- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-1310-232/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05601-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UADB „Industrijos garantas“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, vienasmeniškai, išnagrinėjo ieškovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 2-4) prašydamas priteisti iš atsakovės 1507,00 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-04-25, apie 00 vai. 10 min., Kupiškio r. sav. kelyje Kupiškis - Utena, ties 12,50 kilometru, R. L., vairuodamas transporto priemonę Audi 80, valst. Nr. DZE 934, susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusia stirna. Šio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis Audi 80, valst. Nr. DZE 934, kurį ieškovas buvo apdraudęs Kelių transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (draudimo liudijimo serija KT Nr. 24993). Pažymėjo, jog ieškovas, remdamasi draudimo sutarties sąlygomis, 2010-04-25 eismo įvykį pripažino draudiminiu bei atlygino šio eismo įvykio metu automobiliui padarytą žalą, išmokėdamas nukentėjusiajam 1507,00 Lt dydžio draudimo išmoką. Nurodė, kad transporto priemonės valdytojo kaltė dėl 2010-04-25 eismo įvykio nebuvo nustatyta. Todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.1015 str. 1 d. bei Lietuvos teismų praktika, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taip pat nurodė, kad nesant nustatytos tvarkos kaip turėtų būti atlyginama laikinių gyvūnų padaryta žala, pagal analogiją turi būti taikomos CK 6.267 str. 1 d. nuostatos, žala išieškoma iš valstybės kuri pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį laukinių gyvūnų savininkė. Pasak ieškovo, atsakovė, būdama laukinių gyvūnų savininke, privalėjo užtikrinti, kad jai nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Taigi, valstybė privalėjo vadovautis rūpestingo ir apdairaus savininko standartu, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į važiuojamąją kelio dalį bei užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Todėl, remiantis CK 6.267 str. 2 d., atsakovė, kaip laukinio gyvūno, stirnos, sukėlusios 2010-04-25 eismo įvykį, savininkė, ieškovo nuomone, privalo atsakyti už jos padarytą žalą. Pažymėjo, jog sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą, yra taikytina CK 6.267 str. 1 d., numatanti naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą. Nurodė, kad taikant šios normos analogiją, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Pasak ieškovo, atsakovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu laukinio žvėries išbėgimas į kelią būtų pripažįstamas nenugalima jėga. Be to, remiantis Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK duomenimis apie 2010-04-25 eismo įvykį, nėra nustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. DZE 934, vairuotojo veiksmų. Todėl, atsakovė privalo atsakyti už jai priklausančių gyvūnų padarytą žalą, net ir nenustačius jos kaltės. Pažymėjo, kad atsakovė nesiėmė būtinų priemonių, užkertančių kelią laukiniams gyvūnams patekti į valstybinės reikšmės kelio Kupiškis - Utena ruožą, ties 12,5 km, kas nulėmė 2010-04-25 eismo įvykį. Priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pasireiškė tuo, kad valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių ir neužkirto kelio laukiniam gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, dėl ko ieškovas patyrė nuostolių. Taigi esant civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovė privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.
Atsakovė Lietuvos valstybė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l.30-35). Nurodė, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų, pvz. pareigos, įtvirtintos teisės aktuose pažeidimo, atsakomybė kilti negali. Tuo tarpu ieškovas neįrodė, kad atsakovė pažeidė ar neįvykdė įstatyme nustatytų pareigų. Pažymėjo, kad transporto priemonės valdytojui (savininkui), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CK 6.270 str.), taip pat egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepažeisti minėtos pareigos. Pasak atsakovės, valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai vykdė savo pareigą užtikrinant tiek laukinių gyvūnų apsaugą, tiek ir saugų eismą keliuose. Nurodė, kad saugaus eismo priemonės įgyvendinamos projektuojant, tiesiant, taisant (remontuojant) ir prižiūrint kelius, vadovaujantis Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais, Lietuvos Respublikos standartais ir kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Paaiškino, kad visos saugų eismą užtikrinančios priemonės yra įrengiamos atsižvelgiant į konkretaus kelio ruožo savitumą, jų reikalingumą, avaringumą ir t.t. Pažymėjo, jog įspėjamųjų ženklų be reikalo neturi būti daug, šie ženklai išdėstomi taip, kad įspėtų apie galimus pavojus kelyje, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų nesunku laiku pastebėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad eismo įvykio metu kelio Kupiškis-Utena dešinėje pusėje, 17,3 kilometre stovėjo įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai" su lentele Nr. 805, kuri nustatė 2 km ženklo galiojimo zoną, kairėje pusėje toks ženklas stovėjo 18,98 kilometre (su analogiška lentele Nr. 805). Todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybė nesiėmė jokių priemonių užtikrinti laukinės gyvūnijos apsaugą ir saugų eismą. Be to, pasak atsakovės, iš byloje esančios medžiagos nėra aišku, ar eismo įvykis įvyko dėl susidūrimo su stirna - toks faktas konstatuotas tik iš vairuotojo žodžių, tačiau nepatvirtintas jokiais įrodymais. Taip pat nėra duomenų, kad policijos pareigūnai lankėsi įvykio vietoje, apžiūrėjo automobilį ir nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu. Atkreipė dėmesį į tai, kad apie eismo įvykį vairuotojas pranešė tik kitą dieną, pats atvyko į Kupiškio r. PK, todėl nėra aišku, ar įvykis įvyko dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu, taip pat neaišku, kokiu greičiu važiavo vairuotojas, kokia buvo tiksli eismo įvykio vieta ir aplinkybės. Be to, ieškovas nepagrįstai reikalauja ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo.
PIRMOSIOS INSTANCIJOS SPRENDIMO ARGUMENTAI.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-05-10 sprendimu ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo, atmetė.
Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje pateiktais duomenimis, Lietuvos automobilių Kelių direkcijos 2010-11-24 raštu, kuriame nurodyta, kad įvykio dieną 2010-04-25 kelio Nr. 118 Kupiškis-Utena ruožas nuo 5 iki 20 km nebuvo avaringas, jame nebuvo „juodųjų dėmių“ (įvykis įvyko ties 12,50 km, b.l. 45), taip pat VĮ „Panevėžio regiono keliai“ Kupiškio kelių tarnybos 2010-09-22 raštas dėl kelio ženklų, patvirtinantis, kad 2010-04-25 kelyje Nr. 118 Kupiškis-Utena stovėjo kelio ženklai Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ (b.l. 46, 75-77) bei Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento raštas, kuriame nurodyta, jog Kupiškio rajone gyvūnų populiacija buvo sureguliuota tinkamai (b.l. 72-73), patvirtina, kad eismo dalyvių interesai kelyje Kupiškis-Utena buvo užtikrinti tinkamai, nes buvo imtasi techninių priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Byloje esantys statistiniai duomenys, kad kelyje Kupiškis-Utena, per 3 metus 8-15 kilometre įvyko 16 susidūrimų su laukiniais gyvūnais, nepatvirtina, kad nurodytas kelias buvo itin avaringas, dėl ko reikėjo imtis papildomų saugumo priemonių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vairuotojas R. L. apie įvykusį eismo įvykį pranešė policijai tik kitą dieną ir padarė išvadą, kad vairuotojo parodymai nėra pakankami faktui, jog susidūrimas įvyko būtent su laukiniu gyvūnu – stirna konstatuoti. Pažymėjo, kad jo parodymai nėra patvirtinti jokiais tiesioginiais įrodymais, nes policijos pareigūnų surašyti dokumentai yra paremti tik vairuotojo paaiškinimais. Nenustatęs atsakovės neteisėto neveikimo ar nepakankamo veikimo fakto, teismas ieškinį atmetė.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ MOTYVAI.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, šioje atkarpoje taip pat nėra jokių kitų techninių apsaugos priemonių, sumažinančių galimybę laukiniams gyvūnams patekti ant kelio. Eismo įvykio vietoje kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ galiojimo zona buvo pasibaigusi. Pažymėjo, jog K. K.-Utena 30 kilometrų atkarpoje per trejų metų laikotarpį įvyko net 44 eismo įvykiai, kurių metu transporto priemonės susidūrė su laukiniais gyvūnais, tuo tarpu visame kelyje per tą patį laikotarpį įvyko net 63 tokie eismo įvykiai, todėl pirmos instancijos teismas neteisingai nurodė, jog minėtas kelio ruožas nebuvo avaringas. Pažymėjo, jog, nei vienas iš 63 eismo įvykių įvykusių kelyje Kupiškis-Utena nebuvo įskaitinis t.y. neįtrauktas į atliktus skaičiavimus, kadangi jų metu žmonės nežuvo ir nenukentėjo. Be to teisės aktas, kuriuo vadovavosi pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, jog kelio atkarpa yra neavaringa, nebuvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl laikomas negaliojančiu. Apelianto teigimu atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias neigiamoms pasekmėms, nebuvo naudojamos įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos kitos saugaus eismo priemonės kelyje Kupiškis-Utena. Be to atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų dėl tinkamo stirnų populiacijos valdymo. Pažymėjo, jog įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle. Todėl ieškovo pateikti įrodymai nesuteikia nė mažiausios abejonės svarstyti buvus kitą eismo įvykio priežastį nei laukinio gyvūno – strinos iššokimas į kelią. Pirmos instancijos teismas neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai įvertino konkrečią bylos medžiagą, prioritetiškai gindamas ir atstovaudamas valstybės interesus, netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirtymo taisykles.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą. Nurodė, jog pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas atliko atitinkamus pozityvius veiksmus, kurie paneigia valstybės neteisėto neveikimo prezumciją, todėl ieškovo patirti nuostoliai negali būti vertinai kaip nulemti atsakovo veiksmų. Pažymėjo, jog tuo atveju, kai paties teisinio santykio pobūdis nulemia veiksmų neteisėtumo prezumciją, o atsakovas įrodymais siekia ją paneigti, ieškovas įtraukiamas į aktyvaus įrodinėjmo procesą, nes turi nuginčyti atsakovo teikiamus argumentus ir įrodymus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų pažeidęs kelių ženklinimo tvarką, kitų teisės aktų reikalavimus, todėl visi atsakovo veiksmai, kuriais buvo įgyvendinami teisės aktų reikalavimai, numatantys kelių ženklinimą, laikytini pozytiviais veiksmais, kuriais paneigiama neteisėto neveikimo prezumcija. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas netinkamai reguliavo arba nereguliavo stirnų populiacijos, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, o atsakovas nesiėmė jokių priemonių. Atkreipė dėmesį, jog dėl eismo įvykio žalos patyrė ne tik ieškovas, bet ir atsakovas, praradęs stirną. Todėl konstatuojant, kad eismo įvykis įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, o ieškovui neįrodžius, kad įvykis kilo dėl valstybės tyčios ar didelio neatsargumo, atsiranda pagrindas taikyti CK 6.267 str. 1 d. numatytą atleidimą nuo atsakomybės sąlygą.
Motyvuojamoji dalis
IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI.
Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybės pareigos, subrogacijos tvarka, atlyginti transporto priemonės draudikui nuostolius kilusius pastarajam atlyginus draudėjui laukinio gyvūno padarytą žalą, jo transporto priemonei susidūrimo metu. Bendrieji atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą pagrindai išdėstyti CK 6.267 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta asmens (gyvūnų savininko arba valdytojo) atsakomybė už naminių arba jo žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, (toliau LAT) formuodamas vieningą praktiką 2009 03 24 d. ir 2009 11 23 nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Vėlesnėse nutartyse savo nutartyse priimtose tokio pobūdžio bylose LAT detalizuodamas minėtos įstatymo nuostatos taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad nors pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata numatanti laukinių gyvūnų savininko ar valdytojo atsakomybę už gyvūno padarytą žalą, tačiau atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, (bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas), šiais atvejais netaikytinas atsakomybės be kaltės principas. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias būtinąsias sąlygas civilinei atsakomybei kilti (LAT 2011 10 04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2011 07 21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Dėl to nagrinėjamoje byloje valstybei nėra taikytina griežtoji civilinė atsakomybė.
Konkrečiai šioje byloje vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui. Teismų praktikoje pažymima, kad siekiant išvengti žalos kai laukinė gyvūnija susiduria su transporto priemonėmis valstybė kaip laukinės gyvūnijos savininkė gali ir turi imtis tokių priemonių kaip gyvūnų populiacijos tinkamas reguliavimas kelių atitvarų statymas gyvūnų migracijos keliuose, kelio ženklų perspėjančių apie laukinius gyvūnus statymas.
Teismas konstatuoja, jog konkreti kelio Kupiškis – Utena atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina neavaringa (žr. Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštas 2010 11 24, Nr. (12.1)2-6494, b.l.45). Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateikto į bylą rašto darytina išvada, kad stirnų populiacijos gausa Jurbarko rajone reguliuojama tinkamai, kasmet nustatant, leidžiamą sumedžioti gyvūnų skaičių (b.l.72,73). Apeliantas skundą grindžia ta aplinkybe, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko susidūrimas kelio ženklų „Laukiniai gyvūnai“ galiojimas jau buvo pasibaigęs. Tačiau tokie ženklai buvo pastatyti ginčo kelio Kupiškis – Utena 17,302 kilometre dešinėje kelio pusėje ir 18,984 kilometre, kairėje kelio pusėje su ženklų galiojimu 2 km į priekį. Taigi, nors įvykis nukentėjusiojo L tvirtinimu įvyko 12, 5 kilometr, ku minėti ženklai nebegalioja, vienok, valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją minėtoje ginčo kelio atkarpoje nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus kas kelis kilometrus (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.). Beje kelio ženklo „laukiniai žvėrys“ minėtame kelio ruože įrengimas irgi nebūtų pakankama priemonė užtikrinti, kad stirna į kelią neišbėgs, byloje neįrodyta, kad kelio ženklo neįrengimas yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala. Valdyti galima tik laukinių gyvūnų populiaciją kaip visumą, tačiau valdyti konkretų laukinį gyvūną galimybės yra ribotos, todėl neįmanoma reikalauti, kad valstybė užtikrintų, jog niekada nei vienas laukinis gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad laukiniai gyvūnai kelio važiuojamoje dalyje atsirado ir buvo partrenkti automobiliu dėl valstybės, kaip jų savininko, nerūpestingumo.
Kitoks aiškinimas neatitinka racionalumo bei protingumo standartų. Valstybė negali būti įpareigota visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).
Apeliantas šioje byloje siekdamas valstybės atsakomybės turi įrodyti žalos (nuostolių), faktą, neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo). Sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių gyvūnų kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką bei ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų jog susidurta buvo su būtent su laukiniu gyvūnų. Ieškovas draudiminį įvykį konstatavo remdamasis Kupiškio rajono policijos komisariato 2010 04 25 tarnybiniu pranešimu (b.l.14) kuriame konstatuojama jog susidūrimas įvyko 2010 04 25 00val.10 min., tačiau byloje ir R. L. paaiškinimu, kad jis važiuodamas pamatęs pilką judantį šešėlį, bandęs išvengti susidūrimo, bet neišvengęs ir kad jo manymu tai buvusi stirna byloje nėra (b.l.13). Administracinės bylos kopijoje, išreikalautoje iš Kupiškio rajono policijos komisariato (b.l.52-56), nėra įvykio vietos apžiūros protokolo, pagal kurį būtų galima spręsti ar vairuotojas neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su gyvūnu ir nėra nustatyta, kad į kelią išbėgo būtent laukinis gyvūnas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos kelių policijos pateiktus duomenis(b.l.57-61) apie susidūrimus su gyvūnais šioje kelio atkarpoje yra buvę nevienas susidūrimas ir su naminiais gyvūnais (šunimis, karve ir arkliu) už kuriuos valstybė neatsako.
Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės ieškovui buvo padaryti jo nurodomi nuostoliai. Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su atsakovo veiksmais, buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, t.y. nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp apelianto veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, nustatė visas reikšmingas bylai spręsti faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų apeliacinės instancijos teismas
NUTARIA:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.