Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo, kuriuo Ž. Ž. pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 6 dalyje ir nubaustas 1000 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 1 metams 6 mėnesiams bei su pažeidimo padarymo įrankio – kombinuoto šautuvo (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) – konfiskavimu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Ž. nubaustas už tai, kad 2016 m. gruodžio 3 d., apie 10 val., medžioklės (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete, (duomenys neskelbtini) rajone, metu, turėdamas medžioklės lapą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2016 m. spalio 11 d., galiojantį iki 2017 m. kovo 31 d., neturėdamas licencijos briedžio patinui sumedžioti, neteisėtai sumedžiojo briedžio patiną, padarydamas žalą laukinei gyvūnijai, ir tokiais savo veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 16.4, 17, 24.1, 85.2.2, 74.1 punktų reikalavimus.

Skunde pastebima, kad 2017 m. sausio 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti pažeisti Medžioklės taisyklių 16.4, 17, 24.1, 58.2.2, 74.1 punktai, todėl teismo nutarime nurodytas 85.2.2 punktas vertintinas kaip rašymo apsirikimas.

Skunde pažymima, kad nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir neužfiksuoti įvykio tyrimui reikšmingi duomenys – briedžio radimo vieta, jo pėdsakai, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar briedis krito jo suradimo vietoje, ar iki kritimo vietos dar ėjo, iš kurios pusės ėjo, nebuvo patikrinta jo (Ž. Ž.) versija – neieškoti ir nefiksuoti elnių jauniklių pėdsakai, be to, liudytojų S. B., V. Š. nurodyti pėdsakai objektyviai neužfiksuoti. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvykio tyrimo metu nebuvo atliktas nušauto briedžio skrodimas ir nenustatyta jo kritimo priežastis, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar tyrimui tikrai buvo pateikta kulka, išimta iš briedžio kūno, nes negalima paneigti, kad paprastai užklijuoto voko ir mazgu užrišto maišelio turinys galėjo būti pakeistas iki pateikimo tyrimui, kad tyrimui galėjo būti pateikta po šautuvo paėmimo iššauta kulka. Skunde atkreipiamasis dėmesys ir į tai, kad S. B. parodymai apie nušauto briedžio šiltumą ir teismo išvada, kad briedis buvo nušautas ką tik, labai abejotinos, nes sunkiai tikėtina, kad per 5 valandas neigiamoje temperatūroje briedžio kūnas galėjo išlikti šiltas. Skunde apeliantas pažymi, kad jo kvalifikacija patvirtina tai, kad jis negalėjo neatskirti elnio jauniklio nuo briedžio patino, ir tai, kad jis negalėjo rizikuoti medžiotojo statusu. Be to, apelianto skunde pabrėžiama, kad, net jei darant prielaidą, kad briedis krito nuo jo (Ž. Ž.) šūvio, byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia to, kad į briedį galėjo būti pataikyta visiškai atsitiktinai, briedžiui esant giliau miške už elnių, į kuriuos šovė jis (Ž. Ž.).

Be to, apeliaciniame skunde paminima ir tai, kad utilizuojant briedį buvo padaryti akivaizdūs pažeidimai., dėl to pareigūnams paskirtos tarnybinės nuobaudos. Pareigūnai I. Š. ir B. K. patvirtino briedžio kūno utilizavimą, nors procedūroje patys nedalyvavo, ir tai panašu ne tik į tarnybinį pažeidimą, bet ir į dokumentų klastojimą.

Skunde pažymima, kad ATPK 85 straipsnio 6 dalis numato atsakomybę už gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimą, bet to paties straipsnio pastaba numato, kad administracinės atsakomybės neužtraukia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka įforminti gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimo atvejai. Medžioklės Taisyklių 58.2.2 punktas numato, kad draudžiama sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus. Teismas šių teisės normų iš viso nenagrinėjo ir nemotyvavo, todėl liko neatsakyta, kodėl, nors ir be licencijos, sumedžiotas briedis nebuvo įformintas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. Ž. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, įrodyta visiškai. Atsakant į skundo argumentus, kad nebuvo atlikti visi tyrimo veiksmai (neieškoti elnių jauniklių pėdsakai, neatliktas nušauto briedžio skrodimas), pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės padaryti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija bylą nagrinėjančiam organui nėra privaloma. Todėl klausimų, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje konkrečioje byloje ir ar skundas tenkintinas, sprendimas yra tik skundą nagrinėjančio teismo (teisėjo) kompetencija.

2016 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos pažymoje pateikta išvada, kad tirti pateikta kulka, išimta iš briedžio, yra iššauta iš tirti pateikto šautuvo (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (45–47, 50–52 b. l.). Nors Ž. Ž. neigė nušovęs briedį, teismo posėdžio metu jis negalėjo paaiškinti, kaip briedyje atsirado iš jo šautuvo iššauta kulka (94 b. l.). Abejonės dėl vaizdo įrašo patikimumo, kuriame užfiksuotas briedžio lupimas ir kulkos išėmimas, buvo pašalintos atlikus ekspertizę ir gavus ekspertų išvadą, kad kiekvienas vaizdo bylos epizodas yra ištisinis (103–104, 119–120 b. l.). Iš tiesų, pateiktoje išvadoje konstatuota, kad išimama kulka nėra fiksuojama nuo 334 iki 398 vaizdo bylos kadro, tačiau įvertinus tai, kad kadrų dažnis per sekundę – 30, darytina išvada, kad kulka nebuvo fiksuojama itin trumpą laiką – dvi sekundes. Be to, nėra jokio pagrindo manyti, kad briedžio lupime dalyvavę visi 8 medžiotojai kartu su medžioklės vadovu V. Š. ir dar du valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai (4–5 b. l.) būtų turėję pagrindą apkalbėti Ž. Ž. ir atlikti neteisėtus veiksmus, sukeičiant kulką. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad galėjo būti sukeistas užklijuoto voko ir maišelio turinys, nes 2016 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad kulka buvo įdėta į maišelį, paskui į voką ir užantspauduoti bei pasirašyti valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių I. Š. ir B. K. (4–5 b. l.), o jau minėtoje 2016 m. gruodžio 22 d. pažymoje yra nurodyta, kad tirti pateiktas vokas su paaiškinamaisiais užrašais ir inspektorių parašais užklijuotas, įpakavimo pažeidimų neaptikta (45 b. l.).

Ž. Ž. apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepaneigta galimybė, jog į briedį galėjo būti pataikyta visiškai atsitiktinai, jam esant giliau miške už elnių, į kuriuos šovė jis (Ž. Ž.). Dėl to pirmiausia pažymėtina, jog teismo posėdžio metu apklaustas V. Š. nurodė, kad briedis nukrito pabėgęs į mišką, tačiau šauta buvo plyname lauke, esant geram orui (102 b. l.). 2016 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad pagal pėdas matėsi, jog briedis perėjo (duomenys neskelbtini) upelį ir nuėjęs apie 70 metrų krito miške (4–5 b. l.). Šios aplinkybės paneigia Ž. Ž. teiginius, kad briedis galėjo būti miške už elnių, į kuriuos, Ž. Ž. teigimu, jis šovė. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių X skyriaus 65 punkte yra nustatyta, kad šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas, be kita ko, ir nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams. Taisyklių 72.9 punkte nurodyta, kad draudžiama šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys. Taigi Ž. Ž. nurodytos aplinkybės nepaneigia jo kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl liudytojų S. B. ir V. Š. parodymų nepatikimumo kaip nepagrįstus. Byloje nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti duoti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį Ž. Ž. kaltinančius parodymus. Abu liudytojai jau yra medžioklės būrelio nariai, todėl jiems nėra pagrindo siekti, kad būrelyje atsilaisvintų vieta. Apeliantas savo skunde taip pat nenurodė konkrečių duomenų, kodėl šie liudytojai yra suinteresuoti pašalinti Ž. Ž. iš medžiotojų būrelio. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais ir dėl to, kad minėti liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai neprieštaringi, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, nurodyti šioje nutartyje ir skundžiamame nutarime.

Į apeliacinio skundo argumentus dėl aplinkos apsaugos pareigūnų padarytų pažeidimų jau buvo atsakyta skundžiamame nutarime pažymint, kad tai, jog aplinkos apsaugos pareigūnai galimai netinkamai vykdė savo tarnybines pareigas (briedžio kūno utilizavimas), nepašalina Ž. Ž. atsakomybės už neteisėtai sumedžiotą briedį. Dėl apelianto manymo, kad pareigūnų veiksmai galėtų būti vertinami ne tik kaip tarnybinis pažeidimas, bet ir dokumentų klastojimas, atkreipiamas dėmesys, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, Lietuvos Respublikos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamente atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl pareigūnų netinkamai vykdytų pareigų buvo nuspręsta, kad pažeidimas nepadarė esminės žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, todėl veikos negalima kvalifikuoti baudžiamosios atsakomybės prasme (123 b. l.).

Ž. Ž. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad neužtraukia administracinės atsakomybės Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatyta tvarka įforminti gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimo atvejai (ATPK 85 straipsnio pastaba). Taisyklių 58.2.2 punkte nustatyta, kad draudžiama sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 (šiuo atveju minėtas punktas neaktualus, nes taikomas, kai siekiama nutraukti sužeisto medžiojamojo gyvūno, kuriam yra nustatytas jo medžiojimo terminas, kančias) ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus. Remdamasi šiuo teisiniu reglamentavimu, savo baigiamojoje kalboje Ž. Ž. atstovė pagrįstai teigė, kad neužtraukia atsakomybės atvejis, kai medžioklėje medžiojant stirnas yra sumedžiojamas briedžio patinas, jei surašomas nustatytos formos aktas pagal taisyklių 2 priedą (129 b. l.). Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo 28 punkte numatytu atveju turi būti sumedžiotas tik toks briedžio patinas, kuris yra numetęs ragus. Šiuo atveju 2016 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akte yra užfiksuota, kad briedžio patinas buvo su ragais (4 b. l.), todėl ATPK 85 straipsnio pastaba netaikoma.

Apygardos teismui nustačius, kad Ž. Ž. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, padarymo įrodyta, o pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo motyvus dėl bylą pirmąja instancija nagrinėjusio teismo tariamo šališkumo. Pažymėtina, kad dalyvaujantiems byloje asmenims buvo išaiškinta jų teisė reikšti nušalinimus, tačiau nušalinimų pareikšta nebuvo (93 b. l.). Teisėjo užduodami klausimai, aiškinantis bylos aplinkybes, negali būti traktuojami kaip išankstinis įsitikinimas pažeidėjo kalte. Svarstyti ATPK 30¹ straipsnio taikymo galimybę teismui nebuvo pagrindo, nes nenustatyta nė viena Ž. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl tai taip pat negali būti teismo šališkumo įrodymu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu bei objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nutarimo nustatomojoje dalyje nurodydamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 85.2.2 punktą, vietoj 58.2.2. punkto, padarė rašymo apsirikimą, kuris turi būti ištaisytas. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 17 punktas ir 74.1 punktas Ž. Ž. inkriminuoti pagrįstai, nes jie papildo punktus, reglamentuojančius medžiotojų veiksmus (nustato, kad pažeidimas šiurkštus; kad medžioklės lapas nesuteikia teisės medžioti medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimui reikalingos licencijos, neturint licencijų šiems gyvūnams sumedžioti).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ž. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą patikslinti – ištaisyti rašymo apsirikimą ir nutarimo įžanginės dalies pastraipoje, kurioje suformuluotas kaltinimas Ž. Ž., klaidingai nurodytą Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių punktą „85.2.2“ ištaisyti į punktą „58.2.2“.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.