Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-07-05 · Administracinė byla Nr. I-1392-554/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-07-05
Bylos Nr.
I-1392-554/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00415-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1392-554/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00415-2017-4Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 5 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei,nedalyvaujant pareiškėjui - V. R.,atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d..

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. laisvės atėmimo bausmė atliko Kybartų pataisos namuose. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas, kuriose kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, buvo nežmoniškos. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 130 jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, o pareigūnai į nusiskundimas nereaguodavo, į kvietimus neatsiliepdavo ir elgėsi nežmoniškai. Kameroje nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, patalpose buvo tamsu ir vėsu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 12-15) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. laisvės atėmimo bausmė atliko Kybartų pataisos namuose. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. liepos 26 d. pareiškėjas drausminę nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 130, kurios plotas 21,24 kv. m., o ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikoma nuo 1 iki 6 nuteistųjų. Pripažino, kad atskirais laikotarpiais minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista, tačiau šis pažeidimas yra formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ploto trūkumas atskirais laikotarpiais buvo iš dalies kompensuojamas didesniu gyvenamuoju plotu, kai kamerose buvo laikomi 1-3 nuteistieji.

Pažymėjo, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kamerų natūralaus apšvietimo reikalavimai taikomi tik projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu) - t. y. rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos reikalavimai šiuo atveju netaikytini. Akcentavo, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį Kybartų pataisos namų kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas drausmines nuobaudas atliko šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 13 d. – kameroje Nr. 118, kurios plotas 17,23 kv. m., buvo laikomi 3 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 5,74 kv. m. ploto; nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. ir nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. liepos 26 d. – kameroje Nr. 130, kurios plotas 21,24 kv. m., buvo laikoma nuo 1 iki 6 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 21,24 (buvo vienas kameroje) iki 3,54 kv. m. ploto (b. l. 19). Minėtais duomenimis nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d. (2 paros), nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 5 d. (14 parų), nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 20 d. (10 parų), nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 25 d. (2 paros), nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. (2 paros), nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. liepos 26 d. (17 parų) Kybartų pataisos namų kamerų tipo patalpoje Nr. 130 pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtais laikotarpiais (iš viso 47 paras) trūko 0,06 kv. m. ploto.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 130 buvo netinkamas natūralus apšvietimas, į patalpą nepateko dienos šviesa, dėl ko vasarą patalpoje buvo šalta ir tamsu. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Kybartų pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie apšvietimo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į nusiskundimas, elgėsi nežmoniškai), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo - t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, stresu, sveikatos pablogėjimu. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytus gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo (minimalios gyvenamojo ploto normos) trukmę (46 paros) ir mastą, įvertinus bendrąsias kalinimo kamerų tipo patalpose sąlygas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, individualiai įvertinęs būtent pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius