Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorui Donatui Jančiauskui, nuteistojo P. M. (P. M.) gynėjui advokatui Ruslanui Mazurovui (Ruslan Mazurov) viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo P. M., kurio asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, nustatant galutinę subendrintą bausmę – 2 (du) metus 11 (vienuolika) mėnesių ir 4 (keturias) dienas laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdamas gauti netikrą asmens tapatybės kortelę, veikė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei, pateikdamas jiems savo asmens duomenis, pagamino netikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tariamai 2008 m. liepos 11 d. išduotą P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu, kuri yra atspausdinta ne pagal tokių kortelių spausdinimo reikalavimus, t. y. ji yra netikra, o būtent: atspausdinta termosublimaciniu spausdintuvu ir trafaretine spauda. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis žinomai netikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tariamai išduotą 2008 m. liepos 11 d. P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu, 2014 m. spalio 2 d. apie 11 val. pateikė (duomenys neskelbtini) notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei Z. K.. Be to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, žinomai netikrą dokumentą – tariamai jam išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 3 d. apie 11 val. perdavė to nežinančiai N. R., kuri jį pateikė (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), vyr. specialistei A. K.. Tokiais veiksmais nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. Kauno apygardos teismo prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį bei, paskyrus galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 4 (keturių) dienų laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 75 straipsniu, jos vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Teigia, kad nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija yra švelnesnė negu BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi jo nusikalstamų veikų padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, t. y. lengvina padėtį, todėl šiuo atveju gali būti taikoma ir jo atžvilgiu. Juolab, kad, jo nuomone, padaryto nusikaltimo pavojingumas ir jo asmenybė, leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnį. Pažymi, kad nors jis buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą, praėjus ilgam laiko tarpui naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė ir tik susiklosčius ypatingai situacijai, prireikus užregistruoti gimusį vaiką, padarė vieną apysunkį nusikaltimą. Apelianto manymu, ši veika nėra vienarūšė anksčiau padarytajai. Be to, nuteistasis pateikia nuorodą į teismų praktiką, kurioje BK 75 straipsnio nuostatos taikytos už tokį patį sunkų, BK 260 straipsnyje numatytą, nusikaltimą. P. M. aukštesniojo teismo prašo atsižvelgti į tai, kad jam šiuo metu yra gimęs vaikas ir jis privalo išlaikyti jį bei šeimą. Atkreipia dėmesį, kad jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi, apelianto manymu, kadangi apylinkės teismas nevertino sąlygų taikyti bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnį, nuosprendis toje dalyje keistinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek nuteistojo gynėjas, tiek prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti ir taikyti nuteistojo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis P. M. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir iš esmės kelia tik jam paskirtos galutinės bausmės individualizavimo klausimą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Tačiau bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistasis skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, todėl prašo paskirtos bausmės vykdymą atidėti. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Apkaltinamojo nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismo apsisprendimą skirti realią laisvės atėmimo bausmę P. M. nulėmė tai, kad jis padarė vieną apysunkį baigtą tyčinį nusikaltimą, būdamas anksčiau teistas, tačiau neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, nes slapstėsi nuo bausmės atlikimo. Šiame kontekste aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam bausmės tikslai negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tai, kad nuteistasis vengė atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir slapstėsi daugiau kaip aštuonerius metus, o besislapstydamas padarė naują apysunkį nusikaltimą, itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Ir nors, apeliantas skunde teigia, kad pastarąjį nusikaltimą padarė susiklosčius ypatingai situacijai, t. y. prireikus užregistruoti gimusį vaiką, aukštesniojo teismo vertinimu, toks argumentas parodo, kad nuteistasis, pateisindamas savo netinkamus veiksmus, nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas. Būtinojo reikalingumo šiuo atveju nėra. Atsižvelgus į šias aplinkybes nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad laisvės atėmimo bausmės atidėjimas galėtų daryti teigiamą poveikį nuteistajam, paveiktų jį taip, kad jis ateityje nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei P. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėti, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, bausmės proporcingumui ir nepadarytų teigiamo poveikio jo tolimesniam elgesiui, kadangi nuteistąjį charakterizuojantys duomenys nesudaro prielaidų išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Toks sprendimas tik paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, suformuotų nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą įstatymui.

Nuteistojo skunde nurodomas argumentas dėl jo pareigos išlaikyti neseniai gimusį vaiką bei šeimą nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog bausmės vykdymas jam turėtų būti atidėtas. Juolab, kad bylos duomenimis, jo dukra gimė 2014 m. rugsėjo 16 d., tačiau paskutinis įrašas SODROS duomenų bazėje (iki nusikalstamos veikos padarymo) rodo, kad jis dirbo tik iki 2006 m. gegužės 31 d., t. y. jis visą slapstymosi laikotarpį nedirbo, kas taip pat nerodo jo pastangų išlaikyti šeimą. Be to, turėdamas pareigą išlaikyti savo šeimą ir neabejotinai žinodamas bausmes už nusikalstamų veikų darymą, to nepaisė ir vėl ryžosi nusikalsti. Aukštesniojo teismo nuomone, bausmės tikslus – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima pasiekti tik vienintele – laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, keisti pirmosios instancijos teismo nutartį P. M. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. M. (P. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.