- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-80-282/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- R. K.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, R. K. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 26 d. apie 14.15 val., viešoje vietoje – prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, sudavęs nukentėjusiajam E. V. vieną kartą kumščiu į veidą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo jo veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, o apsiriboti iki šiol atlikta bausme, nes jis yra prisipažinęs padaręs šį incidentą, nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai, nesutrikdė visuomenės rimties ar tvarkos, šio įvykio niekas nematė. Nurodo, kad 2013-12-26 apie 14.15 val. viešoje vietoje – prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ susimokėjus prie kasos už prekes, išeinant iš parduotuvės prie išėjimo apsaugos darbuotojas užtvėrė kelią ir norėjo atlikti asmens kratą. Teigia, kad apsaugos darbuotojas prieš atlikdamas asmens kratą privalėjo paskelbti nutartį dėl kratos ar poėmio (BPK 149 straipsnio 1 dalis), po to pareikalauti pateikti nutartyje ar nutarime nurodytus daiktus ar dokumentus, tačiau šiuo atveju apsaugos darbuotojas jokių dokumentų pagal BPK 149 straipsnio 1 dalį nepateikė, todėl jis ir atsisakė atlikti asmens kratą. Taip pat nurodo, kad apsaugos darbuotojas jam neprisistatė, neparodė jokių dokumentų, pažymėjimo, kad jis yra tos parduotuvės apsaugos darbuotojas. Dėl šių priežasčių ir kilo konfliktinė situacija, jis (apeliantas) nesuprato, kodėl asmuo prie jo priekabiauja, todėl jis tą žmogų pastūmė, o kai išėjus iš parduotuvės ant laiptų tas žmogus iš nugaros pečių srityje jį įžūliai stvėrė už striukės, atsisukdamas sudavė smūgį ir nuėjo namo. Teigia, kad parduotuvės darbuotojos G. M. ir T. V. nenurodė mačiusios šį įvykį, o tik tai, kad matė sulaužytus akinius, dėl to liudytojų parodymus jis laiko nereikšmingais.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Savo skundu nuteistasis iš esmės neginčydamas nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių – apsaugos darbuotojo priėjimo, reikalavimo parodyti, ką turi kišenėse, nukentėjusiojo pastūmimo ir smūgio sudavimą į veidą, apsaugos darbuotojo bandymą apeliantą sulaikyti, tik prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką į BK 139 straipsnio 1 dalį, nes apsaugos darbuotojas neprisistatė, neparodė apsaugos darbuotojo pažymėjimo, nutarimo atlikti asmens kratą, t. y. pažeidė BPK 149 straipsnio reikalavimus.
Nors apeliantas skunde nurodo, kad jis prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ pro kasas praėjo susimokėjęs už prekes ir dėl to nebuvo jokio pagrindo jo tikrinti, tačiau tokius R. K. teiginius paneigia paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. R. K. apklausų metu prisipažino, kad pro kasas praėjo nesusimokėjęs už kumpelį, kad įvykio metu apsaugos darbuotoju dirbęs nukentėjusysis E. V. pagrįstai jį susistabdė prie durų ir pareikalavo parodyti, ką pastarasis turi kišenėse. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu nukentėjusysis E. V. vilkėjo aprangą su aiškiu užrašu „APSAUGA“, dėl to apeliantas suprato, jog nukentėjusysis yra apsaugos darbuotojas ir turi teisę patikrinti asmens turimus daiktus, t. y. reikalauti parodyti, ką apeliantas turėjo kišenėse. Kadangi įvykio metu nukentėjusysis dėvėjo rūbus su skiriamaisiais užrašais „APSAUGA“, jis neprivalėjo prisistatyti bei parodyti apsaugos darbuotojo pažymėjimą nuteistajam. Be to, nukentėjusysis neprivalėjo apeliantui pateikti ir nutarimo dėl kratos ar supažindinti jį (apeliantą) su tokiu nutarimu, nes krata, o taip pat ir asmens krata atliekama ir asmuo su nutarimu atlikti kratą supažindinamas, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, o šiuo nagrinėjamu atveju R. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Dėl to apsaugos darbuotoju įvykio metu dirbęs nukentėjusysis E. V., reikalaudamas R. K. parodyti, ką pastarasis turi kišenėse, nei BPK, nei Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo, reglamentuojančio apsaugos darbuotojo teises, reikalavimų nepažeidė. Taigi, R. K., praeidamas pro kasas nesusimokėjęs už prekę, suprato, kad jį sustabdė apsaugos darbuotojas, tačiau vengdamas patikrinimo bei bandydamas pasišalinti iš parduotuvės, atliko tyčinius veiksmus – nustūmė nukentėjusįjį į šoną bei sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą. Tokius tyčinius R. K. veiksmus vertinti kaip neatsargumą nėra pagrindo. Nors liudytojos G. M. ir T. V. nematė smūgio sudavimo, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu patvirtino kitas byloje nustatytas aplinkybes – liudytoja G. M. iš karto po įvykio matė, kad buvo sulaužyti nukentėjusiojo akiniai ir jai nukentėjusysis nurodė apie smūgio sudavimą, liudytoja T. V. nurodė, jog matė tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilusį konfliktą, sustumdymą. Be to, liudytoja T. V. atpažino R. K. kaip asmenį, kuris parduotuvėje sukonfliktavo su apsaugos darbuotoju E. V.. Taigi, tokius liudytojų parodymus negalima vertinti kaip nereikšmingus, kaip to prašo nuteistasis skunde. Neteisėtus veiksmus R. K. atliko viešoje vietoje, nes dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K-367/2012, 2K-27/2013 ir kt.), o smūgio sudavimas nukentėjusiajam pagal teismų praktiką vertinamas kaip įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, daroma išvada, kad R. K. neteisėti veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir dėl to nėra pagrindo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į nesunkaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.
Nuteistasis taip pat mano, kad jam paskirta per griežta bausmė.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam R. K. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. R. K. yra nevedęs, nuo 2007-11-27 niekur nedirba, darbo biržoje neregistruotas, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Taip pat apeliantas yra baustas administracine tvarka, nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau teistas 6 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui. Be to, yra duomenų, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame R. K. įtariamas pagal 182 straipsnio 1 dalį. Iš LITEKO duomenų matyti, kad R. K. 2015-01-27 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje apeliantas kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo teistumų skaičiaus, jam taikytų bausmių (laisvės apribojimo, arešto), taikyto bausmės vykdymo atidėjimo akivaizdu, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes apeliantas įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam R. K. paskyrė BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą veiką paskirta žymiai mažesnė nei numatytas bausmės vidurkis bausmė, daroma išvada, kad R. K. paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. K. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką bei šią bausmę sumažindamas vienu trečdaliu, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės mažinti. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas nelaikytinas aplinkybe, kuri būtų pagrindas švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
BK 75 straipsnis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors R. K. nuteistas už nesunkų nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės bei taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
atmesti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio.