūnėje, dešinio stipinkaulio lūžis, kraujosruva kairio peties srityje, kraujosruva dešinėje šlaunyje. <...> dešinio stipinkaulio lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu; 2) sužalojimai padaryti buku (-ais) daiktu (-ais), galimai septynių (ar daugiau) trauminių poveikių; vienas – į veido sritį, padarant nubrozdinimą dešinės akies viršutiniame voke; trys – į viršutinę dešinę galūnę, padarant kraujosruvas dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešinio stipinkaulio lūžį; vienas – į kairio peties sritį, padarant kraujosruvą; vienas – į kairio žasto sritį, padarant kraujosruvą; vienas – į dešinę šlaunį, padarant kraujosruvą; 3) sužalojimų vaizdas, pobūdis, lokalizacija rodo, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (data, laikas – aplinkybių dalis); 4) dešinio stipinkaulio lūžis padarytas krentant bei atsiremiant dešine ranka į daiktą. Kiti sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais) (b. t. 1, b. l. 12-13), tik nurodė norintis pakoreguoti 3 išvados punktą. Šis punktas, anot specialisto, turėjo skambėti taip – „sužalojimų vaizdas, pobūdis, lokalizacija rodo, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku“. Iš šio punkto reikėtų pašalinti žodžius „nurodytomis aplinkybėmis – data, laikas“, kadangi užduotyje klausimo apie įvykio aplinkybes nebuvo.
14.3. Apklausiamam specialistui buvo parodytos nuteistojo gynėjo pateiktos laiptų, nuo kurių krito nukentėjusioji, fotonuotraukos. Specialistas parodė, jog stipinkaulis yra ant riešo. Išvadoje nurodytas (stipinkaulio) lūžis yra skersas, jis stipinkaulio tolimesnės dalies vidinėje pusėje. Jis galėjo būti padarytas atsiremiant ant ištiestos plaštakos arba atsiremiant ant plaštakos, sulenktos į nugarinę pusę. Tuo tarpu kiti sužalojimai – nubrozdinimas dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvos dešiniame žaste, kraujosruva dešinėje alkūnėje išorinėje pusėje, kraujosruva kairio peties srityje nugarinėje dalyje, neturi formos, kuri nurodytų koks tiksliai daiktas padarė šiuos sužalojimus. Būna tokie sužalojimai, kurie atspindi sužalojimų padarymo daiktą, pavyzdžiui, avalynės pado forma ant kaktos, tai reiškia, kad sužalojimas galėjo būti padarytas spiriant, suduodant arba atsitrenkiant į avalinę. Šiuo atveju sužalojimai neatspindi konkretaus daikto, todėl tiksliai pasakyti, kokiu būdu buvo padaryti šie sužalojimai, negali. Tiksliai gali pasakyti, kad stipinkaulio lūžis buvo padarytas atsiremiant, bet ne suduodant į ranką. Pasaulyje nėra literatūros, kurioje būtų nurodyta, kokie sužalojimai yra būdingi krentant nuo laiptų. Gali būti, kad kai kurie sužalojimai galėjo atsirasti krentant nuo laiptų, bet ne visi vienu metu. Dešinės akies viršutinio voko vidiniame kampe nubrozdinimas galėjo atsirasti atsitrenkiant kažkur krentant nuo laiptų. Dešinio žasto išoriniame paviršiuje vidurinėje dalyje esanti kraujosruva galėjo atsirasti krentant, bet priekiniame paviršiuje esanti maždaug 13x7 cm dydžio kraujosruva negalėjo atsirasti vienu metu su prieš tai minėtu sužalojimu. Šie du sužalojimai galėjo atsirasti tik skirtingu metu, nes jie yra dvejuose skirtinguose paviršiuose. Visi kiti nurodyti sužalojimai galėjo atsirasti krentant nuo laiptų. Nustatyti ar moteris krito pati, ar ją pastūmė, negali. Kraujosruva ir nubrozdinimas atsiranda tik kontakto vietoje, todėl jeigu išvadoje parašyta, kad kraujosruva yra kairio peties nugarinėje dalyje, tai reiškia, kad ta vieta ir buvo kontaktuojama. Krentant ant nugaros nuo laiptų, gali atsirasti kontaktas kairio peties nugarinėje dalyje, ant dešinės alkūnės, nes šios vietos yra užpakalinėje kūno dalyje. Taip pat stipinkaulio lūžis galėjo atsirasti krentant nuo laiptų ištiesta ranka į nugaros pusę arba sulenkta plaštaka, t. y. krentant nugara bandyta atsiremti ištiesta ranka už nugaros. Visi sužalojimai galėjo atsirasti krentant nuo laiptų nugara, taip pat krentant ant lygaus paviršiaus, tačiau ne vieno kritimo metu (b. t. 2, b. l. 56-57).
15. Įvertinusi apeliacinės instancijos teisme atliktų A. V. bei specialisto G. A. C. apklausų metu gautus duomenis, palyginusi juos kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai 11-13 punktuose aptartų įrodymų bei pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. J. kaltės nepaneigė. Nors liudytoju apklaustas A. V. nurodė, kad 2017 m. gruodžio 26 d. apie 3.00 val. nakties šalia nuteistojo namų matė moterį, vilkinčia balta striuke, gulinčią kniūbščią ant žemės, bei šalia jos stovinti aukštą vyrą, tačiau, vis tik, kategoriškai patvirtinti, kad tai tikrai buvo nukentėjusioji ir jos vyras R. L., A. V. negalėjo, nukentėjusiosios teismo posėdžių salėje neatpažino, tik darė prielaidą, kad tai galėjo būti tie patys asmenys, kuriuos jis fragmentiškai matė nuteistojo namuose. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme apklausti tiek nukentėjusioji, tiek jos vyras kategoriškai neigė, kad O. A. L. išėjusi iš nuteistojo namų ir laukdama taksi automobilio būtų kritusi, juo labiau kurį laiką gulėjusi ant grindinio, o jokie kiti byloje surinkti duomenys šių A. V. nurodytų aplinkybių nepatvirtino. Taigi vadovautis šio liudytojo parodymais ir teigti, jog jis 2017 m. gruodžio 26 d. apie 3.00 val. eidamas pas R. J. į namus ant grindinio gulinčią matė būtent nukentėjusiąją, bei daryti prielaidą, kad prieš tai pastaroji krito (beje, šios aplinkybės A. V. nenurodė) ir dėl to galėjo patirti specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, ignoruojant visus kitus R. J. kaltę grindžiančius įrodymus, apygardos teismas nemato jokio pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog R. J. apie tai, jog pas jį į namus po to, kai iš jų išėjo nukentėjusioji ir jos vyras, atėjo A. V., matęs nukentėjusiąją gulinčią ant žemės, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, prašymą apklausti šį liudytoją pateikė tik teisme. Ši aplinkybė leidžia teismui manyti, jog tokius parodymus A. V. teisme davė paprašytas apelianto, siekdamas bent iš dalies patvirtinti savo versiją, jog O. A. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą patyrė ne dėl jo neteisėtų veiksmų, o pačios kaltės. Nors R. J. tvirtina, kad apklausą atlikusiai tyrėjai apie A. V. jis užsiminė, bet ji nusprendė, kad šio asmens apklausa nėra tikslinga, tačiau tokių duomenų byloje nėra, 2018 m. sausio 24 d. įtariamojo apklausos protokole, kurio teisingumą R. J. patvirtino savo parašu, A. V. neminimas (b. t. 1, b. l. 79-80).
15.1. Nepaisant to, jog apklausiamas teisme specialistas nurodė, kad visi jo pateiktoje išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti vieno kritimo metu, be to, jie galėjo atsirasti ne tik krentant tuo laiptų, tačiau ir ant lygaus paviršiaus, tačiau toks paaiškinimas neleidžia paneigti nukentėjusiosios pateiktos įvykio versijos ir patikėti apeliantu, kad dešiniojo stipinkaulio lūžį, dėl kurio O. A. L. buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ji patyrė kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog specialistas iš esmės patvirtino, jog visi jo išvadoje konstatuoti sužalojimai, išskyrus vieną kraujosruvą dešiniame žaste, taigi ir dešiniojo stipinkaulio lūžis, galėjo atsirasti vienu metu, krentant nukentėjusiajai nuo laiptų ant nugaros. Specialisto išvados 4 punkte nurodoma, jog dešinio stipinkaulio lūžis padarytas krentant bei atsiremiant dešine ranka į daiktą, o visi kiti sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais), vadinasi, nebūtinai krentant. Taigi specialisto išvada ir jo duoti paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog nukentėjusioji išgertuvių metu ir po jų krito daugiau nei vieną kartą ir bet kurio iš kritimų metu galėjo susilaužyti dešinįjį stipinkaulį, kas leistų abejoti, ar būtent R. J. neteisėti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie, priešingai nei teigia apeliantas, sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo R. J. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinę versiją. Akivaizdu, jog R. J. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas, padariniai – nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešiniojo stipinkaulio lūžiu; subjektyvieji požymiai – netiesioginė tyčia – apeliantas, stumdamas prie pat antrojo namo aukšto laiptų stovinčią, neblaivią ir aukštakulnius batelius avinčią nukentėjusiąją, kas sumažina tikimybę išlaikyti koordinaciją, staigiai reaguoti į susidariusią situaciją ir kritimo išvengti, suvokė, jog elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir nors tokių padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.
Dėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo
17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
18. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau buvo konstatuota, apelianto kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra įrodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad būtent R. J. yra atsakingas už nukentėjusiajai O. A. L. padarytą žalą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai iš R. J. 46,49 Eur turtinei žalai ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. t. 1, b. l. 140-142). Apylinkės teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies priteisė nukentėjusiajai 46,49 Eur turtinės žalos bei 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo padidinti priteistą neturtinės žalos dydį.
19. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti.
20. Pažymėtina, jog įstatymas nenustato atlygintino neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis aukščiau nurodytais kriterijais bei atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur. Nagrinėjamoje byloje dėl nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo R. J. veiksmais, kuriais jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl patirtos traumos, lėmusios pakankamai reikšmingą nedarbingumo bei gydymo laikotarpį (nukentėjusioji dėl patirtos traumos buvo nedarbinga nuo 2018 m. sausio 3 d. iki 2018 m. balandžio 6 d., nukentėjusiajai paskirta reabilitacija po stipinkaulio lūžimo truko ne trumpiau kaip iki 2018 m. liepos 30 d.), nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, nepatogumus buityje, dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, galimybių bendrauti su aplinkiniais, realizuoti save darbinėje veikloje sumažėjimą, tačiau, vis tik, šie sužalojimo padariniai nėra pakankami priteistos neturtinės žalos dydžio didinimui. Jokių sveikatos sutrikdymo ilgalaikių padarinių, kurie iš esmės pakeistų O. A. L. gyvenimo kokybę ateities aspektu, apygardos teismas nenustatė, jų nenurodė ir apeliantė. Nors nukentėjusioji tvirtina, jog net ir šiuo metu ranka per riešą blogai lankstosi, o prisilietus prie lūžusio stipinkaulio vis dar jaučiamas skausmas, dėl ko reikalinga vartoti vaistus, tačiau tai patvirtinančių medicininių dokumentų ji nepateikė. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis nedirba, taigi jo galimybės atlyginti priteistą žalą yra ribotos. Atsakydamas į nukentėjusiosios skundo argumentus, apygardos teismas taip pat pažymi, jog negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų kito asmens veiksmų, yra priskiriamos turtiniams nuostoliams. Taigi aplinkybė, jog dėl patirto sužalojimo O. A. L. buvo paskirtas lengvesnis darbas, kas lėmė darbo užmokesčio koeficiento sumažinimą, taigi ir gaunamo darbo užmokesčio sumažėjimą, pagrindo didinti nuteistajai priteistą neturtinės žalos dydį nesudaro.
21. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, konstatuojama, jog spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, o priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami keisti apylinkės teismo sprendimą dėl jai priteistos neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl patirtų atstovavimo išlaidų
22. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei kartu su skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad ji advokatui Gintarui Platūkiui sumokėjo 100 Eur už apeliacinio skundo surašymą (b. t. 2, b. l. 4). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, tačiau nukentėjusiosios atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą nepateikė, todėl, atsižvelgiant į tai, kad jokių kitų veiksmų apart apeliacinio skundo, kuris netenkinamas, kadangi yra nepagrįstas, surašymo nukentėjusiosios atstovas neatliko, minėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš R. J. nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios O. A. L. ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.