Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K.-S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo A. S., dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu, atliekančiu bausmę Lukiškių TI-K, ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos CK normos (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 6 dalį nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai ir vienas trumpalaikis pasimatymas. Pasimatymais šie nuteistieji sutuoktiniai gali pasinaudoti, jei abu turi teisę gauti norimus pasimatymus. Šių pasimatymų vietą nustato pataisos įstaigų, kuriose sutuoktiniai atlieka bausmes, direktoriai. Nuteistųjų pervežimo išlaidas apmoka patys nuteistieji. Nuteistieji turi teisę gauti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus nustatyta tvarka ir dažnumu (Bausmių vykdymo kodekso 73, 74, 79, 80 straipsniai). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nustatyta, kad pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pasimatymą, pašto bei perduodamą siuntinį ir smulkųjį paketą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. Jeigu nuteistajam priklauso ilgalaikis ir trumpalaikis pasimatymas, jis turi pasirinkti, kuriuo pasimatymu pasinaudos pirmiausia (121 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsniu, garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai, tokios teisės realizavimas siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. pagal savo kompetenciją) pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-442/2015).

Nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su sutuoktiniu A. S. nuo santuokos sudarymo dienos – (duomenys neskelbtini) – iki 2017 m. lapkričio 3 d. turėjo 16 trumpalaikių pasimatymų be pataisos įstaigos vadovo priežiūros (b. l. 25, 28, 29, 30, 31–33, 36, 37), byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekusi gauti ilgalaikius pasimatymus su savo vyru. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų teikusi prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų Lukiškių TI-K, taip pat nėra duomenų, kad kalinimo įstaigos administraciją būtų atsisakiusi suteikti ilgalaikį pasimatymą, arba prokuroras (teismas) buvo apribojęs pareiškėjos teisę į pasimatymus. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti teiginiai, jog ji ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau tokie prašymai nebūdavo registruojami, o tik žodžiu būdavo paaiškinama, jog tokie pasimatymai nėra numatyti, yra nepatvirtinti jokiais duomenimis ir per daug abstraktūs, kadangi pareiškėja nenurodė konkrečių tokių pažeidimų aplinkybių, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai jos atžvilgiu, kada ir kokius jos skundus ar prašymus buvo atsisakyta registruoti ir pan. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog jos sutuoktinis dėl ilgalaikių pasimatymų sutikimo taip pat yra kreipęsis į Lukiškių TI-K, yra nepagrįsta, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę.

Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos teisė į ilgalaikius pasimatymus negalėjo būti pažeista. Pažymėtina, kad nuteistasis pats turi kreiptis į įstaigos vadovą ir prašyti suteikti ilgalaikį pasimatymą. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėja su prašymu kreipėsi į įstaigos vadovą ir buvo gautas neigiamas atsakymas, nenustatyta. Nesant pareiškėjos prašymo, nėra ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kadangi, teismo vertinimu, šias teises suteikti nuteistiesiems be atskiro jų prašymo neprivalo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Iš to seka, jog pareiškėja, paduodama skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu.

Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atkreipia dėmesį, Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 6 dalyje numatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu negali būti aiškinama taip, kad jos suteikimas, įgyvendinimas priklausytų išimtinai nuo įkalinimo įstaigų diskrecijos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

Teismas pažymi, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjos atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai ar pažeidė Konvencijos nuostatas.

Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos A. K.-S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.